- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-1211/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių keliai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Wirtgen Lietuva“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių keliai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Wirtgen Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mažeikių keliai“ dėl įrangos (kilnojamųjų daiktų) išreikalavimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių keliai“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Wirtgen Lietuva“ dėl pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir sumokėtų įmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą – firmos „Wirtgen“ frezą W50, firmos „Hamm“ gruntinį vibrovolą 3412, firmos „Hamm“ vibrovolą HD10VV, firmos „Vogele“ asfalto klotuvą Super 1300-2, firmos „Hamm“ vibrovolą HD70, įskaitant visas šių įrenginių pagrindines ir/ar papildomas komplektacijos dalis bei programinę įrangą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. gegužės 8 d. su atsakovu sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį (toliau – sutartis ar sutartis Nr. 1), dėl išvardintos įrangos (toliau – įranga1) pirkimo už 389 467 Lt su PVM, taip pat šioje sutartyje atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui 485 211,30 Lt įsiskolinimą, kilusį iš nesumokėto nuomos mokesčio pagal šalių sudarytas 2010 m. kovo 25 d. nuomos sutartį Nr. 2010-III/3 ir 2010 m. kovo 25 d. nuomos sutartį Nr. 2010-III/4. Šalys susitarė dėl avanso ir visos kainos apmokėjimo tvarkos. Šios sutarties 5.6 punkte šalys nustatė, kad visi atsakovo atliekami mokėjimai, nepriklausomai nuo nurodomos jų mokėjimo paskirties, iš pradžių bus skiriami įsiskolinimui pagal aukščiau nurodytas nuomos sutartis padengti ir tai yra esminė sutarties Nr. 1 sąlyga. Sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į įrangą atsakovui pereina tik nuo to momento, kai jis sutartyje nustatyta tvarka ir terminais sumoka ieškovui visas 5.4 punkte nurodytas palūkanas, numatė ieškovo teisę savo pasirinkimu pareikalauti sumokėti visą įrangos Nr. 1 kainą bei įsiskolinimą iš karto arba atsiimti įrangą, nepriklausomai nuo to, kokia įrangos kainos ir /ar įsiskolinimo dalis yra sumokėta, numatė ieškovo teisę negrąžinti įmokų. 2012 m. gegužės 9 d. šalys sudarė kitą pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. PP2012-V/02 (toliau – sutartis Nr. 2), dėl išvardintos įrangos 2 pardavimo už 261 701 Lt su PVM ir susitarė dėl analogiškų sąlygų. Ieškovas, vykdydamas sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, sutartyse nustatyta tvarka ir terminais perdavė atsakovui visą įrangą, o atsakovas, priėmęs ir savo verslo tikslais naudodamas įrangą, atliko ieškovo naudai tik tuos mokėjimus, kuriais buvo dengiamas įsiskolinimas. Atsakovas sutartyse nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo ieškovui už įrangą, ieškovas raštu atsakovo pareikalavo susimokėti pradelstas sumas, terminą pratęsė iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Šalys 2012 m. gruodžio 13 d. pasirašė suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, jog nėra apmokėtos 389 467 Lt PVM sąskaitos faktūros Nr. WRIT61513 (už įrangą Nr. 1) ir 261 701 Lt PVM sąskaitos faktūros Nr. WRIT61514 (už įrangą Nr. 2). Ieškovas 2012 m. gruodžio 11 d. raštu vienašališkai nutraukė sutartis, kreipėsi į atsakovą dėl įrangos grąžinimo, tačiau pastarasis įrangos negrąžino.
Atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis 2012 m. gegužės 8 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties Nr. 1 5.5. punkto ir 2012 m. gegužės 9 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties Nr. 2 5.4. punkto nuostatas, kad prekių atsiėmimo atveju pirkėjas iš atsiėmusio prekes pardavėjo neturi teisės reikalauti grąžinti pardavėjui sumokėtą prekių kainos ir/ar įsiskolinimo dalį; priteisti atsakovui iš ieškovo 415 494 Lt įmokų ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad sutarties Nr. 1 5.5. punkto ir sutarties Nr. 2 5.4. punkto nuostatos, atsakovui tapus nemokiam, pažeidžia ne tik atsakovo, bet ir visų jo kreditorių interesus, kadangi atsakovas, sumokėjęs už įrangą 1 net 99,2 procentus visos kainos, o už įrangą 2 – 23 procentus kainos, po sutarčių nutraukimo netenka įrangos ir negali susigrąžinti sumokėtų įmokų. Teisę susigrąžinti už daiktą sumokėtas įmokas numato CK 6.414 straipsnio 1 dalis, o sutarčių nuostatos uždraudžia atsakovui susigrąžinti sumokėtas įmokas, nepaisant to, kiek įmokų atsakovas jau yra sumokėjęs ir kokią įrangos vertę jau yra išpirkęs. Tokių sutartinių nuostatų taikymas reiškia dvigubos civilinės atsakomybės taikymą atsakovui, yra nesąžiningos, prieštarauja atsakovo veiklos tikslams, gerai verslo praktikai, teisėtiems kreditorių interesams, pamatiniams teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bei sudaro sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, todėl tokios sutarčių nuostatos turi būti pripažintos negaliojančiomis. Nutraukus sutartis ir ieškovui pareikalavus grąžinti įrangą, yra pagrindas taikyti dvišalę restituciją ir atsakovui priteisti už įrangą sumokėtas įmokas. Nesutinka su ieškovo argumentais, kad visos atsakovo mokėtos įmokos yra laikomos ne įmokomis už įrangą, bet įsiskolinimo dengimu. Ieškovas sutartyje Nr. 1 numatė, kad 485 2011,30 Lt įsiskolinimą atsakovas turi padengti per 24 mėnesius. Šalių tikrasis ketinimas buvo išdėstyti įsiskolinimo sumokėjimą tam tikrais terminais ir dalimis. Sutartis Nr. 1, numačiusi įsiskolinimo dengimą ieškovui, ir sutartis Nr. 2 yra dvi atskiros sutartys, kurių vykdymas tarpusavyje nėra susietas. Ieškovas be teisinio pagrindo pagal sutartį Nr. 2 atsakovo sumokėtas sumas (60 741,72 Lt) užskaitė kaip 485 211,30 Lt įsiskolinimo dengimą pagal sutartį Nr. 1. Ieškovas neturėjo teisės po bankroto bylos atsakovui iškėlimo vykdyti vienašalių užskaitų ir atsakovo sumokėtas įmokas laikyti įsiskolinimo dengimu. Sutarties Nr. 1 5.6. punktas, leidžiantis ieškovui atlikti tokį įskaitymą, prieštarauja ĮBĮ 35 straipsnyje įtvirtintai imperatyviai kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarkai ir pažeidžia kitų atsakovo kreditorių interesus, todėl yra niekinis ir negalioja. Ieškovui nutraukus sutartis ir pareikalavus sugražinti įrangą, atsakovas, vadovaudamasis CK 6.222 straipsniu, turi teisę reikalauti priteisti iš ieškovo visas sumokėtas įmokas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą – firmos „Wirtgen“ frezą W50, firmos „Hamm“ gruntinį vibrovolą 3412, firmos „Hamm“ vibrovolą HD10VV, firmos „Vogele“ asfalto klotuvą Super 1300-2, firmos „Hamm“ vibrovolą HD70, įskaitant visas šių įrenginių pagrindines ir/ar papildomas komplektacijos dalis bei programinę įrangą; priteisė ieškovui iš atsakovo 10 375,75 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 41,69 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šalims pateikus du skirtingus 2012 m. gegužės 8 d. sutarties Nr. 1 variantus, kurių 2.2 punkte nurodoma skirtinga įrangos kaina, atsižvelgęs į šalių pateiktus įrodymus, paaiškinimus ir argumentus teismas konstatavo, kad šalys susitarė dėl 389 467 Lt su PVM įrenginių, išvardintų sutarties 2.2 punkte, kainos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, taikydamas sutarčių 8.2.1 punktą, sutarties Nr. 1 5.5 punktą, sutarties Nr. 2 5.4. punktą, turėjo teisę nutraukti sutartis. Atsakovo argumentus dėl ieškovo nesąžiningumo teismas pripažino neįrodytais. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytas atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimas – įmokų mokėjimo terminų praleidimas; tarp šalių yra susiklostę pirkimo–pardavimo išsimokėtinai santykiai, o įmokų grąžinimo klausimą reguliuoja sutarčių sąlygos. Teismas sprendė, kad sutarčių sąlygos buvo naudingos atsakovui, nes 485 211,30 Lt įsiskolinimas už įrangos nuomą buvo išdėstytas dalimis, leista įranga naudotis, vykdyti veiklą, gauti pajamas ir įrangą išsipirkti. Sutarčių 5.5 punkto ir 5.4 punkto sąlygos, nustatančios, kad prekių atsiėmimo atveju pirkėjas iš atsiėmusio prekes pardavėjo neturi teisės reikalauti grąžinti pardavėjui sumokėtą prekių kainos ir įsiskolinimo dalį, neprieštarauja CK 6.414 straipsnio nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad sutarčių 5.5 ir 5.4 punktais šalys susitarė dėl draudimo reikalauti grąžinti sumokėtą įrangos kainos ar įsiskolinimo dalį, tačiau ir nesant šalių susitarimo, CK 6.414 straipsnio 1 dalis leidžia pirkėjui reikalauti grąžinti įmokas tik atskaičius daikto nusidėvėjimą ir naudojimosi daiktu išlaidas. Ieškovas pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. sausio 8 d. patyrė 373 636 Lt nuostolių dėl negauto nuomos mokesčio. Teismas sprendė, kad pagal sutarčių sąlygas, negrąžinta įsiskolinimo už įrangos nuomą dalis galėjo būti dengiama pirkėjo apmokėtomis kitos rūšies įmokomis. Atsakovui sąžiningai vykdant sutartį, ginčijamos sutarčių 5.5 ir 5.4 sąlygos nebūtų turėjusios esminės neigiamos reikšmės, tačiau sutarties nevykdymo (dėl atsakovo kaltės) atveju, suteikė ieškovui teisę padengti didelį įsiskolinimą už įrangos nuomą ir neprarasti visos įrangos. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamos sutarčių sąlygos atitiko abiejų šalių interesus ir neprieštaravo atsakovo įmonės veiklos tikslams. Teismas, vertindamas šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymą, atsižvelgė į sutarties Nr. 1 5.6 ir 5.7 bei sutarties Nr. 2 5.5 ir 5.6 punktus, draudusius pirkėjui sumokėti visą įrangos kainą ir įgyti nuosavybės teises į įrangą anksčiau, nei jis grąžina pardavėjui visą sutarties Nr. 1 5.3 punkte nurodytą įsiskolinimą ir su juo susijusias sumas. Atsakovo argumentus dėl užskaitų po bankroto bylos iškėlimo teismas pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad atsakovui nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, sutarties 5.6 ir 5.7 sąlygos ieškovui leido sumokėtomis įmokomis padengti įsiskolinimą. Toks sutarčių vykdymas neprieštaravo imperatyvioms ĮBĮ 35 straipsnio nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad šalys sutartis pasirašė iki bankroto bylos iškėlimo, atsakovas pažeidė prievolių įvykdymo terminus pagal 2010 m. nuomos sutartis, sutarčių pasirašymo metu ieškovas turėjo galiojantį 485 211,30 Lt reikalavimą atsakovui, įranga buvo būtina atsakovo veiklai vykdyti, todėl atsižvelgiant į jo interesus įsiskolinimo pagal nuomos sutartis mokėjimas buvo išdėstytas dar 24 mėnesiams ir ši sutarties sąlyga atsakovui buvo naudinga. Šalys susitarė dėl mokėjimų tvarkos ir pirmumo dengti įsiskolinimą pagal nuomos sutartis ir tik esant pilnai padengtam šiam įsiskolinimui, leista sumokėti visą įrangos kainą pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtai sutartis. Teismas nenustatė, kad atsakovo priešieškiniu ginčijami sutarčių 5.5, 5.4 punktai pažeistų bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, verslo santykius ar šiuo metu bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Teismas pabrėžė, kad CK 6.54 straipsnis leidžia šalims susitarti dėl įmokų paskirstymo tvarkos, toks susitarimas abiejų šalių buvo aptartas sutartyje, sutarties sąlygos sudarė atsakovui galimybę toliau naudojantis įranga, vykdyti savo veiklą ir gauti iš jos pajamas, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti – priteisti atsakovui iš ieškovo 415 494,377 Lt ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 35 straipsnį, todėl padarė nepagrįstą išvada, kad ieškovas po sutarčių nutraukimo neprivalėjo CK 6.222 straipsnio pagrindu gražinti atsakovui įmokų, bet turėjo teisę gautas pinigines lėšas įskaityti ir padengti 485 211,30 Lt skolą. Teismui pripažinus, kad tokį įskaitymą ieškovas galėjo atlikti, yra pažeidžiamas kreditorių lygybės principas bei ĮBĮ 35 straipsnis, įtvirtinantis kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą.
2. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovas nevykdė vienašalių užskaitų po bankroto bylos iškėlimo, o sutarties 5.6 ir 5.7 sąlygos leido ieškovui atsakovo sumokėtomis įmokomis už įrangą padengti 485 211,30 Lt įsiskolinimą. Ieškovas, nutraukęs sutartis ir pareiškęs ieškinį teisme, negalėjo atlikti įskaitymo ir neturėjo teisės atsakovo sumokėtų tikslinių įmokų už įrangą laikyti 485 211,30 Lt įsiskolinimo dengimu. Toks įskaitymas yra negalimas, nes sudaro galimybę ieškovui patenkinti savo kreditorinį reikalavimą anksčiau už kitus atsakovo kreditorius. Ieškovas, būdamas tik trečios eilės kreditoriumi, išvengia bendros kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir pirmiau pasidengia savo seną skolą, kurią atsakovas sutartimi Nr. 1 buvo įsipareigojęs grąžinti dalimis iki 2014 m. balandžio 31 d.
3. Įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovo finansinė padėtis pablogėtų, todėl nebūtų užtikrinamas viešojo intereso apsaugos principas, nes bankrutuojančio atsakovo turto apimtis sumažėtų. Atsakovas netektų įrangos, už kurią buvo sumokėjęs 415 494,77 Lt, be to, ieškovas bankroto byloje pareiškė ir finansinį reikalavimą dėl 373 639 Lt nuostolių, atsiradusių dėl neatlygintinio naudojimosi įranga, padengimo. Tokia situacija ir toks sprendimas prieštarauja ne tik imperatyvioms ĮBĮ 35 straipsnio nuostatoms, bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
4. Nors teismas nurodė, kad ieškovas užskaitas galėjo daryti remdamasis sutarties nuostatomis, bankroto byloje atsakovo turtui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymas buvo sustabdytas. Joks kreditorius kitais, ne bankroto procedūrų pagrindais, neturi privilegijų į reikalavimų patenkinimą, kitaip būtų paneigtas bankrutuojančios įmonės kreditorių eiliškumo principas bei būtų pažeistas kreditorių reikalavimų į bankrutuojančios įmonės turtą tenkinimo proporcingumas.
5. Sutartyje Nr. 2 nebuvo numatyta ieškovo teisė pagal šią sutartį sumokėtas sumas užskaityti kaip sutartyje Nr. 1 numatyto įsiskolinimo dengimą. Šios sutartys yra atskiros, jų vykdymas tarpusavyje nėra susietas. Nepaisant to, teismas be teisinio pagrindo leido atsakovo sumokėtas sumas, t. y. 60 741,72 Lt už įrangą Nr. 2, įskaityti ir taip padengti 485 211,30 Lt įsiskolinimą.
6. Pagal CK 6.222 straipsnį, nutraukus sutartį turi būti taikoma dvišalė restitucija, kurios paskirtis yra grąžinti šalis į padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo. Vadinasi, atsakovas, mokėjęs įmokas už įrangą, po vienašalio sutarčių nutraukimo, ir po to, kai ieškovas pareikalavo grąžinti jam įrangą, įgijo teisę reikalauti iš ieškovo priteisti visas už įrangą sumokėtas įmokas.
7. Šiame ginče nėra aktualu pripažinti minėtas sutarties nuostatas negaliojančiomis, nes pats ieškovas tiek teismo posėdyje, tiek procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad šalių tarpusavio santykiuose jos niekada nebuvo taikomos bei nurodė, kad po sutarčių nutraukimo jų taikymas yra nebegalimas. Atsakovas su tuo sutinka, todėl prašo iš ieškovo priteisti už įrangą sumokėtas įmokas, nes nėra teisinio pagrindo šias sumas palikti ieškovui. Teismas, atsisakydamas tenkinti priešieškinį pagal sutarčių 5.5 ir 5.4 punktus, kuriais nesivadovavo net pats ieškovas, pažeidė procesinės teisės normas ir išėjo už ieškinio ribų.
8. Atsakovas įrangą pagerino savo lėšomis – buvo nusipirkta ir į įrangą sumontuota 30 063,17 Lt vertės naujų detalių. Tai patvirtina, kad įranga nebuvo nusidėvėjusi, todėl atsakovui turėjo būti priteistos visos sumokėtos įmokos. Atsakovui pareiškus priešieškinį dėl įmokų sugrąžinimo, ieškovas turėjo įrodyti nusidėvėjimo dydį ir, kiek turi būti mažinama grąžintinų įmokų suma, tačiau nepateikė teismui duomenų, kurie patvirtintų įrangos nusidėvėjimą.
9. Nepagrįstas teismo argumentas, kad sutarčių sąlygos buvo naudingos atsakovui. Sutarčių nuostatos yra nesąžiningos, prieštarauja gerai verslo praktikai bei sudaro sąlygas ieškovui nepagristai praturtėti atsakovo sąskaita. Nesąžininga laikyti, kad atsakovas, sumokėjęs net 415 494,77 Lt įmokų, nenusipirko nė vieno iš minėtųjų įrenginių ir, kad ieškovui nutraukus sutartis, ieškovas turi teisę pasiimti visą įrangą. Sutarčių sąlygos, draudžiančios susigrąžinti atsakovui įmokas po sutarčių nutraukimo, taip pat yra nesąžiningos ir nenaudingos atsakovui. Tokių nuostatų taikymas pagal suformuotą teisminę praktiką iš esmės reiškia dvigubos civilinės atsakomybės taikymą atsakovui.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, teismas nėra konstatavęs, kad ieškovas nutraukęs sutartis, kai atsakovui buvo iškelta bankroto byla, galėjo atlikti kažkokius įskaitymus. Teismas konstatavo, kad ne atsakovui tapus nemokiam, o būtent per sutarties Nr. 1 vykdymo laikotarpį atsakovui nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, sutarties Nr. 1 5.6 ir 5.7 sąlygos leido ieškovui sumokėtomis įmokomis iš pradžių padengti senesnį 485 211,30 Lt įsiskolinimą, todėl toks sutarčių vykdymas neprieštaravo imperatyvioms ĮBĮ 35 straipsnio nuostatoms, kadangi šalys sutartis pasirašė ir vykdė iki bankroto bylos iškėlimo.
2. Tiek sutarties Nr. 1 5.5 punkte, tiek sutarties Nr. 2 5.4 punkte šalys susitarė, kad prekių atsiėmimo atveju pirkėjas iš atsiėmusio prekes pardavėjo neturi teisės reikalauti grąžinti pardavėjui sumokėtą prekių kainos ir/ar įsiskolinimo dalį. Nurodytos sutarčių nuostatos yra teisėtos ir atitinka CK 6.414 straipsnį, kadangi CK 6.414 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia sutarties šalims laisvę pačioms susitarti dėl įmokų grąžinimo tvarkos.
3. Dėl atliekamų įmokų paskirstymo tvarkos ieškovas ir atsakovas susitarė sudarydami sutartis iki bankroto bylos iškėlimo, sutarties Nr. 1 5.6 punkte aiškiai įtvirtindami, kad pirma eile bus dengiamas įsiskolinimas pagal nuomos sutartis ir tik esant pilnai padengtam šiam įsiskolinimui – įrangos kaina. Be to, sutarties Nr. 1 5.7 punkte numatyta, kad tai yra viena iš esminių sutarčių sąlygų, be kurių sutartys nebūtų sudarytos. Nei vienas verslo subjektas, esant aukščiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms, nebūtų sutikęs sudaryti naujų sutarčių su kontrahentu, jau esant 485 211,30 Lt įsiskolinimui pagal senesnes (nuomos) sutartis, prieš tai neaptarus pradelstų įsipareigojimų įvykdymo.
4. Teismas pagrįstai konstatavo, jog sutarties Nr. 1 5.6 ir 5.7 nuostatos, atsakovui nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, leido atsakovo atliktais mokėjimais, nepriklausomai nuo atsakovo nurodomos mokėjimo paskirties, iš pradžių padengti (užskaityti) įsiskolinimą pagal nuomos sutartis, todėl teismas, priimdamas sprendimą, imperatyvių ĮBĮ 35 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes jokie įskaitymai po bankroto bylos iškėlimo nebuvo atlikti.
5. Atsakovas pripažįsta, kad sutarčių sudarymo metu buvo skolingas ieškovui 485 211,30 Lt pagal 2010 m. sudarytas įrangos nuomos sutartis. Atsakovas neginčija sutarties Nr. 1 5.6 ir 5.7 nuostatų, kurios leido ieškovui dar iki bankroto bylos iškėlimo sumokėtomis įmokomis iš pradžių padengti įsiskolinimą už nuomą, nepriklausomai nuo atsakovo nurodomos jų mokėjimo paskirties. Atsakovas pripažįsta, kad sutarties 5.6 punktas galėjo būti taikomas šalių tarpusavio santykiuose iki tol, kol atsakovas buvo mokus ūkio subjektas. Atsižvelgiant į tai, kad po sutarčių sudarymo atsakovas iš viso sumokėjo ieškovui 415 494,77 Lt ir ši suma pilnai nepadengė 485 211,30 Lt atsakovo įsiskolinimo už nuomą, nėra pagrindo teigti, kad sutarčių 5.5 ir 5.4 punktai sudaro sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.
6. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad po vienašalio sutarčių nutraukimo atsakovas CK 6.222 straipsnio pagrindu įgijo teisę reikalauti iš ieškovo priteisti visas įmokas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp šalių yra susiklostę pirkimo–pardavimo išsimokėtinai santykiai ir šiuo atveju įmokų grąžinimo tvarką reguliuoja sutarčių nuostatos (atitinkamai 5.5 ir 5.4 punktai), iš esmės neprieštaraujančios CK 6.414 straipsnio nuostatoms, suteikiančios sutarties šalims teisę pačioms nusistatyti įmokų grąžinimo tvarką.
7. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas, negrąžindamas atsakovai įmokų, neva nesiremia sutarties Nr. 1 5.5 punkto ir sutarties Nr. 2 5.4 punkto nuostatomis, draudžiančiomis atsakovui reikalauti grąžinti įmokas. Atsakovas klaidingai interpretuoja ieškovo atsiliepime į priešieškinį išsakytus argumentus dėl atsakovo pateiktų reikalavimų nepagrįstumo. Atsiliepime į priešieškinį ieškovas nurodė, kad atsakovui nesilaikant sutartinių įsipareigojimų jo atliktos įmokos, vadovaujantis sutarties Nr. 1 5.6 ir 5.7 nuostatomis, buvo užskaitomos kaip įsiskolinimo pagal nuomos sutartis dengimas, o ne kaip įmokos už įrangą, todėl nėra pagrindo kvestionuoti sutarties Nr. 1 5.5 punkto ir sutarties Nr. 2 5.4 punkto nuostatų, draudžiančių atsakovui reikalauti įmokų už įrangą grąžinimo, teisėtumo. Būtent šiame kontekste ieškovas buvo nurodęs, kad po sutarčių nutraukimo sutarties Nr. 1 5.5 punkto ir sutarties Nr. 2 5.4 punkto nuostatų taikymas nebegalimas.
8. Atsakovo reikalavimai dėl restitucijos taikymo yra nepagrįsti. Atsakovas nepagrįstai reikalauja teismo taikyti dvigubą restituciją CK 6.222 straipsnio pagrindu ir priteisti iš ieškovo 415 494,77 Lt įmokas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužes 8 d. ieškovas ir atsakovas sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. PP2012-V/01, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovas — nupirkti įrangą 1, kurios kaina yra 389 467 Lt su PVM. Sutarties 5.1 ir 5.2 punktais šalys sutarė, kad atsakovas turi sumokėti ieškovui 389 467 Lt (su PVM) už įrangą iki 2012 m. gegužes 11 d. Nurodė, kad pasirašant sutartį pirkėjas yra pervedęs 100 000 Lt iš 387 067 Lt. Likusią įrangos kainos dalį (2 400 Lt) ir visą įsiskolinimą sutarė apmokėti per 24 mėnesius, kas mėnesį mokant lygiomis dalimis. Sutarties 5.3 punktu atsakovas patvirtino, kad yra skolingas ieškovui 485 211,30 Lt pagal šalių 2010 m. kovo 25 d. sudarytas nuomos sutartis ir įsipareigojo nurodytą įsiskolinimą sumokėti per dvidešimt keturis mėnesius, kas mėnesį mokant įsiskolinimą lygiomis dalimis (1 t., 13-16 b. l.). Sutarties 5.6 punktu šalys patvirtino, kad pirkėjas neturi teisės sumokėti pardavėjui visos prekių kainos ir įgyti nuosavybės teisių į prekes ankščiau, nei jis grąžina pardavėjui visą sutarties 5.3 punkte nurodytą įsiskolinimą ir su juo susijusias sumas, todėl šalys susitarė, kad visi pirkėjo pardavėjui atliekami mokėjimai nepriklausomai nuo pirkėjo nurodomos jų mokėjimo paskirties, iš pradžių bus skiriami sutarties 5.4 punkte nurodytų palūkanų bei sutarties 5.3 punkte nurodyto įsiskolinimo padengimui. Sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į prekes pirkėjui pereina tik nuo to momento, kai pirkėjas sumoka pardavėjui visas sutarties 5.4 punkte nurodytas palūkanas, visą sutarties 5.3 punkte nurodytą įsiskolinimą ir visą prekių kainą. Sutarties 5.7 punktu šalys nustatė, kad sutarties 5.5, 5.6 ir 6.1 punktuose įtvirtintos sąlygos yra esminės, be kurių šalys sutarties nebūtų sudariusios. Šalys taip pat susitarė, kad įranga bus perduota atsakovui naudotis per 5 dienas po to, kai atsakovas sumokės 387 067 Lt (su PVM) įrangos kainos (sutarties 3.1. p.).
Šalys 2012 m. gegužės 9 d. sudarė kitą pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. PP2012-V/02, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovas už 261 701 Lt (su PVM) nupirkti įrangą 2 (1 t., 39-42 b. l.). Šios sutarties 5.1 ir 5.2 punktuose šalys nustatė, kad atsakovas iki 2012 m. gegužės 11 d. turi sumokėti ieškovui 55 000 Lt, o likusią kainos dalį (206 701,82 LT) – per 36 mėnesius, kas mėnesį mokant lygiomis dalimis (po 5 741,72 Lt) ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos. Kaip ir pirmoje, taip ir šioje sutartyje šalys susitarė, kad sutarties 5.5, 5.6 ir 6.1 punktuose įtvirtintos sąlygos yra esminės, be kurių šalys sutarties nebūtų sudariusios – visi pirkėjo pardavėjui atliekami mokėjimai nepriklausomai nuo pirkėjo nurodomos jų mokėjimo paskirties, iš pradžių bus skiriami sutarties 5.4 punkte nurodytų palūkanų bei sutarties 5.3 punkte nurodyto įsiskolinimo padengimui. Sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į prekes pirkėjui pereina tik nuo to momento, kai pirkėjas sumoka pardavėjui visas sutarties 5.4 punkte nurodytas palūkanas, visą sutarties 5.3 punkte nurodytą įsiskolinimą ir visą prekių kainą. Ieškovas 2012 m. rugpjūčio 6 d. ir 2012 m. rugpjūčio 29 d. raštais priminė atsakovui, kad pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis jis atsilieka nuo skolos mokėjimo grafikų, pareikalavo sumokėti pradelstas sumas, kitu atveju reikalaus grąžinti techniką (1 t., 49, 51 b. l.). Atsakovas 2012 m. gruodžio 4 d. raštu informavo ieškovą, kad negali vykdyti savo įsipareigojimų dėl pasikeitusios finansinės padėties (1 t., 53 b. l.). Ieškovas 2012 m. gruodžio 11 d. dėl atsakovo nevykdomų sutarčių atsiskaitymo sąlygų vienašališkai nutraukė sutartis ir nurodė, kad pagal sutartis perduotą įrangą atsiima (1 t., 57 b. l.). Atsakovas įrangos ieškovui negrąžino. Atsakovui Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla (1 t., 93-96 b. l.).
Dėl ieškovo teisės atlikti atsakovo sumokėtų įmokų paskirstymą
Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Pagal minėto straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. CK 6.156 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Taigi sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl įvairių sutarties nuostatų, atitinkančių šalių interesus, išskyrus tuos atvejus, kai sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudarytos dvi pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys, tačiau sutartyje Nr. 1 taip pat buvo konstatuotas atsakovo įsiskolinimas pagal ankstesnes nuomos sutartis bei nustatyta jo sumokėjimo tvarka bei terminai, taip pat įmokų pagal sutartis paskirstymas. Atsakovo manymu, ieškovas atliko vienašalį įskaitymą, atsakovo už įrangą sumokėtomis įmokomis padengdamas atsakovo nuomos mokesčio įsiskolinimą. Apeliantas kvestionuoja teismo išvadą, kad ieškovas nevykdė vienašalių užskaitų po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, kadangi sutarties Nr. 1 5.6 punktas leido ieškovui atsakovo už įrangą sumokėtomis įmokomis padengti atsakovo įsiskolinimą. Atsakovo įsitikinimu, ieškovas negalėjo atlikti įskaitymo ir neturėjo teisės atsakovo sumokėtų tikslinių įmokų už įrangą laikyti 485 211,30 Lt įsiskolinimo dengimu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovo dėmesį, kad įskaitymas, kaip vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų, yra galimas tik tuomet, kai šalys viena kitai turi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų. Šiuo atveju ieškovas įskaitymo atlikti negalėjo ir jo neatliko, kadangi šalys viena kitai neturėjo įskaitytinų reikalavimų. Ieškovas turėjo reikalavimo teisę atsakovui, kad pastarasis mokėtų pagal sutartis įsipareigotas sumokėti įmokas, o atsakovas galėjo reikalauti, kad ieškovas per 5 penkias dienas nuo sutartyse nurodytų įmokų sumokėjimo jam perduotų įrangą. Tai, ką atsakovas vadina vienašaliu įskaitymu, yra sutartyje numatyta atsakovo sumokėtų įmokų paskirstymo tvarka. Įskaitymo ir įmokų paskirstymo institutai iš esmės yra skirtingi. Įskaitymas yra vienas iš prievolių pasibaigimo pagrindų (CK 6.130 str.), o įmokų paskirstymu šalys susitaria, kokia tvarka bus skiriamos įmokos esant kelioms skolininko skoloms kreditoriui (CK 6.55 str.). Abiejų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių sąlygos (5.6 ir 5.5 p.) numatė, kad visi pirkėjo pardavėjui atliekami mokėjimai, nepriklausomai nuo pirkėjo nurodomos jų mokėjimo paskirties, iš pradžių bus skiriami sutarties 5.4 punkte nurodytų palūkanų bei sutarties 5.3 punkte nurodyto įsiskolinimo padengimui. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad sutarties sąlygos leido ieškovui už įrangą sumokėtomis įmokomis padengti 485 211,30 Lt įsiskolinimą. CK 6.54 ir CK 6.55 straipsniai reglamentuoja įmokų paskirstymą bei įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos. Įmokų paskirstymas, dėl kurio šalys susitarė sutartyse, šioms nuostatoms neprieštarauja. Sutarties laisvės principui leidžiant šalims susitarti dėl įvairių sutarties sąlygų, išskyrus prieštaraujančias imperatyvui, šalims susitarus dėl galimybės pirmiausia užskaityti atsakovo skolos dengimą, tokia sutarties sąlyga turi šalims įstatymo galią. Ieškovas ir atsakovas pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis sudarė dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, visos atsakovo ieškovui sumokėtos įmokos atliktos taip pat iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, todėl ieškovas nevykdė užskaitų po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Minėtos sutarčių nuostatos galiojo nuo sutarčių sudarymo momento, todėl sutarčių sudarymo dieną buvo aišku, kad skaičiuojant pagal sutartis atsakovo sumokėtų įmokų balansą, bus laikoma, kad pirmiausia visos įmokos, nepriklausomai nuo pirkėjo nurodytos mokėjimo paskirties, bus skiriamos įsiskolinimui pagal nuomos sutartis padengti. Atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią situaciją sutarčių sudarymo metu – atsakovas buvo skolingas ieškovui 485 211,30 Lt pagal ankstesnes nuomos sutartis, todėl tik numatant aukščiu aptartą sąlygą ieškovas sutiko sudaryti pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Šios sutarties nuostatos yra aiškios ir suprantamos, ir tai yra esminės sutarties sąlygos, be kurių šios sutartys nebūtų sudarytos. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad atlikdamas tokią užskaitą ieškovas pažeidė ĮBĮ 35 nuostatas, kuriose įtvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas.
Atsakovas teigia, kad ieškovas su reikalavimu dėl skolos už nuomą sumokėjimo privalo keiptis ĮBĮ nustatyta tvarka į bankroto administratorių. Nors sutartyje Nr. 1 tiek prekių kainos sumokėjimas, tiek įsiskolinimo sumokėjimas buvo išdėstyti lygiomis dalimis iki 2014 m. balandžio 31 d., tačiau tai nereiškia, kad dėl pagal sutarties mokėjimo grafike nesumokėtos įsiskolinimo už nuomą dalies ieškovas privalo kreiptis į atsakovo bankroto administratorių ir šį reikalavimą tenkinti bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Šiuos atsakovo samprotavimus paneigia ankščiau aptartos sutarčių (sutarties Nr. 1 – 5.6, sutarties Nr. 2 – 5.5 punktai) nuostatos, leidžiančios atsakovo sumokėtas įmokas nesvarbu, kokia jų paskirtis, pirmiausia priskirti mokėjimams už nuomos skolą padengti.
Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad dėl priimto teismo sprendimo atsakovo finansinė padėtis pablogėtų, todėl nebūtų užtikrintas viešojo intereso apsaugos principas, nes atsakovo turto apimtis sumažėtų. Aplinkybė, kad atsakovui iškelta bankroto byla negali keisti sudarytų sutarčių sąlygų galiojimo ar jas vertinti kitaip, nei šalys susitarė sutarties sudarymo metu. Byloje nustatyta, kad atsakovas pagal abi sutartis iš viso buvo sumokėjęs ieškovui 497 823,64 Lt. Atsakovo įsiskolinimas pagal nuomos sutartis yra 485 211,30 Lt (3 t., 23 b. l.). Dėl priimto sprendimo atsakovo turto apimtis nesumažėtų, kadangi atsakovas nėra įgijęs nuosavybės teisių į pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių pagrindu valdytą įrangą, taip pat jis neturi teisės į įmokų susigrąžinimą, kadangi vadovaujantis sutarčių nuostatomis ir atsižvelgiant į bendrą pagal abi sutartis iš viso atsakovo sumokėtą įmokų sumą, darytina išvada, kad atsakovas yra sumokėjęs labai mažą dalį įmokų, kurios skirtos tiesiogiai įrangai apmokėti, t. y. 12 612,34 Lt. Taigi nepagrįsti atsakovo argumentai, kad už sutartyje Nr. 1 įrangą jis yra sumokėjęs 99 procentus įmokų. Visos atsakovo sumokėtos įmokos pirmiausia buvo skiriamos įsiskolinimui padengti, kaip tai numatyta sutarčių 5.6 ir 5.5 punktuose. Tai, kad pagal ieškovo mokėjimus, išrašytas PVM sąskaitas faktūras, galima identifikuoti mokėjimų paskirtį, t. y. nustatyti pagal kurią sutartį ir už ką mokėjo ieškovas, nepaneigia nurodytų sutarčių nuostatų dėl įmokų paskirstymo pirmiausia skolos dengimui galiojimo nepaisant mokėjimo paskirties. Dėl šių priežasčių nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jam už įrangą pagal sutartį Nr. 1 sumokėjus 99,2 procentus visos kainos, teismo sprendimu būtų išreikalauta faktiškai nupirkta įranga, ir tokiu būdu jam taikoma dviguba atsakomybė.
Dėl 2012 m. gegužės 9 d. sutarties sąlygų aiškinimo
Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame reglamentuota, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 str. 2 d.). Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad sutartyje Nr. 2 nebuvo numatyta ieškovo teisė pagal šią sutartį sumokėtas sumas užskaityti kaip įsiskolinimo, numatyto sutartyje Nr. 1, dengimą. Nors šioje sutartyje nėra numatytas atsakovo įsiskolinimo pagal nuomos sutartis dydis, tačiau sutartyje įtvirtintos sąlygos (5.5 p.), kad visi pirkėjo atliekami mokėjimai, nepriklausomai nuo pirkėjo nurodomos mokėjimo paskirties, iš pradžių bus skiriami sutarties 5.4 punkte nurodytų palūkanų bei sutarties 5.3 punkte nurodyto įsiskolinimo padengimui. Sutarties 6.1 punkte taip pat numatyta, kad nuosavybės teisės į prekes pirkėjui pereina tik nuo to momento, kai pirkėjas sumoka visas sutarties 5.4 punkte nurodytas palūkanas, jeigu atsirado pagrindas šias palūkanas mokėti, visą sutarties 5.3 punkte nurodytą įsiskolinimą ir visą prekių kainą. Šalys susitarė, kad sutarties 5.5, 6.1 punktai yra esminės sutarties sąlygos, be kurių šalys sutarties nebūtų sudariusios. Esant atsakovo įsiskolinimui pagal nuomos sutartis, ieškovas sutiko sudaryti 2012 m. gegužės 8 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. sutartis tik į sutartį įtraukus sąlygas dėl įmokų paskirstymo tvarkos, t. y., kad nepaisant mokėjimo paskirties visos įmokos pirmiausia skiriamos skolos dengimui ir tai, kad nuosavybės teisė į daiktus pereis tik nuo to momento, kai atsakovas atsiskaitys pagal nuomos sutartis bei sumokės visus mokėjimus pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Sutarties Nr. 2 5.3 punkte įtvirtinta atsakovo pareiga mokėti palūkanas vėluojant atlikti bet kokius mokėjimus, o sutarties 5.4 punkte numatyta, kad pirkėjui nesilaikant sutartyje nustatytų prekių kainos ir/arba įsiskolinimo mokėjimo terminų, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą prekių kainą bei įsiskolinimą iš karto arba atsiimti prekes. Taigi sutarties Nr. 2 5.3 punkte nėra nustatytas įsiskolinimo dydis, o 5.3 punkte – palūkanų mokėjimas, todėl darytina išvada, kad nuoroda yra į sutarties Nr. 1 5.3 ir 5.4 punktus, kuriuose yra įtvirtintas įsiskolinimo dydis bei palūkanos už delsimą laiku mokėti įsiskolinimo įmokas. Nesant kitų atsakovo skolų ieškovui, sutartyje Nr. 2 įtvirtintos sąlygos dėl atliekamų mokėjimų nepriklausomai nuo jų paskirties skyrimo įsiskolinimo ir palūkanų dengimui bei nuosavybės teisės į prekes perėjimo momento tik po įsiskolinimo, palūkanų ir visos prekių kainos sumokėjimo, leidžia daryti išvadą, kad šalims buvo aišku ir suprantama, jog sutartyje Nr. 2 kalbama apie atsakovo 485 211,30 Lt įsiskolinimą ieškovui pagal nuomos sutartis. Tai, kad sutartyje Nr. 2 nėra aiškios nuorodos į sutarties Nr. 1 5.3 ir 5.4 punktus, nesudaro pagrindo spręsti, kad šioje sutartyje nurodytos nuostatos nėra taikomos. Šių dviejų sutarčių aiškinti atsietai viena nuo kitos nėra pagrindo, kadangi abi jos sudarytos siekiant tų pačių tikslų. Ieškovas, 2012 m. gegužės 8 d. sudarydamas su atsakovu pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 1, turėjo tikslą užsitikrinti, kad visos atsakovo įmokos nepaisant jų mokėjimo paskirties pirmiausia bus skiriamos įsiskolinimui pagal nuomos sutartį padengti ir šis tikslas kitą dieną, t. y. 2012 m. gegužės 9 d., antros sutarties pasirašymo metu nebuvo išnykęs ar pasikeitęs. Negalima teigti, kad šios sutarties sąlygos į sutartį Nr. 2 įtrauktos per klaidą ar, kad šioje sutartyje jų neturėjo būti, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad sutartyje Nr. 2 nebuvo numatytas skolos dengimas iš įmokų skirtų pagal pirkimo–pardavimo sutartį.
Dėl restitucijos taikymo
Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Apelianto nuomone, ieškovui vienašališkai nutraukus sutartis, teismas nepagrįstai netaikė restitucijos ir nepriteisė jam už įrangą sumokėtų įmokų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutartyje Nr. 1 buvo susitarta ne tik dėl prekių kainos ir jų apmokėjimo tvarkos, tačiau konstatuotas atsakovo įsiskolinimo ieškovui pagal ankstesnes nuomos sutartis faktas ir šios skolos sumokėjimo tvarka. Abiejose sutartyse įtvirtinta sąlyga, kad nepriklausomai nuo pirkėjo nurodomos mokėjimo paskirties visi mokėjimai iš pradžių bus skiriami palūkanų ir įsiskolinimo padengimui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo skolingas ieškovui 485 211,30 Lt, kad iš viso pagal abi sutartis yra sumokėjęs 497 823,64 Lt, darytina išvada, kad sumokėtomis sumomis pirmiausia padengtas 485 211,30 Lt įsiskolinimas, o likusiais 12 612,34 Lt sumokėta už įrangą. Taigi atsakovas neturi teisinio pagrindo reikalauti grąžinti jam pagal sutartis sumokėtus 415 494,77 Lt, nes šia suma buvo dengiamas atsakovo įsiskolinimas pagal nuomos sutartis. Šis atsakovo reikalavimas netenkintinas ne todėl, kad sutarties nuostatos neleido pirkėjui reikalauti grąžinti sumokėtų įmokų, o todėl, kad šios sumos nebuvo sumokėjęs už įrangą – visos šios įmokos skirtos įsiskolinimui pagal nuomos sutartis padengti, todėl teismas, netenkindamas atsakovo reikalavimo grąžinti įmokas, nepagrįstai vadovavosi sutarties 5.5 ir 5.4 punktais, tačiau nepaisant to, pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl sumokėtų dalies įmokų grąžinimo ir tokiu būdu nei CK 6.222 straipsnio, nei ĮBĮ 35 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Atsakovas savo reikalavimo pagrįstumą įrodinėja ir vadovaudamasis CK 6.414 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą. Jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas. Kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje normoje numatyta bendra taisyklė, leidžianti pirkėjui iš atsiėmusio daiktą pardavėjo reikalauti grąžinti savo įmokas, tačiau ši norma šalims leidžia šią situaciją sureguliuoti kitaip, ką šalys nagrinėjamu atveju ir padarė. Sutarčių 5.5 ir 5.4 punktuose numatyta, kad prekių atsiėmimo atveju pirkėjas iš atsiėmusio prekes pardavėjo neturi teisės reikalauti grąžinti pardavėjui sumokėtą prekių kainos ir/ar įsiskolinimo dalį. Taigi ir pagal šias sutarties nuostatas atsakovas neturi teisės į savo reikalavimo patenkinimą.
Dėl atsakovo argumentų, susijusių su įrangos nusidėvėjimu, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos teisminio ginčo išsprendimui, kadangi atsakovas neturi teisės nei į sumokėtas įmokas, nei į išperkamosios nuomos sutarties pagrindu valdytus daiktus.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisingai išsprendė tarp šalių kilusi ginčą, tinkamai aiškino tiek sutarties, tiek ginčui taikytinas materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.