- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-08-04
- Bylos Nr.
- A-444-793-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00272-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Advokatai
- Renata Narbutienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 1D-148-(2) ir įpareigoti atsakovą skirti jam valstybinę pareigūnų pensiją.
Paaiškino, kad iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas 1998 m. gegužės 5 d. už pareigūno vardo diskreditavimą. Atleidimo iš tarnybos metu turėjo didesnį nei įstatyme numatytą tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažą (virš 20 metų). Per 20 m. nebuvo baustas drausmine tvarka, priešingai, ne kartą buvo skatintas. Atleidimo dieną nebuvo sulaukęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (45 m.). Kadangi iš pareigų buvo atleistas už pareigūno vardo diskreditavimą, nesutikdamas su atleidimu, ginčijo jį teismams. Analogiškai ginčijo ir kompetentingų institucijų sprendimus, kuriais buvo atsisakyta skirti pareigūno valstybinę pensiją. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. sausio 18 d. sprendimas užkirto jam kelią gauti pareigūno valstybinę pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą pareigūnai ir kariai, pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nepraranda teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems yra skiriama arba pašalinimo iš tarnybos metu, jei jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas ? senatvės pensijų amžių) arba vėliau, sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas ? senatvės pensijos amžių). Nors Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje pripažino, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau teismas išaiškino šios įstatymo nuostatos turinį, kuris turi būti taikomas būtent taip, kad atitiktų (neprieštarautų) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. pareigūnai ir kariai, pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nepraranda teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Šios aplinkybės VRM viceministras neanalizavo ir dėl jos nepasisakė priimdamas tik formalų atsakymą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pripažino, jog paminėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Šio nutarimo dėstomojoje dalyje Konstitucinis Teismas išaiškino Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas priešingai, nei Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius 2000 m. sausio 18 d. sprendime, nagrinėdamas pareiškėjo skundą. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios pensijos skyrimo sąlygas pareigūnams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš tarnybos, galiojo A. S. atleidimo iš tarnybos metu ir nepasikeitė iki šiol. Toks Konstitucinio Teismo pateiktas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas yra priešingas esamai suformuotai teisminei praktikai. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius 2000 m. pagal nustatytą teisinį reguliavimą šių bylų kategorijai buvo apeliacinė instancija. Tik Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažįstamas įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, yra privalomas tiek vykdomajai, tiek teisminei valdžiai, tiek teisėkūros procese, tiek teisės taikymo procese. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucinio Teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos privalo laikytis valstybės institucijos, priimant naujus, keičiant, pildant jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus. Kuomet Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta, jog įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, minėto nutarimo privalomumo bei jame pateikto įstatymo aiškinimo privalomumas subjektams, kurie taiko įstatymą, nenumatytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme. Teigė, kad Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas įstatymo aiškinimas yra vienas iš teisės aiškinimo šaltinių, tačiau neprivalomas teisės taikymo subjektams, įgaliotiems taikyti įstatymus. Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl darytina išvada, jog VRM neturi pareigos peržiūrėti visų priimtų sprendimų, taikant minėtas Įstatymo nuostatas, nebent ji pati pripažintų ir sutiktų su tokiu Konstitucinio Teismo pateiktu Įstatymo aiškinimu ir taikytų jį praktikoje. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisinio pagrindo peržiūrėti A. S. atžvilgiu priimto sprendimo nėra, nes vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, viešojo administravimo subjektas – VRM – taip pat yra saistoma 2000 m. sausio 18 d. teismo sprendimo dėl A. S. pensijos, o klausimą dėl šios teisminės bylos atnaujinimo gali priimti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 56-59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant valstybinės pensijos paskyrimo A. S. klausimą, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu, būtina išsiaiškinti, kokia yra įsiteisėjusio teismo sprendimo galia, taip pat Konstitucinio Teismo nutarimo, pripažįstančio įstatymo atitikimą Konstitucijai, motyvuojamojoje dalyje pateikto įstatymo nuostatų aiškinimo privalomumas bei pasekmės. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia saisto viešojo administravimo subjektus, t. y. draudžia jiems vėlesniais administraciniais aktais priimti sprendimą, priešingą teismo sprendimui, nes teismo sprendimo teisinė galia vėlesniais viešojo administravimo subjekto administraciniais aktais negali būti įveikta. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, kurį vykdo tik teismas, principo reikalavimų. Teismas taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir pažymėjo, kad skirtingas įstatymo nuostatų supratimas ir traktavimas nelaikytinas naujais faktiniais duomenimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad konkrečius įstatymus, spręsdami ginčus, taiko teismai, ir tik į jų sprendimuose pateiktus atitinkamų įstatymų nuostatų aiškinimus valstybės institucijos privalo atsižvelgti, taikydamos tuos pačius įstatymus (ABTĮ 7 str., 13 str. 2 d.). Į Konstitucinio Teismo kompetenciją neįeina konkrečių įstatymų taikymas, šis teismas sprendžia, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str. 1 d.), aiškina Konstituciją bei jos nuostatas, tačiau kompetencijos srityje jis neįeina į teismų sistemą ir nekonkuruoja su jais, sprendžiant ginčus dėl teisės, taip pat nevykdo teisingumo.
Teismas sutiko su VRM padaryta išvada, kad teisinio pagrindo peržiūrėti A. S. atžvilgiu priimto sprendimo nėra, nes VRM yra saistoma 2000 m. sausio 18 d. teismo sprendimo dėl A. S. pensijos, o klausimą dėl šios teisminės bylos atnaujinimo gali priimti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas 2010 m. sausio 7 d. VRM viceministro S. L. sprendimas Nr. 1D-148-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą skirti valstybinę pareigūnų pensiją pareiškėjui.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 66–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde be argumentų, pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad teismas netinkamai vertino Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime esančią teisės taikymo taisyklę, dėl to buvo neištaisyta teisės taikymo klaida, kuri buvo padaryta priimant Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. sausio 18 d. sprendimą. Jo nuomone, visi Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi teisės šaltiniai ir turi įstatymo galią, neatsižvelgiant į tai, ar įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ar jo konstitucingumas patvirtintas. Pažymi, kad VRM atstovas patvirtino, jog kitiems atleistiems iš tarnybos asmenims, turėjusiems reikiamą stažą pensijai gauti, tačiau tik vėliau sulaukusiems išleidimo į atsargą amžiaus, valstybinė pareigūnų ir karių pensija yra skiriama. Jis vien dėl to, kad savo laiku aktyviai gynė savo teises, Lietuvos apeliaciniam teismui neteisingai interpretavus konstitucinę nuostatą, prarado galimybę gauti valstybinę pensiją, kurią pagal įstatymus galėtų gauti. Tokiu būdu pažeidžiamas vienas iš Konstitucijos laiduotų ir garantuotų principų – asmenų lygybės principas. Teigia, kad Konstitucinis Teismas pateikė teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę jau pasibaigus naikinamajam terminui kreiptis dėl proceso atnaujinimo, todėl nėra galimybės atnaujinti procesą ir taip bandyti pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius 2000 m. sausio 18 d. sprendimą, kad jis atitiktų Konstitucijos normų prasmę ir esmę.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad nagrinėjamu atveju po Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo susiklostė paradoksali situacija, kuomet pareiškėjas dėl Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas jo prašymas skirti pareigūnų pensiją, t. y. iš esmės dėl teisėto savo teisių gynimo, atsidūrė blogesnėje padėtyje nei tie asmenys, kurie nebandė ginti savo teisių į pareigūnų valstybinę pensiją teisminiu būdu ir šiuo metu gali administracine tvarka patenkinti savo reikalavimą gauti pareigūnų pensiją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl 2010 m. sausio 7 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 1D-148-(2), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą bei skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius 2000 m. sausio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 3A-27/2000 atmetė pareiškėjo skundą ir išaiškino, jog jis neturi teisės gauti valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemoje, kadangi atleidimo iš tarnybos dieną nebuvo sukakęs nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus. Teismas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (nuo 2004 m. balandžio 18 d. šio įstatymo pavadinimas keitėsi kelis kartus, nuo 2007 m. sausio 18 d. vadinamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu) 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų išaiškinimą ir konstatavo, kad visos sąlygos, reikalingos pensijai skirti, turi atsirasti, kai asmuo yra pareigūnas ir karys, o ne po to, kai jis buvo pašalintas iš tarnybos. 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (nuo 2007 m. sausio 18 d. vadinamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu) 3 straipsnio 2 dalis (tiek 2000 m. liepos 13 d., tiek 2005 m. gegužės 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pateikė tirtos teisės normos išaiškinimą, palankų pareiškėjui: pareigūnas ar karys, ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir pašalintas iš tarnybos dėl paties kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžiaus), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tada, kai sulaukia įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžiaus). Po šio nutarimo priėmimo pareiškėjas 2009 m. birželio 26 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir prašė skirti jam pareigūno valstybinę pensiją. 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 1D-8351 Vidaus reikalų ministerijai atsisakius tenkinti jo prašymą, pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą. 2010 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 1D-148-(2) Vidaus reikalų ministerija atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą ir sutiko su Vidaus reikalų ministerijos padaryta išvada, kad teisinio pagrindo peržiūrėti pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo nėra, nes Vidaus reikalų ministerija yra saistoma 2000 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus sprendimo.
Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, visų pirma atkreipia dėmesį į viešojo administravimo paskirtį, jo funkcijų turinį bei bendruosius principus. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, aiškiai atskleidžia viešojo administravimo ir bet kurios valstybinės institucijos esminį prioritetą. Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pritartina administracinės teisės doktrinoje reiškiamai nuomonei (pvz., Andruškevičius A. Administracinė teisė. Vilnius: VĮ Registrų centro Teisinės informacijos departamentas, 2008, p. 25), jog nuo pozityviosios teisės yra neatsiejamas jos socialinis, humaniškasis aspektas. Pozityviosios administracinės teisės paskirtis – būti socialinių, t. y. žmonių tarpusavio santykių tarpininku viešojo administravimo sferoje, apimančioje valstybės valdymo institucijų ir asmenų bendravimą, pastariesiems įgyvendinant asmenines, ekonomines ir socialines teises bei laisves ir vykdant konstitucinę pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ir šalies administraciniai teismai neišvengiamai atlieka pozityviosios administracinės teisės kontrolės funkciją (ibid, p. 25). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės normos, bendrieji teisės principai ir teismų sprendimai yra objektyviai susiję ir privalo sudaryti vientisą sistemą. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendroji teisminės valdžios paskirtis ir kompetencija yra vykdyti teisingumą, t. y. visomis priemonėmis siekti jo įgyvendinimo. Administraciniams teismams esant vienai iš nacionalinių asmens teisių gynimo institucijų, jiems tenka itin didelė atsakomybė užtikrinti žmogaus teisių apsaugą sprendžiant administracinius ginčus.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad žmogaus teisės – tai matas, kuriuo turi būti matuojamas kiekvienas viešojo administravimo srityje priimamas sprendimas. Plati valstybinio reguliavimo sritis bei tarp privačių asmenų ir viešojo administravimo subjektų susiklostantys administraciniai teisiniai santykiai, kuriuos reguliuodami pastarieji turi teisę duoti privalomus nurodymus, lemia ir ypatingą būtinumą užtikrinti žmogaus teises viešojo administravimo srityje (Valančius V., Kavalnė S. Europos Sąjungos teisės įgyvendinimas Lietuvos administracinėje teisėje. Vilnius: Registrų centras, 2009, p. 192–195, 243). Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Šiame kontekste vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegijos nuomone, palankus pareiškėjo atžvilgiu Konstitucinio Teismo išaiškinimas privalo būti tinkamai įvertintas jo turimų teisių fone, o pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė ginti savo poziciją, remiantis visais įmanomais šaltiniais, tarp jų – ir jam palankiu Konstitucinio Teismo nutarimu.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.
Teisėjų kolegija, spręsdama byloje kilusį ginčą, taip pat atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį – Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Taigi tirdamas įstatymų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas kartu išaiškina šių įstatymų nuostatų turinį, atskleidžia jų prasmę. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną visumą, o Konstitucinio Teismo nutarime turi būti pateikiami argumentai, kuriais grindžiamas nutarimas ir išdėstoma Konstitucijos nuostatų samprata (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).
Iš bylos aplinkybių matyti, kad 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu Konstitucinis Teismas išaiškino Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d. ir 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos) turinį, ir toks aiškinimas iš esmės skiriasi nuo Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo aiškinimo, kuris buvo pateiktas Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. sausio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 3A-27/2000. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog abiejų jo nagrinėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies redakcijų turinys yra analogiškas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nors Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus bei Konstitucinio Teismo aiškintų įstatymų pavadinimai bei jų 3 straipsnio 2 dalies turinys nežymiai skiriasi (išplėstas subjektų, kuriems taikoma norma, ratas), teisinis reguliavimas, taikytinas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo vidaus reikalų sistemos pareigūnams, yra analogiškas. Pažymėtina ir tai, kad lyginant šias paminėtas nuostatas su pareiškėjo prašymo skirti pareigūno valstybinę pensiją Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (b. l. 6) padavimo metu galiojusia bei bylos nagrinėjimo metu galiojančia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies redakcija, matyti, jog jos nėra tapačios, išskirtini dvejopo pobūdžio šių redakcijų skirtumai: 1) išplėstas subjektų, kuriems norma taikytina, ratas, ir 2) panaikinta sąlyga, jog pareigūnų ir karių kaltė, dėl kurios jie pašalinti iš tarnybos, turi neužtraukti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog paminėtų redakcijų skirtumai nagrinėjamos bylos kontekste nėra esminiai ir nesudaro pagrindo teigti, jog Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pateiktas Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimas nelaikytinas aktualios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies redakcijos išaiškinimu, kadangi būtent pareiškėjo atžvilgiu taikytinas teisinis reguliavimas išliko visiškai nepakitęs.
Teisėjų kolegijos nuomone, priėmus paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, nors ir iš esmės nebuvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus sprendimo priėmimo metu 2000 metais galiojęs pareiškėjui aktualus teisinis reguliavimas (pareiškėjui aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos dalis), tačiau Konstitucinis Teismas, tirdamas nagrinėjamame administraciniame ginče taikytiną teisės aktą, pateikė jo naują išaiškinimą, kuris negali neturėti įtakos tolesnei administracinių teismų jurisprudencijai. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės akto aiškinimo modifikavimas daro tiesioginę įtaką nagrinėjamo teisinio santykio turiniui. Pakitus ginčo teisiniam pagrindui, nebegalima teigti, jog 2000 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus galutiniu sprendimu išnagrinėtas bei šioje administracinėje byloje nagrinėjamas pareiškėjo prašymai skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra visiškai tapatūs. Priešingai, pakitęs ginčo santykio teisinis pagrindas sudaro prielaidas pareiškėjo prašymą skirti jam paminėtą pensiją nagrinėti iš naujo, nepaneigiant 2000 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus sprendimo res judicata galios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 2009 m. birželio 26 d. pateiktu prašymu skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją formuluojamas reikalavimas yra tapatus reikalavimui, dėl kurio buvo priimtas 2000 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus sprendimas. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėta situacija, kuri buvo nagrinėjama 2000 metais, nėra tapati situacijai, dėl kurios ginčas yra kilęs šioje byloje.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjant pareiškėjo prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, gali ir turi būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina, jog teismų praktika yra dinamiška, nuolat kintanti ir besivystanti, todėl šios bylos kontekste Konstitucinio Teismo nutarimas vertintinas kaip naujos krypties teismų praktikai pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo procese suteikimas. Net ir Konstitucinio Teismo nutarimu nepripažinus ginčui aktualios teisės normos prieštaraujančia Konstitucijai, jos aiškinimo pokytis, minėta, suteikė ginčo teisiniam santykiui naują turinį, į kurį negali būti neatsižvelgiama. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog paminėta norma neprieštarauja Konstitucijai, t. y. nepažeidžia jos 23 (nuosavybės neliečiamumo principas), 29 (asmenų teisinės lygybės principas), 52 (teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais) straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo būtent atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išdėstytus argumentus. Taigi ginčui aktualios teisės normos aiškinimas neatsižvelgiant į 2008 m. gruodžio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus bei išaiškinimus galėtų sudarytų prielaidas abejoti, ar toks aiškinimas yra suderinamas su Konstitucijos nuostatomis ir žmogaus teisių apsauga. Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinė jurisprudencija turi atspindėti pakitusias socialinio gyvenimo aplinkybes, vystytis kartu su jomis, o teisės normos ginčo teisiniams santykiams taikytinos taip, kad būtų išvengta jų tikrosios prasmės bei lingvistinės formuluotės prieštaravimų.
Taip pat pabrėžtina, kad atsižvelgiant į Konstitucijos 107 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo nutarimo galia yra nukreipta į ateitį, todėl ir 2008 m. gruodžio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų išaiškinimas taikytinas nuo oficialaus šio nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo šios dienos pareiškėjui buvo sudarytos prielaidos kreiptis į atsakingas institucijas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jam skyrimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog VRM yra saistoma 2000 m. sausio 18 d. teismo sprendimo dėl pareiškėjo pensijos, ir todėl nepagrįstai pripažino, kad ginčijamas 2010 m. sausio 7 d. sprendimas yra teisėtas.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas iš esmės dėl teisėto savo teisių gynimo atsidūrė blogesnėje situacijoje nei tie asmenys, kurie nebandė ginti savo teisių į pareigūnų ir karių pensiją teisminiu būdu ir šiuo metu gali administracine tvarka patenkinti savo reikalavimą gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Remiantis tuo, pritartina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentui, jog toks skirtingas asmenų traktavimas, kai vieniems asmenims šioje situacijoje pensijos yra skiriamos, o kitiems – ne, yra netoleruotinas ir pažeidžia Konstitucijos laiduojamą ir garantuojamą asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 str.). Be to, minėta, kad pagrindinė teismų paskirtis yra vykdyti teisingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje teisingumas negalėtų būti įvykdytas, jei, visų pirma, nebūtų paisoma asmenų teisinės lygybės principo ir nebūtų siekiama užtikrinti jo apsaugą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuris nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas sudarė pareiškėjui prielaidas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir, atsižvelgiant į šio nutarimo turinį ir kontekstą, jis turi teisę gauti paminėtą pensiją, ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 1D-148-(2) naikintinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas su prašymu skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2009 m. birželio 26 d., Vidaus reikalų ministerija įpareigotina jam paminėtą pensiją skirti nuo prašymo VRM pateikimo dienos, t. y. nuo 2009 m. birželio 26 d.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą. Panaikinti 2010 m. sausio 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-148-(2). Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją skirti pareiškėjui A. S. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2009 m. birželio 26 d.
Sprendimas neskundžiamas.