Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-706-283/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-03-23
Bylos Nr.: I-706-283/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00350-2014-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas: N. Z.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Administracinė byla Nr. I-706-283/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00350-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 15., 15.2.3.2., 74. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 23 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Irenai Žemaitienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas N. Z. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), priteisti 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 25 d. N. Z. skunde išdėstė argumentus, kuriais grindė teiginį, kad jis aukščiau nurodytu laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas netinkamomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, buvo sužalota jo sveikata. Pagrįsdamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, pareiškėjas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktika (2-3 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimais prašė N. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK nurodė, kad N. Z. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Panevėžio AVPK akcentavo, kad areštinės, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – Panevėžio VSC) specialistų parengtose išvadose nurodyta, kad Panevėžio AVPK areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis ir jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo reikalavimas yra deklaratyvus. Atsakovės atstovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (9-11, 53-54 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktų Asmenų, etapuojamų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į VPK areštinę apskaitos žurnalo ir Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas N. Z. nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 4 kartus ir joje buvo laikomas: nuo 2012-10-10 iki 2012-10-12 – 12-oje kameroje, nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21 – 23-oje kameroje, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 – 17-oje kameroje ir nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21 – 14-oje kameroje (19-23, 28-49 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl asmens teisės į neturtinės žalos, kildinamos iš policijos įstaigos veiklos neužtikrinant areštinėje tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės viešojo subjekto - valstybės - ypatumas lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius aukščiau paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, valstybės viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuoti CK 6.271 straipsnyje nurodyti valstybės valdžios institucijų neteisėti aktai, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos ar jų tarnautojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos ir jos tarnautojų veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar pareiškėjo nurodyti žalingi padariniai atsirado būtent dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be to, pagal administracinių bylų teiseną reglamentuojančias teisės normas, pareiškėjas turi pareigą įrodyti, jog prašoma atlyginti žala buvo realiai patirta. Tokį įrodinėjimo pareigą nustatančių teisės normų aiškinimą teikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodantis, kad pateikti įrodymus dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT yra nurodęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių ir absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, nepriklausantį nuo aukos elgesio, bei išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad kalinimo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, jog asmenų, kuriems atimta laisvė, tarp jų – ir tų asmenų, kuriems skirta kardomoji priemonė suėmimas, teisinis statusas yra specifinis, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas ir apribojimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Tačiau valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) nustato, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ir jiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (2 straipsnis). Nurodyto įstatymo 5 straipsnis, įtvirtinantis bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, Suėmimo vykdymo įstatymas ir kiti įstatymai (1 dalis), o vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (3 dalis). Asmenų, uždarytų į areštines, teises ir pareigas, apsaugos ir priežiūros tvarką reguliuoja 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 1-uoju punktu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo" ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-07-09 įsakymas Nr. 5-V-382 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-09 įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" pripažinti netekę galios. Tačiau minėto įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1-asis punktas įsigalioja Vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Nurodytos taisyklės nėra patvirtintos, todėl teisiniams ginčo santykiams taikomos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Veiklos taisyklės. Panevėžio AVPK areštinėje galioja ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 (57-62 b. l.).

N. Z. neturtinę žalą kildino iš to, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009), nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvenimui skirtose kamerose (18 punktas), šiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,60 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 m², o mažas kameros plotas, EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti, savaime sudaro pagrindą laikymo sąlygas vertinti kaip žeminančias ir konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23. Panevėžio AVPK areštinėje tvarkomo Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo duomenimis, nurodytose kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu (28-49 b. l.). Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis, kameros Nr. 12 plotas yra 12,17 m², kameros Nr. 14 – 10,20 m², kameros Nr. 17 – 10,05 m², kameros Nr. 23 – 10,88 m² (9 b. l.)Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendžia, kad N. Z. Panevėžio AVPK areštinės kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 m² bendro kamerų ploto, t. y. mažiausiai 5,025 m² (kai buvo laikomas kameroje Nr. 17) ir daugiausia – 6,085 m² (kai buvo laikomas kameroje Nr. 12). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis, konstatuoja, kad N. Z. nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos minimalios kameros ploto normos. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis, pripažįstami nepagrįstais.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, būdavo labai drėgna, nes nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas, be to, šiose kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, nes kamerose langų stiklai buvo nešvarūs ir dėl to neskaidrūs.

Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro - svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos 37:2009 23 punktas nustato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustato 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo ir vėdinimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos ir oro vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės 2-ojo korpuso kapitalinį remontą, patalpose buvo sumontuota ventiliacijos sistema (55, 64-65 b. l.). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neužtikrinamą kamerų vėdinimą ir apšvietimą pagrįstumo, remiasi Panevėžio VSC, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio AVPK areštinės patikrinimų duomenimis. Panevėžio VSC, 2012 m. vasario 7 d. atliko periodinę Panevėžio AVPK areštinės kontrolę ir nustatytus duomenis užfiksavo akte Nr. H5-46. Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse iš lauko pusės, II - iš vidaus). Dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrinės lempos, I – korpuse – liuminescencinės, patikrinimo metu visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (136 b. l.). Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. atliko Panevėžio AVPK areštinės patikrinimą, kurio metu buvo siekiama įvertinti ir areštinės patalpų įrengimą, sulaikytų asmenų laikymo sąlygas, ir 2012-12-21 parengė pažymą Nr. 11VL-144 (139-144 b. l.). Šioje pažymoje duomenų apie vėdinimą, ventiliacijos sistemas, apšvietimą ir kitas laikymo sąlygas reglamentuojančių normų pažeidimus nenurodyta. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu areštinės koridorių, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo paslaugas pagal 2011-10-13 Patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-130 ir 2012-10-26 Patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-255 teikė uždaroji akcinė bendrovė „Valymo ir priežiūros centras“ (82-86, 87-92 b. l.). Bendrovė buvo įsipareigojusi sutarčių galiojimo metu kokybiškai suteikti paslaugas bei naudoti kokybiškas darbo priemones (82, 88 b. l.). Kaip patvirtina Patalpų valymo paslaugų sutarties Nr. 50-ST2-130 1-ojo priedo III-ios dalies 7 punktas, sutarties dalyviai susitarė, kad patalpų langai bus valomi du kartus per metus, o langų valymas apims langų stiklų, langų rėmų ir palangių valymą iš abiejų pusių bei horizontalių žaliuzių valymą (85 b. l.). Analogiškas susitarimas dėl langų valymo įtvirtintas ir Patalpų valymo paslaugų sutarties Nr. 50-ST2-255 1-ojo priedo 4-os dalies 4.7 punkte (91 b. l.). Panevėžio VSC, įvairiais laikotarpiais tikrindamas Panevėžio AVPK areštinę, konstatuodavo, jog areštinės kamerų langai periodiškai valomi, areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos rūpintis švara kamerose (132, 137 b. l.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerose nesančios ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo Panevėžio AVPK areštinėje atmetami kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės kamerose, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo yra nekonkretūs: pareiškėjas nenurodė, kurio atvykimo į areštinę dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus drėgmės, ventiliacijos, apšvietimo reikalavimus. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kameros būdavo prirūkytos, į prašymus suteikti nerūkantiems asmenims kitas patalpas pareigūnai nekreipdavo dėmesio.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Toks pat draudimas įtvirtintas ir Higienos normos 37:2009 13 punkte, numatančiame draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad specialių kamerų, kurios būtų skirtos tik nerūkančių asmenų laikymui, Panevėžio AVPK areštinėje nėra. Tokią poziciją policijos įstaiga grindė teiginiu, jog to areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nereikalauja. Tačiau Panevėžio AVPK nurodė, kad paskirstant asmenis į areštinės kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Policijos įstaiga nurodė, kad N. Z. prašymo patalpinti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar perkelti jį į tokią kamerą nepareiškė, iš jo skundų dėl rūkymo kamerose negauta (10 b. l.). Vertindamas N. Z. argumentus dėl jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgia, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo pažeidžiama jo teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis, t. y. aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, bei nepateikė duomenų apie savo pareikštą prašymą patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenims ir policijos įstaigos priimtus sprendimus.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė N. Z. teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta.

N. Z. teigė, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atviri ir neatskirti nuo bendrosios kameros erdvės, kamerose nėra atskiros tualeto ventiliacijos, unitazo, karšto vandens.

Sanitarinių mazgų įrengimą areštinėse reglamentuoja Higienos normos 37:2009 20 punktas. Jame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą).

Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumo, atsižvelgiama į duomenis, nustatytus per Panevėžio VSC atliktą 2012 m. vasario 7 d. patikrinimą ir užfiksuotus 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. H5-46. Panevėžio AVPK areštinės patikrinimą atlikę Panevėžio VSC Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistai nurodytame akte nurodė, jog visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 5 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir per 120 cm aukščio mūrinės pertvaros. Sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu. Sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga. Kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui (136 b. l.). Apibendrinęs patikrinimo rezultatus, Panevėžio VSC nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinė eksploatuojama pažeidžiant tik Higienos normos 37:2009 31-ojo punkto reikalavimus, keliamus areštinės kamerų aprūpinimui baldais (138 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad dar 2011 metais, t. y. dar iki ginčo laikotarpio, Panevėžio VSC keletą kartų tikrino Panevėžio AVPK areštinę ir Higienos normos 37:2009 20 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė (129-134 b. l.).

Teismas, įvertinęs išvardintas aplinkybes, konstatuoja, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu užtikrino Higienos normos 37:2009 20 punkte nustatytų reikalavimų laikymąsi areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23.

N. Z. nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje neturėjo galimybės naudotis dušu.

Higienos normos 37:2009 60 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Veiklos taisyklių 7.12 punkte. Areštinės taisyklių 6.13 punktas numato, kad areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę ( šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – ar kitą dieną) nusiprausti po dušu (58 b. l.).

Panevėžio AVPK nurodė, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (10 b. l.). Panevėžio VSC parengtame 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. H5-46 konstatavo, kad II korpuso areštinėje esantis dušas yra tvarkingas, švarus, dušo rageliai su antgaliais, yra lentynėlės prausimosi priemonėms susidėti, o I korpuso dušas suremontuotas, perklijuotos iškritusios plytelės, pakeistos durų staktos, pritvirtintos lentynėlės prausimosi reikmėms. Patikrinimo metu dušas buvo švarus (137 b. l.). Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. pažymos 4 punkte, įvertinusi policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygas, jų sveikatos priežiūros prieinamumą bei tinkamumą Panevėžio AVPK areštinėje, konstatavo, kad asmenims, laikomiems areštinėje, sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (140 b. l.). Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims buvo sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Išanalizavus N. Z. buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius, daroma išvada, kad pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į areštinę atvykdavo paprastai dviem arba trims dienoms, tik 2012 m. gruodžio 7-10 dienomis areštinėje išbuvo keturias dienas. Pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje šeštadieniais ir sekmadieniais, kai pagal Areštinės taisyklių 6.13 punkte įtvirtintą bendrą taisyklę areštinėje laikomi asmenys turi teisę nusiprausti po dušu, nebuvo laikomas. Teismas sprendžia, kad vadovaujantis Areštinės taisyklių 6.13 punktu, pareiškėjas turėjo teisę pateikti motyvuotą prašymą pasinaudoti dušu pageidaujamą dieną. N. Z. teismui duomenų, kad jis būtų teikęs tokio turinio prašymus ir kad šie prašymai būtų buvę netenkinami, nenurodė. Skunde pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje neturėjo galimybės naudotis dušu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. pažeidė N. Z. teisę pasinaudoti dušu, nenustatyta.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose būdavo tarakonų ir žiurkių, o patalynėje – pilna kitokių parazitų.

Higienos normos 37:2009 53 punktas numato, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, o esant reikalui, policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK 2012 m. rugsėjo 18 d. su uždarąja akcine bendrove „Profilaktinė dezinfekcija“ (toliau – UAB „Profilaktinė dezinfekcija“) sudarė sutartį Nr. 50-ST2-233 dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti (96-97 b. l.). Šia sutartimi minėta bendrovė įsipareigojo dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos darbus atlikti kokybiškai, numatytais terminais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės higienos inspekcijos patvirtintais preparatais (sutarties 3.1. punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ aukščiau nurodyta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė (98-100 b. l.). Vertinant pareiškėjo teiginių apie areštinės kamerų užterštumą graužikais ir buitiniais parazitais pagrįstumą, remiasi ir teismui pateiktais duomenimis apie švaros palaikymą areštinėje. Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK 2012 m. birželio 22 d. su uždarąja akcine bendrove „Kagris“ sudarė sutartį Nr. 50-ST2-174 dėl areštinėje laikomų asmenų buityje naudojamų skalbinių skalbimo paslaugų (93 b. l.), 2011 m. spalio 13 d., 2012 m. spalio 26 d. - Patalpų valymo paslaugų sutartis su uždarąją akcine bendrove „Valymo ir priežiūros centras“ dėl policijos įstaigos įvairių patalpų, tarp jų – ir dėl areštinės koridorių, kabinetų, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų valymo (82-92 b. l.). Panevėžio VSC, tikrindamas Panevėžio AVPK areštinę, konstatuodavo, jog areštinėje švariems ir nešvariems čiužiniams yra atskiri sandėliai, patalpos valomos, valymo priemonių areštinėje yra, čiužiniai, antklodės po panaudojimo dezinfekuojami, minkštasis inventorius periodiškai plaunamas skalbykloje „Kagris“, profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ (129-130, 133-134, 135-138 b. l.).

Teismas, remdamasis išvardintomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius duomenis, daro išvadą, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu vykdė Higienos normos 37:2009 53 punkto reikalavimus ir N. Z. areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23 užtikrino teisės normų nustatytus reikalavimus atitinkančias sąlygas.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo draudžiama turėti kompiuterius ir šiltus pledus. Panevėžio AVPK, atsikirsdamas į šį argumentą, nurodė, kad pareiškėjui nebuvo draudžiama naudotis asmeniniu kompiuteriu, turėti pledą (53 b. l.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais kompiuteriais. Pagal Areštinių taisyklių 12.6 punkto nuostatas, policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti kompiuterius (išskyrus kompiuterinių žaidimų aparatus). Taigi, Areštinių taisyklių 12.6 punkto nuostata, numatanti, jog policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti kompiuterius, su Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis nesuderinta. Atsižvelgus į tai, kad pagal konstitucinės teisės bei teisės teorijos nuostatas, įstatymas turi aukščiausią galią, o poįstatyminis aktas tik realizuoja įstatymo normas, teritorinė policijos įstaiga, spręsdama dėl policijos areštinėje laikomų asmenų teisės turėti kompiuterius, privalo vadovautis Suėmimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pagal Areštinės taisyklių 6.21 ir 12.23 punktus, areštinėje laikomi asmenys, išskyrus uždarytus į karcerį, turi teisę naudotis giminaičių ar artimųjų perduotais kompiuteriais, kuriuos, prieš išduodant asmenims, privalo apžiūrėti Panevėžio AVPK Informatikos ir ryšių skyriaus paskirtas darbuotojas, išmanantis šių daiktų sandarą, jų veikimą, techninę būklę, dalyvaujant asmeniui (jei sulaikytasis pageidauja), kuriam jie yra skirti. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, sprendžia, kad Panevėžio AVPK areštinės veiklą reglamentuojančios Areštinės taisyklių 6.21 ir 12.23 punktų nuostatos neprieštarauja Suėmimo įstatymo 27 straipsnio 1 daliai bei užtikrina areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis kompiuteriu. Be to, Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų teises reglamentuojančių Areštinės taisyklių II skyriuje įtvirtintos nuostatos numato, jog areštinėje laikomi asmenys turi teisę dėvėti savo drabužius, avalynę, naudotis savo lovos skalbiniais - paklode, pagalvės ir antklodės užvalkalais, rankšluosčiu (6.16, 12 punktai). Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis nustato, kad suimtiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis. Areštinėje laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų sąrašas yra pateiktas Veiklos taisyklių 12 punkte ir Areštinės taisyklių 11 punkte. Teismo vertinimu, nurodyti sąrašai yra išsamūs ir negali būti aiškinami plečiamai. Išanalizavus šiuos sąrašus, daroma išvada, kad į juos pledai, kaip draudžiami turėti daiktai, nėra įtraukti.

Sprendžiant dėl N. Z. teiginio apie jo teisės naudotis asmeniniu kompiuteriu ir turėti pledą pažeidimą, atsižvelgiama į tai, kad šis pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir neparemtas konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie jo artimųjų ar giminaičių pageidavimą perduoti jam asmeninį kompiuterį ir pledą bei Panevėžio AVPK priimtą sprendimą atsisakyti šiuos daiktus nustatyta tvarka išduoti N. Z. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę naudotis artimųjų ar giminaičių perduotais asmeniniu kompiuteriu ir pledu.

N. Z. teigė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis buvo maitinamas nekaloringu maistu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis nustato, kad suimtieji maistu aprūpinami nemokamai, tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus (5 dalis), suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (6 dalis). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtino Lietuvos higienos normą HN 15:2005 „Maisto higiena“. Ginčo laikotarpiu ši higienos norma galiojo su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1026 pakeitimais. Areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką reglamentuojančios nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 59-69 punktuose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekė uždaroji akcinė bendrovė „Sidabrinė taurė“ (toliau – UAB „Sidabrinė taurė“) pagal 2011 m. gruodžio 29 d. sudarytą Areštinėje laikomų asmenų maitinimo sutartį (66-68 b. l.). Šia sutartimi bendrovė yra įpareigota tiekti maistą geros kokybės, tinkamos temperatūros, atitinkantį sanitarinius reikalavimus (sutarties 2.1.2. punktas); maitinimo paslaugą teikti, laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakyme Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-019 nutarime Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (sutarties 2.1.3. punktas). Panevėžio AVPK pateikė UAB „Sidabrinė taurė“ parengtus valgiaraščius, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims buvo tiekiamas maistas. Kaip matyti iš valgiaraščių, areštinėje laikomiems asmenims patiekiama angliavandenių, baltymų ir riebalų turinčio maisto: pusryčiams – duonos ar batono, margarino ar sviesto, dešros, kiaušinių, dešrelių, sūrio; pietums – sriubų, daržovių salotų, mėsos ar paukštienos patiekalų su garnyru, duonos; pavakariams – pieno, varškės su džemu, meduolių ar batono; vakarienei – įvairių košių, makaronų salotų, duonos (70-81 b. l.). Vertindamas pareiškėjo teiginių pagrįstumą, teismas atsižvelgia į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. Panevėžio AVPK areštinės patikrinimo, per kurį buvo įvertintas ir areštinėje laikomų asmenų maitinimas, rezultatus, įformintus 2012-12-21 pažymoje Nr. 11VL-144 (139-144 b. l.). Šioje pažymoje sveikatos priežiūrą vykdančios institucijos specialistas nurodė, kad areštinėje laikomi asmenys maitinami, vadovaujantis Skiriamų maisto produktų kiekiais; maistas tiekiamas pagal savaitinius valgiaraščius; patikrinimo metu nusiskundimų dėl maisto kokybės ir kiekio negauta (140 b. l.).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius apie Panevėžio AVPK areštinėje tiektą nekaloringą maistą. Teismas sprendžia, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio reikalavimų suimtiems asmenims tiekti fiziologines mitybos normas atitinkantį maistą nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, kad jam ginčo laikotarpiu būnant Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore.

Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 dalis), pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (2 dalis); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis). Higienos normos 37:2009 11 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 54-58 punktuose, Panevėžio AVPK galiojančių Areštinės taisyklių 6.11-6.12 punktuose (58 b. l.).

Minėta, kad N. Z. į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas nuo 2012-10-10 iki 2012-10-12, nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 ir nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21. Remiantis Asmenų išvedimų pasivaikščioti registracijos žurnalo duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 10 d. buvo išėjęs pasivaikščioti (25 b. l.), o 2012 m. spalio 11 d. šia teise atsisakė pasinaudoti (26 b. l.). Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytame žurnale Panevėžio AVPK areštinės specialisto padarytais įrašais apie išėjusius pasivaikščioti asmenis ir nurodymu, kad kiti asmenys, t. y. ir N. Z., eiti pasivaikščioti atsisakė. Asmenų išvedimų pasivaikščioti registracijos žurnale duomenų apie pareiškėjo pasivaikščiojimą 2012 m. spalio 12 d. nėra, tačiau Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo ir Asmenų, etapuotų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į VPK areštinę, apskaitos žurnalo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 12 d., apie 10 val. 44 min. buvo išvestas iš kameros ir konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių (20, 102 b. l.). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK užtikrino N. Z. teisę į pasivaikščiojimus nuo 2012-10-10 iki 2012-10-12.

Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10, nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21 pareiškėjas N. Z. pasivaikščioti nebuvo vedamas. Nurodytą aplinkybę Panevėžio AVPK pripažino, nurodęs, kad nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. areštinėje vyko remonto darbai, todėl suimtiesiems pasivaikščioti nebuvo galimybės (10 b. l.). Šiai aplinkybei patvirtinti Panevėžio AVPK pateikė areštinės remonto darbų sutartį Nr. 50-ST2-260 (14-17 b. l.). Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK areštinėje vykę remonto darbai gali būti pripažinti svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą gryname ore, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką. Apeliacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog asmens buvimo areštinėje laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo remontuojami, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kadangi suimtiesiems ir/ar kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-558/2013, 2014 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-894/2014).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad N. Z. būnant Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 ir nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21, jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo užtikrinta. Taigi, nurodytais laikotarpiais Panevėžio AVPK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši viešojo administravimo institucija privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A-662-2009/2013, Nr. A-525-1946/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtine žala suprantama asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinė žala konstatuojama, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, ilgai trukę, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški (administracinė byla Nr. A-822-1409/2013). Vertinant pareiškėjo teisės į vienos valandos per dieną trukmės pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimą, atsižvelgiama kad nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 ir nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21 N. Z. uždaroje patalpoje – areštinės kamerose – buvo laikomas ne visą parą, kadangi vykdavo į teismo posėdžius, atvykdavo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir išvykdavo į jį. Išanalizavus Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenis, matyti, kad pareiškėjas, 2012-11-20 pristatytas į Panevėžio AVPK areštinę, 2012-11-21 į teismo posėdį buvo išvykęs nuo 8.30 val. iki 10.40 val., o 11.22 val. iš kameros išvestas vykti į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2012-12-07, apie 11.15 val. atvykęs į areštinę, 2012-12-10 į teismo posėdį buvo išvykęs nuo 8.40 val. iki 11.20 val. ir 11.07 val. iš kameros išvestas vykti į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2012-12-19, apie 11.50 val. atvykęs į areštinę, 2012-12-21 į teismo posėdį buvo išvykęs nuo 9.35 val. iki 10.25 val., o 11.20 val. iš kameros išvestas vykti į Šiaulių tardymo izoliatorių ( 103-107 b. l.). Be to, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi, praėjus beveik 2 metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos. Tokį pareiškėjo neveikimą teismas vertina kaip delsimą pasinaudoti teismine gynyba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, nurodytų CK 6.250 straipsnyje, poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos bėgant laikui blėsta. Taigi, aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra itin didelė (2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013). EŽTT teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas pats savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą) Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, pareiškėjui priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteistinas, konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, Nr. A-2-718/2007).

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad nėra pagrindo priteisti N. Zdancevičiui neturtinės žalos, nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 ir nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21 patirtos dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimo, atlyginimą pinigais. Teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju pažeistai teisei apginti taikomas kitas būdas - teisės į pasivaikščiojimo gryname ore pažeidimo pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 149 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo N. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2012-11-20 iki 2012-11-21, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 ir nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21 buvo pažeista pareiškėjo N. Z. teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

Pareiškėjo N. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė