Kauno apygardos teismo nutartis

2012-05-16 · Civilinė byla Nr. 2S-950-230/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-16
Bylos Nr.
2S-950-230/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolia Indreikienė
Suinteresuotas asmuo
R. Z.
Pareiškėjas
V. Z.
Kategorijos
  • 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-950-230/2012
Pirmosios instancijos teisėja Rasa Urbanavičiūtė
Procesinio sprendimo kategorijos: 128.11; 122.2; 122.3; 122.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1625-894/2012 pagal pareiškėjo V. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims antstoliui Valdui Zubinui, R. Z. dėl antstolio veiksmų.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais antstolio V. Zubino 2011-06-09 patvarkymą dėl skolininko turto arešto ir turto arešto aktą; 2011-06-14 patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo išieškojimo; 2011-07-13 patvarkymą dėl išlaikymo įsiskolinimo perskaičiavimo ir išlaikymo įsiskolinimo paskaičiavimą, priimtus vykdomojoje byloje Nr. 0137/10/08637 ir juos panaikinti; įpareigoti antstolį V.Zubiną perskaičiuoti pareiškėjo V. Z. mokėtino išlaikymo įsiskolinimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-06-09 antstolio patvarkyme dėl skolininko turto arešto Nr. 0137/11/00001 nėra nurodyta įsiskolinimo ir areštuotino turto suma, o tik konstatuota, kad įsiskolinimo suma yra didelė. Turto arešto akte turto arešto mastas nurodytas 22 739 Lt. 2011-06-14 patvarkyme vykdyti vykdomąjį dokumentą išlaikymo įsiskolinimas nurodytas 44 106 Lt. Pareiškėjui kilo abejonių dėl įsiskolinimo dydžio paskaičiavimo, todėl jam 2011-06-10 buvo pateiktas išlaikymo įsiskolinimo paskaičiavimas, su kuriuo pareiškėjas nesutiko. 2011-07-13 patvarkymas dėl išlaikymo įsiskolinimo perskaičiavimo ir išlaikymo įsiskolinimo paskaičiavimas ginčijami tuo pagrindu, kad pagal V. Z. ir R. Z. 2009-09-15 pasirašytą susitarimą sūnus D. Z. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 gyveno pas pareiškėją, kuriam pareiškėjas teikė pilną išlaikymą. Susitarimo 3 punkte buvo numatyta, kad tol, kol jų sūnus D. Z. gyvens su tėvu, o duktė K. Z. gyvens su motina, R. Z. atsisako priteistų piniginių lėšų vaikų išlaikymui, kadangi V. Z. vienas išlaiko sūnų, o R. Z. viena išlaiko dukrą. Todėl perskaičiavus išlaikymo įsiskolinimą, antstolis privalėjo pakeisti arba panaikinti 2011-06-11 patvarkymą dėl skolininko turto arešto, turto arešto aktą ir 2011-06-14 patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą, kadangi R. Z. naudai be pagrindo paskaičiuota 40 899 Lt įsiskolinimo suma. Remiantis 2009-09-15 pasirašytu susitarimu, kuris nėra nuginčytas, susiklosčiusia faktine situacija, išieškomas įsiskolinimas turi būti perskaičiuotas, neskaičiuojant įsiskolinimo už laikotarpį, per kurį vienas iš vaikų gyveno su tėvu ir buvo jo pilnai išlaikomas. Tai pat nurodė, jog antstolis be pagrindo indeksavo išlaikymo sumą nuo 2009-01-01, o ne nuo 2009-01-11.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino antstolio V. Zubino vykdomojoje byloje Nr. 0137/10/08637 priimtus: 1) 2011-06-09 patvarkymą Dėl skolininko turto arešto Nr. 0137/11/00001; 2) 2011-06-09 Turto arešto aktą Nr. 0137/10/08637; 3) 2011-06-14 patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo išieškojimo Nr. 0137/10/08637; 4) 2011-07-13 patvarkymą Dėl išlaikymo įsiskolinimo perskaičiavimo Nr. 0137/10/08637; 5) 2011-07-13 Išlaikymo įsiskolinimo paskaičiavimą Nr. 0137/10/08637. Teismas nustatė, kad 2008-06-10 buvo priimtas Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta R. Z. ir V. Z. santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nepilnamečių vaikų D. Z. ir K. Z. gyvenamoji vieta nustatyta su motina R. Z.. V. Z. įsipareigojo vaikų išlaikymui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jų pilnametystės kas mėnesį mokėti periodines išmokas – po vieną tūkstantį litų kiekvienam vaikui. Sprendimas įsiteisėjo 2008-07-11, todėl vadovaujantis 2008-07-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 684 patvirtinto Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos indeksavimo tvarkos aprašo 7 punktu, periodinės išmokos galėjo būti indeksuojamos tik suėjus 6 mėnesiams po teismo sprendimo įsiteisėjimo, t.y. nuo 2009-01-11. Todėl 2011-07-13 Išlaikymo įsiskolinimo paskaičiavime Nr. 0137/10/08637 už 2009 m. sausio mėnesį išlaikymo įsiskolinimas turėjo būti paskaičiuotas, periodines išmokas indeksuojant nuo 2009-01-11, o ne nuo 2009-01-01. Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, kad sūnus D. Z. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 faktiškai gyveno su tėvu. Nurodė, kad R. Z. nepateikė įrodymų, jog šiuo laikotarpiu sūnaus išlaikymas neatitiko 2008-06-10 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatyto išlaikymo dydžio, taip pat nepateikta įrodymų, kad minėtu laikotarpiu motina būtų teikusi išlaikymą su tėvu gyvenusiam sūnui. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, jog sūnus buvo išlaikomas motinos skirtomis lėšomis, teismas padarė išvadą, jog tėvas laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 iš savo lėšų nepertraukiamai teikė sūnui pilną kasdienį jo poreikius atitinkantį išlaikymą. Teismas vertino, jog R. Z. ir V. Z. susitarus, kad kiekvienas iš tėvų išlaikys po vieną vaiką, tėvai tinkamai vykdė tarpusavio pareigas materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, t.y. motina viena išlaikydama dukrą, vykdė dukters išlaikymo prievolę už save ir už vaiko tėvą ir, analogiškai, tėvas, vienas išlaikydamas sūnų, vykdė sūnaus išlaikymo prievolę už save ir už vaiko motiną. Teismas nurodė, jog byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo laikotarpiu D. Z. ir K. Z. teisės į kasdienių būtinų poreikių patenkinimą buvo pažeistos bei nepateikta įrodymų, jog ginčo laikotarpiu vaikams išlaikymas buvo teiktas mažesniu mastu, nei teismo sprendimu priteistas išlaikymo dydis. Teismas sprendė, kad tėvų susitarimas dėl kitokios vaikų išlaikymo tvarkos iš esmės buvo susitarimas vykdymo procese ir nenukrypo nuo teismo sprendimu patvirtintos sutarties sąlygų dėl vaikų išlaikymo, t.y. išlaikymas vaikams faktiškai buvo užtikrintas. Teismas nurodė, jog R. Z., kreipdamasi į antstolį dėl priverstinio išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo už laikotarpį, dėl kurio buvo susitarta, jog kiekvienas iš tėvų išlaikys po vieną vaiką, elgėsi nesąžiningai, be to, išlaikymas iš jo už ginčo laikotarpį negali būti išieškomas pakartotinai. Kadangi visi ginčijami antstolio dokumentai buvo priimti vykdant priverstinį išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą iš V. Z. už laikotarpį nuo 2008-07-15 iki 2011-05-15, todėl teismas konstatavęs, jog išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 neturi būti skaičiuojamas, juos pripažino nepagrįstais ir pažeidžiančiais pareiškėjo V. Z. teises bei teisėtus interesus ir juos panaikino. Skundo reikalavimą, įpareigoti antstolį V. Zubiną perskaičiuoti pareiškėjo V. Z. mokėtino išlaikymo įsiskolinimą, teismas laikė pertekliniu, todėl skundo šioje dalyje netenkino.

Šalies argumentai

Suinteresuotas asmuo R. Z. atskiruoju skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, jog nutartis yra neteisėta, kadangi nėra nurodyta, kokia teisės norma remiantis teismas įpareigojo antstolį vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą kitokia, nei jame numatyta, apimtimi. Teismas nepagrįstai tėvų susitarimą dėl kitokios vaikų išlaikymo tvarkos laikė susitarimu vykdymo procese, kadangi susitarimas sudarytas 2009-09-15, kuomet vykdymo procesas dar nebuvo prasidėjęs, ir susitarimas, kuris nėra patvirtintas teismo, negali sukelti jokių pasekmių antstoliui, vykdančiam įsiteisėjusį teismo sprendimą, bei jo pagrindu perskaičiuoti išlaikymo įsiskolinimą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas išlaikymo vaikams dydis ir mokėjimo tvarka gali būti modifikuoti tik teismo sprendimu, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų nutartyje nepasisakė. Teismas netinkamai nustatė aplinkybę, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 teikė teismo sprendime nurodyto dydžio išlaikymą vaikams. Pareiškėjas pats pripažino aplinkybę, kad jokio išlaikymo laikotarpiu nuo 200-05-01 iki 2010-07-01 dukrai K. Z. neteikė, t.y. pareiškėjas pripažino, kad teismo sprendimas visa apimtimi nebuvo vykdomas, nors sprendimu pareiškėjui buvo nustatyta pareiga mokėti po 1 000 Lt išlaikymą ne tik sūnui, bet ir dukrai, todėl skundžiama nutartis pažeidžia dukros interesus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad motina viena išlaikydama dukrą, vykdė dukters išlaikymo prievolę už save ir už vaiko tėvą ir, analogiškai, tėvas, vienas išlaikydamas sūnų, vykdė sūnaus išlaikymo prievolę už save ir už vaiko motiną, nustatinėjo ne tai, ar buvo vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, o tai, ar tinkamai buvo vykdoma 2009-09-15 sutartis. Antstolis neturėjo pareigos nustatinėti, kaip vykdomas šalių susitarimas, ir juo vadovautis apskaičiuojant išlaikymo įsiskolinimą. Šiuo atveju pareiškėjas antstoliui teikė ne įrodymus, patvirtinančius teismo sprendimo vykdymą, o tik sutartį, kuri turėtų būti patvirtinta teismo, o ne įvertinta antstolio. Teismas, nustatinėjęs aplinkybes, kad tėvų susitarimas dėl kitokios vaikų išlaikymo tvarkos nenukrypo nuo teismo sprendimu patvirtintos sutarties sąlygų, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi šioje byloje turėjo būti nagrinėjamas tik klausimas dėl antstolio veiksmų. Pareiškėjas neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 jo vaikams teiktas išlaikymas atitiko teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatyto išlaikymo dydį, todėl teismas, nurodydamas, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog pareiškėjo teiktas išlaikymas neatitiko teismo nustatyto išlaikymo dydžio, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Teismas nesiaiškino aplinkybių ir nerinko įrodymų apie tėvų darbo užmokesčius ir kitokias gaunamas pajamas, turtą, nesiaiškino vaikų poreikių, nenustatinėjo, ar pagal 2009-09-15 susitarimą sūnui sudarytos sąlygos, lyginant su teismo sprendimu, nepablogino jo padėties ir nepažeidė jo interesų. Teismas, nesiaiškinęs šių aplinkybių ir nenurodęs įrodymų, kuriais grindžia savo argumentus, taip pat nesiaiškinęs pareiškėjo finansinių galimybių, nepagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu išlaikymas vaikams buvo teiktas ne mažesniu, nei teismo sprendimu nustatytu, mastu. Kad pareiškėjas negalėjo teikti sprendimu nustatyto išlaikymo, patvirtina kitos bylos, pareiškėjo iškeltos dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, duomenys, kadangi pareiškėjas joje nurodė, kad jo pajamos sumažėjusios beveik dvigubai, be to, dar turi išlaikyti trečią vaiką, yra prisiėmęs įsipareigojimus pagal kredito sutartį.

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nustatyta, kad santuoka tarp R. Z. ir V. Z. nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutarimu 2008 m. birželio 10 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu (b.l.16-17). Nutraukiant santuoką buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią nepilnamečių vaikų D. Z. ir K. Z. gyvenamoji vieta nustatyta su motina R. Z., o V. Z. įsipareigojo nepilnamečių vaikų išlaikymui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jie sulauks pilnametystės kas mėnesį mokėti periodines išmokas - po 1 000 Lt kiekvienam, sumokant į šių lėšų tvarkytojos R. Z. sąskaitą. 2009 m. rugsėjo 15 d. R. Z. ir V. Z. sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo susitarė, kad R. Z. nuo 2009-05-01 iki tol, kol sūnus D. Z. gyvens su tėvu, o duktė K. Z. - su motina, atsisako priteistų piniginių lėšų vaikų išlaikymui, kadangi V. Z. vienas išlaiko sūnų Donatą, o R. Z. viena išlaiko dukrą Kamilę (b.l. 19).

Apeliantės skundo argumentai, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo pagrindo remtis nauju šalių sudarytu susitarimu dėl kitokios vaikų išlaikymo tvarkos, atmestini. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, jog sūnus D. Z. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 gyveno su tėvu (pareiškėju). Nepilnamečių vaikų išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymą priteisia teismas pagal vieno iš tėvų, globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Nutraukiant santuoką bendru sutuoktinių sutikimu teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Tarp sutuoktinių šiuo atveju ir buvo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, pagal kurią abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, o iš tėvo (pareiškėjo) buvo priteistas nustatyto dydžio išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas teikia prioritetą bendram tėvų susitarimui dėl nepilnamečiam vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, formos ir tvarkos. Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad sutuoktiniai bendrai pasiektą tarpusavio susitarimą dėl pasikeitusios nepilnamečių vaikų išlaikymo tvarkos privalėjo patvirtinti teisme. Iš tikrųjų CK 3.53 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau šiuo atveju sutuoktiniai dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo sąlygų pasikeitimo susitarė gera valia, todėl nė vienam iš jų nebuvo būtinybės ginti savo teises, kreipiantis į teismą ir prašant pakeisti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Šalys 2009-09-15 susitarimą dėl vaikų išlaikymo sudarė dėl iš esmės pasikeitusių faktinių aplinkybių, t.y. dėl to, jog faktiškai vienas iš vaikų pradėjo gyventi pas tėvą, nors teismo sprendimu abiejų vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Šiuo susitarimu šalys laisva valia susitarė dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams pareigos vykdymo, byloje taip pat nenustatyta, kad šiuo susitarimu būtų pažeisti pareiškėjo, apeliantės ar nepilnamečių vaikų interesai, todėl toks susitarimas yra teisėtas ir galiojantis (CK 6.156 straipsnis). Pagal teismo sprendimą apeliantė tėra nepilnamečio sūnaus (jei jis gyventų su motina) išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja, nes lėšos skiriamos sūnaus išlaikymui, o sūnus gyvendamas su tėvu (o ne su motina) tokį išlaikymą gavo, nes nenustatyta priešingai. Sutuoktiniams geranoriškai tarpusavio susitarimu perpaskirsčius dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymo naštą, kiekvienam iš jų įsipareigojant išlaikyti po vieną vaiką, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas neteikė teismo sprendimu priteisto išlaikymo dukrai K. Z., nes tai prieštarautų jų susitarimui ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad R. Z. ir V. Z. susitarus, jog kiekvienas iš tėvų išlaikys po vieną vaiką, tėvai tinkamai vykdė tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, t.y. motina viena išlaikydama dukrą, vykdė dukters išlaikymo prievolę už save ir už vaiko tėvą ir, analogiškai, tėvas, vienas išlaikydamas sūnų, vykdė sūnaus išlaikymo prievolę už save ir už vaiko motiną. Tokiu būdu pripažinus sutuoktinių rašytinio susitarimo teisinę reikšmę pagrįstai nustatyta, kad sprendimas dėl vaikų išlaikymo nurodytu laikotarpiu buvo vykdomas. Tai patvirtina ir tas faktas, kad R. Z. šiuo laikotarpiu nesikreipė dėl priverstinio sprendimo vykdymo, kadangi vykdomasis dokumentas buvo išduotas tik 2010-11-10, o pateiktas vykdyti 2010-11-25.

Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą, kuriuo išlaikymas nepilnamečiams vaikams priteistas nuo 2008-07-15, vykdyti, ir priimdamas patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo išieškojimo, privalėjo nustatyti išlaikymo įsiskolinimą (CPK 733 straipsnio 4 dalis). Nustatant išieškojimo įsiskolinimą antstolis turėjo įvertinti pareiškėjo pateiktą sutuoktinių susitarimą dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01, kaip įrodymą, iš esmės patvirtinantį jo vykdymą šiuo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamus antstolio veiksmus, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi įstatymas nenumato, į kokius konkrečius pateiktus įrodymus antstolis, nustatydamas įsiskolinimą, galėtų ir turėtų atsižvelgti.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nustatinėjo nereikšmingas bylai aplinkybes, t.y. nustatinėjo ne tai, ar buvo vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, o tai, ar tinkamai buvo vykdoma 2009-09-15 sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustačius, jog sūnus D. Z. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 faktiškai gyveno su tėvu, ir byloje nesant įrodymų, jog šiuo laikotarpiu sūnaus išlaikymas neatitiko vaiko raidos sąlygų, nebuvo patenkinti jo poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-01 išlaikymas vaikams buvo faktiškai užtikrintas, ir tai reiškia CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus tinkamą vykdymą.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolia Indreikienė