Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 str. 2 d. ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 159 str. vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos ir paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d. ši bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-09-04 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir R. K. bei E. K. , tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. balandžio 20 d., apie 17 val., Melnragės paplūdimio kopose, Klaipėdos m., veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. K. ir E. K. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pavartodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti E. L. (E. L. ) priklausantį 500 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną ,NOKIA 6151, 550 litų vertės skaitmeninį fotoaparatą OLIMPUS, 5 litų vertės piniginę ir 20 litų grynųjų pinigų, iš viso 1075 litų vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, pamatęs ateinančius žmones, nukentėjusįjį paleido.

Taip pat E. A. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. balandžio 20 d., apie 18 val., Melnragės paplūdimio kopose, Klaipėdos m., veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. K. ir E. K. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pavartodamas fizinį smurtą ir grasindamas peiliu, pagrobė V. J. priklausantį 1 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su 20 litų vertės TELE 2 PILDYK SIM kortele, keturis raktus, kurių bendra vertė 20 litų, 150 litų vertės piniginę, 300 litų grynųjų pinigų, 5 eurus, kurių vertė 17 litų 25 centai, 30 litų vertės „Hansabanko“ mokėjimo kortelę VISA, 20 litų vertės viešojo transporto bilietą, V. J. išduotą studento pažymėjimą bei A. U. priklausantį 200 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną SIEMENS CF 62 su jame buvusia l0 litų vertės BITĖS SIM abonentine kortele, 50 litų vertės piniginę, 10 litų grynųjų pinigų, 5 eurus, kurių vertė pagal kursą 17 litų 25 centai, A. U. asmens tapatybės kortelę, 20 litų vertės „Hansabanko“ mokėjimo kortelę VISA, 100 litų vertės EGO kreditinę kortelę, išduotą A. U. , 10 litų vertės autobuso nuolatinį bilietą ir MAXIMA nuolaidų kortelę, neturinčią materialios vertės.

Be to, E. A. nuteistas ir už tai, kad jis 2008 m. balandžio 20 d., apie 17 val., Melnragės paplūdimio kopose, Klaipėdos m., žinodamas, jog R. K. , gimęs (duomenys neskelbtini), o E. K. , gimęs (duomenys neskelbtini), yra vaikai, pasiūlė jiems, veikiant bendrininkų grupe, pavartojant fizinį smurtą, pagrobti svetimą turtą. Šiems sutikus, 2008 m. balandžio 20 d., apie 17 val., Melnragės paplūdimio kopose, Klaipėdos m., E. A. , R. K. ir E. K. , veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino pagrobti E. L. turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes išsigando ateinančių žmonių ir nukentėjusįjį paleido. Vėliau, 2008 m. balandžio 20 d., apie 18 val., toje pačioje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, pavartodami peilį, pagrobė A. U. priklausantį 417 litų 25 centų vertės turtą ir V. J. priklausantį 1 657 litų 25 centų vertės turtą. Tokiu būdu E. A. įtraukė vaikus – R. K. ir E. K. – į minėtas nusikalstamas veikas.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuosprendį pakeisti – baudžiamąją atsakomybę nuteistajam sušvelninti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas.

Nors nuteistasis teigia, kad pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. esąs nuteistas nepagrįstai, tačiau tai siejama tik tuo, kad kiti kaltinamieji (nuteistieji) ir liudytojai neva davę neteisingus parodymus dėl jiems daryto poveikio (spaudimo) ikiteisminio tyrimo metu. Kuo toks poveikis pasireiškė, kokiems liudytojams „spaudimas“ buvo daromas, skunde nenurodoma. Tokie nuteistojo teiginiai nesudaro pagrindo nuosprendžiui panaikinti ar pakeisti, nes teisingumą vykdo ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o teismas. Nuteistojo ir kitų byla buvo išnagrinėta viešame teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti į bylą duomenys buvo teismo įvertinti kaip įrodymai. Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatų taikymas pažeistas nebuvo, nes įvykio vietos, laiko ir kitų aplinkybių duomenys buvo akivaizdžiai konkretūs, teismas jų vertinti kitaip negalėjo, kitaip šių duomenų negali vertinti ir apeliacinės instancijos teismas.

Nukentėjusysis E. L. nuo pat įvykio pradžios davė akivaizdžiai konkrečius parodymus apie jo užpuolimo aplinkybes, tokius parodymus jis davė ir teisiamajame posėdyje, todėl iš šių parodymų turinio teismas turėjo pagrindo spręsti ne tik apie E. A. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, bet buvo visiškai pakankamas pagrindas tuos veiksmus vertinti teisiškai – veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti plėšimą. Savaime suprantama, kad vien nukentėjusiojo parodymų turinio vertinimas būtų nepakankamas BPK 20 str. reikalavimų įgyvendinimas. Kaip minėta, teismas, laikydamas nukentėjusiojo parodymus patikimais, vertino ir kitus duomenis. Pats nuteistasis pripažįsta buvimą nurodytoje įvykio vietoje nuosprendyje nurodytu laiku, pripažįsta kontaktą su nukentėjusiuoju, nors nurodo kitokius tokio kontakto motyvus. Nukentėjusysis iki įvykio nepažinojo nė vieno kaltinamojo, iš jų ir E. A. , jam nebuvo priežasčių išgalvoti ką nors kitaip, negu buvo iš tikrųjų. Nukentėjusysis įsidėmėjo kaltinamąjį, kuris, anot nukentėjusiojo, buvo pats įžūliausias iš jį užpuolusios nusikaltėlių grupės, akivaizdžiai rodė užpuolimo motyvus, ragino kitus kuo greičiau apieškoti kišenes. Ir tik atsitiktinės aplinkybės lėmė, kad nebuvo apiplėštas, nes prie įvykio vietos priėjo pašaliniai žmonės. Nuteistojo padarytus veiksmus ir jų padarymo motyvus patvirtino kiti nuteistieji. Nors nuteistasis E. A. kitų nuteistųjų parodymus prašo įvertinti kitaip – juos pripažinti nepatikimais, tačiau toks prašymas dėl jam minėtų priežasčių atmestinas. Kiti nuteistieji parodė, kad nukentėjusįjį užpuolė šiurkščiai, siekdami užvaldyti jo turtą. Todėl teismas šių asmenų parodymus, kurių turinys sutampa su nukentėjusiojo parodymais ir iš dalies su nuteistojo E. A. parodymais, pagrįstai vertino kaip įrodymus, patvirtinančius skundą padariusio nuteistojo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.

Apklausti kitus nuteistuosius, nukentėjusįjį E. L. , kitus nukentėjusiuosius, pirmosios instancijos teisme apklaustus kaip liudytojus, jokių pagrindų nėra, šie asmenys buvo tinkamai apklausti pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis nurodo, kad bylą nagrinėjant Apylinkės teisme, buvo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes jį, nuteistąjį, pašalinus iš teismo salės, minėti asmenys davė parodymus, o jį, nuteistąjį, sugrąžinus į salę, tų asmenų parodymai nebuvo paskelbti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos Respublikos BPK 259 str. 1 d. reikalavimų. Nustatyta, kad nuteistasis už tvarkos pažeidinėjimą buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės, tuo metu buvo apklausinėjamos liudytojos L. G. , J. I. , R. L. ir I. A. . Tačiau teismas, nuteistąjį (tuo metu kaltinamąjį) sugrąžinęs į posėdžių salę, liudytojų parodymų turinio jam nepaskelbė. Tačiau negalima sutikti su nuteistojo teiginiu, kad dėl to reikalinga iš naujo patikrinti visų įvykio (skundas paduotas dėl, anot nuteistojo, nepagrįsto nuteisimo, susijusio su E. L. apiplėšimu) dalyvių parodymus iš naujo. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis E. L. , kiti du nuteistieji parodymus davė dar nepašalinus nuteistojo E. A. iš posėdžio salės. Todėl skelbti nukentėjusiojo E. L. ir kitų nuteistųjų parodymus teismas neprivalėjo. Teismas, nesant kaltinamojo salėje, apklausė liudytojas L. G. , J. I. , R. L. ir I. A. . Tačiau pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai priimant nuosprendį nebuvo vertinami kaip įrodymai sprendžiant nuteistojo kaltumo klausimą dėl E. L. apiplėšimo. Todėl teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas neturėjo reikšmės vertinant įvykį, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas. Be to, apeliacinės instancijos teisme minėtas pažeidimas ištaisytas – minėtų liudytojų parodymai, kurie turėjo reikšmės sprendžiant atsakomybės klausimą pagal BK 159 str., nuteistajam paskelbti, nors apeliacinis skundas dėl šio nuteisimo nepaduotas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nieko neužsimena dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 180 str. 2 d., tačiau pažymėtina, kad dėl šio nuteisimo baudžiamojo proceso įstatymo pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė, nes nukentėjusieji A. U. ir V. J. bei nuteistieji (buvę kaltinamieji) R. K. ir E. K. parodymus apie įvykį davė kaltinamajam E. A. esant salėje, be to, teismas tinkamai taikė BPK 20 str. nuostatas.

Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 63 str. nuostatų taikymo – skiriant bausmę už kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.). Nustatyta, kad nuteistasis padarė tris nusikaltimus – sunkų, apysunkį ir nesunkų. Nors nuteistasis skunde nurodė, jog visi trys nusikaltimai yra padaryti idealiosios sutapties būdu, su tokiu teiginiu galima sutikti tik iš dalies. Iš įvykių aplinkybių vertinimo matyti, kad abu plėšimai buvo padaryti ne idealiosios, o realiosios sutapties būdu, nes šie nusikaltimai, nors ir padaryti esant nedideliam laiko tarpui, taip pat toje pačioje vietovėje (vis dėlto ne toje pačioje įvykio vietoje), tačiau kiekvienas įvykis sudaro atskiras veikų objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių grupes. Idealioji nusikaltimų sutaptis apibrėžiama, kai asmuo viena veika ir tuo pačiu metu padaro du nusikaltimus, numatytus skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Iš išnagrinėtos bylos aplinkybių vertinimo matyti, kad nuteistasis, darydamas nusikalstamas veikas dėl plėšimų, į šių veikų darymą įtraukė nepilnamečius (vaikus). Ši veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 159 str. kaip atskira abiejų vykdomų plėšimų metu besitęsusi veika. Kartu nebuvo priežasčių šios veikos išskirti į dvi atskiras veikas. Todėl plėšimų metu padarytas vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiką sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį. Iš nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esančio teismo sprendimo matyti, kad teismas tai pripažino, nes skirdamas bausmes nurodė BK 63 str. 5 d. 1 p., kuris reguliuoja bausmių skyrimą esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Tačiau teismas nepaisė bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarkos (bendrinimo); nurodė, kad vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 5 d. 1 p. bausmės subendrinamos, ir paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Iš tokio teismo sprendimo nematyti, kaip ir kokiu būdu buvo įgyvendintas BK 63 str. 5 d. 1 p. taikymas, t. y. bausmių skyrimas esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Minimo įstatymo 2 d. nurodoma, kad, kai bausmės turi būti apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes. Iš nuosprendžio matyti, kad iš dviejų bausmių, paskirtų už plėšimus, griežčiausia bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo. Todėl ši bausmė pirmiausia apėmimo būdu turėjo būti subendrinta su paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Po to bausmės turėjo būti bendrinamos remiantis BK 63 str. 4 ir 9 d. nustatyta tvarka. Keičiant nuosprendį ir nustatant naują bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarką, atmestinas nuteistojo prašymas švelninti baudžiamąją atsakomybę, konkrečiai – sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę. Iš bylos matyti, kad nuteistasis ne kartą teistas už nusikaltimus, susijusius su plėšimu. Tai rodo didesnį asmens pavojingumo laipsnį. Pažymėtina ir tai, kad šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės dydį lėmė ne tik šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, bet ir bausmės, paskirtos kitu nuosprendžiu, kuriuo nuteistasis taip pat buvo pripažintas kaltu dėl plėšimų. Todėl bausmių švelninimas būtų priešingas bausmių paskirties ir teisingumo principams.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendį dėl E. A. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., 180 str. 2 d., 159 str. pakeisti: remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., subendrinti su vienerių metų bausme, paskirta už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 159 str., ir nustatyti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę; remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4, 9 d., šią bausmę ir dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., iš dalies pridėti prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirtos septynerių metų laisvės atėmimo bausmės ir paskirti galutinę devynerių metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

Kitą nuteistojo E. A. apeliacinio skundo dalį atmesti ir palikti galioti kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus sprendimus.