- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-30
- Bylos Nr.
- A-822-1274-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. (I. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2009 m. gegužės 12 d. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas; atsakovas) priėmė sprendimą Nr. (15/6-15) 13PR-77, kuriuo nesuteikė (duomenys neskelbtini) pilietei I. J. (toliau – ir pareiškėja) papildomos apsaugos (b. l. 5 – 6).
Šalies argumentai
Pareiškėja, nesutikdama su aukščiau nurodytu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2 – 4) ir prašė panaikinti 2009-05-12 sprendimą Nr. (15/6-15)13PR-77 bei įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Skunde paaiškino, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis neatitinka faktinių aplinkybių. Nesutiko su Migracijos departamento argumentacija, kad nenustatyta faktų, kurie liudytų apie pareiškėjai gresiantį pavojų kilmės valstybėje, apie galimą kankinimą ar žiaurų elgesį, nepagrįstą baudimą, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus.
Pareiškėjos vertinimu, toks aplinkybių vertinimas prieštarauja Europos Sąjungos teisėje įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo bei panaikinimo standartams, o Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus ir procedūrą, neatitinka ES privalomų teisės aktų nuostatų. 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus. Taigi ES teisėje pabrėžiama ilgalaikio aplinkybių pasikeitimo kilmės valstybėje svarba. Tuo tarpu į Lietuvos Respublikos teisės aktus ši nuostata nėra perkelta.
Remiantis Migracijos departamento 2009-01-06 pažymoje „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188 (toliau – ir pažyma) pateikiamais duomenimis, galima daryti išvadą, kad pokyčiai (duomenys neskelbtini) nėra pakankamai reikšmingi ir ilgalaikiai. Visų pirma, nors ir baigėsi intensyvūs kariniai veiksmai, tačiau nuo tebesitęsiančių išpuolių tarp (duomenys neskelbtini) kovotojų ir (duomenys neskelbtini) karių vis dar nukenčia civiliai gyventojai. Be to, pažymoje cituojama „Human Rights Watch“ atstovė H. Cartner, kurios teigimu, civilių gyventojų padėtis (duomenys neskelbtini) yra nežmoniška, nepaisant pasibaigusių intensyvių karinių veiksmų. Šią poziciją palaiko ir Jungtinių Tautų pabėgėlių vyriausiasis komisaras (toliau – ir JTVPK), teigdamas, kad, nors ir esama tam tikrų pasiekimų (duomenys neskelbtini), šiame regione paplitę žmogaus teisių pažeidimai, tokie kaip kankinimai, neteisminės egzekucijos, žmonių grobimai ir prievartiniai dingimai, kelia nerimą. Pažymoje taip pat pateikiamos Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto išvados, kad (duomenys neskelbtini) ir kiti iš (duomenys neskelbtini) kilę asmenys ir toliau neproporcingai dažnai patiria asmens tapatybės patikrinimus, suėmimus, sulaikymus, milicijos ar kitų teisėsaugos pareigūnų persekiojimą. Nors (duomenys neskelbtini) ir pasiekta tam tikros pažangos, dabartinė situacija nėra pakankamai stabili, kad būtų užtikrintas ilgalaikis saugumas jos gyventojams ir grąžintiems asmenims. Todėl pagal Direktyvos 16 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo panaikinti papildomą apsaugą, nes aplinkybių pasikeitimas nėra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus, ir dėl to Migracijos departamento sprendimas yra neteisėtas.
Nors Migracijos departamento sprendime teigiama, kad nebuvo įrodytas pareiškėjos saugumui kylantis pavojus, pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikoje jai ir jos šeimai papildoma apsauga buvo suteikiama nuo 2005 m. atsižvelgiant į jų nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjos sūnus I. E. (I. E.) dėl savo darbo milicijoje susilaukė grasinimų iš kovotojų pusės, o jam pasitraukus iš milicijos pajėgų, prie minėtų grasinimų prisidėjo ir milicijos darbuotojai, teigdami, kad sūnus neva susidėjo su (duomenys neskelbtini) kovotojais. Namuose ne kartą lankėsi kaukėti kariškiai, kurie ieškojo sūnaus, grasino ginklais, jos vyras buvo sumuštas. Dėl šių grasinimų ir nuolatinių tikrinimų šeima nebegalėjo ramiai ir saugiai gyventi kilmės valstybėje ir buvo priversta ieškoti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjai grįžus atgal į kilmės valstybę nekils grėsmė žmogaus teisėms ir laisvėms, ir kad minėti persekiojimo veiksmai šeimos atžvilgiu nepasikartos, todėl Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Sprendime nurodoma, kad JTVPK nerekomenduoja automatiškai teikti papildomos apsaugos (duomenys neskelbtini) kilmės asmenims. Tačiau pažymoje pateikiama JTVPK išvada, kurioje teigiama, kad nepaisant pagerėjusios saugumo padėties, (duomenys neskelbtini) grąžinimas neskatinamas. Pasak šios organizacijos, nėra galimybės garantuoti tokių asmenų grįžimo ir įsikūrimo (duomenys neskelbtini) sėkmės – grįžusieji bijo bendrauti su organizacijų atstovais dėl galimų neigiamų pasekmių. Atsižvelgdama į tai, kad (duomenys neskelbtini) nepasiekta fundamentalių pasikeitimų, JTVPK rekomenduoja prieglobsčio prašytojams iš Čečėnijos teikti prieglobstį. Taigi nors (duomenys neskelbtini) ir pasiekta pažangos, tačiau ji nėra pakankama ir todėl iš ten kilusiems prieglobsčio prašytojams yra rekomenduojama suteikti prieglobstį.
Pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07 yra nurodęs, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė. ESTT teigimu, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. ESTT konstatavo, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Migracijos departamento sprendimas yra priimtas neteisingai taikant LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 ir 130 straipsnius, pažeistas LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, neatsižvelgta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taigi šis sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir dėl to naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 8 – 10) paaiškino, kad 2004-04-29 Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnis reglamentuoja būtent papildomos apsaugos panaikinimą, tuo tarpu pareiškėjai papildoma apsauga buvo ne panaikinta, o nesuteikta, kas yra kitų minėtos direktyvos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų reglamentavimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo ir 2009-05-12 sprendimu nesuteikė jai papildomos apsaugos, taikant papildomos apsaugos suteikimo/nesuteikimo kriterijus, mano, kad pareiškėjos reikalavimas, kad jos bylai būtų tiesiogiai taikomos 2004-04-29 Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo, yra visiškai nepagrįstas ir dėl šios priežasties atmestinas. Pareiškėjos teigimu, nuo 2005 m. Lietuvos Respublikoje jai buvo kasmet suteikiama papildoma apsauga, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) jos sūnui I. E. buvo grasinama, tačiau tai neatitinka tikrovės, kadangi 2005-04-12, išnagrinėjęs pareiškėjos argumentus, Migracijos departamentas nusprendė, kad įtikinamų priežasčių dėl individualaus persekiojimo pareiškėja nepateikė, o pagrindinė priežastis, paskatinusi ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) – bendro pobūdžio neramumai, nesaugi situacija (duomenys neskelbtini). Būtent dėl bendro pobūdžio neramumų pareiškėjai iki šiol buvo suteikiama papildoma apsauga, o jos argumentai dėl sūnaus persekiojimo buvo atmestini nuo pat 2005 m. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati pareiškėja 2006, 2007 bei 2008 m., kreipdamasi dėl papildomos apsaugos jai suteikimo kaip priežastį nurodydavo tik bendrą nesaugią situaciją kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pareiškėjos teiginys, jog nuo 2005 m. jai buvo suteikiamas prieglobstis dėl persekiojimo veiksmų jos šeimos atžvilgiu, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Priešingai, nei teigia pareiškėja, JTVPK pripažįsta, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima ir siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai. Vien tik to fakto, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini) tautybės ir atvyko iš (duomenys neskelbtini), neužtenka, kad jo prašymas atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 arba 87 straipsnių reikalavimus. 2007-03-01 surašytame prašyme dėl užsieniečio paso išdavimo pareiškėja aiškiai nurodė, kad nori „išvykti tėvynę aplankyti artimųjų ir giminių“. 2007-08-08 išdavus pareiškėjai užsieniečio pasą, ji tą patį mėnesį išvyko į (duomenys neskelbtini), kur 2007-09-12 jai buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasas. Tai patvirtino ne tik tai, kad pareiškėja nebijo grįžti į kilmės valstybę ir savo noru ten lankosi, bet taip pat ir tai, kad pareiškėja kilmės šalyje nevengia kontaktų su teisėsaugos institucijomis, nuo kurių persekiojimo tariamai pabėgo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos I. J. skundą atmetė.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Įstatymo 87 straipsnis numato papildomos apsaugos suteikimą užsieniečiui. Šiame straipsnyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas.
Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas.
Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietė I. J. 2005-01-15 atvyko į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrą ir pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Ji Lietuvos pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2004-06-11 (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini). Į Lietuvos Respubliką I. J. atvyko su sūnumi, (duomenys neskelbtini) piliečiu I. E., gim. 1981-07-26, dukromis (duomenys neskelbtini) pilietėmis M. E., gim. 1988-06-25, bei E. E., gim. 1983-08-22 ir pastarosios sūnumi (duomenys neskelbtini) piliečiu E. E. (E. E.), gim. 2001-11-13.
2005-04-12 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)-12PR-18 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei I. Y.“. Vadovaujantis šiuo sprendimu, 2005-05-05 jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7204104, galiojęs iki 2006-05-05. Migracijos departamente buvo priimtas 2006-04-26 sprendimas Nr. (15/6-15)- 13PR-63 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (duomenys neskelbtini) pilietei I. Y.“. Minėtai užsienietei 2006-05-11 leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeistas į naują Nr. LT7211492, galiojęs iki 2007-05-11. Migracijos departamente buvo priimtas 2007-03-27 sprendimas Nr. (15/6-5)-13PR-57 (15/6-5)-24PR-14)) „Dėl papildomos apsaugos suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir užsieniečio paso išdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei I. Y.“. Minėtai užsienietei 2007-05-14 leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeistas į naują Nr. LT7220425, galiojęs iki 2008-05-14, taip pat 2007-08-08 jai buvo išduotas užsieniečio pasas Nr. 30200487, galiojęs iki 2008-05-14. Migracijos departamente priimtas 2008-05-12 sprendimas Nr. (15/6-7)-13PR-96 „Dėl papildomos apsaugos suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (duomenys neskelbtini) pilietei I. Y.“. Minėtai užsienietei 2008-05-21 leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeistas į naują Nr. LT7232713, galiojantis iki 2009-05-21 (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini)). 2009-03-16 Migracijos departamentas iš Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybos gavo (duomenys neskelbtini) pilietės I. J. prašymus suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini) iki šiol vyksta ginkluoti „susidūrimai“ bei kad jos sūnui I. E. dirbant milicijoje sulaukdavo grasinimų iš (duomenys neskelbtini) kovotojų.
Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad įtikinamų priežasčių dėl individualaus persekiojimo pareiškėja nepateikė, o pagrindinė priežastis, paskatinusi ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) – bendro pobūdžio neramumai, nesaugi situacija (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad pati pareiškėja 2006, 2007 bei 2008 m. kreipdamasi dėl papildomos apsaugos jai suteikimo, kaip priežastį nurodydavo bendrą nesaugią situaciją kilmės valstybėje (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini) b. 1. 7, 116). Būtent dėl bendro pobūdžio neramumų pareiškėjai iki šiol buvo suteikiama papildoma apsauga. (Migracijos departamento byla Nr. RUS 0485 b. l. 68, 102, 149) Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su ja tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad kilmės valstybėje grės pavojus jos gyvybei, bus panaudoti smurto veiksmai, ji bus kankinama, jos atžvilgiu bus panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jos žmogaus teises bei pagrindines laisves. Prieglobsčio prašytoja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jos sūnui grasino kovotojai dėl jo darbo milicijoje, o vėliau, sūnui išėjus iš darbo milicijoje, prasidėjo spaudimas ir grasinimai taip pat ir iš teisėsaugos institucijų ir kariškių, kurie, prieglobsčio prašytojos teigimu, siejo sūnaus nenorą tęsti darbą milicijoje su jo ryšiais su kovotojais. Teismo vertinimu, tariami grasinimai prieglobsčio prašytojo sūnui negali būti vertinami kaip asmeniškai I. J. saugumui iškilusios grėsmės įrodymas. Atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į Migracijos departamento surinktą naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog joje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai, įvertinus ir ištyrus visą I. J. byloje esančią medžiagą. Teismas sutiko su Migracijos departamento sprendimu, jog pareiškėja nėra priskiriama rizikos grupėms, nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jos atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, todėl nėra pagrindo suteikti jai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad 2009 m. gegužės 12 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-15) 13PR-77 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei I. Y.“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Skundžiamas aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų reikalavimus.
III.
Pareiškėja I. J. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas nagrinėdamas skundą nenurodė, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios ne, apsiribodamas bendrais teiginiais, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su ja tiesiogiai susijusių aplinkybių, kad kilmės valstybėje grės pavojus jos gyvybei, bus panaudoti smurto veiksmai, ji bus kankinama, jos atžvilgiu bus panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jos žmogaus teises bei pagrindines laisves. Sprendimo motyvuose nenurodyta, kokie konkretūs administracinės bylos duomenys, pateikti Migracijos departamento, leidžia teismui daryti išvadą, jog nėra grėsmės pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl dar vis paplitusios prievartos, kuri yra kilusi karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
2. Pažymi, kad neįmanoma pateikti objektyvių įrodymų, kad ateityje pareiškėją kas nors kankins ar pažeidinės jos žmogaus teises, nes prieš tai darant, joks tokių neteisėtų ketinimų turintis asmuo niekada raštu oficialiai neperspėja, kad bus elgiamasi tokiu būdu ir nepalieka aiškių įrodymų.
3. Teismas, pasirinktinai cituodamas ištraukas iš 2009-06-08 Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro parengtų tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vertinimo laikinųjų gairių, neatkreipė dėmesio, kad jog tas pats komisaras, tose pačiose gairėse konstatuoja, kad (duomenys neskelbtini) kariniai incidentai tebevyksta, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms tuo, jog neteisėtų karinių darinių nariai ar giminės, federalinės ar (duomenys neskelbtini) valdžios politiniai oponentai, žmogaus teisių aktyvistai, asmenys, kurie ėjo oficialias pareigas ankstesnėje buvusio prezidento A. M. administracijoje, asmenys, kurie galėjo būti pateikę skundų regioninėms ar tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms ir organizacijoms, ir tam tikrais atvejais, moterys ir vaikai patenka į tų asmenų grupes, kurios yra išreiškusios susirūpinimą dėl savo saugumo ir teisių. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taiko minėtą komisaro rekomendacinio pobūdžio išvadą, nes joje kalbama apie rekomendacijas naujai, pirmą kartą, besikreipiantiems į Migracijos departamentą papildomos apsaugos prašytojams, o ne tiems, kuri jau buvo eilę kartų suteikta.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pareiškėja skunde rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009-02-17 sprendimu byloje Nr. C-465/07, kurioje teismo buvo konstatuota, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė ir ESTT teigimu, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitu būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių ir, tai, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad gražinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau pirmos instancijos teismas apie šį skundo argumentą savo sprendime nepasisakė.
5. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 str. 1 d. jam nustatytą pareigą nagrinėjant administracinę bylą ištirti byloje esančius įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, esančiais byloje, dėl to, apeliantės vertinimu, administracinė byla buvo išspręsta neteisingai. Teismas nesigilino į byloje apklausto liudytojo Čečėnijos reikalų eksperto Lietuvos nepriklausomybės akto signataro A. E. parodymus, išvadas grindė prielaidomis ir spėjimais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad nepaisant JTVPK nurodytų žmogaus teisių pažeidimų (duomenys neskelbtini) faktų, konstatuotina, kad šie pažeidimai iš esmės yra politinio pobūdžio bei nukreipti prieš politiškai aktyvius asmenis, nepalaikančius dabartinės Respublikos valdžios. Atsižvelgus į I. Y. pateiktus duomenis, matyti, kad ji niekada nepriklausė jokioms politinėms partijoms, organizacijoms ar judėjimams, kariniuose veiksmuose nedalyvavo, jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) kovotojais nepalaikė bei nevykdė jokios veiklos, nukreiptos prieš (duomenys neskelbtini) institucijas, todėl nėra pagrindo manyti, kad jos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) gali grėsti pavojus. Be to, 2007-03-01 surašytame prašyme dėl užsieniečio paso išdavimo (b. l. 117) pareiškėja aiškiai nurodė, kad nori „išvykti į tėvynę aplankyti artimųjų ir giminių“. 2007-08-08 išdavus pareiškėjai užsieniečio pasą, ji tą patį mėnesį išvyko į (duomenys neskelbtini), kur 2007-09-12 jai buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasas (b. l. 167). Tai įrodo ne tik tai, kad pareiškėja nebijo grįžti į kilmės valstybę ir savo noru ten lankosi, bet taip pat ir aplinkybę, kad pareiškėja kilmės šalyje nevengia kontaktų su teisėsaugos institucijomis, kurių tariamai baiminasi. Atkreipia dėmesį, kad JTVPK 2009-06-08 tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vertinimo laikinosiose gairėse pripažįsta, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims dėl paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, ir siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai. Minėta JTVPK 2009-06-08 rekomendacinio pobūdžio išvada yra skirta prieglobsčio prašantiems asmenims. Remiantis Lietuvos Respublikos 2004-04-29 įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsniu, prieglobstis Lietuvoje – tai: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga, laikinoji apsauga. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr. lV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 81 punktas aiškiai nustato, kad papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Migracijos departamentas, gavęs pakartotinį prašymą suteikti papildomą apsaugą, iš naujo nagrinėja prieglobsčio prašytojo (jos) argumentus, renka reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo (jos) kilmės valstybę bei įvertinęs visą reikiamą informaciją, sprendžia ar papildomos apsaugos suteikimo pagrindai neišnyko. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07 išaiškino 2004-04-29 Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punktą, aiškinamą kartu su minėtos direktyvos 2 straipsnio e punktu. ESTT konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t.y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. Migracijos departamento pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjos argumentas su nuoroda į ESTT sprendimą yra atmestinas.
Nors 2005-2008 m. pareiškėjai buvo suteikiamas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes atsižvelgus į tuometinę padėtį (duomenys neskelbtini), jos išvykimas iš kilmės šalies buvo vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų, nestabilios padėties bei persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimo, 2009-05-12, išnagrinėjus pareiškėjos argumentus (2009 m. gegužės mėn. buvo atlikta papildoma pareiškėjos apklausa), surinkus reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę (Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009-01-06 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188 „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“), Migracijos departamentas nusprendė, kad I. Y. papildomos apsaugos suteikimo pagrindai išnyko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o nstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas bylos medžiagoje nurodytas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes jame nenurodyta, kokie Migracijos departamento pateikti duomenys leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei nėra grėsmės dėl vis dar paplitusios prievartos.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjos siekio gauti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjos prašomos papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir - Įstatymas) 87 straipsnio nuostatų. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėja skundėsi dėl to, kad jai nepagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga, o Migracijos departamento sprendimas priimtas neteisingai pritaikius Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
Byloje taikytinos Įstatymo 87 straipsnio nuostatos įgyvendina 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatas. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, Rink. p. I‑4501, 84 punktą).
Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188 „Bendros žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini) apžvalga“ (b. l. 303 – 314, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)), 2007 m. ACCORD ataskaitoje apie Čečėniją, parengtoje dalyvaujant Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos ekspertams, rašoma, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m., matyti, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) ryškiai pagerėjo. Vis dar nepranešama apie kiekvieną incidentą, tačiau akivaizdu, kad išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – (duomenys neskelbtini) kariai ir (duomenys neskelbtini) kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Be to, JTVPK siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai ir išskiria persekiojimo rizikos grupes: kovotojus, kovotojų gimines, politinius oponentus, tam tikromis aplinkybėmis vaikus ir moteris.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat įvertinusi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188, sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, o kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Pareiškėjos skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl paplitusios prievartos, vykdomų žmogaus teisių pažeidimų, (duomenys neskelbtini) kilmės asmenų diskriminacijos dėl tautybės savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjos prašymą, nes jos neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju turėtų būti vertinamos su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjai kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus. Taip pat tokiomis aplinkybėmis, turint omenyje bendrą saugumo padėties nestabilumą, nors jis ir nebėra absoliutaus masto, vertintinos ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjai kilmės šalyje grėstų realus pavojus jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Migracijos departamentas, laikėsi pozicijos, kad pareiškėja nepriklauso 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-10-188 išskirtoms rizikos grupėms. Pareiškėja nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jai kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jos kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus ar grėstų realus pavojus jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Nors pareiškėja nurodo aplinkybes, kad jos sūnus I. E. dėl savo darbo milicijoje susilaukė grasinimų iš kovotojų pusės, o jam pasitraukus iš milicijos pajėgų prie minėtų grasinimų prisidėjo ir milicijos darbuotojai, teigdami, kad sūnus neva susidėjo su (duomenys neskelbtini) kovotojais, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja ar jos sūnus I. E. dalyvavo (duomenys neskelbtini) politinėje veikloje ir kariniuose veiksmuose, to neteigia ir pati pareiškėja. Pirmosios instancijos teismas yra atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamentas jau 2005 m. balandžio 12 d. yra nusprendęs, kad įtikinamų priežasčių dėl individualaus persekiojimo pareiškėja nepateikė, o pagrindinė priežastis, paskatinusi ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio neramumai, nesaugi situacija (duomenys neskelbtini).
Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nėra pateikusi tokios informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad pareiškėja negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar grėstų realus pavojus jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, taip pat kad negalėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas bei teisingai jas išaiškino. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.