- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-211/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- A. B., V. B.
- Atsakovas
- V. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų A. B. ir V. B. bei V. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir V. B. ieškinį atsakovui V. J. dėl nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto praturtėjimo, atlyginimo ir atsakovo V. J. priešieškinį ieškovams A. B. ir V. B. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir skolos priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. P. ir S. J. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. B. ir V. B. nurodė, kad 2002 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi bei tos pačios dienos priėmimo-perdavimo aktu įgijo nuosavybėn iš atsakovo V. J. 0,9506 ha dydžio žemės sklypą, esantį Klaipėdoje. 2006 m. gruodžio 22 d. ieškovai suteikė atsakovui įgaliojimą parduoti šį žemės sklypą. Tą pačią dieną atsakovas, veikdamas kaip ieškovų įgaliotinis, sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su E. P. . Šioje sutartyje nurodyta, kad sklypas parduotas už 550 000 Lt, iš jų 40 000 Lt sumokėta iki sutarties sudarymo. 2007 m. sausio 11 d. atsakovas notarų biure parašė pareiškimą, kad ieškovai iš pirkėjo E. P. pagal 2006 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį gavo 510 000 Lt. Tačiau atsakovas ieškovams pinigų neperdavė. Nors atsakovas ir neneigia, kad pinigus gavo, bet atiduoti geranoriškai neketina. Be to, vėliau paaiškėjo, kad realiai už žemės sklypą pirkėjas E. P. atsakovui iš viso sumokėjo 1 100 000 Lt. Ieškovų teigimu, atsakovas nesąžiningai jų sąskaita praturtėjo 1 100 000 Lt suma. Atsakovo nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis neturėjo jokių teisių į E. P. sumokėtus pinigus, nes pardavė jam nepriklausantį daiktą, o įgaliojime nebuvo numatyta, kad gautus pinigus gali pasilikti sau. Dėl nurodyto atsakovas privalo atlyginti ieškovams nuostolius, atsiradusius dėl jo nepagrįsto praturtėjimo, – 1 100 000 Lt (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.150, 6.242 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas V. J. nurodė, kad, 2002 m. spalio 15 d. sudarant notarų biure žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, paaiškėjo, jog ieškovas A. B. neturi pakankamai pinigų ir negali sumokėti iš anksto sutartos sklypo kainos – 35 000 Lt. Atsakovas sutiko su vėlesniu atsiskaitymu, todėl sutartyje buvo nurodyta, kad kainą ieškovas įsipareigoja sumokėti iki 2004 m. sausio 30 d. ir kad apmokėjimo įrodymu pagal šią sutartį turi būti notariškai patvirtintas atsakovo pareiškimas apie galutinį atsiskaitymą. Po šios sutarties pasirašymo ieškovas dingo, iki nustatyto termino ir vėliau neatsiskaitė, su juo susisiekti nepavyko. Dėl nurodyto ieškovas 2004 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą dėl 2002 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, tačiau byla iš esmės nebuvo išnagrinėta, nes nepavyko nustatyti ieškovo gyvenamosios vietos. Susisiekti su ieškovu pavyko 2004 m. vasarą. Susitikimo metu ieškovas pareiškė, kad daug pinigų yra investavęs į kitą nekilnojamąjį turtą, todėl už nupirktą žemės sklypą negali atsiskaityti, be to, šis sklypas dabar nedomina, nes, norint iš jo gauti naudą, reikia laiko ir pinigų tvarkant sklypo dokumentus. Ieškovas pareiškė, kad geriausia išeitis viską grąžinti atgal: jis atsisako sutarties ir teisės į žemės sklypą, o atsakovas, atgavęs turtą, pats galės nuspręsti, ką su juo daryti. Kaip teisišką to įforminimą ieškovas pasiūlė išduoti generalinį įgaliojimą, suteikiantį atsakovui teisę savo nuožiūra tvarkyti žemės sklypą; tai turėjo padėti išvengti galimų mokesčių. Po to bendravimas su ieškovu vėl buvo nutrūkęs keletui mėnesių. Vėl atsiradęs, ieškovas ėmė domėtis, ką atsakovas ketina daryti su sklypu. Sužinojęs apie ketinimą pakeisti sklypo paskirtį ir vėliau parduoti, ieškovas pasiūlė savo ir savo draugo S. J. pagalbą pakeičiant sklypo paskirtį. To pasėkoje ieškovo iniciatyva 2005 m. rugpjūčio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovo, kaip užsakovų, ir S. J. įmonės, kaip vykdytojo, buvo pasirašyta trišalė sutartis, pagal kurią užsakovai įpareigojo vykdytoją organizuoti detalaus plano suprojektavimo darbus, pakeičiant žemės sklypo paskirtį. Šioje sutartyje buvo numatytos 100 000 Lt dydžio detaliojo plano atlikimo sąnaudos ir 50 000 Lt dydžio vykdytojo išlaidos. 2005 m. rugpjūčio 11 d. ir 2005 m. rugsėjo 30 d. ieškovas sumokėjo S. J. įmonei iš viso 48 000 Lt. Faktiškai šie pinigai atiteko ieškovui, nes, dar prieš sudarant aptariamą sutartį, ieškovas buvo nurodęs, kad neturi įmonės, galinčios užsiimti sutartyje nurodyta veikla, todėl iš vykdytojo pusės ją formaliai pasirašys S. J. įmonė. Be to, kadangi žemės sklypas buvo registruotas ieškovo vardu, ieškovas sutartyje kartu su atsakovu buvo įvardintas užsakovu. Gavę pinigus, ieškovas ir S. J. jokių sutartyje numatytų darbų faktiškai neatliko. Atsakovo nuomone, apie tai šie asmenys žinojo iš anksto ir iš pradžių siekė užvaldyti 50 000 Lt, o sėkmės atveju rasti kitus būdus pinigams pasisavinti. Vėliau šie asmenys pareiškė, kad sumokėti pinigai yra per maži, todėl už jų paslaugas atsakovas privalo sumokėti papildomai. Atsakovas buvo priverstas sutikti su pasiūlymu, nes kitu atveju, apie ką buvo užsiminęs ieškovas, galėjo viską prarasti. To pasėkoje beveik tuo pačiu metu buvo pasirašyta kita jų pasiūlyta sutartis, kurioje buvo nurodyta, kad, pardavus žemė sklypą, kiekvienam iš asmenų atiteks po 1/3 gautų pinigų; ši sutartys yra dingusi. Kadangi 2005 m. rugpjūčio 11 d. sutarties nei ieškovas, nei S. J. ilgą laiką nevykdė, atsakovas buvo priverstas ieškoti pažįstamų, kurie padėtų pakeisti žemės sklypo paskirtį. Turėdamas ieškovo anksčiau išduotą įgaliojimą valdyti, naudoti ir disponuoti sklypu bei padedamas V. K. bei D. K. , atsakovas sutvarkė visus žemės sklypo paskirties keitimo dokumentus, o vėliau, tarpininkaujant A. K. , sklypą pardavė. Atsakovo nuomone, ieškovas, nesumokėjęs žemės sklypo kainos, 2002 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi neįgijo jokių nuosavybės teisių į jį. Kadangi ši sutartis iš ieškovo pusės visiškai nebuvo įvykdyta, laikytina, kad sutartis nebuvo sudaryta. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovas neįvykdė ir kitos sutarties sąlygos – įsipareigojimo priimti daiktą. Tik formaliai pasirašęs žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, ieškovas jokių konkrečių veiksmų, susijusių arba patvirtinančių jo nuosavybės teisę į sklypą, neatliko, priešingai, savo tiesioginiu veikimu patvirtino, kad jis atsisako faktiškai valdyti sklypą ir turėti jį kaip savą. Be jau nurodytų aplinkybių pastarąją išvadą patvirtina ir tai, kad, 2005 m. valstybei paimant dalį žemės sklypo visuomenės poreikiams, šie klausimai buvo sprendžiami be ieškovo, iš jo būdavo gaunamas tik parašas. Nors dėl suprantamų priežasčių 84 400 Lt atlyginimą už paimtą sklypo dalį valstybė pervedė ieškovui, tačiau pastarasis gera valia visus pinigus grąžino atsakovui. Atsakovo teigimu, ieškovo pozicija kilus ginčui ir ankstesni jo veiksmai aiškiai neatitinka. Ieškovas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, daug metų dirbęs įvairiose atsakingose pareigose, nebuvo neapdairus, kad gavęs 84 400 Lt už jam priklausantį žemės sklypą, vėliau visus juos grąžintų atsakovui. Neaišku, kodėl ieškovas, laikydamas save žemės sklypo savininku, ne pats pardavė sklypą, o tą pačią dieną, kurią sklypas buvo parduotas, įgaliojo tai padaryti garbaus amžiaus atsakovą, nebaigusį jokių mokslų. Ieškovas davė atsakovui generalinį įgaliojimą, suteikiantį teises valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypu, įskaitant jo mainus, nuomą bei pardavimą už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra. Turėdamas tokį įgaliojimą, kitas asmuo galėtų nesąžiningai juo pasinaudoti, tačiau atsakovas, laikydamas save teisėtu žemės sklypo savininku, veikė sąžiningai. 2006 m. gruodžio 22 d. pasirašę įgaliojimą, ieškovai žemė sklypo pardavimo klausimais visiškai nesidomėjo ir tik žymiai vėliau ėmė reikšti pretenzijas dėl tariamai jiems priklausančių pinigų. Atsakovo įsitikinimu, toks reikalavimas atsirado ieškovo draugo A. K. iniciatyva. Pastarasis yra skolingas atsakovui didelę pinigų sumą, dėl to 2008-2009 m. vyko teisminiai ginčai. Atsakovui buvo aiškiai pasakyta, kad jis privalo atsisakyti savo reikalavimų A. K. , nes priešingu atveju atsakovas turės didelių problemų. Atsakovui to nepadarius, pagal ieškovo pareiškimą atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau vėliau buvo nutrauktas. Nepavykus tikslų įgyvendinti baudžiamojo proceso tvarka, teismui ieškovai pateikė šį ieškinį. Atsakovo nuomone, ieškovas, 2002 m. spalio 15 d. sudarydamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, neturėjo tikslo įgyti sklypą, todėl buvo iš anksto nutaręs nemokėti pinigų už jį. Ieškovas tenorėjo pasinaudoti sutartimi ir tokiu būdu išvilioti pinigus iš atsakovo. Ieškovas visą laiką klaidino atsakovą (dėl pinigų stygiaus, dėl sklypo paskirties keitimo). Atsakovo teigimu, ieškovo neteisėti veiksmai, pasireiškę atsisakymu mokėti už žemės sklypą, nesąžiningas elgesys, pasisavinant 48 000 Lt, ir noras užvaldyti dar didesnę pinigų sumą, yra pagrindas pripažinti 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia (CK 1.91 str.). Kadangi ieškovai pripažino gavę iš atsakovo 48 000 Lt, tai pagrindžia paskolos teisinius santykius, ir sudaro pagrindą reikalauti grąžinti šią sumą (CK 6.873 str.). Tokia pareiga gali atsirasti ir dėl to, kad ieškovas jokių atlygintinų paslaugų nesuteikė (CK 6.237 str.). Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė: 1) pripažinti 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia; 2) priteisti iš atsakovų 48 000 Lt skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovams ir atsakovo 550 000 Lt, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas, spręsdamas priešieškinio pagrįstumo klausimą, nurodė, kad atsakovas įrodinėja savo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir teigia, jog ieškovas buvo tik formalus sklypo savininkas. Dėl to, teismo nuomone, atsakovas privalėjo įrodyti, kad jis įstatyme numatytais pagrindais įgijo nuosavybės teisę į jo, kaip atstovo, parduotą sklypą. Tačiau CK 4.47 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nenumato, kad nuosavybės teisė gali atsirasti iš atstovavimo teisinių santykių, o CK 4.49 straipsnis ir 6.393 straipsnio 4 dalis nustato, jog nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus pereina nuo jų perdavimo momento, todėl atsakovo pozicija, kad parduotas sklypas iš esmės priklausė jam nuosavybės teise, yra neįrodyta leistinais įrodymais. Be to, CK 6.393, 6.469 straipsniai imperatyviai numato, kad tiek nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo, tiek dovanojimo sutartys privalo būti notarinės formos, tačiau atsakovas savo argumentui pagrįsti nepateikė notarinės formos sandorio, įrodančio jo nuosavybės teisę į parduotą žemės sklypą. Teismas nurodė, kad atsakovas prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl apgaulės ir suklydimo. Teismas nustatė, kad atsakovas sunkiai susirgo tik po ginčijamos sutarties sudarymo, užsiėmė verslu, dalyvavo nekilnojamojo turto sandoriuose, o esmine suklydimo aplinkybe nurodo neatsiskaitymą už nupirktą žemės sklypą ir siekimą išvengti mokesčių išduodant jam įgaliojimą veikti ieškovų vardu. Šalys buvo sutarusios, kad ieškovas sumokės atsakovui iki 2004 m. sausio 30 d., todėl argumentas, jog atsakovas buvo apgautas ieškovo ar klydo dėl to, kad tikėjosi, jog su juo bus atsiskaityta ginčijamos sutarties sudarymo metu, nepagrįstas nei sutartimi, nei įstatyme nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos šiuo atveju nenustato atsakovo prašomo taikyti teisių gynimo būdo – sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 6.314 str. 5 d.). Ieškovas 2006 m. lapkričio 18 d. mokėjimo pavedimu pervedė atsakovui 84 440 Lt, mokėjimo paskirtimi įvardindamas palūkanas už metus, todėl, teismo nuomone, įrodyta, kad ieškovas atsiskaitė su atsakovu už nupirktą žemės sklypą. Šią sumą ieškovas gavo kaip nuostolių atlyginimą už paimtą sklypo dalį visuomenės poreikiams, tačiau tos sumos pervedimas atsakovui nesukuria pastarajam nuosavybės teisių į ginčijama sutartimi parduotą žemės sklypą. Iš ieškovo paaiškinimo nustatyta, kad ieškovas šią sumą pervedė už tai, kad laiku neatsiskaitė su atsakovu pagal ginčijamą sutartį, be to, jis prisiėmė ir S. J. skolą pagal trišalę sutartį. Iš šalių paaiškinimo, iš aptariamos trišalės sutarties nustatyta, kad šalys ketino vystyti bendrą verslą su S. J. , tačiau atsakovas nereiškė priešieškinio dėl bendrosios jungtinės veiklos teisinių santykių, todėl atsakovo nurodomas S. J. finansavimas nesudaro pagrindo tenkinti priešieškinį. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas sumokėjo S. J. 48 000 Lt, o ne ieškovai. Ieškovas pagal trišalę sutartį nebuvo jos vykdytoju, todėl atsakovas neįrodė, kad ieškovas jam buvo skolingas pagal paskolos sutartį ar jungtinės veiklos sutartį.
Teismas, spręsdamas dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, nurodė, kad tarp šalių susiklostė atstovavimo teisiniai santykiai, nes ieškovai įgaliojo atsakovą parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, sudaryti su pirkėju pirkimo-pardavimo sutartį ir gauti pinigus už parduotą sklypą. Teismo nuomone, atsakovas klaidingai nurodo, kad šis įgaliojimas jam suteikė nuosavybės teises į žemės sklypą, ir toks jo paaiškinimas nėra paremtas įstatymu, todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovams už sklypą gautus 550 000 Lt (CK 6.237, 6.242 str.). Teismas pažymėjo, kad ieškovai savo argumentą, jog atsakovas iš pirkėjo E. P. už žemės sklypą faktiškai gavo ne 2006 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus 550 000 Lt, o 1 100 000 Lt, ir būtent ši suma jiems turėtų būti priteista, įrodinėja E. P. raštu bei 2007 m. balandžio 17 d. ir 23 d. šio asmens pavedimais į atsakovo sąskaitą, kurių mokėjimo paskirtimi įvardintas paskolos grąžinimas, tačiau sutartyje nurodytos kainos ieškovai neginčija. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartims taikoma CK 6.313 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. 2006 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties turinys buvo išdėstytas raštu ir patvirtintas notaro, sutartyje nurodyta parduodamo daikto kaina yra 550 000 Lt. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį notaro patvirtintos sutartys yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, todėl aptariamos sutarties dalis dėl kainos turi aukštesnę įrodomąją reikšmę lyginant su sklypo pirkėjo raštu. Teismas pažymėjo, kad E. P. pinigų pervedimas atsakovui jau yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas. Ieškovai, neigdami E. P. nurodomą pinigų pervedimo paskirtį – paskolos grąžinimą, privalėjo įrodyti kitokią paskirtį, tačiau to nepadarė. Byloje nagrinėjamas privataus pobūdžio ginčas ir teismas neturi pagrindo išeiti už ieškinio reikalavimo ribų – pakeisti 2006 m. gruodžio 22 d. sutartį, konstatuojant, kad žemės sklypo kaina buvo 1 100 000 Lt, kai ieškovai to neprašė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Atsakovas V. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Atsakovas skunde pakartoja pirmosios instancijos teisme nurodytus savo argumentus. Atsakovo vertinimu, teismo priimtas sprendimas pažeidžia teisingumo principą ir neužtikrina priešingų interesų pusiausvyros; teismas neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus apie reikšmingas bylos aplinkybes, jų kartu su kitais byloje esančiai įrodymais netyrė ir nevertino, neatsižvelgė į ieškovų paaiškinimų prieštaringumą ir nenuoseklumą, ieškovų nesąžiningumą; įrodinėjimo pareiga buvo nustatyta tik atsakovui. Atsakovo teigimu, 2005 m. rugpjūčio 11 d. trišalės sutarties sudarymas, 2006 m. sausio 18 d. atliktas ieškovų pervedimas atsakovui 84 475 Lt sumos bei 2006 m. sausio 30 d. bei 2006 m. gruodžio 22 d. ieškovų išdavimas atsakovui įgaliojimų buvo esminės tirtinos ir kartu vertintinos aplinkybės. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nelaikė savęs žemės sklypo savininku ir jo atsisakė. Atsakovo nuomone, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovai, pervesdami atsakovui 84 475 Lt, atsiskaitė už žemės sklypą. Ieškinyje tokia aplinkybė nebuvo nurodyta, apie tokį mokėjimą nėra duomenų nei ankstesniame ieškovo pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei jo apklausos protokoluose. Tik po to, kai atsiliepime į ieškinį buvo išdėstyti duomenys apie pinigų mokėjimo aplinkybes, ieškovai pasinaudojo suteikta informacija ir nurodė sumokėję už žemę pervesdami 84 440 Lt. Tačiau šis mokėjimas nėra susijęs su atsiskaitymu pagal 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas nelaikė savo žemės sklypo savininku, todėl grąžino už sklypo dalies paėmimą visuomenės poreikiams gautą sumą atsakovui. Nebuvo įvertintina, kad pagal 2002 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsiskaitymas turėjo būti patvirtintas notariniu atsakovo pareiškimu. Tokio pareiškimo byloje nėra. Atsakovo nuomone, nebuvo įvertintos ieškovų įgaliojimų išdavimo aplinkybės ir jų ryšys su kitais byloje esančiais įrodymais. Išduoti įgaliojimai pagal savo apimtį atitiko daiktinės teisės prigimtį, t. y. iš jų galima spręsti, kad ieškovas perleido atsakovui visas teises, kurias įgijo pagal 2002 m. spalio 15 d. sutartį. Priešingai nei sprendė teismas, atstovavimo teisiniai santykiai yra susiję su įgaliojimo išdavimu ir tai nebuvo atsakovo argumentas apie nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Pagal įgaliojimą atsakovui buvo suteikta teisė valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypu ir tai sudaro nuosavybės teisę. Atsakovo manymu, teismo motyvai dėl apgaulės nebuvimo yra bendro pobūdžio ir formalūs. Buvo būtina tirti ne tik 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti tolimesnius ieškovo veiksmus. Reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia buvo vienintelis būdas apginti atsakovo teises. Teismas negalėjo teisingai išnagrinėti bylos, nes jo nuomonė dėl netinkamo teisių gynimo būdo lėmė visų aplinkybių ir įrodymų tolimesnį vertinimą.
Šalies argumentai
Ieškovai A. B. ir V. B. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Ieškovai pažymi, kad, atsakovui prašant panaikinti 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nėra aišku, kodėl prašoma iš ieškovų priteisti ir 48 000 Lt, sumokėtų už sklypo paskirties keitimą. Jei atsakovas, mokėdamas už sklypo projektavimo darbus, laikė save tikru ir teisėtu savininku, tai darė savo naudai ir negali prašyti kartu ir panaikinti sandorį ir priteisti skolą. Atsakovo argumentas, kad, išduodami įgaliojimą, ieškovai atsisakė sklypo valdymo teisės, yra absurdiškas. Įgaliojimas valdyti, naudoti ir disponuoti turtu nėra vienas iš nuosavybės teisės perdavimo būdų.
Ieškovai A. B. ir V. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta dalis ieškinio reikalavimų, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovų teigimu, teismas neteisingai įvertino jų reikalavimą ir netinkamai pritaikė įstatymą. Ieškinys buvo pareikštas dėl nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto praturtėjimo, atlyginimo, o ne dėl įpareigojimo perduoti pinigus, gautus pagal sandorį (CK 6.242 str. 1 d.). Atsakovas nepagrįstai praturtėjo gavęs ne tik 550 000 Lt, nurodytus notarinėje sutartyje, bet ir 550 000 Lt, kaip esą paskolos grąžinimą. Be to, teismas rėmėsi tik notarine sutartimi ir neatsižvelgė i kitus byloje esančius įrodymus: išvadą dėl preliminarios turto vertės, žemės sklypo pirkėjo E. P. raštą, atsakovo banko sąskaitos išrašą ir A. K. apklausos protokolą. Šie įrodymai patvirtina, kad sklypo rinkos vertė sandorio sudarymo metu siekė 1 426 000 Lt, o už jį atsakovas realiai gavo 1 100 00 Lt. Atsakovas neįrodė, kad tikrai buvo paskolinęs E. P. 550 000 Lt. Šie asmenys susipažino tik prieš sandorio sudarymą, todėl abejotina, kad mažai pažįstamam asmeniui atsakovas būtų sutikęs paskolinti tokią didelę sumą.
Atsakovas V. J. prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsakovo nuomone, E. P. rašytinis atsakymas į advokato prašymą nėra leistinas įrodymas, galintis patvirtinti faktą apie žemės sklypo kainą. E. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad už žemės sklypą sumokėjo būtent jo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą. Pagal advokato užklausimą pateikta E. P. informacija yra klaidinanti ir tai apdaryta dėl priežasčių, kurių atsakovas kol kas nenori įvardinti. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad po to, kai E. P. sumokėjo 550 000 Lt už žemės sklypą, jis skubiai sklypą pardavė už beveik tokią pačią pinigų sumą kitam asmeniui. Atsakovo teigimu, ieškovų skunde nurodyti įrodymai nėra reikšmingi. Išvada dėl turto vertės yra tik preliminari. A. K. byloje nebuvo apklaustas liudytoju ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėjo būti vertinami; ieškovas pats atsisakė kviesti šį asmenį liudyti. Be to, A. K. yra asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi ir tik dėl jo turtinių interesų buvo pradėtas šis ginčas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atsakovo V. J. apeliacinio skundo
Vienas iš atsakovo argumentų yra tas, kad ieškovas A. B. apskritai neįgijo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.
Priešingai nei interpretuoja atsakovas, įstatymas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perėjimą pirkėjui sieja su daikto jam perdavimu (CK 4.49 str. 2 d., 6.393 str. 4 d.). Nekilnojamojo daikto perdavimas įforminamas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (CK 6.398 str. 1 d.). Toks įstatyminis reglamentavimas šalims buvo išaiškintas ir notarine tvarka 2002 m. spalio 15 d. sudarytoje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje (11 p.). Tą pačią dieną buvo pasirašytas ir žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktas (b. b. t. 1, b. l. 78), reiškęs sklypo perdavimą ir nuosavybės teisės į jį perėjimą ieškovui. Aplinkybę, kad pats atsakovas suprato, jog po 2002 m. spalio 15 d. sklypo savininku tapo ieškovas, patvirtina atsakovo 2004 m. balandžio 23 d. ieškinys teismui dėl sutarties nutraukimo, grįstas aplinkybe, kad ieškovas neatsiskaitė už nuosavybė įgytą turtą (b. b. t. 1, b. l. 79-80).
2002 m. spalio 15 d. sutartyje buvo numatyta, kad žemės sklypo kainą ieškovas atsakovui turi sumokėti iki 2004 m. sausio 30 d. (2 p.). Esant tokiam susitarimui, kainos nesumokėjimas iki nurodyto termino pabaigos nelaikytinas sutarties pažeidimu. Atsakovui nevykdant tokios pareigos ir terminui pasibaigus, ieškovas įgijo galimybę įgyvendinti savo pažeistą teisę priverstine tvarka, pavyzdžiui, reikalauti kainos priteisimo ar sutarties nutraukimo, tačiau savaime kainos už įgytą žemės sklypą nesumokėjimas nei panaikino ieškovo nuosavybės teisę į jį, nei sudaro pagrindą pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.80-1.94 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais.
Kitas atsakovo argumentas yra tas, kad 2002 m. spalio 15 d. sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, nes buvo sudaryta dėl atsakovo apgaulės. Apgaulė, pasak atsakovo, iš esmės pasireiškė tuo, kad ieškovas nuo pat pradžių neketino mokėti už įgyjamą žemės sklypą. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra neįrodyta (CPK 178, 185 str.).
Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, esant sutartyje įtvirtintai sąlygai dėl atsiskaitymo atidėjimo, atsakovo tikėjimas, kad ieškovas su juo atsiskaitys anksčiau, ir toks neatsiskaitymas nelaikytinas apgaule. Pripažinti apgaule atsakovo įrodinėjamo vėlesnio neatsiskaitymo su juo taip pat trūksta duomenų. Tuo tarpu atsakovo nurodomas ieškovo ketinimas vėl apgauti sudarant 2005 m. rugpjūčio 11 d. sutartį savaime nepagrindžia, kad 2002 m. spalio 15 d. sutartis taip pat sudaryta tik dėl apgaulės, be to, tarp šių dviejų sandorių yra per didelis laiko tarpas, jog būtų galima konstatuoti nuoseklius, iš anksto sumanytus nesąžiningus ieškovo ketinimus atsakovo atžvilgiu. Kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas versiją dėl apgaulės sudarant žemės sklypo perleidimo sandorį iškėlė tik prabėgus daugiau nei 7 m. po jo ir tik ieškovams pareiškus ieškinį. Be to, kaip galima suprasti iš atsakovo pozicijos, reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia faktiškai pasirinktas dėl to, kad atsakovas nematė kitų galimų būdų savo teisėms apginti.
Atsižvelgiant į išdėstytą, tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti 2002 m. spalio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ieškinyje nurodytais pagrindais nebuvo negalima ir tai sudarė pakankamą pagrindą jį atmesti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas klaidingai mano, kad susiklosčiusioje situacijoje nebuvo galima pasinaudoti kitais teisių gynimo būdais, pareikšti kitokio pobūdžio reikalavimų. Visgi teismas negali nurodyti atsakovui, kokius ir kaip formuluoti priešieškinio reikalavimus, ar visiškai nepaisyti priešieškiniu nubrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, tuo labiau, kad atsakovui viso proceso metu buvo teikiama profesionali teisinė pagalba (CPK 6, 12, 265 str.).
Iš atsakovo bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių taip pat galima spręsti, kad, pasibaigus 2002 m. spalio 15 d. sutartyje ieškovui nustatytam terminui atsiskaityti už įgytą žemės sklypą, šalys susitarė grąžinti šį turtą atsakovo nuosavybėn. Kadangi iš šių aplinkybių logiškai kylantis priešieškinio reikalavimas nėra pareikštas, dėl atsakovo įrodinėjamo santykių vertinimo pagrįstumo teisėjų kolegija pasisako tik trumpai.
Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriams įstatymams numato privalomą notarinę formą (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Tačiau nei notarine, nei paprasta rašytine forma sudaryto sandorio grąžinti žemės sklypą atsakovo nuosavybėn nėra. Žodinis tokio sandorio sudarymas, atsižvelgiant į tai, kad dėl paties atsakovo nurodomų aplinkybių, jog po 2002 m. spalio 15 d. sutarties sudarymo ieškovas vengė atsiskaityti, slapstėsi, atsakovas neturėjo jokio pagrindo pasitikėti ieškovu, bei į ieškovo patirtį verčiantis prekyba nekilnojamuoju turtu, paskolų teikimu, yra sunkiai suprantamas ir pateisinamas. Nuosavybės teisės perleidimo sandoriui negali būti prilygintas ir notarine tvarka patvirtintas 2006 m. gruodžio 22 d. įgaliojimas (t. 1, b. l. 5-6), nes, nepaisant šiuo sandoriui atsakovui suteiktų plačių teisių, tiek sandorio turinys, tiek forma visiškai atitinka keliamus įgaliojimui (CK 2.137-2.138 str.). Ieškovo sumokėjimas atsakovui 84 400 Lt (b. b. t. 1, b. l. 131-132), kurie buvo gauti už valstybės poreikiams paimtą dalį įgyto žemės sklypo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas tebeurėjo pareigą atsiskaityti su atsakovu už sklypą, taip pat esą perėmė S. J. įmonės skolą atsakovui, negali būti vertinamas vienareikšmiškai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovų 48 000 Lt, kuriuos atsakovas 2005 m. rugpjūčio 11 d. sutarties pagrindu sumokėjo S. J. įmonei. Atsakovas neįrodė, kad skola pagal šią sutartį perėjo ieškovams. Dėl šios sprendimo dalies apeliaciniame skunde faktiškai jokių argumentų nepateikta.
Remiantis išdėstytu, tenkinti atsakovo apeliacinio skundo nėra pagrindo.
Dėl ieškovų A. B. ir V. B. apeliacinio skundo
Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai neįrodė, kad atsakovas už 2006 m. gruodžio 22 d. notarine tvarka patvirtinta sutartimi perleistą žemės sklypą gavo ne sutartyje nurodytus 550 000 Lt, o iš viso 1 100 000 Lt (CPK 178, 185 str.). Pažymėtina, kad pati sutartis nėra ginčijama, ji turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.).
Žemės sklypo pirkėjo E. P. paaiškinimai dėl šios aplinkybės, kuriuos akcentuoja ieškovai, yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu šis asmuo teigė, kad už sklypą sumokėjo 550 000 Lt (b. b. t. 1, b. l. 46, 51). Nagrinėjamoje byloje E. P. atsisakė duoti paaiškinimus dėl šios aplinkybės (t. 1, b. l. 194), vėliau ieškovai pateikė jo pasirašytą raštą, kad už sklypą buvo sumokėta 1 100 000 Lt (t. 1, b. l. 148). A. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad E. P. sumokėjo 1 100 000 Lt, tačiau būtina atsižvelgti, jog šio asmens santykiai su atsakovu yra konfliktiški (b. b. t. 1, b. l. 57-58). Taip pat pastebėtinas ir ieškovų nenuoseklumas: dar ikiteisminio tyrimo metu ieškovas teigė esą jam žinoma, kad už parduotą žemės sklypą atsakovas gavo 1 100 000 Lt (b. b. t. 1, b. l. 32-33), tačiau vėliau užvestoje nagrinėjamoje civilinėje byloje iš pradžių šios aplinkybės nebuvo nurodęs ir tik patikslintą ieškinį grindė neva tuo metu sužinota tikrąją turto perleidimo kaina (t. 1, b. l. 146-147). Nors ieškovai ir nurodo, kad žemės sklypo vertė buvo didesnė nei 2006 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta jo kaina, tačiau įgaliojimu ieškovai buvo suteikęs atsakovui teisę savo nuožiūra disponuoti sklypu, taip pat jį padovanoti, todėl šis argumentas neturi esminės reikšmės.
Remiantis išdėstytu, tenkinti ieškovų apeliacinio skundo nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovams žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 9 500 Lt – mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (T. 2, b. l. 28). Atmetus ieškovų skundą, šis mokestis iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinas valstybei (CPK 84 str., 96 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovų A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 4 750 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).