Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-06 · Administracinė byla Nr. P-261-51-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-06
Bylos Nr.
P-261-51-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
akcinės bendrovė „Lithun“
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-261-51/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovė „Lithun“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-438-502/2010 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“, atsakovų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,Lithun“ skundą atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AB ,,Lithun“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 149 229 549,98 lito turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos atlyginimą bei prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška bei įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą dėl AB ,,Lithun“ mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant AB ,,Lithun“ priešpriešinius reikalavimus valstybei – atlyginti 149 229 549,98 litų turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lithun“ skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ panaikino ir įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą, pripažįstant AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis. Likusioje dalyje pareiškėjo AB ,,Lithun“ skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą, o pareiškėjo AB ,,Lithun“ prašymą atlyginti teismo išlaidas paliko nenagrinėtą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas AB „Lithun“ prašė:

1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas bei paliktas nenagrinėtas prašymas atlyginti teismo išlaidas, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą patenkinti visiškai;

2) išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (adresas: Vasario 16-osios g. 15, 01514 Vilnius, Lietuva) rašytinę informaciją (pažymą) apie mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis, įskaitant priešpriešinius reikalavimus, 1997 metais, 1998 metais, 1999 metais, 2000 metais, 2001 metais ir 2002 metais, nurodant:

2.1) 10 asmenų, kuriems didžiausios pinigine išraiška mokestinės nepriemokos buvo pripažintos beviltiškomis kiekvienais aukščiau nurodytais metais, įskaitant priešpriešinius tokių asmenų reikalavimus;

2.2) sprendimą pripažinti kiekvieną iš aukščiau nurodytų mokestinių nepriemokų beviltiška (sprendimo datą, numerį, sprendimą priėmusią instituciją);

2.3) kiekvieną iš aukščiau nurodytų pripažintų beviltiškomis mokestinę nepriemoką (jos dydį bei ją sudarančias sumas (mokesčio (kitos įmokos) pavadinimą, baudą, delspinigių);

2.4) įskaitytus priešpriešinius reikalavimus (jų dydį bei juos sudarančių sumų apibūdinimą (atsiradimo pagrindą, sutartį)).

3) išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 1999 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 08-2908 su priedais (1999 m. gruodžio 23 d. prašymo Nr. 04-1649, 1999 m. gruodžio 22 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto ir sutikimo, pažymos apie reikalavimus valstybei ir prievoles, kurias siūloma užskaityti), Valstybinės mokesčių inspekcijos 1999 m. gruodžio 30 d. rašto Nr. 12-08-11326, 2000 m. sausio 11 d. rašto Nr. 12-08/291 ir jo priedo (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1999 m. gruodžio 31 d. išvados), taip pat šių dokumentų pagrindu priimto(-ų) sprendimo(-ų) dėl mokestinės(-ių) nepriemokos(-ų) pripažinimo beviltiška patvirtintus nuorašus.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą – panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimas Nr. 325 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ panaikintas ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines prievoles beviltiškomis bei pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimas Nr. 325 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines prievoles beviltiškomis, bei priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimą Nr. 325 ir šį Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą palikti galioti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“ ir atsakovų - Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, apeliacinius skundus atmet4 kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu, žalos atlyginimo teisinius santykius reguliavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 485 straipsnis (1997 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. VIII-465 redakcija). Viena iš būtinų sąlygų atsirasti atsakomybei dėl žalos atlyginimo pagal šį straipsnį, yra priežastinio ryšio nustatymas tarp neteisėtų valstybės ar/ir savivaldybės institucijų veiksmų ir kilusios žalos.

Pagal įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo taisykles, pareiga įrodyti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos faktą, tenka pareiškėjui. Priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos faktui įrodyti būtina nustatyti, kad: atsakovas turėjo teisinę pareigą; ją atsakovas pažeidė; šiuo pažeidimu padarė žalą; nėra kitų pašalinių įvykių, galėjusių nutraukti priežastinio ryšio grandinę; kitas svarbias aplinkybes. Tais atvejais, kai žala yra sąlygota kelių priežasčių, privalu nustatyti pagrindinę (tiesioginę) priežastį, dėl kurios atsirado žala.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog tarp jo ir asignavimų valdytojų, kuriems, kaip užsakovams, jis 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus ir kurie vėlavo atsiskaityti su juo už atliktus darbus, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Kita vertus, pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtai perskirsčius biudžetą ir nenumačius atitinkamų asignavimų jų valdytojams, kad pastarieji galėtų tinkamai ir laiku įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus prieš pareiškėją.

Aptartos aplinkybės duoda pagrįstą pagrindą manyti, kad pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimą, galėjo sąlygoti: 1. asignavimų valdytojų galimai neteisėti veiksmai, kuriems, kaip užsakovams, pareiškėjas 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus, neatsiskaičius ar pavėluotai atsiskaičius su pareiškėju; 2. valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, galimai neteisėtai perskirsčius biudžetą ir nenumačius atitinkamų asignavimų jų valdytojams (pareiškėjo užsakovams), kad pastarieji galėtų tinkamai ir laiku įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus prieš pareiškėją.

Tai savo ruožtu lemia, kad žala galimai yra sąlygota kelių priežasčių, todėl privalu nustatyti pagrindinę (tiesioginę) priežastį, dėl kurios atsirado žala, t. y., nustatyti kiekvienos iš šių priežasčių pobūdį, jų įtaką bei reikšmę žalos kilimui ir žalos dydžiui, subjektus ir veiksmus, kuriais buvo iššauktas šių priežasčių atsiradimas ir pan.

Tačiau pareiškėjas, reikalavimo asignavimų valdytojams dėl žalos atlyginimo nekelia bei nurodo, kad laiko netikslingu iš jų tiesiogiai išieškoti jam galimai jų padarytą žalą, laikydamas atsakingu dėl žalos padarymo tik jo nurodytus atsakovus – valstybę ir Vilniaus miesto savivaldybę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „pareiškėjo reikalavimas“.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22; 23 ir 52 straipsniais padarė išvadą, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir asignavimų valdytojų, kuriems, kaip užsakovams, jis 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus ir kurie vėlavo atsiskaityti su juo už atliktus darbus, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Šie civiliniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atitinkamų asignavimų valdytojų buvo ta pirminė priežastis dėl kurios vėliau galimai ir kilo žala pareiškėjui, t. y., šie civiliniai teisiniai santykiai buvo pirminė, o valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai – išvestinė priežastys, galėjusios sąlygoti žalos atsiradimą pareiškėjui.

Paprastai, pagal sutartis, reguliuojamas civilinės teisės normomis, atsako šalis pažeidusi sutarties sąlygas. Šiuo atveju tai reikštų, kad pagal sutartis tarp pareiškėjo ir asignavimų valdytojų, visų pirma turėtų atsakyti asignavimų valdytojai, o tai savo ruožtu lemia, kad šių asignavimų valdytojų atlikti kalti, neteisėti veiksmai, pažeidžiant sutartinius įsipareigojimus, negali būti perkelti, kitiems subjektams, sprendžiant jų atsakomybės klausimą, t. y., šių subjektų neteisėti veiksmai, byloje nagrinėjamu atveju, negali būti perkelti valstybei ir Vilniaus miesto savivaldybei, sprendžiant jų atsakomybės klausimą dėl žalos atsiradimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad būtų galima patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo jo nurodomu pagrindu, visų pirma būtina nustatyti, jog asignavimų valdytojų veiksmai, nebuvo ta tiesioginė priežastis, kuri sąlygojo žalos pareiškėjui atsiradimą. Pareiga įrodyti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos faktą, tenka pareiškėjui. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų nustatyti ar asignavimų valdytojai patys neturėjo galimybės atsiskaityti su pareiškėju iš jiems tuo reikalu skirtų lėšų, ar visi neatsiskaitymai bei pavėluoti atsiskaitymai buvo susiję su asignavimų jiems sumažinimu ir neskyrimu sekančiais metais ir pan. Atitinkamai nėra pateikta įrodymų ir dėl valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmuose buvimo tiesioginio priežastinio ryšio su žalos atsiradimu, nes nėra konkrečiai nurodyta, kokios išlaidos, t. y. lėšos, skirtos asignavimų valdytojams pagal sutartis atsiskaityti su AB „Lithun“, juo labiau skirtos visiems tiems asignavimų valdytojams, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal ankstesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, turėjo būti numatytos ginčijamuose įstatymuose ir kaip konkrečiai tai turėjo būti tuose įstatymuose įtvirtinta.

Teismas pažymėjo, kad paminėtos aplinkybės, kurių neįrodinėja pareiškėjas, nebuvo ir byloje atliktų ekspertizių tyrimo dalykas, nes pvz., 2008 m. gegužės 19 d. ekspertizės akte į užduotą trečią klausimą - „Kokie asignavimai iš valstybės ir/ar savivaldybės biudžetų ir/ar privatizavimo fondo buvo numatyti apmokėti būtent už bendrovės „Lithun“ suteiktas paslaugas bei produkciją 1997 – 2001 metais ir kokiems konkrečiai asignavimų valdytojams.“, ekspertai negalėjo atsakyti, nes jiems nebuvo pateikti tokie duomenys (t.9 b. l. 144 – 145).

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jam žalos.

Nepagrįstas šiuo atveju ir kitas pareiškėjo teiginys, kad jo nurodomos žalos atsiradimą įtakojo ir valstybinės mokesčių inspekcijos institucijų veiksmai, be teisėto pagrindo nepriėmus sprendimo dėl pareiškėjo prašymų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Kaip ir prieš tai aptartu atveju, valstybinės mokesčių inspekcijos institucijų veiksmuose nėra tiesioginio priežastinio ryšio dėl žalos atsiradimo, nes valstybinės mokesčių inspekcijos institucijų veiksmai – neatleisti pareiškėjo nuo mokestinių prievolių vykdymo, yra tik pasekmė kitų subjektų veiksmų, kurie neatsiskaitydami su pareiškėju galėjo iššaukti jam ir mokestinių nepriemokų atsiradimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ginčijamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška, buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimą (Adm. byla Nr. I1 – 175/02) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartį (Adm. byla Nr. A6 – 386/02), kuriais Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija buvo įpareigota priimti sprendimą pagal AB „Lithun“ 2001 m. vasario 5 d. pateiktą skundą, kuriuo prašoma pripažinti beviltišku nesumokėtą fizinių asmenų ir pridėtinės vertės mokestį pagal Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą.

Minėtais teismų sprendimais taip pat buvo nustatyta, kad „ <...> pareiškėjo prašymai dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo buvo pradėti nagrinėti 1999 m., ir buvo pripažįstama, kad valstybės bei savivaldybės įstaigos turi įsiskolinimų pareiškėjui“; <...> „pareiškėjas 2001 m. vasario 5 d. skundu dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001 m. sausio 15 d. akto Nr. 05-01-29-32 vėl prašė pripažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio nepriemokas beviltiškomis įskaitant priešpriešinius reikalavimus“ (Adm. bylos Nr. A6 – 386/02 t. 3 b. l. 231).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-3259 taip pat nustatyta, kad asignavimų valdytojai, kuriems, kaip užsakovams, pareiškėjas 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus, didžiąja dauguma atvejų, vėlavo atsiskaityti su pareiškėju už atliktus darbus, laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000m. (t.2 b. l. 108 – 144).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjami teisiniai santykiai, tarp šalių iš esmės susiklostė laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2001 m. vasario 5 d.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktas (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-838 redakcija, įsigaliojusi nuo 1998 m. liepos 31 d.) nustatė, kad „Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, t.y. mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, jeigu yra šie pagrindai: <...> 4) netikslinga išieškoti nepriemoką, kadangi ji gali pasibaigti įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus.“

Toks teisinis reguliavimas išliko nepakitęs iki 2000 m. kovo 15 d., t. y., iki tol kol 2000 m. vasario 17 d. buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio papildymo įstatymas Nr. VIII-1559 (Žin., 2000, Nr. 22-555), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą išdėstęs sekančiai: „Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, t.y. mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, jeigu yra šie pagrindai: <...> 4) netikslinga išieškoti nepriemoką, susidariusią iki 1999 m. gruodžio 31 d., tais atvejais ir tokio dydžio, kai ji pasibaigia įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus. Teismas nurodė, kad ši nuostata taikoma ir įskaitant nesumokėtą deklaruotą pridėtinės vertės mokestį, susidariusį už atliktus iki 1999 m. gruodžio 31 d. darbus, kuriuos numatyta finansuoti 2000 metais iš Privatizavimo fondo lėšų, bei mokesčio mokėtojo reikalavimus Privatizavimo fondui už atliktus iki 1999 m. gruodžio 31 d., bet neapmokėtus darbus.“

Ši Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija atitinkamai galiojo iki 2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX – 394, įsigaliojusio nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., priėmimo.

Pagal reguliuojamų teisinių santykių turinį, paminėtos teisės normos yra materialaus pobūdžio, t. y., šios normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Tai nulemia, kad šios teisės normos turi būti taikomos pagal juose nustatytų teisinių santykių atsiradimo momentą.

Abi paminėtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijas vienija bendra nuostata, nustatanti, kad netikslinga išieškoti nepriemoką, kai ji pasibaigia įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus.

Byloje atliktomis ekspertizėmis – Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-3259 ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto 2008 m. gegužės 19 d. ekspertizės aktu, yra įrodytas pareiškėjui padarytos žalos faktas, jos dydis, atsiradimo priežastys ir pan. Šiomis ekspertizėmis nustatyta, kad byloje nagrinėjamos žalos atsiradimą pareiškėjui, sąlygojo valstybės ir savivaldybių institucijų (atitinkamų asignavimų valdytojų) veiksmai, didžiąja dauguma atvejų laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000 m., laiku neatsiskaičiuos su pareiškėju, t. y., kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės ir savivaldybių institucijų (atitinkamų asignavimų valdytojų) veiksmų, padarant pareiškėjui žalą, laiku su juo neatsiskaičius už atliktas paslaugas ir atsiradusių pareiškėjo mokestinių prievolių valstybės biudžetui.

Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo aspektu, ne tik atitinkamų asignavimų valdytojų įsiskolinimas pareiškėjui už suteiktas paslaugas, bet ir minėtos žalos padarymas, atitinka valstybės (savivaldybės) prievolių pareiškėjui neįvykdymo kriterijus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo aspektu, egzistuoja sąlygos, leidžiančios pareiškėjo mokestines nepriemokas, kurios atsirado iki 1999 m. gruodžio 31 d., sumažinti ar likviduoti, įskaitant priepriešinius pareiškėjo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus vienas kitam. Todėl, visa tai įvertinus bei atsižvelgus ir į tai, kad pareiškėjas prašymus dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo, aptartais pagrindais, atsakovui kelia nuo 1999 m., ginčijamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325, negali būti pripažintas pagrįstu.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 11 dalis, galiojusi nagrinėjamų teisinių santykių metu (galiojusi iki 2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX – 394 priėmimo) taip pat nustatė, jog „Kai mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažįstamos beviltiškomis šio straipsnio 7 dalyje nurodytais pagrindais, beviltiška nepriemoka taip pat pripažįstami ir su mokesčio nesumokėjimu ar sumokėjimu ne laiku susiję delspinigiai, su nesumokėta ar sumokėta ne laiku bauda susiję delspinigiai, su pagal mokestinės paskolos sutartis atidėtų mokesčių, delspinigių, baudų sumomis susijusios palūkanos, padidintos palūkanos, delspinigiai.“

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia, kad sprendžiant pareiškėjo mokestinių nepriemokų, kurios atsirado iki 1999 m. gruodžio 31 d., pripažinimo beviltiškomis klausimą, beviltiškais turi būti pripažinti (įskaitomi į priešpriešinius reikalavimus) ir su atitinkamo mokesčio nesumokėjimu ar sumokėjimu ne laiku susiję delspinigiai, su nesumokėta ar sumokėta ne laiku bauda susiję delspinigiai, su pagal mokestinės paskolos sutartis atidėtų mokesčių, delspinigių, baudų sumomis susijusios palūkanos, padidintos palūkanos, delspinigiai, kurie yra priskaičiuoti pareiškėjui iki sprendimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška priėmimo.

Teisėjų kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 325 neteisėtumo, nes atsakovas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutarties (Adm. byla Nr. A6 – 386/02) įpareigojimą, pakartotinai spręsdamas mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis klausimą, privalėjo visapusiškai, išsamiai bei objektyviai iširti visas aplinkybes, įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, mokestinės nepriemokos bei delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu, ir pan., t. y., turėjo įvykdyti Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) reikalavimus, įpareigojančius viešojo administravimo subjektus savo veikloje vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs bei pagrįsti visapusišku ir pilnu priimam sprendimui reikšmingų aplinkybių nustatymu, ištyrimu bei įvertinimu.

III.

Pareiškėjas AB „Lithun“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje A-438-502/2010 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu.

Prašyme nurodė, kad:

1. skundžiama teismo nutarties dalis iš esmės yra be motyvų, kadangi nėra aptarti esminiai apelianto AB „Lithun“ argumentai ir faktinės aplinkybės, sudariusios pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindą.

2. Teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytą žalą (CK 6.279 str.) ir deliktinės civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas, konkrečiai – priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 str.). Teismas, pažeisdamas CK 6.249 straipsnį, nepagrįstai apribojo Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalies taikymą.

3. Teismas pažeidė CK 6.247 ir 6.279 straipsnius, kadangi nevertino pakankamų (būtinų) priežasčių žalai atsirasti, bet siekė nustatyti vienintelę tiesioginę nustatytos žalos priežastį ir nevertino visų minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

4. Teismas pažeidė CK 6.247 straipsnį, taikydamas šią materialinę normą valstybės institucijų veiksmams, sprendžiant pareiškėjo nepriemokų pripažinimą beviltiškomis.

5. Teismas neanalizavo ir neatskleidė byloje nustatytų priežastinio ryšio vertinimui svarbių aplinkybių teisinės reikšmės.

6. Teismas suklydo taikydamas CK 6.247 ir 6.279 straipsniuose įtvirtintas materialines teisės normas, t. y. laikydamas vieno asmens veiksmų tiesioginį priežastinį ryšį pagrindu netaikyti deliktinės atsakomybės kitiems neteisėtus veiksmus atlikusiems ir žalą padariusiems.

7. Teismas nepateikė jokių motyvų dalyje dėl neteisėto išieškojimo iš pareiškėjo sąskaitų ir pažeidė CK 6.271 straipsnį.

8. Pareiškėjas reikalavimus dėl padarytos žalos grindė ne tik neteisėtais valdžios institucijų aktais dėl nepriemokos pripažinimo beviltiška, bet ir po to sekusiais neteisėtais veiksmais priverstinai išieškant nepriemoką.

9. Teismas netinkamai taikė (pažeidė) Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalį ir CK 6.249 straipsnį.

10. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai patvirtina, kad valstybė atsako ne tik už savo institucijų, tinkamai ne vykdžiusių joms pavestų funkcijų ir nebendradarbiavusių tarpusavyje veiksmus (neveikimą), bet ir už privačių vienetų, kuriems buvo pavestos valstybės funkcijos, veiksmus (neveikimą) vykdant šias funkcijas. Valstybė galėtų išvengti atsakomybės už šių subjektų neteisėtus veiksmus (neveikimą) tik tuo atveju, jei įrodytų pakankamą (esminį) institucinį ir veiklos savarankiškumą, kuris nustatomas vertinant ryšį su valstybe (savivaldybe), vykdomos veiklos pobūdį ir kitas aplinkybes (žr. mutatis mutandis. Teismo sprendimus 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Yershova v. Russia, 2005 m. birželio 6 d. sprendimą Mykhaylenky and Others, 2006 m. balandžio 4 d. sprendimą Lisyanskiy v. Ukraine; 2007 m. balandžio 3 d. sprendimą Cooperativa Agricola Slobozia-Hanesei v. Moldova; 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą Grigoryev and Kakaurova v. Russia; ir 2008 m. sausio 15 d. sprendimą R. Kačapor and Others v. Serbia).

11. Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas reikalauja, kad pareiškėjas, esant vienodoms ar palyginamoms situacijoms, būtų vertinamas taip pat, kaip ir kiti asmenys. Lietuvos Respublikos institucijos pažeidė draudimą diskriminuoti pareiškėją byloje nagrinėjamu laikotarpiu 1997-2002 metais priėmusios visą eilę sprendimų dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant priešpriešinius reikalavimus, tapačiomis aplinkybėmis kitų asmenų atžvilgiu bei nepriėmusios tokių sprendimų pareiškėjo prašymų atžvilgiu be jokio objektyvaus ir pateisinamo pagrindo.

12. Valstybė negali gintis nevykdžiusi savo įsipareigojimų dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos ir biudžetinių lėšų trūkumo (2004 m. gegužės 18 d. sprendimas Prodan v. Moldova 49806/99) arba dėl to, kad Seimas nesiėmė priemonių numatyti lėšas valstybės biudžete šiems tikslams (2004 m. birželio 29 d. sprendimas Voytenko v. Ukraina). Sunkia padėtimi negali būti ginamasi, kai biudžetas yra sumažintas retroaktyviai.

13. Valstybė atsako ne tik už savo institucijų, tinkamai ne vykdžiusių joms pavestų funkcijų ir nebendradarbiavusių tarpusavyje veiksmus (neveikimą), bet ir už privačių vienetų, kuriems buvo pavestos valstybės funkcijos, veiksmus (neveikimą) vykdant šias funkcijas (1983 m. lapkričio 23 d. sprendimas Van der Mussele v. Belgija, taip pat 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas Dolneanu v. Moldova), todėl teisiškai nereikšmingas yra atsakovų nurodomas tariamas atskirų subjektų skolų suderinimo aktų neteikimas ir finansinės drausmės nesilaikymas.

14. Asmens tiesioginis finansavimas valstybės biudžeto lėšomis ir šio asmens veiklos kontrolė teismo praktikoje laikomi pagrindu konstatuoti valstybės atsakomybę už šio asmens skolas (pvz. 2007 m. balandžio 3 d. sprendimas Cooperativa Agricola Slohozia-Hanesei v. Moldova, 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimas Mykhaylenky and Others v. Ukraina).

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjo disponavimas nuosavybe (reikalavimais valstybei) buvo neteisėtai apribotas neleidžiant įskaityti pareiškėjo ir valstybės reikalavimų. Šių neteisėtų aktų pasėkoje toliau vykdomas neteisėtas priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų vėl pažeidžiant nuosavybės teises. Nustatęs nuosavybės teisių pažeidimą, tačiau kvalifikavęs jį kaip teisiškai nereikšmingą bendros pareiškėjui padarytos žalos atsiradimui, Teismas nesiėmė priemonių byloje nustatyti kokią žalą yra padarę nuosavybės teisių pažeidimai, konstatuoti teismo nepakeistame Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendime.

16. Kartu su kitais Konvencijos straipsniais aiškinamas Konvencijos 1 straipsnis valstybėms priskiria ne vien negatyvias, bet ir pozityvias pareigas užtikrinti Konvencijoje nurodytas asmens teises. Valstybė turi imtis priemonių, kad jos teisinė sistema užtikrintų nuosavybės teisės įgyvendinimą (1999 m. liepos 28 d. sprendimas Imobiliare Staffi v. Italija, 2000 m. gegužės 30 d. sprendimas A. O. v. Italija, 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Kipras v. Turkija). Šiuo aspektu valstybė negali likti pasyvi ir turi pareigą nustatyti efektyvias teismines procedūras, užtikrinančias būtinas procedūrines garantijas ir sudarančias galimybes nacionaliniams teismams efektyviai ir teisingai spręsti ginčus (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas Lopez Ostra v. Spain; 2002 m. lapkričio 6 d. sprendimas Sovtransavto Holding v. Ukraine).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Teismo sprendimu išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

AB „Lithun“ prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų, teigdamas, kad teismas atsakė ne į visus pagrindinius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, bylos Nr. P8-61/2005, P438-145/2009, P63-44/2009). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties turinio, ši nutartis yra motyvuotas, joje išdėstyti teismo argumentai, byloje pateiktų įrodymų ir taikytinų teisės aktų nuostatos ir nurodytų argumentų pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo procesinį sprendimą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, teigdamas, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias civilinę atsakomybę ir įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo priimtu procesiniu sprendimu dalyje, kuria teismas pareiškėjo prašymą atmetė, pareiškėjo teigimu, nenustatęs tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių. Pareiškėjas remdamasis Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimis iš esmės teigia, kad turi būti atlyginama žala ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2011 m. sausio 24 d. nutarties matyti (nutartis 18 lapas), kad teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jam žalos. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad teismas pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, iš esmės pareiškėjas ginčija ne konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytos įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o nesutinka su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, bei nesutinka su teismo priimtu sprendimu, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis siekia atnaujinti procesą byloje, kadangi būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą teigdamas, jog būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką, kadangi tiek civilinę atsakomybę dėl neteisėtų valdžios institucijų aktų reglamentuojančių materialinės teisės normų, tiek šiam klausimui taikytinų Konvencijos nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimai turi itin didelę visuomenės reikšmę. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pažymėtina, kad abstraktus prašymas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateiktame prašyme atnaujinti proceso nenurodo jokio teismo sprendimo (nutarties), kuriam galėtų prieštarauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-502/2010. Todėl iš prašyme pateiktų aplinkybių nėra aišku, kokiose bylose teismų praktika turi būti vienodinama pareiškėjo nuomone. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad pareiškėjo prašymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje.

Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

akcinės bendrovės „Lithun“ prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-438-502/2010.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysSkirgailė Žalimienė