Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-415-64/2007 m.

Teisėjas Zigmantas Lipnevičius Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.7.; 1.2.4.6.10.; 1.2.27.

2007 m. gruodžio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal LR BK 286 str. laisvės atėmimu 10 mėnesių;

pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. laisvės atėmimu vieneriems metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., apėmimo būdu subendrinus bausmes, paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams 6 mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą ir bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojui, t.y. 2007-01-27 apie 18 val. 40 min. Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), prie alaus baro, sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad lipdamas iš jam priklausančio automobilio „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia smogė vieną kartą kumščiu į veidą ir spyrė vieną kartą į koją tarnybines pareigas einančiam ir veikiančiam teisėtai, įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, prie automobilio stovėjusiam ir dokumentus pateikti patikrinimui paprašiusiam, įtarus, kad vairuotojas gali būti neblaivus, Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio policininkui – patruliui J. O., padarydamas nukentėjusiajam J. O. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. pasipriešino valstybės tarnautojams – Šiaulių m. VPK VP EP skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio policininkui – patruliui J. O. ir Šiaulių m. VPK VP EP skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio policininkui – patruliui T. B., veikiantiems teisėtai, įstatymo nustatytos kompetencijos ribose.

Be to, jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. būdamas toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu – 2007-01-27 apie 18 val. 40 min. Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), ties alaus baru, veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš chuliganiškų paskatų smogė vieną kartą kumščiu į veidą ir spyrė vieną kartą koja tarnybines pareigas einančiam ir veikiančiam teisėtai, įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, Šiaulių m. VPK VP EP skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio policininkui – patruliui J. O., kuriam dėl galvos smegenų sukrėtimo, poodinės kraujosruvos kairės akies apatiniame voke pereinančios į skruostą, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo nuosprendį pakeisti ir jo veiką kvalifikuoti tik pagal LR BK 286 str. ir paskirti jam bausmę bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje pakeisti aplinkybes ir nelaikyti, kad vien mašinos variklio užvedimas yra prilyginamas automobilio vairavimui. Nurodo, kad su nuosprendžiu sutinka iš dalies, prisipažįsta, kad pareigūnams nepateikė dokumentų, nes buvo įsitikinęs, kad nepadarė jokio administracinio teisės pažeidimo, bet pareigūnams jį pargriovus ant žemės, galėjo netyčia suduoti pareigūnui. Radviliškio rajono apylinkės teismas jį nuteisdamas, paliko ikiteisminiame tyrime duota kvalifikaciją pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p., nors pagal įvykio aplinkybes buvo matyti, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti tyčia sužaloti pareigūnus, dėl jų asmens tarnybos. Jis pats irgi nukentėjo, apie ką byloja ir specialisto išvada. Jo veiksmai negali būti kvalifikuojami vien tik pagal sužalojimo trukmę ir jie nebuvo tyčia nukreipti prieš pareigūnus. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog įvykio metu nukentėjo ir jo mažametis sūnus, kuris dar ilgai po įvykio blogai miegojo, perštėjo akis, atsiliepė mokslui, bijo uniformuotų žmonių. Mano, kad pareigūnų veiksmai buvo neadekvatūs buvusiai situacijai ir jie privažiuodami prie jo stovinčio automobilio turėjo elgtis visiškai kitaip. Teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų N. S., A. Š. parodymus, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad apelianto automobilį prieš įvykį matė stovintį prie alaus baro (duomenys neskelbtini), ir prieš atvažiuojant pareigūnams ir vėliau jo mašina niekur nejudėjo, t.y. jis jos nevairavo. Taip pat liudytojas L. U. paliudijo, kad pareigūnai privažiavo prie stovinčio automobilio ir net pareigūnas pirmas sudavė smūgį apeliantui, o po to įvyko susistumdymas. Šių liudytojų parodymais teismas nesivadovavo ir jų nevertino, o tik rėmėsi nukentėjusio J. O. ir jo porininko T. B. parodymais. Tuo metu po (duomenys neskelbtini) važinėjo daug automobilių ir pareigūnai paprasčiausiai apsiriko. Jis yra kaltas, kad nepateikė dokumentų, nors tuo metu galvojo kitaip, ko pasekoje įvyko susistumdymas ir nukentėjo pareigūnas, nukentėjo jis pats ir jo mažametis sūnus, bet jo veiksmai nebuvo nukreipti tyčia prieš asmenį jo tarnybos metu. Teismas savo nuosprendyje konstatuoja, kad apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, nors liudytojai visiškai nepatvirtina tų įvykio aplinkybių, kurias nurodo nukentėjęs. Taip pat teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai traktuoja ir aiškina vairavimo sąvoką – „kaltinamojo aiškinimas, kad jis būdamas girtas automobilio nevairavo, o tik užvedė variklį, kaltinamojo padėties nekeičia. Vien automobilio variklio užvedimas jau prilyginamas automobilio vairavimui“. Teismas neišsiaiškino, kad KET numato tik tada administracinį pažeidimą už automobilio vairavimą, kai jis pajuda iš vietos, o ne už stovėjimą užvestu varikliu, tuo labiau, įvykis buvo žiemos metu ir jis automobilį užvedė norėdamas jį pašildyti, nes jame sėdėjo mažametis sūnus. Taip pat visi išvardinti liudytojai patvirtino, kad jo automobilis nejudėjo, o pareigūnai privažiavo prie stovinčio automobilio, todėl ši įvykio aprašomoji dalis turėtų būti pakeista.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir bešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja LR BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl R. M. kaltės įrodytumo. Vertinant įrodymus LR BPK 20 str. 1 ir 5 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

Išnagrinėjus bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo padarytos veikos yra nusikalstamos ir atitinka LR BK 286 str., LR BK 138 str. 2 d. 10 p. įtvirtintiems nusikaltimo požymiams, jos aiškiai pavojingos ir priešingos baudžiamiesiems įstatymams.

Teismo išvados dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui panaudojant fizinį smurtą ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo yra paremtos nukentėjusiojo J. O., liudytųjų T. B., N. S., A. Š., iš dalies paties nuteistojo parodymais, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje surinktų įrodymų, pagrįstai nustatė, jog nepaisydamas prie automobilio stovėjusio ir dokumentus patikrinimui paprašiusio pateikti policijos pareigūno teisėto reikalavimo, įtarus, kad vairuotojas gali būti neblaivus, R. M. atsisakęs pateikti dokumentus, pavartojo fizinį smurtą ir tokiu būdu pasipriešino vykdžiusiam tarnybines pareigas policijos pareigūnui J. O., nes išlipdamas iš automobilio ir smogdamas policijos pareigūnui vieną kartą kumščiu į veidą, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Teisingai R. M. veiką kvalifikavęs pagal LR BK 286 str., kaip pasipriešinimą atlikusiems pareigas valstybės tarnautojams panaudojant fizinį smurtą, teismas kaltinimo dalyje - dėl nukentėjusiojo J. O. nesunkaus sveiktos sutrikdymo R. M. veiką pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. kvalifikavo taip pat tinkamai.

LR BK 286 straipsnio ir LR BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymas

LR BK 286 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Pasipriešinimas – tai aktyvūs veiksmai, kuriais priešinamasi teisėtiems valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimams. Pasipriešinimas fiziniu smurtu – tai veiksmai, kuriuos padaro kaltininkas tyčia suduodamas smūgius ar padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pavartoti smurtą – tai kaltininko veiksmai arba pasisakymai, rodantys realų ketinimą tuoj pat pavartoti smurtą prieš minėtus asmenis.

Ši nusikalstama veika siejama su teisėto valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens teisėto reikalavimo nevykdymu, t.y. nuteistasis nepateikė policijos pareigūnui – nukentėjusiajam J. O. automobilio dokumentų, kai nukentėjusysis, prisistatęs vairuotojo paprašė tokius dokumentus pateikti, bet nuteistasis bandė išlipti iš automobilio, kas pagal KET 62 punktą daryti neleidžiama, nes tikrinančiam pareigūnui vairuotojas privalo paduoti dokumentus neišlipdamas iš transporto priemonės; vairuotojui leidžiama išlipti iš transporto priemonės tik tikrinančiam pareigūnui leidus (Nr. 975, 2006-10-05, Žin., 2006, Nr. 108-4115, 2006-10-11). Iš nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai prasidėjo, kai jis nepakluso policijos pareigūno J. O. teisėtam reikalavimui pateikti patikrinimui dokumentus, o ne už tai, kad nuteistasis vairavo ar nevairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, ką pripažįsta ir pats nuteistasis savo parodymuose bei apeliaciniame skunde. Kadangi automobilio užvedimas ar jo vairavimas nėra LR BK 286 str. dispozicijos objektas, todėl nuteistojo apeliacinio skundo vienas iš pagrindinių argumentų – jo teigimas nevairavus automobilio, o tik automobilio variklio užvedimas, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku ir nuosprendyje nurodyta aplinkybė „vien automobilio variklio užvedimas jau prilyginamas automobilio vairavimui“, kaip apylinkės teismo buvo nurodyta, nuteistojo padėties nekeičia ir neturi įtakos veikos kvalifikacijai. Nustatyta, kad priešingai nei nurodo apeliantas savo apeliaciniame skunde, jo išvardinti liudytojai apie apelianto nurodomą aplinkybę – automobilio vairavimą nieko neparodo: liudytoja N. S. parodė mačiusi, kaip per prievartą kažkas sodinamas į policijos automobilį, pačios pradžios ji nematė (b.l. 218-219); liudytojas A. Š. parodė, kad susitvarkęs dokumentus nuėjo į alaus barą ir visko pilnai nematė (b.l. 219-220), o liudytojas L. U. parodė matęs, kaip besipriešinančiam R. M. buvo uždėti antrankiai (b.l. 74-76). Tačiau pats nuteistasis po įvykio praėjus dviems paroms – 2007-01-29 parodė, jog užvedęs automobilį, jis pavažiavo juo už baro kampo, patraukė automobilį 10-15 metrų (b.l. 116), parodymų teisingumą patvirtino savo parašu (b.l. 117) ir jų neginčija, nors vėlesnėse apklausose nurodo, jog jis tik užvedė automobilį, niekur nebuvo pavažiavęs, o pareigūnui priešinęsis todėl, kad jokio pažeidimo nebuvo padaręs ir konfliktas įvyko dėl jo girtumo (b.l. 115-116, 119-121, 213-215). Kolegija konstatuoja, kad šiais motyvais apeliantas klaidina teismą, nes liudytojai nepatvirtina jo pateiktos versijos, o pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus – ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus ir kitus surinktus duomenis, patikrinęs teisiamojo posėdžio metu, vertino visų įrodymų kontekste ir įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo R. M. veiksmai – nepaklusimas teisėtiems policijos pareigūno veiksmams, nes buvo įsitikinęs, kad nepadarė jokio pažeidimo ir todėl neprivalėjo pateikti policijos pareigūnui jokių dokumentų, bei nuteistojo siekimas pabėgti įrodo, kad tokie veiksmai buvo neteisėti, priešingi teisei ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 286 str..

Apeliantas nesutinka su jo veiksmų kvalifikacija pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p., nes jis neturėjo tyčios sužaloti policijos pareigūno ir tai galėjo padaryti netyčia, būdamas pargriautas ant žemės. Šis apelianto skundo motyvas yra nepagrįstas. Įstatymų leidėjas LR BK 286 str. dispozicijoje nenumatė pasekmių atsiradimo, todėl ši veika laikoma baigta nuo to momento, kai priešindamasis viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti fizinį smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Pasekmės į LR BK 286 str. dispoziciją neįtrauktos. Nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis R. M. tais pačiais veiksmais pasikėsino į du skirtingus objektus – normalią valdymo tvarkos subjektų veiklą ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens sveikatą, t. y. ne tik pasipriešino tarnybines pareigas einantiems policijos pareigūnams J. O. ir T. B., bet ir sužalojo J. O., padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš nukentėjusiojo J. O. parodymų matyti, kad nuteistasis išlipdamas iš automobilio, vieną kartą smogė nukentėjusiajam į veidą ir iš karto pradėjo bėgti į alaus baro pusę, bet dėl slidumo, pargriuvo, tačiau nuteistasis toliau spardėsi, taip pasipriešindamas policijos pareigūnams. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam J. O. buvo padaryti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke pereinanti į skruostą ir pagal specialisto išvadą, sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu paveikus kairę veido pusę (b.l. 29). Kaip matyti, nuteistojo R. M. veiksmai pasipriešinant policijos pareigūnui J. O. buvo aktyvūs, nes priešingu atveju, nebūtų padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, t.y. tokie veiksmai buvo nukreipti siekiant aktyviai išvengti sulaikymo. Kadangi pats nuteistasis neneigia, kad galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam, o nukentėjusiojo bei liudytojo T. B. parodymais nustatyta, kad pirmas smūgis buvo suduotas policijos pareigūnui, po ko nuteistasis bandė išvengti sulaikymo, kitokių įrodymų byloje nėra užfiksuota, todėl teismas konstatuoja, kad tarp nuteistojo nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam J. O. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys ir pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. M. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo kaip dviejų nusikaltimų idealią sutaptį - pasipriešinimas viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui ir nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-13 nutartis Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178/2007). LR BK 138 str. aprašytas nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesioginės tyčios forma. Veikdamas tiesiogine tyčia kaltininkas siekia padaryti būtent nesunkią žalą nukentėjusiojo sveikatai, o netiesiogine tyčia – sąmoningai daro prielaidą, kad tokia žala gali būti padaryta. Nuteistasis suprato, kad jis priešinasi policijos pareigūno reikalavimui, ką patvirtina ir savo apeliaciniame skunde, ir suprato, kad jo atliekami veiksmai yra nukreipti prieš tarnybą vykdantį asmenį, todėl nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. ir nėra pagrindo tenkinti nuteistojo skundo dalyje dėl jo išteisinimo pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad savo skundu apeliantas neginčija nustatytų pagal LR BK 286 str. aplinkybių ir jo atliktų veiksmų ir vien dėl to jo prašymas išteisinti jį iš kaltinimo pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. yra prieštaringas ir netenkintinas.

Dėl paskirtos bausmės

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti LR BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, minėto įstatymo nuostatų nepažeidė, nuteistajam paskyrė bausmę, adekvačią padarytoms nusikalstamoms veikoms, paskirtos bausmės yra sankcijos ribose, artimesnės sankcijose numatytoms laisvės atėmimo bausmių minimumams, todėl nėra pagrindo dar labiau mažinti nuteistajam paskirtų bausmių dydžių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. nuosprendžio atmesti.