- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-22
- Bylos Nr.
- I-475-583/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01808-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariato, Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
2019 m. sausio 28 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su patikslintu skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad 2018 m. gegužės 15 d. buvo sulaikytas ir uždarytas į Klaipėdos AVPK areštinę. Jam buvo pareikštas įtarimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir skirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėn. Akcentuoja, kad patekęs į Klaipėdos AVPK areštinės kamerą buvo šokiruotas, kadangi virš joje esančio sanitarinio mazgo buvo įrengta vaizdo filmavimo kamera, o langas buvo uždengtas plastiku, todėl į kamerą nepatekdavo gryno oro bei trūko natūralaus apšvietimo.
Teigia, kad kitos dienos ryte buvo etapuotas į Šiaulių TI ir ten laikomas nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. bei minėtu laikotarpiu buvo reguliariai etapuojamas į Klaipėdos AVPK areštinę. Automobilyje, kuriuo buvo etapuojamas į Šiaulių TI, nėra saugos diržų ir skiriamosios sienelės yra itin arti etapuojamų asmenų, todėl akivaizdu, kad eismo įvykis galėtu baigtis sunkia trauma arba mirtimi.
Akcentuoja, jog Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – kamerose būdavo vėsu, drėgna, neįrengta tinkama oro ventiliacija, jose esantys sanitariniai mazgai netinkamai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, todėl jausdavosi tarsi gyventu tualete. Kamerose neįrengti specialus pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl norint pasikviesti pareigūną prie kameros tekdavo į metalines duris barškinti valgomuoju šaukštu. Pareiškėjo nuomone kalinimas minėtomis sąlygomis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kadangi visą suėmimo laikotarpį turėjo iškęsti pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus bei depresiją, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 1500 Eur.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. Š. nurodė, kad palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindų, prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog tiek Klaipėdos AVPK, tiek Šiaulių TI administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų pateikė raštiškus skundus, tačiau dėl pareigūnų daromo spaudimo juos atsiėmė. Akcentavo, jog Šiaulių TI pareigūnai piktnaudžiauja valdžia, su kalinamais asmenimis elgiasi itin nepagarbiai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, kad nepalaiko jame pateiktų argumentų, prašo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Remiantis turimais duomenimis pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. Iš viso pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje praleido 15 parų. Pažymi, jog buvimo areštinėje pareiškėjui teko ne mažiau kaip 5 kv. m. ploto, todėl teisės aktais nustatytas minimalus plotos, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, pažeistas nebuvo.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas (toliau – ir Klaipėdos departamentas) ne kartą tikrino ar Klaipėdos AVPK areštinės asmenų laikymo sąlygos atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Klaipėdos departamento patikrinimų metu higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atkreipia dėmesį, jog galiojantis teisės aktai leidžia iš lauko pusės ant areštinės kamerų langų įrengti įvairias technines apsaugos priemones (grotas, apsaugines uždangas ir pan.) padedančias užtikrinti saugumą ir leidžiančias kontroliuoti priėjimą prie areštinės. Areštinės kamerose yra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo sistemos sudarančios galimybę išvėdinti patalpas per langus.
Teigia, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) Klaipėdos AVPK areštinės kamerose leista vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, areštinės pastatų, patalpų ir turto apsaugą. Klaipėdos AVPK areštinėje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros nestebi vietų, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą, t. y. sanitarinio mazgo zonos. Klaipėdos AVPK nuomone vaizdo stebėjimo priemonių įrengimas yra pagrįstas ir teisėtas. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas nepagrindžia atliktų veiksmų neteisėtumo, todėl nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės kilimo sąlygų Lietuvos valstybei nekyla pareigos atlyginti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės, Lietuvos valstybės atstovas, Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą teigia, jog nesutinka su jame esančiais argumentais, prašo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teisės aktai reglamentuoja, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjui visą Šiaulių TI praleistą laiką, išskyrus vieną pusdienį, teko daugiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo kameros ploto. Atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija t. y. teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma atsižvelgti į joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių plotą. Įvertinus minėtas aplinkybes akivaizdu, jog skaičiuojant pareiškėjui tekusio kameros plotą, visos kameros plotas turėtų būti dalijamas iš joje laikytų asmenų skaičiaus.
Pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose privalo atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o ne trumpalaikio sulaikymo kameroms. Minėtų taisyklių 2 punktas teigia, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktas įtvirtina, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių TI nuomone atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą negalima konstatuoti jo neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl kamerose tvyrančios drėgmės ir oro trūkumu, kadangi šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taip pat yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos.
Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios numatytos teisės aktuose. Esant reikalui Šiaulių TI administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekcija, deratizacija) ir ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Šiaulių TĮ pabrėžia, kad jis negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, jog nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, jo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne nei 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Nei kameroje esantys asmenys, nei į ją užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.
Šiaulių TI nuomone pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, įstaigos administracija veikė, taip kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšis tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Taip pat jis neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK ir Šiaulių TI, atstovai į teismą neatvyko. Klaipėdos AVPK bei Šiaulių TI atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą prašė bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. Š. kreipėsi skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Dėl Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų teisėtumo
Pareiškėjas teigia, kad patirtą neturtinę žalą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės kamerose vykdomo nuolatinio vaizdo fiksavimo. Akcentuoja, kad kamerose vaizdo fiksavimo kameros įrengtos virš sanitarinio mazgo, todėl nepertraukiamas vaizdo įrašų darymas pažeidė jo teisę į privatumą, sukėlė neigiamus išgyvenimus bei sveikatos sutrikimus.
Iš teismui pateiktos Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko Dariaus Petraičio 2018 m. lapkričio 14 d. tarnybinio pranešimo „Dėl Vaido Šiurio skundo“ (b. l. 29 – 30) turinio nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje. Iš viso pareiškėjas minėtu laikotarpiu Klaipėdos AVPK areštinėje praleido 21 parą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numato, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės, daroma asmenų krata, tikrinami turimi daiktai, gaunami pašto bei perduodami siuntiniai ir smulkieji paketai.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 įsakymo Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ 80 punktas numato, jog areštinėse įrengiama nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo (areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe) ir ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo sistemos. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog teisės aktuose yra numatyta galimybė suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą.
Remiantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2018-07-16) 3 straipsnio 1 dalimi, duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtu: 1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis; 2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai; 3) tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami; netikslūs ar neišsamūs duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdytas jų tvarkymas; 4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; 5) saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi; 6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus.
ADTAĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
ADTAĮ 18 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog vaizdo duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, kuriame nurodomas vaizdo stebėjimo tikslas ir apimtis, vaizdo duomenų saugojimo terminas, priėjimo prie tvarkomų vaizdo duomenų sąlygos, šių duomenų naikinimo sąlygos ir tvarka bei nustatyti kiti reikalavimai teisėtam duomenų tvarkymui, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad duomenų valdytojas užtikrina, kad vaizdo duomenis tvarkytų tik valdytojo įgalioti asmenys, kurie turi būti supažindinti su asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais ir pasirašytinai įsipareigoję jų laikytis.
ADTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtu vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtu renkama ne daugiau duomenų, negu tai yra būtina. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.). Vadovaujantis ADTAĮ 19 straipsnio 3 dalimi draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.).
Duomenų valdytojas užtikrina, kad prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kurioje vykdomas vaizdo stebėjimas, būtų aiškiai ir tinkamai pateikiama ši informacija: 1) apie vykdomą vaizdo stebėjimą; 2) duomenų valdytojo juridinio asmens pavadinimas ir kodas, duomenų valdytojo fizinio asmens vardas, pavardė, jų kontaktinė informacija (adresas arba telefono ryšio numeris) ( ADTAĮ 20 straipsnio 1 dalis).
Klaipėdos AVPK atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016 m. liepos 20 d. sprendimu leido areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Akcentuoja, jog į įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo lauką nepatenka jose esanti sanitarinio mazgo zona.
Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos AVPK siekdamas sudaryti galimybę areštinėje sėkmingai užtikrinti sulaikytų asmens sveikatos ir gyvybės apsaugą, 2016 m. liepos 1 d. Klaipėdos AVPK prašymu Nr. 30-S-53975 (4.68) „Dėl asmens duomenų valdytojo registre informacijos atnaujinimo“ (b. l. 32 – 33) kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, prašydamas atnaujinti Klaipėdos AVPK Asmenų duomenų valdytojų registre esančią informaciją. Prašyme nurodyta, jog Klaipėdos AVPK areštinėje esančiose kamerose planuojama įrengti vaizdo stebėjimo kameras, siekiant užtikrinti jose laikomų asmenų saugumą, t. y. apsaugoti jų sveikatą ir gyvybę tiek nuo kitų asmenų, tiek ir savęs žalojimo atvejais, operatyviai reaguoti ir tam užkirsti kelią. Inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę“ (b. l. 31) Klaipėdos AVPK prašymas patenkintas.
Vadovaujantis nurodyta informacija konstatuotina, jog nuolatinė Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma teisėtai. Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog nuolatinis vaizdo stebėjimas vykdavo ir sanitarinio mazgo zonoje, kadangi vaizdo kameros buvo įrengtos virš sanitarinio mazgo. Pažymėtina, jog skunde nepateikia jokių aplinkybių ar rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad Klaipėdos AVPK kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose vyksta vaizdo stebėjimas. Aplinkybė, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengtos kamerose nėra neginčijamas įrodymas, kad sanitarinio mazgo zona patenka į jų stebėjimo lauką, todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog šis pareiškėjo skundo argumentas nepagrįstas.
Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat teigia, kad ant Klaipėdos AVPK kamerų langų, išorinėje pusėje, yra įrengtos plastikinės apsaugos, todėl į patalpas nepatenka pakankamai natūralios šviesos, nėra galimybės išsivėdinti patalpas. Byloje nustatyta, jog Klaipėdos departamentas 2017 m. gegužės 19 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimus. Patikrinimu metu buvo vertinama ar areštinėje įrengtos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.
Klaipėdos departamento 2017 m. gegužės 24 d. patikrinimo akte Nr. PA.3-230 (16.3.187.3.12) (b. l. 44 – 45) teigiama, jog areštinės gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas, sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus, įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Langai iš vidaus ir išorės buvo švarūs, langų atidarymo mechanizmai veikiantys ir tvarkingi. Saugumui užtikrinti areštinės gyvenamosios patalpose iš išorinės pusės ant langų yra apsauginės uždangos iš skaidraus plastiko. Minėtame patikrinimo akte konstatuojama, kad Klaipėdos AVPK areštinėje Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Klaipėdos departamento 2018 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akte Nr. (3-12 4.80) PA-6070 (b. l. 42 – 43) nurodyta, jog visose gyvenamosiose patalpose kaip ir reglamentuoja Higienos norma HN 134:2015 yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas, yra sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus, taip pat areštinėje yra mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. 2018 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akte padaryta išvada, jog Klaipėdos AVPK areštinėje Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Klaipėdos AVPK areštinės gyvenamos patalpos atitinka Higienos normos HN 134:2015 keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo anksčiau nurodyti skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų teisėtumo
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, gyvenamosios patalpose buvo vėsu ir drėgna, neveikė oro ventiliacijos sistema, todėl nuolat teko kęsti iš sanitarinio mazgo sklindančius nemalonius kvapus. Akcentavo, kad kalinimo Šiaulių TI metu nesijautė saugus, kadangi patalpose nebuvo įrengtas pareigūnų išsikvietimo mygtukas.
Nagrinėjamoje byloje yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja, jog tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).
Atkreiptinas dėmesys, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-187-882/2019 ir kt.).
Akcentuotina, kad EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog tardymo izoliatoriuose esančiuose daugiavietėse kamerose vienam asmeniui privalo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. kameros ploto ir vertinant asmeniui tenkančio ploto dydį būtina atsižvelgti į joje esančio sanitarinio mazgo plotą.
Kaip matyti iš Šiaulių TI 2018 m. spalio 10 d. rašto Nr. 17/01-1400 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 17) pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai kalinamas nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. Vadovaujantis Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 1-os pamainos jaunesniosios specialistės Ingos Paulauskės 2018 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. 60/09-41433 „Dėl V. Š.“ (b. l. 57 – 59) nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. buvo laikomas kamerose Nr. 27 bei 49. 2018 m. gegužės 18 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 9, 44, 49 ir 74, o nuo 2018 m. gegužės 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 44. Įvertinus anksčiau minėtą konstatuotina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 9, 27, 44, 49 ir 74, pažymėtina, jog pareiškėjas didžiąją dalį laiko buvo laikomas kameroje Nr. 44. Minėtoje pažymoje taip pat pateikiama informacija apie kameros plotą (kameros Nr. 27 plotas – 15,93 kv. m., kameros Nr. 49 plotas – 20,23 kv. m., kameros Nr. 9 plotas – 16,26 kv. m., kameros Nr. 74 plotas – 8,7 kv. m., kameros Nr. 44 plotas – 17,92 kv. m.) ir joje laikomų asmenų skaičius. Iš Šiaulių TI sanitarinių mazgų kamerose lentelės (b. l. 62 – 63) matyti, jog kameroje Nr. 9 esančio sanitarinio mazgo plotas – 1,193 kv. m., kameroje Nr. 27 – 1,118 kv. m., kameroje Nr. 44 – 1,536 kv. m., kameroje Nr. 49 – 1,320 kv. m., o kameroje Nr. 79 – 1,074. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Paminėtina, jog 2018 m. gegužės 23 d. vieną pusdienį pareiškėjui kameroje Nr. 44 teko 3,27 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. mažiau nei tai numatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, tačiau minėtas plotas nepažeidžia EŽTT praktikoje suformuoto minimalaus gyvenamojo ploto standarto (3 kv. m.). Atsižvelgiant į anksčiau minėtą konstatuotina, jog pareiškėjo skundo argumentas, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktas teigia, jog tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pažymėtina, jog Taisyklių 2 punkte numatyta, kad šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 134:2015 3 punkte taip pat numatyta, jog ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
Higienos normos HN 134:2015 nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx HN 134:2015, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. (Higienos normos HN 134:2015 12 punktas).
Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą teigia, jog tardymo izoliatoriuje gyvenamosios patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo jos įrengimo, esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir t.t). Akcentuoja, kad tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl vertinant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tie minėtų teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Teismas įvertinęs minėtas aplinkybes bei teisinį reguliavimą konstatuoja, jog kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas (toliau – ir Šiaulių departamentas) 2018 m. vasario 13 d., 2018 m. balandžio 10 d., 2018 m. gegužės 10 d. ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. atliko patikrinimus Šiaulių TI. Šiaulių departamento 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-378 (b. l. 85 – 86) teigiama, jog kamerose Nr. 16, Nr. 29, Nr. 102 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, jos suraišiotos raiščiais, kameroje Nr. 29 prie sanitarinio mazgo išdužusi plytelių danga, ant kamerų bei bendrojo naudojimo patalpų sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Minėtame akte konstatuojama, kad operatyviosios kontrolės metu nustatyti Higienos normos HN 134:2015 12 punkto (kamerose Nr. 16, Nr. 29, Nr. 102), 14 punkto (kameroje Nr. 29) ir 16 punkto (kameroje Nr. 16) reikalavimų pažeidimai.
Šiaulių departamento 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-1935 (b. l. 74 – 77) teigiama, kad įvertinus įvairių kamerų patalpas bei juose esančius įrenginius nustatyta, jog daugumoje kamerų esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų). Nustatyta bendra dirbtinė apšvieta kamerose atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, galimybė išvėdinti kamerų gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta. Kamerose Nr. 10, Nr. 11, Nr. 13, Nr. 44, Nr. 45, Nr. 48, Nr. 52 ir Nr. 93 nustatyta oro temperatūra žemesnė kaip 18 °C. Patikrinimo išvada – Šiaulių TI nustatyti Higienos normos HN 134:2015 12 punkto, 14 punkto ir 39 punkto reikalavimų pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas Šiaulių TI didžiąją dalį laiko buvo kalinamas kameroje Nr. 44, kurioje 2018 m. balandžio 10 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta teisės aktų reikalavimus neatitinkanti oro temperatūra, tačiau pareiškėjas kameroje Nr. 44 buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d., t. y. patikrinimas atliktas ne tuo metu kai pareiškėjas buvo laikomas minėtoje kameroje. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra gali keistis nuo įvairių faktorių (lauko temperatūros, asmenų judėjimo kameroje, patalpų vėdinimo ir t.t), todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus.
Šiaulių departamento 2018 m. gegužės 14 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80.)PA-2772 (b. l. 82 – 84) nurodyta, kad patikrinimo metu įvertinus kamerą Nr. 46 bei bendrojo naudojimo patalpas nustatyta, jog IV aukšto koridoriuje ant sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių. Kameroje Nr. 27 naktinis elektros apšvietimas įrengtas nesaugiai – kaitrinė lemputė uždengta popierine dėže. Daroma išvada, jog tardymo izoliatoriuje nustatyti Higienos normos HN 134:2015 12 punkto ir 39 punkto pažeidimai.
Šiaulių departamento rugpjūčio 8 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-5258 (b. l. 78 – 79) konstatuojama, jog atliekant grįžtamąją kontrolę Šiaulių TI nustatytas 12 punkto reikalavimų pažeidimas. Kamerose Nr. 10, Nr. 11, Nr. 13, Nr. 23, Nr. 24, Nr. 39, Nr. 44, Nr. 60, Nr. 66, Nr. 99 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų).
Dėl aukščiau įvardijamų Šiaulių departamento nustatytų trūkumų pareiškėjas nesiskundė ir iš šių Higienos normų neatitikčių neturtinės žalos nekildino, todėl įvardinus aukščiau išdėstytą nėra teisinio pagrindo konstatavimui, kad pareiškėjui dėl to atsirado neturtinė žala. Kita vertus nustatytų Higienos normų pažeidimai fiksuoti bendrojo naudojimo patalpose, kuriose būnama minimali laiko trukmė ir tai nesuponuoja išvados, kad buvo pažeistos kalinimo sąlygos.
Pareiškėjas pažymėjo, jog Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, todėl norėdamas pasikviesti pareigūną būdavo priverstas su šaukštu daužyti per duris, kad atkreiptų pareigūnų dėmesį. Vadovaujantis Taisyklių 14.4 punktu tardymo izoliatoriuose kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio aptikimas, aliarminis iškvietimas). Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai, tačiau atkreipė dėmesį, jog neatlikus kapitalinio remonto nėra galimybės jų įrengti kamerose, todėl vadovaujantis Taisyklių 2 punktu, negali būti pripažįstama, jog pareiškėjo teisė į aliarminio iškvietimo galimybę buvo pažeista. Pabrėžė, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku. Be to, kaip jau ir anksčiau minėta, Taisyklių 2 punktas numato, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog Šiaulių TI veikė iki Taisyklių įsigaliojimo, taip pat akivaizdu, kad neatlikus patalpų rekonstrukcijos darbų nėra galimybės Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose įrengti vidinio ryšio sistemą. Taip pat pareiškėjas patikslintame skunde nenurodė jokių aplinkybių leidžiančių pagrįstai teigti, kad laikymo Šiaulių TI metu, jam būtų buvęs poreikis pasinaudoti aliarmo iškvietimo mygtuku ir dėl tokios galimybės nebuvimo jis patyrė kokių nors neigiamų pasekmių ar patyrė žalą. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, kad šis pareiškėjo skundo argumentas nepagrįstas.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog atvykus į Šiaulių TI jis buvo laikomas keletą valandų laikino sulaikymo kameroje, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų – vėsu, drėgna, dulkėta, trūko vietos, ant grindų buvo matyti vandens, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo patalpos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.
Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 punktai). Pagal instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Teismui pateikta 2018 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. 60/09-41433 „Dėl V. Š.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI laikino patalpinimo kamerose buvo laikomas iš viso 4 kartus: 2018 m. gegužės 17 d. TLK-5, 2018 m. birželio 1 d. TLK-5, 2018 m. birželio 22 d. TLK-5 ir 2018 m. birželio 28 d. TLK-5. Atkreiptinas dėmesys, jog Higienos normos HN 134:2015 2 punktas reglamentuoja, jog higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Šiaulių TI atsiliepime į patikslintą skundą teigia, kad suimtieji ir nuteistieji, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio sulaikymo kameras (TLK), esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas, naujai atvykę suimtieji laikinai patalpinami į režimo korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Pažymi, jog minėti veiksmai atliekami per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir suimtieji trumpalaikio laikymo kamerose laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjo laikymas šiose kamerose buvo trumpalaikis ir jam negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar sveikatos sutrikimų, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Šiaulių TI atsiliepime pabrėžia, jog visose kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis gerokai viršija 1,5 m. ir akivaizdu, jog nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Analizuojant byloje esančius rašytinius dokumentus nustatyta, jog atsiliepime pateikti argumentai yra pagrindžiami Šiaulių TI 2017 m. birželio 1 d. sanitarinių mazgų kamerų lentelės Nr. 62/08-168 duomenimis bei pateiktomis fotografijomis (b. l. 88 – 89). Pabrėžtina, kad pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, laikytina, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Dėl pareiškėjo konvojavimo
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog buvo reguliariai konvojuojamas iš Šiaulių TI į Klaipėdos AVPK areštinę bei atvirkščiai. Akcentuoja, jog konvojavimo metu bijojo dėl savo gyvybės, kadangi automobilyje nėra saugos diržų, o skiriamosios sienelės yra itin arti, todėl įvykus eismo įvykiui tikimybė, jog bus sužalos ar žus yra didelė.
Konvojavimo tvarka reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti: 1) nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; 2) atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; 3) tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; 4) veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); 5) techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; 6) radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; 7) pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); 8) du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); 9) elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; 10 du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).
Vadovaujantis minėtomis teisės normomis darytina išvada, jog teisės aktai nenumato reikalavimo specialiuose konvojavimo automobiliuose įrengti saugos diržus. Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis, tokių aplinkybių skunde nenurodo ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjo skundo argumentas, jog jis buvo konvojuojamas pavojingomis sąlygomis yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V. Š. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinėje ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.