- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-3408-423/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02984-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- J.K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
į posėdį neatvykus pareiškėjui J.K., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovui, trečiojo suinteresuotojo asmens - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J.K. prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 19-31).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. sausio 21 d., pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose Nr. 105, 267, 274, 252, 253, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,6 kv. m, įvertinus baldais, asmeniniais daiktais ir sanitarine įranga užimtą plotą. Kamerose sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos ir buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, todėl neužtikrino privatumo, naudojantis tualetu. Kamerose veisėsi tarakonai, jos niekuomet nebūdavo dezinfekuojamos, neišduodamos valymo bei indų plovimo priemonės. Tiekiamas tik šaltas vanduo. Sanitarinis mazgas netinkamos būklės, įrenginiai prakiurę, kameros sienos aptrupėjusios, gultai surūdiję. Nebuvo vietos daiktams ir drabužiams susidėti. Neįrengtos vietos skalbiniams džiovinti. Čiužiniai ir patalynė antisanitarinės būklės, netinkami naudoti. Dušų patalpa per maža, įrenginiai sulaužyti. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nešvarūs, prišiukšlinti. Kamerose atliekant kratas, nuteistųjų daiktai sulaužomi, išmėtomi, išpurvinami. Tokios gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą pareiškėjo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios, kas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir vertina ją 15 900 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b.l. 37-44) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. sausio 21 d. Atsakovas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras. Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, jose įrengtos lentynos daiktams susidėti, atsižvelgiant į kameros dydį. Sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76: 2010 reikalavimus. Patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Nuteistieji turi teisę skalbti viršutinius drabužius už papildomą mokestį, tuo tarpu apatiniai drabužiai ir patalynė skalbiama nemokamai kartą per savaitę. Asmens apžiūros ir kratos vykdomos tam, kad būtų aptikti nuteistiesiems draudžiami turėti daiktai, aptiktos pabėgimui rengiamos vietos ir kt. Kratos vykdomos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 nuostatų. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovas, trečiojo suinteresuotojo asmens - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį patalpinus į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – Lukiškių TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvos Respublikos Konstituciją, Higienos normas ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų, nebuvo sudaromos sąlygos higienai palaikyti, dėl ko jis patyrė įvairių neigiamų išgyvenimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI atskirais laikotarpiais buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 105, 267, 274, 252, 256, 253, kuriose teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. birželio 26 d.; nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.; nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. spalio 5 d.; nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2014 m. spalio 10 d.; nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. spalio 30 d.; nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d.; nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.; nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. (b. l. 37-39). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto nebuvo užtikrintas 70 parų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI, atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. sausio 21 d., 70 parų nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai 1,70, 0,70 ir t. t. kv. m. ploto). Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad tualetu buvo priverstas naudotis visų akivaizdoje, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, o tik atskirtas sienele, kuri yra nepakankamo dydžio, taip pat neįrengta atskira oro šalinimo sistema, tiekiamas tik šaltas vanduo.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustatė Higienos norma HN 76:2010, kurios 21 punkte buvo nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (Žin., 2009, Nr. 84-3564) (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5. punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjas teigia bei atsakovas atsiliepime nurodo, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI kamerose yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau neįrengti atskiroje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, teismo vertinimu, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris ar langelį atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kamerose tvyrojo nemalonus kvapas).
Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo mechaninės ventiliacijos. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI atsiliepime nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per atvirus langus. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 4 d. ir 2014 m. rugsėjo 19 d. patikrinimų aktų (patikrinimai atlikti kamerose, kuriose tuo metu kalėjo pareiškėjas) duomenys (b. l. 56, 72). Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šiame Higienos normos HN 76:2010 punkte nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo bei šalto vandens tiekimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog kamerose veisėsi tarakonai, sienos aptrupėjusios, apipelijusios, sanitariniai įrenginiai ir gultai surūdiję, prastos būklės, neišduodamos valymo priemonės.
Iš bylos duomenų matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI ir UAB „Dezinfa“ bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, kuriose vykdytojas įsipareigojo periodiškai atlikti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus (b.l. 75-81). Iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, kad tokie darbai Lukiškių TI yra atliekami, buitinių parazitų buvimo kamerose patikrinimo metu vizualiai nenustatyta (b.l. 69-72). Šie duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimus, kad Lukiškių TI nėra naikinami buitiniai parazitai.
Higienos norma HN 76:2010 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas. Lukiškių TI teigė, kad atlieka remontą pagal finansines galimybes (b.l.41). Atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose, atlikus grįžtamąją kontrolę, užfiksuota, kad kamerose yra periodiškai atliekamas remontas, defektai šalinami pagal galimybes (b.l. 61-62, 63-64, 67-68). Nors ir galimai nevisos kameros buvo tinkamai suremontuotos, tačiau iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad Lukiškių TI pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią kamerų aplinką. Kaip minėta, negali būti reikalaujama iš Lukiškių TI, kad jis atliktų kapitalinį kamerų remontą. Byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat konstatuota, kad kamerose, kuriose patikrinimo metu kalėjo pareiškėjas, pelėsių neaptikta (b. l. 55-56, 69-72). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymau Nr. 1R-139 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerai skiriamas vienas valymo inventoriaus komplektas, o patalpų valymo ir dezinfekavimo priemonių kiekį pagal šių priemonių naudojimo instrukcijose nurodytas normas įstaigos nustato atsižvelgdamos į laikomų asmenų skaičių ir patalpų būklę. Minėtame teisės akte nėra reglamentuota, kokios valymo ir dezinfekavimo priemonės turi būti išduodamos. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad nuteistiesiems į kameras yra išduodamas valymo inventorius (šiukšliadėžė, kibiras, šluota) bei kalcionuota soda, skirta kriauklių, unitazų valymui. Pats pareiškėjas skunde nurodo, jog į kameras buvo išduodamos šveitimo ir valymo priemonės – muilas ir soda. Šią aplinkybę patvirtinta ir byloje esantys patikrinimo aktai, kuriuose pažeidimų, susijusių su valymo priemonių išdavimu, nenustatyta (b.l. 56,66). Pareiškėjas nepateikia jokių savo nurodomas aplinkybes pagrindžiančių objektyvių įrodymų, todėl teismas netikėti Lukiškių TI paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerų avarinės būklės, pelėsių, valymo priemonių neišdavimo yra atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, purvini ir prišiukšlinti. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse 21 punkte nurodyta, kad tam, jog suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Teisės aktai nereglamentuoja šių pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Teismas taip pat pažymi, jog pagal Higienos normos 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži ir netvarkingi, laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dušų patalpos grindys slidžios, kai kurie dušai yra be ragelių, taip pat teigia, jog išduodama patalynė buvo nešvari, čiužiniai ploni, pagalvės per mažos, neišduodami rankšluosčiai. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad dušų patalpoje turi būti įrengti dušo sieteliai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų bei dušų konstrukcinių ypatumų. Šiame teisės akte taip pat nurodyta, kad kiekvienam nuteistajam, esančiam tardymo izoliatoriuje ar kalėjime, išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, užvalkalai pagalvei, paklodės ir rankšluosčiai, tačiau nėra reglamentuojamas čiužinių ar kito minkštojo inventoriaus storis, dydis ar kiti ypatumai. Higienos normoje 76:2010 67 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 p.). Nors atsakovas nepateikia įrodymų apie minėtų higienos normos reikalavimų laikymąsi, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo aplinkybes, susijusias su netinkamu minkštuoju inventoriumi bei dušų patalpos įrengimu, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo spintų drabužiams susidėti, taip pat lentynų bei rūbų džiovyklos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse 14 punkte numatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Spintų bei rūbų džiovyklos kamerose įrengimas nei šiame, nei kituose teisės aktuose nėra numatytas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad visose kamerose yra įrengti stalai, suoliukai bei lentynos. Pareiškėjas savo nurodomoms aplinkybėms pagrįsti jokių objektyvių įrodymų nepateikia, todėl teismas netikėti atsakovo oficialiai pateiktais paaiškinimais neturi pagrindo. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, atsakovo neteisėti veiksmai dėl netinkamo kamerų įrengimo nekonstatuotini.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI kratos kamerose vykdomos nuteistiesiems nedalyvaujant, kratų metu nuteistųjų daiktai išmėtomi, sulaužomi. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau –Instrukcija) 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 158 punktas numato, kad bendroji krata vienu metu atliekama laisvės atėmimo vietos visos teritorijos, atskiros zonos, gyvenamojo pastato, korpuso, sektoriaus, skyriaus, kameros ar kitos patalpos ir suimtųjų bei nuteistųjų krata. Atliekant gyvenamosios (rėžiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratas bei apžiūras yra apžiūrimos miegamosios vietos, lovos, patalynė, spintelės ir asmeniniai daiktai. Atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 punktas). Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių vykdytų kratų jis skundžiasi, kada buvo rodoma nepagarba, mėtomi daiktai. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jam galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų nesiskundus Lukiškių TI administracijai dėl galimo teisių pažeidimo (byloje nėra duomenų apie galimai pareiškėjo pateiktus skundus Lukiškių TI administracijai, tokios aplinkybės nenurodo ir pats pareiškėjas), atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Todėl teismas laiko šiuos pareiškėjo teiginius neįrodytais.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Lukiškių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą bei neužtikrindami pareiškėjui privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismui nekyla abejonių, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr.53254/99;2008m.vasario14d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją,pareiškimo Nr.66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).
LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010m. balandžio 8d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012m. gegužės 31d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr.18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Kaip jau minėta, ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI 70 parų (b.l. 37-39). Pažymėtina, kad Lukiškių TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus minimalaus ploto normos bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat neesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Lukiškių TI administraciją, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 560 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d.,20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J.K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.