Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trims) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, A. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviem) metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš A. Ž. priteista 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 250 Eur teismo proceso išlaidų nukentėjusiojo A. M. naudai.

Iš A. Ž. priteista 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 200 Eur teismo proceso išlaidų nukentėjusiosios V. Z. Mauručienės naudai.

Iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ priteista 1 317,84 Eur turtinės žalos ir 2 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. M. naudai.

Iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ priteista 1 468,00 Eur turtinės žalos ir 2 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios V. Z. M. naudai.

Iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ priteista 1 850,51 Eur turtinės žalos, patirtos gydant O. M., civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

Likusi civilinių ieškinių dalis atmesta.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinta.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, pritaikytas 2016 m. spalio 18 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi, paliktas galioti iki visiško turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. M., V. Z. M. ir Teritorinei ligonių kasai, atlyginimo. Nurodyta laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti, žalą visiškai atlyginus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y. 2015 m. lapkričio 5 d., apie 17.35 val. Prienų mieste, Vytauto gatvėje, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „AUDI 80 AVANT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba „MAZ/8114“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, bei, kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, tai yra, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neatsižvelgė į paros metą ir matomumą, nesulėtino greičio, laiku nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į jo važiavimo krypties eismui skirtą juostą iš kairės pusės per kelio važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėja ėjusią O. M., dėl ko įvyko eismo įvykis – partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią O. M., kuri nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų 2015 m. lapkričio 18 d. mirė, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.Nuteistasis skundžia Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nusikalstamos veikos nepadarė. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas aplinkybes, nevertino nuteistojo ir jo gynėjo argumentų, klaidingai interpretavo liudytojų parodymus. Pažymima, kad teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neįvertino liudytojų Ž. A. ir V. M. parodymų, duotų teisme, kad susidūrimas įvyko neapšviestoje vietoje, kas patvirtina nuteistojo teiginius, jog susidūrimas įvyko už pėsčiųjų perėjos 12,4 m atstumu. Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji galėjo šį atstumą ridentis, tačiau neįvertino liudytojų parodymų, kad smūgis buvo kampinis ir šoninis. Dėl to būtina skirti ekspertizę, kad būtų nustatytas susidūrimo mechanizmas. Pažymima, jog skundžiamame nuosprendyje remiamasi prielaidomis. Teismo teiginius, jog nukentėjusioji galėjo ridentis 12,4 m nuo pėsčiųjų perėjos, o jos rankinė galėjo skristi 20 metrų nuo perėjos, paneigia stabdymo žymių nebuvimas bei teisme duoti tiesioginių liudytojų parodymai. Kaip prielaida vertintinas ir nuosprendžio teiginys, jog nukentėjusioji negalėjo eiti ne per perėją, nes priešingu atveju jai būtų tekę eiti per žolę.Be topasak nuteistojo, teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti ekspertizę, esant dviem skirtingoms medikų išvadoms apie nukentėjusiajai konstatuotus sužalojimus. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą nukentėjusieji A. M. ir V. Z. m. bei jų atstovas advokatas G. M. nurodo su skundu nesutinkantys, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, o skundžiamą nuosprendį palikti galioti. Taip pat prašo priteisti iš nuteistojo po 100 eurų proceso išlaidų advokato susipažinimui su byla, atsikirtimų paruošimui, medžiagos analizavimui ir atstovavimui apeliacinio skundo nagrinėjime.Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo skundą atmesti, nuteistasis ir gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, 2017 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo paskirta kompleksinė teismo medicininė–transporto trasologinė–eismo įvykio ekspertizė, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, įvertinti surinktus įrodymus, taip pat transporto priemonės ir pėsčiosios susidūrimo mechanizmą bei kitas svarbias eismo įvykio aplinkybes. 2017 m. rugsėjo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-1064 (17) konstatuota, kad partrenkimo metu pėsčioji O. M. buvo vertikalioje arba jai artimoje padėtyje ir kūno dešine puse pasisukusi į automobilį „Audi 80 Avant“. 2017 m. rugsėjo 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-1864 (17) padaryta tikėtina išvada, kad automobilio Audi greitis partrenkimo metu buvo ne mažesnis kaip 30 km/h. Tokiu greičiu judančio automobilio stabdymo kelias intensyviai stabdant – 16,6 m, o neintensyviai stabdant – 21,9 m. Nustatyti, kurioje vietoje kelio atžvilgiu, tai yra pėsčiųjų perėjoje ar šalia jos, buvo partrenkta pėsčioji, negalima. Nurodyti eismo įvykio elementai: automobilio Audi vairuotojas A. Ž. važiavo Vytauto g. dešine važiuojamosios kelio dalies puse Vilniaus kryptimi ir artėjo prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos. šioje pėsčiųjų perėjoje ar šalia jos automobilis priekinės dalies dešine puse kliudė iš kairės į dešinę ėjusią pėsčiąją. Po pėsčiosios partrenkimo automobilis su priekaba sustojo padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane. Orientacinis automobilio greitis, pėsčiąją nubloškiant apie 12,4 m atstumu, yra 37–43 km/h. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio Audi vairuotojas, važiuodamas apie 30 km/h, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios intensyviai stabdydamas. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio Audi vairuotojo veiksmai, tai yra, kad jis, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos laiku nestabdė savo automobilio, dėl to partrenkė iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja ar šalia jos į kitą gatvės pusę ėjusią pėsčiąją O. M., techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčioji ėjo į kitą gatvės pusę ne per perėją, tai jos veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. 2017 m. spalio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. PEKM 4(42)/2018 (01) konstatuota, kad O. M. mirties priežastimi buvo eismo įvykio metu patirti kūno sužalojimai, komplikavęsi dešinės kojos giliųjų venų tromboze ir plaučių arterijų tromboembolija, pasibaigusia mirtimi. Tarp eismo įvykio metu O. M. patirtų kūno sužalojimų ir nustatytos kojų giliųjų venų trombozės su abiejų plaučių arterijų tromboembolija, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo sutrikimu, pasibaigusiu mirtimi, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigdamas, kad nukentėjusiąją jis partrenkė už perėjos, o pirmosios instancijos teismas, nepaskyręs ekspertizės byloje, rėmėsi tik liudytojų parodymais ir prielaidomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.Pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Nuteistasis, ginčydamas savo kaltę, teigia, kad nukentėjusioji kelią kirto ne per perėją, o aplinkybės, kad ji ėjo per pėsčiųjų perėją, nepatvirtina byloje surinkti duomenys. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji O. M. nuosekliai tvirtino, jog įvykio metu ji kirto gatvę per perėją. Detalizavo, kad per perėjas eina visuomet, kadangi yra sena, eina lėtu žingsniu. Kaip pagrįstai pažymima skundžiamame nuosprendyje, pats kaltinamasis A. Ž. parodė, kad iškarto po įvykio, automobilyje pasodinta O. M. jam pasakė „aš ėjau per perėją“ ir jis jai tai patvirtino, pasakydamas: „taip, jūs ėjote per perėją“. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas A. Ž. nurodė tai patvirtinęs tik dėl to, kad nukentėjusiajai tuo metu būtų ramiau, tačiau toks kaltinamojo paaiškinimas nėra logiškas ir laikytinas jo gynybine versija. Kaip matyti iš liudytojo Ž. A. parodymų pirmosios instancijos teisme, jis kartu su drauge V. M. pirmiau už O. M. perėjęs gatvę perėjoje, išgirdo garsą – bumbtelėjimą, ir pamatė, kaip moteris buvo partrenkta. Pažymėjo, kad moteris ėjo per perėją, buvo bebaigianti pereiti gatvę. Šio liudytojo parodymus patvirtina ir jo draugė liudytoja V. M., kuri teigė, kad Ž. A. jai nurodė, jog automobilis partrenkė moterį, mano, kad moteris buvo partrenkta perėjoje, nes partrenktos O. M. batas po susidūrimo su automobiliu, buvo prie perėjos, o kepurė buvo ant perėjos. Apklausų metu išdėstytas aplinkybes šie liudytojai patvirtino ir detaliai papasakojo parodymų patikrinimo vietoje metu bei akistatose su A. Ž., jais netikėti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Netiesiogiai šių liudytojų parodymus patvirtina ir nukentėjusysis A. M., kuris nurodė, kad 2015 m. lapkričio 5 d. vakare jam paskambino motina O. M., kuri pasakė, kad yra ligoninėje, pateko į avariją, einant per perėją ją parbloškė automobilis. Tai patvirtino ir liudytojas – Alytaus apskrities VPK Prienų PK pareigūnas G. B., nurodęs, jog nukentėjusioji tvirtino ėjusi per perėją. Šių tarpusavyje nesusijusių asmenų parodymai sutampa, nuosekliai paaiškina eismo įvykio aplinkybes. Priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, esminių prieštaravimų tarp liudytojų V. M. ir Ž. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nenustatyta. Vien tai, kad praėjus tam tikram laikotarpiui šie asmenys visų eismo įvykio detalių neprisimena ar jas atgamina netiksliai, nepaneigia jų parodymų teisingumo.Skunde apeliantas teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai nevertino jo ir gynėjo argumentų apie nukentėjusiosios padėtį kelyje susidūrimo metu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio darytina priešinga išvada. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai, analizuodamas byloje esančių duomenų visumą, pagrindė išvadą, kad nuteistojo parodymai atmestini, kadangi jie prieštarauja kitai bylos medžiagai ir objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamo nuosprendžio motyvais ir byloje esančiais įrodymais, su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir nuteistojo dėstomus argumentus, jog nukentėjusioji buvo partrenkta einanti už perėjos, vertina kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Siekiant pašalinti galimus prieštaravimus dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų ir išsiaiškinti objektyvią tiesą byloje, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta kompleksinė teismo medicininė–transporto trasologinė–eismo įvykio ekspertizė. Įvertinus eismo įvykio mechanizmą, konstatuota, jog automobilio Audi, kurį vairavo A. Ž., greitis eismo įvykio metu buvo ne mažesnis kaip 30 km/h, o asmenį nublokšti 12,4 m atstumu įmanoma važiuojant 37–43 km/h greičiu, taigi byloje nustatytos įvykio aplinkybės, kad nukentėjusioji po susidūrimo su automobiliu dar kurį laiką pasirideno kelio danga, o jos daiktai (batas, kepurė, maišelis) rasti išmėtyti ties perėja ir toliau – ties nuokalnės link tilto kryptimi esančiu kelio ženklu, neprieštarauja ekspertų pateiktoms išvadoms. Ekspertizės akte konstatuojama, kad automobilio Audi vairuotojo veiksmai, tai yra, kad jis, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos laiku nestabdė savo automobilio, dėl to partrenkė iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja ar šalia jos į kitą gatvės pusę ėjusią pėsčiąją O. M., techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, be to, jis, intensyviai stabdydamas, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Tačiau liudytojas – Alytaus apskrities VPK Prienų PK pareigūnas V. M., apklaustas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad įvykio vietoje stabdymo žymių nebuvo. Liudytojai V. M. ir Ž. A. parodė, kad stabdymo garsų negirdėjo. Nors buvo tamsu, tačiau už perėjos degė lempa. Kaip nurodė liudytoja V. M., vairuotojas iš karto po įvykio teigė, kad nukentėjusiosios nepastebėjo, kadangi iš priekio atvažiuojančio automobilio šviesos jį apakino. Nors, pasak A. Ž., teismo teiginius, jog nukentėjusioji galėjo ridentis 12,4 m nuo pėsčiųjų perėjos, o jos rankinė galėjo skristi 20 metrų, paneigia stabdymo žymių nebuvimas bei teisme duoti tiesioginių liudytojų parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus byloje esančiais objektyviais duomenimis. Priešingai nei teigiama skunde, tai, kad stabdymo žymių neužfiksuota, tik patvirtina, kad nuteistasis iki susidūrimo su nukentėjusiąja jos nematė, važiavo įprastu pasirinktu greičiu, kaip nustatė ekspertai, ne mažesniu kaip 30 km/h.Nagrinėjamoje byloje A. Ž. pripažintas kaltu pažeidęs Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, bei, kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesilaikęs šių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, A. Ž. neatsargumu sukėlė eismo įvykį. Iš aptartų aplinkybių darant pagrįstą išvadą, jog O. M. iš vienos gatvės pusės į kitą ėjo būtent per pėsčiųjų perėją, bei vadovaujantis byloje esančiu kompleksinės ekspertizės aktu, konstatuojama, kad apelianto veiksmai, tai yra, kad jis, nebūdamas pakankamai atidus, nepasirinko tinkamo greičio (nesustojęs) prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusią pėsčiąją, jos nepastebėjo, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos laiku nestabdė savo automobilio, dėl to partrenkė iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja į kitą gatvės pusę ėjusią pėsčiąją O. M., techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.Apeliantas skunde kelia klausimą ir dėl nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų eismo įvykio metu tiesioginio priežastinio ryšio su nustatyta mirties priežastimi egzistavimo, teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti ekspertizę, esant dviem skirtingoms medikų išvadoms apie nukentėjusiajai konstatuotus sužalojimus. Siekiant pašalinti šiuos prieštaravimus, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, kurios akte pateiktose išvadose konstatuota, kad O. M. mirties priežastimi buvo būtent eismo įvykio metu patirti kūno sužalojimai, komplikavęsi dešinės kojos giliųjų venų tromboze ir plaučių arterijų tromboembolija, pasibaigusia mirtimi. Tarp eismo įvykio metu O. M. patirtų kūno sužalojimų ir nustatytos kojų giliųjų venų trombozės su abiejų plaučių arterijų tromboembolija, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo sutrikimu, pasibaigusiu mirtimi, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Duomenų, kurie pagrįstų skunde dėstomą subjektyvų vertinimą dėl tarpinių veiksnių, kurie panaikintų priežastinį ryšį tarp nuteistojo sukelto eismo įvykio bei nukentėjusiosios sveikatai dėl susidūrimo su automobiliu kilusių padarinių, nenustatyta. Nors A. Ž., abejodamas ir ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis, ginčija jų pagrįstumą, tačiau tokie jo argumentai vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės. Įrodymų tyrimas negali būti begalinis procesas, siekiant išsklaidyti visas baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dėstomas abejones, jeigu teismui jau turimų įrodymų pakanka konstatavimui, jog asmens veiksmai atitinka visus objektyviuosius bei subjektyviuosius inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Prienų rajono apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino nagrinėjamoje byloje reikšmingas aplinkybes ir, priešingai nei teigiama skunde, darydamas išvadas, rėmėsi ne prielaidomis, o objektyviai ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo daryti priešingos išvados dėl A. Ž. kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą veiką nebuvimo, dėl šios priežasties nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas ir Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas. Nukentėjusiųjų atstovas apeliacinės instancijos teismui kartu su atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą pateikė kvitus, patvirtinančius, kad nukentėjusieji A. M. ir V. Z. M. sumokėjo po 100 Eur už atstovavimą ir dokumentų surašymą, prašoma proceso išlaidas išieškoti iš A. Ž.. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, o iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiuosius tiek surašant atsiliepimus, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose atstovavo advokatas G. M., minėtos nukentėjusiųjų turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo A. Ž..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio atmesti.

Nukentėjusiųjų A. M. ir V. Z. M. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo A. Ž. 100 Eur (vieną šimtą eurų) nukentėjusiojo A. M. naudai ir 100 Eur (vieną šimtą eurų) nukentėjusiosios V. Z. M. naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.