Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Taigi, pareiškėjui apie jo atžvilgiu galimai atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl tariamas teisės aktų ar teismų praktikos nežinojimas nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už netinkamas suėmimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2015 m. liepos 30 d. atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šioje nuostatoje nėra numatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą nėra įskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Taigi, atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 11K ir Nr. 18 K. Patalpoje Nr. 1K, kurios plotas yra 13,05 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos Nr. 1K plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,35 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 3,8 kv. m. Patalpoje Nr. 11K, kurios plotas yra 14,23 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,61 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos Nr. 11K plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,74 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 4,2 kv. m. Patalpoje Nr. 18K, kurios plotas yra 30,47 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m.), įrengtos 7 miegamosios vietos. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos Nr. 18K plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,35 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 4,1 kv. m. Pareiškėjas taip pat buvo apgyvendintas drausmės grupės patalpose Nr. 8D, Nr. 10 D ir Nr. 12 D. Patalpoje Nr. 8D, kurios plotas yra 15,35 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,64 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos Nr. 8D plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 5,1 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 4,57 kv. m. Patalpoje Nr. 10D, kurios plotas yra 14,66 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,76 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos Nr. 10D plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,88 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 4,3 kv. m. Patalpoje Nr. 11D, kurios plotas yra 19,45 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m.), įrengtos 4 miegamosios vietos. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos Nr. 11D plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,86 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 4,43 kv. m. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vidutiniškai pareiškėjui tekęs drausmės grupės gyvenamųjų ir kameros tipo patalpų plotas atitiko tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad didelę kameros dalį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės), 13.10. punkte ir 16.11. punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 48,49) matyti, kad Vilniaus PN patalpose ant durų yra įrengti prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą taip pat patvirtino, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad nors pataisos įstaigos administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Vilniaus PN atsiliepime paaiškino, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją, o esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą. Vadinasi, visose Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau dalyje šių patalpų jos nefunkcionuoja ir tai neatitinka Taisyklių reikalavimų. Kita vertus, tai savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, kadangi skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti iškvietimu sistemos mygtuku. Nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini, juo labiau kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad drausmės grupės patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie užtikrina nuteistųjų saugumą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1-2 valandas per dieną.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. BVK 145 straipsnyje nustatytos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, pagal kurias kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Pagal BVK 146 straipsnio 2 dalį (2010 m. kovo 1 d. redakcija) baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama <…> kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu atliko pataisos namų drausmės grupėje, taip pat ne kartą baustas nuobaudomis – perkėlimu į kamerų tipo patalpas ­­­­­­arba baudos izoliatorių (b. l. 31-47). Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Vilniaus PN yra griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neva per trumpo pasivaikščiojimo laiko kreipėsi į Vilniaus PN administraciją prašydamas suteikti galimybę pratęsti pasivaikščiojimo laiką arba teikė skundus dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą ribojimo. Be to, pareiškėjas pats skunde teigė, kad jam buvo leista 1-2 valandas pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų analizuojamu aspektu nepažeidė.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.