Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-912-366/2012 Proceso Nr. 1-08-3-00048-2012-9

T. D. Jatužis Teisėjas Audrius Sadauskas Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.2.1., 2.9., 2.4.6.

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. V. K. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, prašymas priteisti iš V. T. turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti netenkintas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. T. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama pagal BK 155 str. 1 d., tuo, kad ji 2011 m. birželio 21 d., apie 14.00 val., V. K. būnant sodo gatvelėje, (duomenys neskelbtini) namo, būdama gretimame sodų bendrijos sklype, adresu (duomenys neskelbtini) , garsiai šaukdama, viešai, girdint S. R., išvadino V. K. „iškrypėliu“ ir „idiotu“, tuo užgauliai V. K. pažemino.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas prašo skundą tenkinti. Išteisintosios gynėja prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas įrodymus vertino vienpusiškai, tik V. T. naudai. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą, su tokia pozicija nesutinka. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl šiuo atveju, nukentėjusiajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, ne tik juos lygindamas tarpusavyje, bet ir gretindamas juos su kita byloje esančia medžiaga. Nuosprendyje išsamiai išdėstytos išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas pagrįstai konstatavo, kad V. T. nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nukentėjusysis V. K. kaltino V. T. 2012-06-21 išvadinus jį ,,iškrypėliu“, ,,idiotu“. Tuo tarpu V. T. viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, neprisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, jog nukentėjusiojo atžvilgiu jokių įžeidžiančių žodžių nevartojo. Ištyrus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, patikimų ir objektyvių įrodymų, kad V. K. atžvilgiu buvo vartojami minėti žodžiai, kuriais jis būtų užgauliai pažemintas, byloje nėra. Neabejotina, kad nukentėjusiojo asmens parodymai yra vienas iš faktinių duomenų šaltinių ir gali būti laikomi pakankamais įrodinėjant konkretaus asmens kaltę arba jo nekaltumą, tačiau šie parodymai taip pat turi nekelti jokių abejonių, atitikti kitus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi V. K. parodymų nuoseklumą, logiškumą, konstatuoja, kad šie parodymai nėra pakankami bei neabejotinai patvirtinantys V. T. kaltę.

Skunde nepagrįstai nurodoma, jog A. K. parodymai buvo atmesti neįvertinus jų visų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog A. K. parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys V. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (b.l. 50), A. K. paties įvykio nematė, jam apie tai papasakojo V. K., kuris sakė, kad jį išvadino „pederastu“, tiksliai pasakytų žodžių jau nebepamena. Vertinant šiuos parodymus visos bylos kontekste matyti, kad A. K. įvardintas žodis neatitinka V. K. 2012-06-22 skunde suformuoto kaltinimo V. T.. Todėl šie nekonkretūs liudytojo parodymai pagrįstai negalėjo būti vertinami patikimais ir turinčiais įrodomąją vertę sprendžiant V. T. kaltės klausimą.

Vertindamas liudytojos S. R. parodymų objektyvumą, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog tarp jos ir V. T. yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Nors teisiamajame posėdyje S. R. teigė, kad santykiai su V. T. draugiški, tačiau kartu nurodė, kad vyksta konfliktai, buvo rašiusi pareiškimą policijai. Tai patvirtina ir teismų sistemoje „Liteko“ esanti informacija apie tai, kad V. T. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal S. R. kaltinimą dėl necenzūrinių žodžiu vartojimo jos atžvilgiu, tačiau administracinio teisės pažeidimo bylą buvo nutraukta, nesant V. T. veikoje minėto pažeidimo sudėties. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į S. R. parodymuose esančius netikslumus bei į prieštaravimus, įvertinus jos santykius su V. T., apylinkės teismas pagrįstai šios liudytojos parodymus vertino kritiškai.

Nors apelianto teigimu, S. R. ir jo parodymuose esantys prieštaravimai, nesuteikia pagrindo abejoti šių parodymų teisingumu, tačiau atidžiai įvertinus šiuos parodymus, juose esantys nesutapimai suteikia pakankamą pagrindą abejoti buvusio įvykio realumu. Pirma, V. K. parodė, kad V. T. atidarė duris ir pradėjo šaukti, vadino „pydaru“, „debilu“, kai jis stovėjo prie darbininkų gatvelėje, S. R. buvo priėjusi prie tvoros iš gatvės pusės už kokių 6-7 m. Tuo tarpu S. R. parodė, kad dirbo lauke prieš V. K. sodą ir išgirdo, kad kažkas rėkauja, iki to laiko nieko nebuvo girdėjusi. Kadangi tujos užstojo vaizdą, išėjo pažiūrėti kas rėkauja, stovėjo 3 m. atstumu, ir pamatė, kad V. T. sakė ant V. K. „iškrypėli“, kuris stovėjo savo teritorijoje. Antra, V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. T. jį pavadino „pydaru“, „debilu“. S. R. parodė, kad girdėjo, kaip V. T. V. K. vadino „iškrypėliu“, kitokių žodžių negirdėjo. Taigi, šie parodymai yra prieštaringi ne tik dėl tariamai V. T. išsakytų žodžių, bet ir dėl įvykių eigos. Esant prieštaravimams tarp V. K. ir tiesioginio įvykio liudytojo, kuriais grindžiama V. T. kaltė, parodymų bei atsižvelgiant į tai, kad tarp V. T. ir V. K. bei S. R. susiklostę blogi tarpusavio santykiai, teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas abejoti šių asmenų parodymų tikrumu. Nesant byloje patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. T. viešai žodžiu pažemino nukentėjusįjį, apylinkės teismas pagrįstai ją išteisino iš kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d.

Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltė visiškai ir besąlygiškai įrodyta, o teismo išvados grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Aplinkybė yra įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas. Šiuo atveju, įrodymų visuma rodo, kad V. T. kaltė dėl BK 155 str. 1 d., numatytos nusikalstamos veikos padarymo, yra abejotina. Todėl esant akivaizdiems prieštaravimams tarp V. K. ir V. T. parodymų bei nesant neabejotinų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių teigti, jog V. T. įvykdė jai inkriminuojamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai V. T. išteisino, jai nepadarius nusikalstamos veikos. Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai paliko V. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėtą ir nepriteisė advokato atstovavimo išlaidų.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2012 m. rugsėjo 24 d. išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Privataus kaltintojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.