Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. G. (toliau – R. G.) apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimo, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 181³ str. 1 d. ir nubaustas 28 (dvidešimt aštuonių) eurų, kas atitinka 100 (vieną šimtą) litų, bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pirmosios instancijos teismo nutarimu nubaustas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 21 d., apie 22 val. 41 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė uždaręs mažametį sūnų M. G., gim. 2005 m., prieš jo valią ir neleido buvusiai sutuoktinei- vaiko mamai E. G. išsivežti vaiką namo. Jis, matant pareigūnui ir vaiko mamai, nunešė vaiką nuo durų ir taip trukdė vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis. Tokiais savo veiksmais R. G. pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. nuostatą, numatančią, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys visur ir visada pirmiausia turi atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus, taip pat 8 str. 1 d. 1 p. nuostatą, numatančią, kad vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui saugią ir sveiką aplinką. R. G. veiksmai kvalifikuoti pagal LR ATPK 181³ str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tais atvejais, kai vaiko interesus pažeidžia tėvai, jų atžvilgiu yra taikomas LR ATPK 181 str. nuostatos. Tuo tarpu LR ATPK 181³ str. 1 d. taikoma tais atvejais, kai vaiko interesus pažeidžia kitas asmuo, ne vienas iš tėvų. Šiuo aspektu pažymima, kad, remiantis LR CK 3.155 str. ir 3.159 str. nuostatomis, analizuojant jas kompleksiškai su LR ATPK 181 str. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo požymiais, jų konstatavimas tėvų veikoje galimas tik tada, kai jie piktybiškai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, įtvirtintas LR CK 3.155 str., sudarančias tėvų valdžios turinį.

Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju tėvo veiksmai, priešingai nei konstatuota skundžiamame nutarime, laikytini atitinkančiais ir užtikrinančiais nepilnamečio vaiko saugumą bei rūpinimąsi juo. Šiuo atveju vaiko sudrausminimas ir vėliau vaiko pradėti reikšti kaprizai, apelianto įsitikinimu, privalėjo būti vertinami protingai, atsižvelgiant į vaiko amžių (9 metai), tėvo nuolatinį matymąsi su vaiku pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką bei natūraliai dažną vaikų siekį dramatizuoti situaciją ir išreikšti nepasitenkinimą tuo, kad jiems nėra viskas leidžiama. Tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas tėvų valdžia, nes apelianto elgesyje nebuvo nei fizinio smurto, nei necenzūrinių žodžių, nei agresyvumo, ir vien tai, kad tėvas vėlų vakarą neleido neadekvačios ir agresyvios būsenos motinai pasimatyti su sūnumi, negali būti traktuojamas kaip piktybiškas pareigų neatlikimas ar veikimas priešingai vaiko interesams.

Pabrėžiama, kad neišleidęs vaiko vykti kartu su mama, apeliantas suvaržė vaiko laisvę, taip priversdamas vaiką būti aplinkoje, kurioje jis nebenorėjo būti. Suvaržymas pasireiškė ne tik žodine forma, tačiau ir fizine - vaikas buvo laikomas užrakintas namuose, raktas iš spynos buvo išimtas, kad vaikas savarankiškai negalėtų išeiti ir išvykti su atvykusia mama, nuo durų patrauktas panaudojant fizinius veiksmus t. y. suėmus vaiką už pažastų. Tokiu būdu pažeista ne tik vaiko laisvė rinktis, reikšti savo nuomonę, bet taipogi pažeista Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str. 1 d. 1 p. nuostata, numatanti, kad vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui saugią ir sveiką aplinką. Aplinka, kurioje vaikas nenorėjo likti, bet buvo priverstas likti, negali būti laikoma psichologiniu požiūriu saugi ir sveika. Vaiko laisvės suvaržymas, pasitelkus tokias priemones kaip durų užrakinimas, rakto iš spynos išėmimas, grubus vaiko nunešimas nuo durų, Institucijos vertinimu, rodo ne tik tai, kad šie veiksmai buvo atlikti tyčia, bet ir tai, kad toks R. G. elgesys pavojingumo aspektu balansuoja ties baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 146 str. 1 d., riba. Todėl Institucija sutinka su skirta griežčiausia LR ATPK 181³ str. 1 d. sankcijoje numatyta administracine nuobauda.

Nors apeliantas teigia, kad neišleido vaiko vykti su agresyviai nusiteikusia ir konfliktą sukėlusią motina, policijos įstaiga kategoriškai nesutinka su šia apelianto pozicija, kadangi visi motinos veiksmai kilo iš pareigos paisyti vaiko interesų, veikta atsižvelgiant į vaiko norą vykti pas motiną. Kadangi apeliantas veikė priešingai vaiko norams, nesutiko vaiko parvežti motinai, vaiko motina kreipėsi j pareigūnus. Priešiškas apelianto nusistatymas, nenoras bendradarbiauti vaiko gerovės vardan, pastebimas ir tame, kad jis suabejojo motiną atlydėjusio ir prisistačiusio pareigūno einamomis pareigomis. Apeliantas yra pateikęs detalius paaiškinimus dėl pareigūno abejotino elgesio ir yra gavęs pranešimą, jog atlikus patikrinimą dėl R. G. pareiškimo tyrimo objektyvių duomenų, jog pareigūnas J. R. būtų pažeidęs jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėto pareigūno veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių. Dėl to, visos įvykio metu kilusios abejonės dėl pareigūno veiksmų yra nepagrįstos, o išreikštas apelianto nepasitikėjimas tik nurodo išankstinį priešiškumą, nusistatymą motinos atžvilgiu, ko pasekoje atsiribojama nuo vaiko interesų ir veikiama su tikslu pasipriešinti vaiko motinai.

Motyvuojamoji dalis

R. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal LR ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su LR ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal LR ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

Šių duomenų kontekste analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. G. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

LR ATPK 181³ str. 1 d. nustatyta, kad neteisėtas trukdymas vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokia vaiko teises pažeidžianti veika užtraukia administracinę atsakomybę. Iš šios teisės normos formuluotės matyti, jog ji yra blanketinė, t. y. pagal LR ATPK 181³ str. 1 d. administracinėn atsakomybėn gali būti traukiama už kituose teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių pažeidimą. Vaiko teises apibrėžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (2006 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija Nr. X-672), vienai iš pagrindinių vaiko teisių priskirdamas jo teisę būti sveikam, garantuojamą priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šios pagrindinės vaiko teisės išplaukia tėvų, kurie užtikrinti vaiko teises privalo pirmiausiai (įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat valstybės, vietos savivaldos institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareiga saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, tiek tėvams, tiek kitiems fiziniams asmenims yra keliama pareiga į tarpusavio konfliktus neįtraukti nepilnamečių vaikų, apsaugoti juos ne tik nuo psichologinio smurto reiškimo prieš pačius vaikus, bet ir nuo bet kokio pobūdžio psichologinio smurto demonstravimo jų akivaizdoje.

Aptartų teisės normų plotmėje analizuojant administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas R. G. atžvilgiu buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 21 d., apie 22 val. 41 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė uždaręs mažametį sūnų M. G., gim. 2005 m., prieš jo valią ir neleido buvusiai sutuoktinei- vaiko mamai E. G. išsivežti vaiką namo. Jis, matant pareigūnui ir vaiko mamai, nunešė vaiką nuo durų ir taip trukdė vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis. Tokiais savo veiksmais R. G. pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. nuostatą, numatančią, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys visur ir visada pirmiausia turi atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus, taip pat 8 str. 1 d. 1 p. nuostatą, numatančią, kad vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui saugią ir sveiką aplinką.

R. G. su savo kalte jam inkriminuoto teisės pažeidimo padaryme nesutiko tiek pateikdamas 2014 m. lapkričio 26 d. paaiškinimą, tiek apklausiamas teismo posėdžio metu, kur pastarasis nurodė, kad 2014 m. lapkričio 21 d., vakare, žodžiu sudrausmino sūnų dėl jo netinkamo elgesio, todėl, įsižeidęs, vaikas paprašė parvežti jį pas mamą. Kadangi jis tą vakarą dėl tam tikrų aplinkybių negalėjo vairuoti automobilio ir atsisakė sūnų parvežti namo pas mamą E. G., jis paskambino mamai ir paprašė atvažiuoti jo pasiimti. E. G. sūnui paaiškino, kad neturinti su kuo atvažiuoti, todėl vaikas paprašė, jog ji lieptų vaiką parvežti tėvui. Tuomet E. G. paskambino jam ir pagrasino, jog jei jis neparveš vaiko namo, ji iškvies policiją. Apie 22.30 val. atvyko E. G. lydima vyro, prisistačiusio policijos pareigūnu. Jie beldė į duris, reikalavo atiduoti vaiką. Pareigūnu prisistačiusiam asmeniui jis paaiškino, kad vaikas pas tėvą savaitgalį leidžia teisėtai, pagal teismo nutartį, o paimti iš jo vaiko iki to laiko niekas nemėgino. Vyras elgėsi agresyviai, todėl jam kilo abejonių, ar tai pareigūnas. Kadangi buvo vėlus vakaras, jis durų neatidarė. Telefonu nepažįstamam žmogui su sūnumi kalbėtis neleido. Mano, kad nepadarė jokio pažeidimo, priešingai, stengėsi vaikui užtikrinti saugią aplinką ir ramų poilsį.

Šiuos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus teismo posėdžio metu paneigė nukentėjusiojo M. G. įstatyminė atstovė E. G., nurodžiusi, kad su R. G. išsituokusi, o teismo nutartimi M. G. du savaitgalius per mėnesį praleidžia su tėvu R. G.. 2014 m. lapkričio 21-22 dienomis M. G. buvo pas tėvą R. G.. Būdamas pas tėvą, M. G. rašė jai trumpąsias žinutes telefonu, prašydamas jį pasiimti, nes jis nori namo. Rašė, kad tėtis iš jo šaiposi, tyčiojasi. Jai su policijos pareigūnu nuvykus pasiimti sūnaus, R. G. durų neatidarė, vaiko išsivežti neleido. Nors R. G. sakė, kad vaikas miega, ji girdėjo kaip vaikas verkė. Per durų stiklą matėsi, kad vaikas buvo priėjęs prie durų ir avėsi batus, tačiau R. G. atitraukė jį nuo durų ir neleido išeiti. Vaiką namo parvežė kitą dieną apie 9 val. ryte.

Analogiškas aplinkybes teismo posėdžio metu išdėstė kartu su E. G. pas R. G. įvykio metu vykęs policijos pareigūnas J. R., patvirtinęs, kad 2014 m. lapkričio 21 d., 22.41 val., paskambinusi E. G. pranešė, jog buvęs sutuoktinis neparveža vaiko ir paaiškino, kad teismo sprendimu vaikas du savaitgalius per mėnesį leidžia su tėvu. Kartu su E. G. nuvykus pas R. G., jis durų neatidarė. Priėjusiam prie durų R. G. E. G. paaiškino, kad nori pasiimti sūnų, nes sūnus nuolat rašo žinutes ir nori su ja važiuoti namo, tačiau R. G. paaiškino, kad sūnus miega ir jis jo nežadins. Jam nuėjus nuo durų, prie durų pribėgo vaikas, kuris maldavo, kad mama jį pasiimtų namo. Vaikas atrakinti durų negalėjo, nes R. G. buvo išėmęs raktą iš durų. Besikalbant su vaiku matėsi, kaip priėjęs tėvas R. G. paėmė vaiką už pažastų ir nunešė. Stovint prie durų girdėjosi vaiko verksmas ir prašymas, kad tėvas leistų jį pas mamą. Priėjęs prie durų R. G. pasakė, kad vaiko neatiduos, nes jau laikas miegoti ir nuėjo. Paskambinus telefonu, R. G. pasakė, kad vaiko neatiduos. Važiuojant į Širvintas, vaikas mamai be perstojo rašė žinutes prašydamas jį pasiimti. Šios pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. R. išdėstytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės iš esmės sutapo ir su pastarojo tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis (b. l. 3).

Remiantis aptartais E. G. ir policijos pareigūno J. R. teismo posėdžio metu duotais parodymais matyti, kad abu asmenys vienareikšmiškai patvirtino faktą, jog berniukas, būdamas R. G. namuose, įvykio dieną jautėsi nesaugiai ir norėjo grįžti pas savo motiną E. G.. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis trumpųjų žinučių išrašas, iš kurio matyti, kaip M. G. laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. 21.39 val. iki 2014 m. lapkričio 21 d. 23.31 val. betarpiškai rašo SMS žinutes E. G., prašydamas jį pasiimti iš savo tėvo, t.y. R. G. namų (b. l. 5). Tuo tarpu R. G., neišleidęs vaiko vykti kartu su mama, suvaržė vaiko laisvę, taip priversdamas vaiką būti aplinkoje, kurioje jis nebenorėjo būti. Kaip nustatyta aukščiau aptartų J. R. ir E. G. parodymais, suvaržymas pasireiškė ne tik žodine forma, tačiau ir fizine - vaikas buvo laikomas užrakintas namuose, raktas iš spynos buvo išimtas, kad vaikas savarankiškai negalėtų išeiti ir išvykti su atvykusia mama, nuo durų patrauktas panaudojant fizinius veiksmus t. y. suėmus vaiką už pažastų. Tokiu būdu buvo pažeista ne tik vaiko laisvė rinktis, reikšti savo nuomonę, bet ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str. 1 d. 1 p. nuostata, numatanti, kad vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui saugią ir sveiką aplinką. Aplinka, kurioje vaikas nenorėjo likti, bet buvo priverstas likti, teismo vertinimu, negali būti laikoma psichologiniu požiūriu saugi ir sveika.

Nors R. G. tiek apklausiamas teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad vaikui neleido išvykti su mama tik dėl to, kad pastaroji atvyko su agresyviai nusiteikusiu vyriškiu (kaip vėliau paaiškėjo policijos pareigūnu J. R.), tačiau tokie apelianto argumentai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nepasitvirtino. Kaip matyti iš E. G. teisme duotų paaiškinimų, įvykio metu policijos pareigūnas J. R. elgėsi normaliai, atvykęs į R. G. namus, prisistatė, kalbėjo gražiai ir, priešingai nei teigia apeliantas, balso ant pastarojo nekėlė. Šių duomenų kontekste, atmetant apelianto argumentus, svarbu paminėti ir tai, kad R. G. po nagrinėjamo įvykio policijos įstaigai buvo pateikęs detalius paaiškinimus dėl J. R. elgesio, tačiau policija, patikrinusi R. G. skunde nurodytas aplinkybes, pastarajam pateikė atsakymą, kad, atlikus patikrinimą dėl R. G. pareiškimo tyrimo, objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareigūnas J. R. būtų pažeidęs jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, nėra, kas apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, jog abejoti policijos pareigūno elgesiu įvykio metu, nėra teisinio pagrindo.

Kritiškai vertintini ir R. G. apeliacinio skundo argumentai, kad tais atvejais, kai vaiko interesus pažeidžia tėvai, jų atžvilgiu yra taikomas LR ATPK 181 str. nuostatos, tuo tarpu LR ATPK 181³ str. 1 d. taikoma tais atvejais, kai vaiko interesus pažeidžia kitas asmuo, ne vienas iš tėvų. Kaip teisingai pažymėta Institucijos atsiliepime, LR ATPK 181³ str. 1 d. neapibrėžia giminystės, artumo ar kitokių ryšių su vaiku atžvilgiu asmens, kuris trukdo vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, todėl gali būti taikomas tiek tėvams, tiek kitiems asmenims. Minėta, jog LR ATPK 181³ str. 1 d. yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, už kurių pažeidimą asmeniui ir kyla administracinė atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas. Vaiko teises apibrėžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (2006 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija Nr. X-672), vienai iš pagrindinių vaiko teisių priskirdamas jo teisę būti sveikam, garantuojamą priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šios pagrindinės vaiko teisės išplaukia tėvų, kurie užtikrinti vaiko teises privalo pirmiausiai (įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat valstybės, vietos savivaldos institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareigą saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Esant šiam teisiniam reguliavimui, pareiga į tarpusavio konfliktus neįtraukti nepilnamečių vaikų, apsaugoti juos ne tik nuo psichologinio smurto reiškimo prieš pačius vaikus, bet ir nuo bet kokio pobūdžio psichologinio smurto demonstravimo jų akivaizdoje, kyla ne tik tėvams, bet ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims.

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. G. sutrukdė vaikui naudotis teise ir laisve pačiam pasirinkti, su kuriuo iš tėvų praleisti likusią vakaro dalį, kuriuose namuose nakvoti. Vaikas rašė mamai trumpąsias žinutes, reikšdamas norą vykti pas ją. Atvykus į vietą buvo girdimas vaiko verksmas, noras važiuoti su mama, tačiau apeliantas, priimdamas sprendimą dėl nevykimo, rėmėsi išimtinai tik teismo nustatytu globos laiku, visiškai neatsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus. LR CK 3.164 str. 1 d. nustato, kad kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai. Tai nurodo, kad vaiko gerovė gali būti nulemta suteikus galimybę pačiam vaikui apsispręsti ir priimti sprendimą tam tikrose situacijose. Ši galimybė, vertinant R. G. veiksmus, iš vaiko buvo atimta.

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad R. G. kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu įrodyta visiškai.

Tuo tarpu vertinant skundžiamo apylinkės teismo nutarimo turinį R. G. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuobaudos skyrimu, kontekste, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pažeidė bendruosius administracinės nuobaudos skyrimo principus ir R. G. atžvilgiu paskyrė per griežtą nuobaudą.

Kaip numato LR ATPK 30 str., nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Remiantis LR ATPK 181³ str. 1 d., asmeniui už šiame straipsnyje numatytą teisės pažeidimą gresia įspėjimas arba bauda iki 100 (vieno šimto) litų (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015-01-01).

Kaip matyti iš nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos, R. G. praeityje baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 11-15), teistas nebuvo (b. l. 16), dirba UAB „Malkinė“ direktoriumi, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo asmenybę, įvertinęs pažeidimo pobūdį, bei R. G. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, apeliantui skyrė 100 (vieno šimto) litų baudą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutikti negali.

Pažymėtina, kad, sutinkamai su LR ATPK 30² str. nuostatomis, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

Vadovaujantis aptartomis teisės normomis, atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatytos nei R. G. atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės, įvertinus teisės pažeidėjo asmenybę, pastarajam skirtina administracinė nuobauda, atitinkanti LR ATPK 181³ str. 1 d. sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos vidurkį, t.y. 50 (penkiasdešimties) litų, kas atitinka 14 (keturiolika) eurų, bauda.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimą dalyje dėl R. G. paskirtos administracinės nuobaudos.

R. G. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 181³ str. 1 d., paskirti 14 (keturiolikos) eurų, t.y. 50 (penkiasdešimties) litų, baudą.

Nutartis neskundžiama.