Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėja Snieguolė Bielskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas pareiškimą suinteresuotam asmeniui Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs pareiškėjos pareiškimo argumentų turinį, byloje esančius duomenis, nenustatė būtinybės tirti papildomas aplinkybes žodinio proceso tvarka, dėl ko šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnio 5 dalis). Byloje dalyvaujantys asmenys apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti pranešimais.

Pareiškimas tenkintinas

Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 1/3 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos- nuosavybė.

Byloje nustatyta, kad VĮ Turto bankas yra gavęs O. S. 2019 m. balandžio 12 d. raštą, kuriuo informuojama apie nekilnojamąjį turtą - 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei prašoma šį turtą perimti (priedas Nr. 1). VĮ Turto bankas, siekdamas nustatyti kam nuosavybės teise priklauso šis turtas, 2019 m. gegužės 17 d. kreipėsi į suinteresuotą asmenį (priedas Nr. 2), o pastarasis 2019 m. gegužės 23 d. raštu informavo, kad nuosavybės teises į minėtą 1/3 dalį gyvenamojo namo nebuvo atkurtos, savininkui išmokėta kompensacija (priedas Nr. 3). 2019 m. birželio 12 d. pateiktas paklausimas Vilniaus regioniniam valstybės archyvui (priedas Nr. 4). Atsakydamas Vilniaus regioninis valstybės archyvas nurodė, kad privatizavimo dokumentų paiešką galima tik pagal datą ir asmens, kuris privatizavo nekilnojamąjį turtą, pavardę, taip pat nurodė, kad tik pagal nekilnojamojo turto adresą paieška negalima ir nepateikė jokių duomenų (priedas Nr. 5). Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą (reg. Nr. 98/1866) (priedas Nr. 6) pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas 1940 m., o atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės į 1/3 dalį gyvenamoj namo natūra nebuvo atkurtos, taip pat nėra jokių duomenų apie šios namo dalies privatizavimą, laikytina, kad jis liko viešosios nuosavybės objektu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) - buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad 1/3 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems Valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra duomenų apie gyvenamojo namo dalies privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad jis liko valstybės nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt.“ konstatavo, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Taigi, pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn {LAT2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008). Nagrinėjamu atveju, gyvenamojo namo dalis valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 str. 2 d., valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Vadovaujantis Įstatymo 19 str. 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas). Dėl šios priežasties gyvenamojo namo dalies įregistravimas valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Byloje nėra duomenų apie nekilnojamąjį turtą - 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka (pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ nuostatas). Iš suinteresuoto asmens Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo į pareiškimą matyti, kad nekilnojamąjį turtą - 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), neįtrauktas į Ukmergės rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų perduotas savivaldybei kaip valstybės turtas.

Dėl įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos yra suformulavusios taisykles, kad: 1) įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. ir kt. v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-3-471/2006); 2) Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis UAB “AAA” v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal Š. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.).

Įvertinus nustatytas aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad egzistuoja pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nekilnojamasis turtas - 1/3 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Pareiškėja negali kitokia tvarka įregistruoti nuosavybės teisių, todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškimas tenkinamas ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad nekilnojamasis turtas - 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei (CPK 444 straipsnio 9 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamasis turtas - 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per trisdešimt dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.