Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo,

dalyvaujant ieškovės S. T. atstovėms I. G. ir advokatei Aidai Martinaitienei, atsakovės R. T. atstovėms D. B. ir advokatei Vandai Laukevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės atstovės I. G. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-114-34/2008 pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovams M. R. (atsakovei mirus – teisių perėmėja R. T.), Birštono savivaldybės administracijai dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo bei pripažinimo teisės atkurti nuosavybės teises natūra (tretysis asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas).

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Dėl ieškinio senaties

Teismas klaidingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą, nes įstatymo leidėjo tikslas buvo nustatyti sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams pripažinti juridinių asmenų (tokių kaip akcinės bendrovės) įstatuose nurodytų valdymo organų sprendimus negaliojančiais. Birštono miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto šiuo atveju negalima laikyti juridiniu asmeniu, todėl trijų mėnesių sutrumpintas ieškinio senaties terminas šiuo atveju pritaikytas nepagrįstai ir neteisėtai. Be to, teismas neteisingai nustatė, kad ieškovė 2005-04-12, gavusi Birštono savivaldybės administracijos raštą ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo", sužinojo apie savo pažeistą teisę. Šiuo raštu ieškovė tik buvo informuota, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) nėra galimybės grąžinti natūra, nes jis yra įsigytas kaip privati nuosavybė. Kada ir kokiu pagrindu gyvenamasis namas įsigytas kaip privati nuosavybė, šiame rašte nebuvo nurodyta. 2005-09-13 gautame Birštono savivaldybės rašte buvo informacija apie tai, kad Birštono miesto LDT Vykdomojo komiteto 1990-05-04 sprendimo Nr. 57 2 punktu buvo leista M. R. registruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir ūkio pastatais. Prie šio rašto jau buvo pridėtas ir ginčijamas Vykdomojo komiteto sprendimas, iš kurio teksto tapo įmanoma sužinoti apie ieškovės teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad šis sprendimas dalyje, kuria nuspręsta registruoti M. R. ginčo gyvenamąjį namą, nesuteikė atsakovei M. R. nuosavybės teisių į šį namą. Be to, atsiliepimuose į ieškinį nei viena iš atsakovių neprašė taikyti ieškinio senaties, todėl laikytina, kad tik baigiamosiose kalbose išreikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pavėluotas (CPK 142 str., 226 str.).

Dėl nuosavybės teisių nuginčijimo, sprendimo panaikinimo, teisės atkurti nuosavybės teises pripažinimo

Teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo pastatas yra ieškovės tėvo I. K. nuosavybė, yra nepagrįsta ir nuneigiama byloje esančiomis archyvinėmis pažymomis, liudytojų parodymais bei tuo, kad Birštono miesto savivaldybės administracijos raštuose ieškovei nebuvo nurodyta, kad namas (duomenys neskelbtini) nepriklausė jos tėvui. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo gyvenamasis namas priklausė jų šeimai. Atsakovė M. R. nurodė, kad namą statė pati su vyru, tačiau nepateikė jokių įrodymų, o šį teiginį paneigia Kauno apskrities archyvo 2006-06-22 pažymoje nurodyti duomenys, kad ginčo gyvenamasis namas statytas 1932 m. Iš atsakovės M. R. (T.) gimimo metrikų akto (b. l. 58) matyti, kad ji gimė 1923 m., taigi akivaizdu, kad šio namo su vyru nepastatė ir pagrindo jo registruoti kaip savavalinę statybą neturėjo.

Teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad 1981-03-16 Lietuvos Ministrų tarybos nutarimas Nr. 99 ,,Dėl kovos su savavališka statyba įstatymų taikymo" (Žin. 1981, Nr. 9-108), kurį vykdant buvo nuspręsta registruoti gyvenamąjį namą bei pagalbinius pastatus M. R., buvo pripažintas netekusiu galios 1988-12-12 Lietuvos Ministrų tarybos nutarimu Nr. 360. Taigi ieškovės prašomas pripažinti negaliojančiu LDT Vykdomojo komiteto 1990-05-04 sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktu, kuris sprendimo priėmimo dieną buvo negaliojantis, todėl šis sprendimas turėjo būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Be to, teismas klaidingai vertino liudytojų parodymus, sprendime nurodęs, kad visi liudytojai patvirtino Šmitiškių kaime buvus tik vasarnamius, o dvarą - už vieno kilometro kitame kaime, taip pat, kad I. K. pastatai sunyko.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, kolegija patikrino ir tai, ar nėra CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.), kurių kolegija nenustatė.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą. CK 1.125 str. 4 d. numatyta, kad sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė praleido CK 1.125 str. 4 d. įtvirtintą 3 mėnesių ieškinio senaties terminą pripažinti negaliojančiu 1990-05-04 Birštono miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 57 2 punktą, nesant svarbių priežasčių. Tai, kad šis sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikytinas ne tik reikalavimams pripažinti juridinių asmenų (tokių kaip akcinės bendrovės) įstatuose nurodytų valdymo organų sprendimus negaliojančiais (CK 2.82 str. 4 d.), bet ir ginčijant valstybės valdymo ir savivaldybės institucijų priimtų aktus, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2005 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2005). Be to, pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. red.) numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nors ieškovė Birštono miesto LDT VK 1990-05-04 sprendimo Nr. 57 2 punkto, kuriuo buvo leista M. R. registruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir ūkio pastatais, administraciniam teismui neskundė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas, kaip administracinis aktas, turėjo būti skundžiamas būtent administraciniam teismui (jeigu su juo nebūtų buvę pareikšti ir kiti civilinio pobūdžio reikalavimai, nulėmę ginčo teismingumą bendrosios kompetencijos teismui), pripažintina, jog bendrojo CK 1.125 str. 1 d. numatyto 10 metų ieškinio senaties termino taikymas bendrosios kompetencijos teisme ginčijant valstybės valdymo ir savivaldybės institucijų priimtų aktus prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nes suteiktų nepagrįstas privilegijas asmenims, administracinius aktus ginčijantiems bendrosios kompetencijos teismuose.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas neteisingai nustatė, kad ieškovė iš 2005-04-12 Birštono savivaldybės administracijos rašto ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo" sužinojo apie savo pažeistą teisę, nes šiuo raštu ieškovė tik buvo informuota, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), įsigyto privačion nuosavybėn, nėra galimybės grąžinti natūra, o kada ir kokiu pagrindu gyvenamasis namas įsigytas privačion nuosavybėn, šiame rašte nebuvo nurodyta. Kadangi tik 2005-09-13 ieškovės gautame Birštono savivaldybės rašte buvo informacija apie tai, kad Birštono miesto LDT VK 1990-05-04 sprendimo Nr. 57 2 punktu buvo leista M. R. registruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir ūkio pastatais, ir tik prie šio rašto buvo pridėtas ginčijamas VK sprendimas, tik iš kurio teksto buvo įmanoma sužinoti apie ieškovės teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad šis sprendimas dalyje, kuria nuspręsta registruoti M. R. ginčo gyvenamąjį namą, nesuteikė atsakovei M. R. nuosavybės teisių į šį namą, kolegija ieškinio senaties termino eigos pradžia laiko 2005-09-13 rašto su ginčijamu sprendimu gavimo momentą. Kadangi ieškovė, apie savo pažeistą teisę privalėjusi sužinoti 2005-09-13, ieškinį dėl 1990-05-04 Birštono miesto LDT VK sprendimo Nr. 57 2 punkto pripažinimo negaliojančiu teismui padavė tik 2007-12-20 (t. 2, b. l .62), pripažintina, kad iki ieškinio pareiškimo teisme ieškinio senaties terminas 1990-05-04 sprendimui nuginčyti buvo pasibaigęs, kas yra pagrindas ieškinį šio reikalavimo dalyje atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Kadangi ieškovė nenurodė teismui svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, ir net neprašė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti, kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė, nesant svarbių priežasčių, praleido ieškinio senaties terminą pripažinti negaliojančiu 1990-05-04 Birštono miesto LDT VK sprendimo Nr. 57 2 punktą, laiko pagrįsta ir teisinga.

Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad atsiliepimuose į ieškinį nei viena iš atsakovių neprašė taikyti ieškinio senaties ir kad tik baigiamosiose kalbose išreikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pavėluotas (CPK 142 str., 226 str.), kolegijos nuomone, yra visiškai nepagrįsta. Kaip matyti iš atsakovės M. R. 2006-03-30 atsiliepimo į ieškinį (1 t., b. l. 54), atsakovė nuo pat pradžių prašė taikyti ieškinio senatį. Be to, bylos medžiaga patvirtina, jog papildomas ieškinio reikalavimas dėl 1990-05-04 sprendimo pripažinimo negaliojančiu teismui buvo pateiktas tik 2007-12-20, kai, 2007-12-06 teismo posėdyje išnagrinėjus bylą iš esmės, 2007-12-20 nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (2 t., b. l. 62) ir priimtas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų didinimo (2 t., b. l. 60), atsakovams net nepasiūlius pateikti į jį atsiliepimų. Kadangi po reikalavimo dėl 1990-05-04 sprendimo pripažinimo negaliojančiu pareiškimo teisme atsakovams nebuvo sudarytos galimybės pateikti atsiliepimus į papildomą ieškinio reikalavimą, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentas dėl pavėluoto prašymo taikyti ieškinio senatį negali būti laikomas pagrįstu.

CPK 135 str. 1 d. 2 p. numato, kad teismui pateikiamame ieškinyje turi būti nurodomas faktinis ieškinio pagrindas. Asmenų ginčui spręsti reikalingi faktai civilinėje byloje yra faktinės bylos aplinkybės, kurios betarpiškai nustatinėjamos civilinio proceso tvarka renkant, tiriant ir vertinant įrodymus toje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Prašymas nustatyti tokį faktą ar jų visumą konkrečioje byloje reiškia, kad šalis prašo pripažinti egzistuojant ieškininį reikalavimą pagrindžiančią faktinę aplinkybę - ieškinio pagrindą. Jis nustatomas tam, kad pagrįstų asmens subjektinę teisę. Kai faktinė aplinkybė konstatuojama, tai, pritaikius teisės normą, reguliuojančią konkretų teisinį santykį, sprendžiama, ar asmeniui priklauso subjektinė teisė, ar ji pažeista, o teismo sprendimo rezoliucijoje priimamas sprendimas dėl pažeidimo pašalinimo. Ieškovė, formuluodama ieškinio reikalavimus, pirmuoju reikalavimu prašė nustatyti, kad pagal 1990-05-04 Birštono miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 57 2 p. atsakovė M. R. neįgijo nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu ieškinio reikalavimu ieškovė tarsi reikalauja nustatyti faktą, kurį nustačius ieškovė įgys tam tikrą subjektinę teisę ir kuris tiek ieškovei, tiek atsakovei R. T., kaip atsakovės M. R. teisių perėmėjai, turėtų sukelti tam tikras teisines pasekmes. Kaip matyti iš bylos, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo klausimą, ar ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėjo tam teisinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visus pateiktus įrodymus, konstatavo, kad iš ieškovės pateiktų dokumentų, liudytojų parodymų negalima daryti išvados, kad ginčo namas, esantis (duomenys neskelbtini), kada nors nuosavybės teise priklausė ieškovei ar jos giminaičiams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 176 str. 1 d. teismas gali pripažinti faktą įrodytu tik tokiu atveju, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu suformuojamas teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos ir jos tėvo I. K. nuosavybės teises į ginčo namą patvirtina archyvinės pažymos, liudytojų parodymai bei tai, kad Birštono miesto savivaldybės administracijos raštuose ieškovei nebuvo nurodyta, kad namas (duomenys neskelbtini) nepriklausė jos tėvui. Kolegija nesutinka su tokia ieškovės pozicija, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovės šeimos nariai turėjo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) apylinkėse, t. y. I. K. (duomenys neskelbtini) turėjo 29,76 ha žemės, gyvenamąjį namą, klojimą ir svirną (t. 1, b. l. 8), iš 1912-10-29 Draudimo liudijimo matyti, kad E. K. buvo apdraudęs pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14), iš Marijampolės apskrities valdybos pažymėjimo matyti, kad E. K. turėjo 97,14 ha žemės (t. 2, b. l. 36), iš kitų archyvinių išrašų matyti, kad (duomenys neskelbtini) savininkui priklausė 18,73 ha miško (t. 2, b. l. 37). Tačiau visi šie pateikti dokumentai, kolegijos nuomone, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad būtent ginčo namas, esantis(duomenys neskelbtini), priklausė ieškovės tėvui I. K. ir kad būtent dėl jo nacionalizacijos ieškovė įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į šį namą. Apeliacinės instancijos teismui išsireikalavus S. T. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 56, nustatyta, jog ieškovės advokatė Aida Martinaitienė 2006-05-10 kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrių su prašymu pateikti duomenis apie tai, ar dabartinė namų valda, esanti(duomenys neskelbtini), patenka į I. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (b. l. 130). Iš 2006-06-14 atsakymo matyti, jog, kartu su pretendente S. T. ir liudininkais natūroje apžiūrėjus buvusio žemės savininko turėto 14,26 ha žemės (iš jo 9,90 ha miško) sklypo ribas, 2001-12-19 buvo surašytas aktas, o ribos pažymėtos plane (schemoje). 2001-02-19 ištrauka iš Birštono miesto ribų plano (b. l. 128) patvirtina, jog namų valda, esanti(duomenys neskelbtini), į natūroje pažymėto 14,26 ha sklypo ribas nepatenka. Neginčijamų duomenų, kad ginčo gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pastatytas ant kažkokios kitokios I. K. priklausiusios žemės, kolegija nerado nei nagrinėjamoje civilinėje byloje, nei apžiūrėtoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Nesant pakankamai tiesioginių rašytinių įrodymų dėl neginčijamos ieškovės ar jos šeimos narių nuosavybės į ginčo namą, kolegijos nuomone, teismas negalėjo remtis vien liudytojų parodymais nuosavybės buvimo faktui patvirtinti. Nesant pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ginčo namas iki nacionalizacijos priklausė jos tėvui, siekdama nuginčyti 1990-05-04 sprendimą ieškovė šią aplinkybę galėjo įrodinėti tik teismo sprendimu, nustatančiu juridinę reikšmę turintį faktą. Atsižvelgdama į tai, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepateikė teismui pakankamai rašytinių įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų ieškovės teises į ginčo namą. Kolegijos nuomone, šiam juridiniam faktui (kad ginčo namas iki nacionalizacijos priklausė ieškovės tėvui I. K.) nesant akivaizdžiam ir trūkstant jį patvirtinančių dokumentų, ieškovė negali įgyvendinti savo subjektinės teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Iš ieškinio matyti, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas yra pripažinti ieškovei teisę atkurti nuosavybės teises natūra į ginčo namą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. ieškinio reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į ieškovės tėvo I. K. nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą. Visi kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai iš šio reikalavimo, kuriais siekiama užtikrinti palankias sąlygas nuosavybės teisių atkūrimui. Kolegijos nuomone, šiam ieškovės reikalavimui turėtų būti taikomas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str., numatantis, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija, o šių institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Nors šiame straipsnyje yra kalbama apie sprendimų apskundimą, tačiau suprantama, kad teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismine tvarka gali būti ginamos ne tik ginčijant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir ginčijant atsisakymą priimti tokį sprendimą. Tačiau, nežiūrint į tai, kad šis ieškinio reikalavimas, vadovaujantis nurodytu įstatymu, teisme neturėtų būti nagrinėjamas, kolegija, vadovaudamasi CPK 24 str. nuostata dėl visų tarpusavyje susijusių reikalavimų nagrinėjimo teisme, kai bent vienas reikalavimas yra priskirtinas teismui, teismo sprendimo šio reikalavimo atmetimo dalyje nerevizuoja.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija ieškovės apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), atskirai nebepasisakydama dėl likusių apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nebereikšmingų šios apeliacijos rezultatui.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą .