Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2012-07-02 · Civilinė byla Nr. 2A-2385-661/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-07-02
Bylos Nr.
2A-2385-661/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas
Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Ieškovas
V. Š.
Civilinė byla Nr.2A-2385-661/2012
Procesinis bylos Nr. 2-02-3-10099-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos : 121.14; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2012 m. liepos 2 d.

Vilnius apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Alvydas Barkauskas (pranešėjas), kolegijos teisėjai Neringa Švedienė ir Rūta Veniulytė-Jankūnienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo sutarties nutraukimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. Š. ieškiniu prašė panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009-07-27 įsakymą Nr. PK-172 „Dėl V. Š. atleidimo iš darbo“ ir grąžinti į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-07-27 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodo, kad nuo 2000-09-14 jis dirbo Vadovybės apsaugos departamente materialinio techninio aprūpinimo skyriuje vyresniuoju mechaniku. Vilniaus apskrities VPK pareigūnai 2008-04-09 sulaikė jį dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d. (dėl kurstymo ir padėjimo pavogti VAD nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Vento). Paaiškina, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-04-23 nutartimi jis buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką ir nubaustas 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per 6 mėnesius solidariai su kitu nuteistuoju atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Vilniaus apygardos teismas 2009-07-22 nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria iš ieškovo ir kito nuteistojo solidariai buvo priteista atlyginti darbdaviui padarytą turtinę žalą bei paskirtas įpareigojimas atlyginti turtinę žalą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, be to, buvo panaikintas taikytas laikinas nušalinimas nuo VAD vyriausiojo mechaniko pareigų, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Remiantis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius 2009-07-27 įsakymu Nr. PK-172 skyrė ieškovui V. Š. drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 7 p., 237 str. 1 d. 3 p., 241 str. 1 d. Ieškovas V. Š. nurodo, kad jis du kartus apskundė apeliacinės instancijos teismo nutartis kasaciniu skundu ir abu kartus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2011-04-29 nuosprendžiu teismas panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendį ieškovo atžvilgiu ir jį išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d. padarymo, dėl to, kad nebuvo įrodyta, kad V. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Ieškovo teigimu, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, išnyko Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius 2009-07-27 įsakymo Nr. PK-172 priėmimo ir jo atleidimo iš darbo pagrindas. Ieškovas pažymi, kad drausminė nuobauda jam buvo paskirta dėl DK 235 str. 2 d. 7 p. numatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, t.y. dėl darbuotojo veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo pažymių. Vilniaus apygardos teismas 2011-04-29 nuosprendžiu konstatavo, kad ieškovas minėtos veikos nepadarė, todėl darbdavys neturėjo pagrindo skirti drausminę nuobaudą. Panaikinus Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius 2009-07-27 įsakymą Nr. PK-172 turėtų būti taikomos DK 297 str. 3 d. numatytos neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinės pasekmės.

Atsiliepimas

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009-07-27 įsakymas Nr. PK-172, kuriuo ieškovas V. Š. yra atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, DK 297 str. 1 d. nustatytu terminu nebuvo apskųstas, yra teisėtas ir negali būti panaikintas. Skiriant drausminę nuobaudą, darbdavys rėmėsi įsiteisėjusiu nuosprendžiu, todėl darbdavio veiksmai buvo teisėti. Apie išteisinamąjį nuosprendį ieškovui tapo žinoma 2011-04-29, tačiau jis į darbdavį kreipėsi tik 2011-09-27, o iki tol jokių priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti nesiėmė. Atsakovo nuomone, ieškovas žinodamas, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, galėjo kreiptis į teismą DK 297 str. 1 d. nustatytu terminu. Šiuo metu šį terminą yra praleidęs ir jam atnaujinti nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 - asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - panaikino Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009-07-27 įsakymą Nr. PK-172 „Dėl V. Š. atleidimo iš darbo“ ir darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu; pripažino, kad ieškovo V. Š. ir atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. rugsėjo 14 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 257 yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.); priteisė ieškovui V. Š., iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento 16430,28 Lt (šešiolika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt litų, 28 ct) išeitinę išmoką (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių); priteisė ieškovui V. Š. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento 84 889,78 Lt (aštuoniasdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis litus, 78 ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio t.y. 131,97 Lt (šimtas trisdešimt vienas litas, 97 ct) dydžio sumą už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė, nuo teismo sprendimo priėmimo (2012-02-27) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (sumos nurodytos neatskaičius mokėtinų mokesčių). Kitus ieškovo V. Š. reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, jog baudžiamojoje byloje du kartus buvo pateikti kasaciniai skundai dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimų, teismas laikė pagrįstu ir protingu V. Š. elgesį, jog jis nesikreipė su ieškiniu dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo laukdamas 3 mėnesių nuosprendžio apskundimo kasaciniu skundu termino pabaigos (2011-07-29). Taip pat nustatė, kad ieškovas bandė išspręsti kilusį darbo ginčą neteismine tvarka ir 2011-09-27 kreipėsi į darbdavį su prašymu atkurti jo pažeistas teises (b.l. 30). Pažymėjo, kad apie baudžiamąjį procesą ir jo eigą darbdaviui buvo žinoma, baudžiamojoje byloje priimto galutinio sprendimo darbdavys neskundė, o išnykus darbo sutarties nutraukimo pagrindui, jokių veiksmų dėl darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo, nesiėmė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, į tai, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis, ir remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais teismas vertino, kad praleistas senaties terminas turi būti atnaujintas. Teismas nenustatė, kad V. Š. būtų piktnaudžiavęs teise kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs bylos medžiagą ir susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 10-1-00733-08 medžiaga, darbdavio Vadovybės apsaugos departamento atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga Nr. TTM-13 (b.l. 46) ir tarnybinio patikrinimo 2009-07-27 išvada Nr. TT-113 (b.l. 47-48), konstatavo, kad iš šių duomenų nepakanka spręsti apie tai, jog V. Š. 2008-03-15 būtų pažeidęs darbuotojo pareigas ir būtų atlikęs veiksmus, turinčius darbdavio turto grobimo požymių. V. Š. neigė įvykdęs ar prisidėjęs prie vagystės. Kitokių objektyvių įrodymų dėl to, kad ieškovas prisidėjo prie darbdavio turto grobimo, byloje nėra. Todėl teismas sprendė, jog Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009-07-27 įsakymas Nr. PK-172 yra neteisėtas iš esmės ir panaikinamas dėl to, kad darbuotojas V. Š. nepadarė darbo drausmės pažeidimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas nurodė, kad su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dėl to, kad :

1) teismas neteisingai taikė teisės normas reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą ir nepagrįstai atnaujino ieškovo, be pateisinamų priežasčių, praleistą terminą. Ieškovas, DK 297 str. 1 d. nustatyta tvarka ir terminais, neskundė Departamento įsakymų dėl nušalinimo nuo darbo. Pateikdamas ieškinį pirmos distancijos teismui, ieškovas laikėsi pozicijos, kad apie teisėtų interesų pažeidimą sužinojo gavęs Departamento 2011 m. spalio 6 d. raštą ir nuo to momento turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, numatytas DK 297 str. 1 d. Nagrinėjant teisminį ginčą, pirmos instancijos teisme, ieškovas pakeitė savo poziciją, pripažino, kad praleido nustatytą ieškinio senaties teminą ir prašė jį atnaujinti. Nuo to momento, kai Ieškovas buvo atleistas iš Departamento Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus vyresniojo mechaniko pareigų, t.y. nuo 2009 m. liepos 27 d., vadovaujantis DK 297 str. 1 d., per vieną mėnesį turėjo teisę kreiptis į teismą. Apie išteisinamąjį nuosprendį Ieškovas sužinojo iš karto po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo ir to neginčija. Tad nesuprantamas ir nepateisinamas Ieškovo delsimas, kuomet nuo išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo, nuo 2011 m. balandžio 29 d iki ieškovo kreipimosi teisinės pagalbos į advokatę (pateikta atstovavimo sutartis sudaryta 2011-09-26) jam rūpimu klausimu praėjo beveik šeši mėnesiai; iki ieškovo kreipimosi į Departamentą (Ieškovo 2011-09-27 raštas) praėjo beveik šeši mėnesiai; iki ieškovo kreipimosi į teismą (2011-11-08 ieškinys) praėjo daugiau kaip septyni mėnesiai. Apeliantas pažymi, jog ieškovas per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos turėjo kreiptis į teismą ir reikalauti atleidimą pripažinti neteisėtu. Tada teismas, vadovaudamasis CPK 163 str. 3 p., būtų privalomai sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išspręsta baudžiamoji byla.

Atsiliepimas

2) atsakovas nesutinka su tuo, kad ieškovui buvo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pripažino Ieškovą kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 5,6 d., 178 str. 2 d., (įvykdžius Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos patikėjimo teise valdomo turto, automobilio, vagystę) ir nubaudė skirdamas 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimus. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs Ieškovo apeliacinį skundą 2009 m. liepos 22 d. nutartimi, Ieškovo apeliacinį skundą, dalyje dėl išteisinimo padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 24 str. 5, 6 d., 178 str. 2 d., atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis BPK 336 str. 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendis įsiteisėjo nuo Vilniaus apygardos teismo nutarties paskelbimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartimi įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiui, buvo atliktas darbo drausmės pažeidimo tyrimas, vadovaujantis prejudicininę galią turinčiu įsiteisėjusiu nuosprendžiu ir atsižvelgiant į darbo drausmės pažeidimo tyrimo išvadą, vadovaujantis DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 7 p., 237 str. 1 d. 3 p. ir 241 str. 1 d., 2009 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. PK-172 Ieškovas buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Spendimas, atleisti Ieškovą iš užimamų pareigų, buvo priimtas vadovaujantis įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nustatytais terminais nebuvo apskųstas, yra teisėtas ir nėra pagrindo jį pripažinti negaliojančiu.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą. Ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą ir nurodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atnaujino ieškinio senatį. Jo manymu, teismas turėjo teisę šį terminą atnaujinti ir ja pasinaudojo. Ieškovo nuomone, šioje byloje yra būtina atsižvelgti į esmę, jog darbuotojas yra atleistas iš darbo už tai, kad jis įvykdė šiurkštų pažeidimą - įvykdė nusikaltimą darbdavio atžvilgiu. Darbdavys tokį sprendimą priėmė išimtinai remiantis Teismo nuosprendžiu, tačiau toks nuosprendis yra panaikintas ir jo panaikinimas konstatuoja priešingai, kad darbuotojas neįvykdė nusikaltimo prieš darbdavį, todėl akivaizdu, jog darbdavio sprendimas atleisti už tai darbuotoją iš darbo tapo neteisėtu. Nepanaikinus atleidimo iš darbo pagrindo (už tariamai įvykdytą nusikaltimą) visam laikui liks galioti neteisinga, iš esmės nesąžininga ir neatitinkanti tikrovei atleidimo iš darbo formuluotė.

Teismas pagrįstai argumentavo, kad prejudicinę galią turintys teismo sprendimai baudžiamojoje byloje nėra pakankamas darbuotojo kaltės įrodymas ir vadovavimasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės už galimai neteisėtą atleidimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.)

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo ribose.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas ieškovui senaties terminą, pažeidė materialinės teisės normas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą ( DK 297 str.).

Ieškinio senaties klausimas civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikomi pagal Darbo kodeksą ar kitus įstatymus, o jei šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos dėl ieškinio senaties (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 27 straipsnis). Civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo kaip drausminės nuobaudos ir darbo ginčuose dėl drausminių nuobaudų skyrimo yra taikomos CK 1.126 straipsnio nuostatos dėl ieškinio senaties. Ieškinio senatis pagal CK 1.126 straipsnį civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šios nuostatos taikymo tvarka yra tokia: senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti; ieškinys dėl senaties termino pasibaigimo gali būti atmestas, jei šalis ginasi senaties termino suėjimu ir prašo taikyti senatį; jeigu ginamasi senatimi, tai bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškinio senaties praleidimo aplinkybės ir jų įvertinimas svarbos požiūriu. Ginčo šalis, kuri remiasi senatimi, įrodinėja, kad reikalavimui taikoma senatis, kad senaties terminas suėjo. Įrodęs šias aplinkybes asmuo, prašydamas taikyti senatį, gali tikėtis, kad teismas taikys senatį kaip pagrindą ieškiniui atmesti. Asmuo, nesutinkantis su senaties taikymu, gali remtis tuo, kad teismas neprivalo taikyti senaties net ir tuo atveju, kai yra pagrindas ją taikyti. Šiuo atveju jo pareiga yra įrodyti, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ginčo šalis privalo įrodyti faktus, kurie svariai pateisintų ieškinio senaties termino praleidimą. Konkretūs faktai, dėl kurių ieškinio senatis praleista, ir aplinkybės, kurių pagrindu teismas gali daryti išvadą dėl termino praleidimo priežasčių reikšmės, turi būti įrodyti asmens, prieš kurį siekiama pasinaudoti reiškiant prašymą taikyti ieškinio senatį. Pagal įstatymą yra reiškiamas prašymas taikyti ieškinio senatį, bet įstatymo nereikalaujama reikšti prašymų atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties termino ir kt.

Bylos duomenimis, atsakovas, nagrinėjant šalių ginčą teisme, prašė taikyti ieškinio senatį pareikštam reikalavimui dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusiems papildomiems reikalavimas (dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos priteisimo) ir šią ieškinio dalį atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Įstatymuose nenurodyta aplinkybių, taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-37/2009).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas 2009 m. liepos 27 d. ieškovo atžvilgiu priėmė skundžiamą įsakymą Nr. PK -172, kuriuo ieškovą atleido iš darbo. Ieškovas apie atleidimą iš darbo sužinojo atleidimo dieną – 2009 m. liepos 29 d., t.y. pasirašytinai susipažinęs su įsakymu (b.l. 5-6; 19). Faktiškai, DK 297 str. 1 d. nurodytas vieno mėnesio apskundimo terminas prasidėjo nuo 2009 m. liepos 30 d. ir baigėsi 2009 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau, kaip jau minėta, ieškovas ieškinį pateikė tik 2011 m. lapkričio 11 d. Ieškovas nenurodė jokių reikšmingų pateisinamų priežasčių, kodėl jis praleido ieškinio padavimo senaties terminą. Aplinkybė, kad ieškovas laukė, ar atsakovas paduos kasacinį skundą, negali būti pripažinta pateisinančia. Be to, teismas sutinka su apelianto nurodyta pozicija, kad ieškovas netinkamai aiškina ieškinio padavimo senaties pradžią, t.y. nuo departamento pateikto 2011 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. PKA- 10. Šis raštas nėra individualaus teisės taikymo dokumentas, nenustatė jokių teisių ar pareigų, nepakeitė esamos Ieškovo padėties. Be to, ieškovas nepateikė jokių kitų pateisinančių įrodymų dėl ko praleido ieškinio padavimo senaties terminą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino vieno mėnesio senaties terminą kreiptis į teismą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Patenkinti apelianto Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. Š. ieškinį atmesti.

Kolegijos pirmininkas Alvydas BarkauskasTeisėjai Neringa ŠvedienėRūta Veniulytė-Jankūnienė