Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-606-527/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mitnija“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno keliai“ dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „MD logistics“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Nepagrįstas apelianto teiginys dėl darbų perdavimo-priėmimo akto vertinimo. Priimdamas atliktus darbus, apeliantas patvirtino, kad jokių nukrypimų nuo Subrangos sutarties sąlygų nebuvo. Tinkamas sutartyje numatytų darbų atlikimas yra vėlgi konstatuotas minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011, kuri turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliantas pagrindu žodiniam bylos nagrinėjimui nurodė didelę bylos apimtį, būtinybę išanalizuoti faktines bylos aplinkybes bei įvertinti įrodymų visumą. Sutiktina su apeliantu, kad byla yra pakankamai didelė savo apimtimi, sudėtinga, šalys pateikė papildomus įrodymus (apie jų reikšmę bus pasisakyta nutartyje toliau). Tačiau paminėtos aplinkybės per se neteikia besąlyginio pagrindo žodiniam bylos nagrinėjimui. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės ar teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Apeliantas yra pateikęs plačios apimties apeliacinį skundą ir papildomus įrodymus. Byloje yra išsamus ieškovo atsiliepimas į apeliacinį skundą, taip pat su pateiktais papildomais įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, bylos išnagrinėjimui svarbios aplinkybės fiksuotos byloje esančiuose įrodymuose. Iš šalių procesinių dokumentų turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje kilę klausimai dėl skirtingų šalių sudarytos Subrangos sutarties sąlygų interpretavimo ir įrodymų pakankamumo bei vertinimo. Apeliantas nenurodo, ką konkrečiai dar norėtų ar reikėtų išsiaiškinti žodinio proceso metu, kas dar nenurodyta pirmosios instancijos teisme ar šalių pateiktuose apeliacinės instancijos teismui procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad byloje esančių įrodymų tyrimui šiuo atveju žodinis nagrinėjimas nėra būtinas. Teisėjų kolegijai neįžvelgiant būtinybės nagrinėti apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka, byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka. Pastebėtina, kad ieškovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl ieškinio reikalavimo atsiskaityti už atliktus darbus ir atsakovo teisės į delspinigius

Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra numatytas kaip vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str. 1 d.). Visgi nors įskaitymas yra vienašalis ir prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina sąlyga yra pranešti kitai prievolės šaliai apie šį teisinį veiksmą, be to, turi egzistuoti CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos įskaitymo sąlygos. Nagrinėjamu atveju apeliantas 2008 m. spalio 14 d. pranešime dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo aiškiai nurodė, kad jis įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kylančius tik iš Subrangos sutarties (1 t., b. l. 85). Atsižvelgiant į tai, sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimai pagal kitas sutartis - pagal 2008 m. sausio 10 d. šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1001/08/PP ir jos pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras 36 952,13 Lt sumai (neapmokėta suma 24 715,46 Lt) ir pagal 2008 m. rugsėjo 10 d. subrangos sutarties pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą KKB Nr. 0002768 1 100,22 Lt sumai – apskritai nebuvo įskaityti (t. 1, b. l. 38-39; 45-47). Taigi, bylos aplinkybės patvirtina, kad apelianto prievolė atsiskaityti su ieškovu pagal 2008 m. sausio 10 d. šalių sudarytos pirkimo pardavimo sutartį ir pagal 2008 m. rugsėjo 10 d. subrangos sutartį vienarūšių reikalavimų įskaitymu bet kuriuo atveju nėra pasibaigusi. Todėl ieškovas turi teisėtą ir pagrįstą reikalavimą apeliantui 25 815,68 Lt sumai, kuris nagrinėjamu atveju apelianto įskaitymu, net jei įskaitymas galėjo būti atliktas ir galėtų būti laikomas atliktu teisėtai, yra galiojantis ir vykdytinas.

Likusi ieškovo reikalavimų suma yra kildinama iš Subrangos sutarties pagrindu ieškovo išrašytos 2008 m. rugsėjo 19 d. PVM sąskaita faktūros Nr. 0002716 451 293,19 Lt sumai (1 t., b. l. 9-20, 25). Apelianto įrodinėjamas šios sumos įskaitymas grindžiamas Subrangos sutarties 7.1 punkto nuostatomis. Todėl visų pirma, nepaisant visų kitų byloje keltų ir pirmosios instancijos teismo aptartų su įskaitymu susijusių aplinkybių, yra reikšminga nustatyti tai, ar apeliantas apskritai turėjo galiojantį ir vykdytiną delspinigių reikalavimą ieškovui, nes konstatavus sąlygų tokiam reikalavimui nebuvimą, t.y. nustačius, kad ieškovo atžvilgiu nėra civilinės atsakomybės sąlygų visumos (tiek dėl delspinigių, tiek dėl nuostolių atlyginimo), apeliantas nuo ieškovo reikalavimo apskritai negali gintis įskaitymu ir tokiu atveju kitos su įskaitymu susijusios aplinkybės nebebūtų teisiškai reikšmingos ginčo išsprendimui.

Esminis ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl Subrangos sutarties 3.3 punkte numatytų aplinkybių - esant krituliams, asfaltavimo keliams vidutinei paros temperatūrai žemesnei nei 5 laipsniams ir tai įtakoja darbų vykdymo technologijai ir kokybei, darbų užbaigimo terminai pratęsiami proporcingai netinkamų darbui dienų skaičiui - egzistavimo, t.y. ar sutarties vykdymo metu buvusios oro sąlygos (ne)turėjo įtakos darbų technologijai ir kokybei bei (ne)leido ieškovui pratęsti darbų atlikimo terminą. Apelianto teigimu, ieškovas pažeidė esminę Subrangos sutarties sąlygą, t.y. pažeidė darbų atlikimo terminus. Tuo tarpu ieškovas darbų pabaigos laiką sieja su darbų atlikimo laikotarpiu buvusiomis nepalankiomis atliekamų specifinių darbų technologijai ir kokybei klimatinėmis sąlygomis, dėl kurių dangų įrengimo pabaigos terminas ir prasitęsė 90 dienų. Taigi, ieškovas turėtų įrodyti, kad jis turėjo teisę į darbų atlikimo termino pratęsimą, apeliantas priešingai – paneigti tokią ieškovo teisę (CPK 12, 178 str.).

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės faktiškai jau yra išspręstos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-548-436/2009, kurioje dalyvavo tos pačios šalys ir kurioje buvo įrodinėjamos tos pačios iš Subrangos sutarties kilusios faktinės aplinkybės. Tiek minėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje analizuojamos Subrangos sutarties nuostatos ir jų pagrindu išrašytų 2008 m. gegužės 30 d. ir 2008 m. birželio 3 d. ieškovui sąskaitas faktūrų MIT-A-0022, MIT-A-0021 ir MIT-A-0023 pagrindu atlikti įskaitymai, tik ankstesnėje byloje įskaitymas buvo grindžiamas kitos ieškovo pateiktos apeliantui apmokėti PVM sąskaitos faktūros pagrindu. Toje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-433/2010 konstatavo šalių sudarytos sutarties 3.3 punkte numatytų sąlygų egzistavimą, tokiu būdu paneigdamas ieškovo pareigą mokėti atsakovui delspinigius pagal Subrangos sutarties 7.1 punktą (4 t., b.l. 157-163). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011 minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad Subrangos sutarties termino pratęsimas, esant sutarties 3.3 punkte nustatytoms sąlygoms, nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu, teikiančiu pagrindą atsakovui reikalauti iš ieškovo delspinigių Šioje nutartyje konstatuota, jog sutarties vykdymo metu klimatinės sąlygos atitiko sutarties 3.3 punkte nurodytas sąlygas, teikiančias teisę į sutarties termino pratęsimą, todėl teismas sprendė, kad pagrindo konstatuoti, jog ieškovas pažeidė sutartį, nebuvo. Kasacinės instancijos teismas vadovavosi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas neturėjo teisės pratęsti galutinį darbų įvykdymo terminą Subrangos sutarties 3.3 punkte nustatytomis sąlygomis (4 t., b.l. 186-197).

CPK 182 straipsnio 2 punkte ir 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų. Pažymėtina, kad asmenys dalyvavę procese negali ginčyti pripažintų prejudicinėmis aplinkybių. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011 patenka į CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytą kategoriją, todėl darytina išvada, kad apeliantas ginčija jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotas faktines bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjimo dalykas pirmesnėje byloje.

Taigi, Subrangos sutarties 3.3 punkte numatytų sąlygų egzistavimas, sudaręs prielaidas sutarties vykdymo termino pratęsimui, yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tačiau, apelianto manymu, anksčiau nagrinėtoje byloje teismų liko neįvertinta ir neįrodyta privaloma sąlyga dėl darbų įvykdymo termino pratęsimo, t.y. kritulių ir temperatūros įtakos ieškovo vykdytų darbų technologijai ir kokybei. Taigi, galima spręsti, kad apeliantas sutinka, jog byloje yra pakankamai duomenų, kokios oro sąlygos buvo konkrečią dieną, tačiau tvirtina, jog nė viename iš šių įrodymų nėra nurodyta, ar konkreti tam tikros dienos vidutinė oro temperatūra ir kritulių kiekis turėjo įtakos darbų technologijai ir kokybei. Todėl, apelianto manymu, ankstesnėje byloje neįrodytos aplinkybės yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta.

Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Kasacinio teismo praktikoje dėl šių įsiteisėjusio teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio yra pasisakyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, ir tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią; res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Remiantis šia kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, aktualu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011 yra nustatytas tinkamas ieškovo sutartinių sąlygų vykdymas. Šis sprendimas turi res judicata galią tiek apeliantui, tiek ieškovui, juo nustatyti faktų ir santykių šalys nebegali ginčyti kitose bylose. Taigi, visų pirma pažymėtina, apeliantas visas aplinkybes inter alia oro temperatūros ir kritulių kiekio įtaką darbų technologijai ir kokybei privalėjo įrodinėti pirmesnėje byloje. Antra, šioje civilinėje byloje sprendžiami tie patys Subrangos sutarties vykdymo tinkamumo, savalaikiškumo klausimai ir analizuojamos jos 3.3 punkte nurodytos aplinkybės bei vertinama, ar ieškovo UAB „Kauno keliai“ sutarties pagrindu vykdytinų darbų atlikimo terminai galėjo būti pratęsti, t.y. kurie jau yra išspręsti anksčiau iškeltoje civilinėje byloje. Tas faktas, kad darbų atlikimo terminas galėjo ir buvo pratęstas pagrįstai, jau yra konstatuotas ir privalomas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, negalima būtų paneigti konstatuoto termino pratęsimo pagrįstumo fakto net ir tuo atveju, jei ankstesnėje byloje oro temperatūros ir kritulių kiekio įtaka darbų technologijai ir kokybei nebūtų buvusi tirta. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti priešingai, t.y. kad pagal iš tos pačios sutarties kylantys ieškovo veiksmai vertintini kaip neteisėti.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skunde dėstomas lingvistinis Subrangos sutarties 3.3 punkte numatytų sąlygų dėl oro temperatūros ir kritulių įtakos darbų technologijai ir kokybei aiškinimas bet kuriuo atveju ir nekeičia situacijos esmės, nes sąlyga „įtakoja darbų vykdymo technologijai ir kokybei“ siejama tik su oro temperatūra asfaltavimo darbams. Ši sąlyga buvo pasiūlyta įtraukti į sutartį, būtent įvertinus darbų pobūdį, grunto specifiką bei metų laiko, kuriuo bus atliekami darbai, klimatines sąlygas (sutarties 6.2.1 p.). Ieškovas rugsėjo mėnesį pasirašyta sutartimi sulygtus darbus vykdė vėlyvą rudenį ir žiemą. Apeliantas pats savo priešieškinyje nurodė, kad vidutinė lapkričio - gruodžio mėnesių oro temperatūra Lietuvoje yra žemesnė nei 5 laipsniai. Be to, iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad ieškovo atliekamiems darbams svarbi buvo ne tiek būtent 5 laipsnių oro temperatūra, o pastovi nusistovėjusi vidutinė paros temperatūra. Apeliantas pats pripažino, kad buvo ir tokių dienų, jog egzistuojant šioms aukščiau minėtos sutarties sąlygoje įtvirtintoms nepalankioms oro sąlygoms ieškovas darbus visgi vykdė, siekdamas juos greičiau įvykdyti atitinkant sutartyje įtvirtintus terminus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ieškovas piktnaudžiavo šia sutartine nuostata, nepagrįstai pratęsdamas sutarties vykdymo darbus. Šiame kontekste pastebėtina, kad dar sudarant Subrangos sutartį jos 3.3, 7.1 punktai pačiam apeliantui neturėjo kelti abejonių, kad ieškovas, esant atitinkamoms sąlygoms, turi teisę, taigi, gali ir nebaigti darbų iki 2007 m. gruodžio 31 d., todėl jis, tai įvertinęs ir juo labiau, žinodamas, kad rudens – žiemos sezonais laikotarpių su nepalankiomis oro sąlygomis gali būti ir pakankamai daug, galėjo numatyti ir atitinkamai derinti darbų baigimo terminus ir su kitais subrangovais, ir su užsakovu.

Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui specialisto išvadą Nr. 12-02/09, kurioje analizuojamas ieškovo darbų vykdytinumas, esant nepalankioms oro sąlygoms, turinčioms įtakos darbų technologijai ir kokybei. Netenkinus apelianto prašymo skirti byloje ekspertizę, šie įrodymai yra nauji ir galėjo būti pateikti tik apeliacinės instancijos teismui, dėl šios priežasties minėti įrodymai yra priimtini ir vertintini (CPK 314 str.). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pateikti nauji įrodymai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių dėl ieškovo sutarties vykdymo tinkamumo ir savalaikiškumo, nes juose nurodytus duomenis paneigia tiek kiti byloje esantys duomenys, tiek ir atsikirtimų pagrindu ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikta specialisto išvada šiuo klausimu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad apelianto specialisto išvada nėra išsami, ji paremta prielaidomis. Joje konstatuotos aplinkybės, kad ieškovas, pasitelkęs tam tikras specialias technikas ir metodikas, galėjo vykdyti darbus esant ir nepalankioms oro sąlygoms, neleidžia spręsti, kad darbų vykdymo pratęsimas dėl Subrangos sutarties 3.3 punkte nurodomų oro sąlygų yra nepagrįstas ir pažeidžiantis sutarties sąlygas. Visų pirma, šalys nebuvo aptariusios kokias technologines ir/ar metodines priemones ieškovas turės naudoti vykdydamas subrangos darbus. Antra, vykdomiems darbams nepalankūs faktoriai, tokie kaip oro sąlygos, leidžiantys pratęsti darbų vykdymą ieškovui vykdant darbus jo praktikoje įprastu būdu ir buvo įtvirtinti Subrangos sutartyje. Taigi, ieškovas neturėjo prievolės vykdyti darbus apelianto specialisto išvadoje nurodytais būdais ir priemonėmis, nes to neįpareigojo sutartinės nuostatos, ir turėjo teisę, esant nepalankiems faktoriams ieškovo įprastinėmis darbų vykdymo praktikos sąlygomis, jų neatlikti. Trečia, iš ieškovo, atsiliepiant į apelianto pateiktus papildomus įrodymus, apeliacinės instancijos teismui pateiktos specialisto išvados matyti, kad ieškovui darbų atlikimo terminas Sutarties 3.3 punkto pagrindu galėjo būti pratęstas netgi dar ilgesniam terminui nei faktiškai buvo (173 kalendorinės, 119 darbo dienų).

Papildomai pažymėtina ir tai, kad iš šalių pasirašytos ginčo sutarties nuostatų ir šalių susiklosčiusių tarpusavio santykių matyti, kad atliekant kelių tiesybos darbus darbų frontas turėjo būti perdavinėjamas etapais, nes tik tokiu būdu užtikrinama, kad jokia pašalinė technika ar automobiliai neardys įrenginėjamos kelio dangos (šalių perdavimo-priėmimo aktai, Sutarties 5.1.1 punktas). Nors apeliantas nurodo, kad darbų frontas pagal susiklosčiusią praktiką faktiškai buvo perduodamas, nepasirašant darbų fronto priėmimo-perdavimo aktų, tačiau priešingai šiam apelianto teiginiui iš bylos duomenų galima spręsti, kad tarp šalių nebuvo susiklosčiusi vien tik tokia praktika – tarp šalių buvo pasirašytas ne tik 2007 m. rugsėjo 7 d. darbų fronto priėmimo perdavimo aktas, bet po to, kai 2007 m. lapkričio 23 d. raštu ieškovas nurodė, kad negali vykdyti darbų dėl kitų subrangovų neįrengtų inžinerinių tinklų ir kitų kliūčių, apeliantas rašytiniu 2007 m. gruodžio 3 d. darbų fronto perdavimo priėmimo aktu siekė perduoti statybos aikštelę gerbūvio darbams atlikti, kurios ieškovas, nurodęs priežastis, nepriėmė (civ. b. Nr. 2-354-510/2010 1 t., b.l. 36, 45, 64). Be to, iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kas nors formaliai darbų frontas ieškovui ir perduotas, tačiau apeliantui neatlaisvinus statybos aikštelės, ieškovo darbų vykdymas tapo sudėtingu. Taigi, yra pagrindas manyti, kad iš tikrųjų apeliantas nėra įvykdęs pareigos grafike nustatytais terminais perduoti darbų frontus. Apelianto vykdytinų darbų fronto neperdavimas ieškovui pagal Subrangos sutarties priedu esantį kalendorinį darbų atlikimo grafiką pagal šios sutarties 3.2 punktą taip pat yra pateisinama priežastis darbų atlikimo termino pratęsimui.

Taigi, apelianto delspinigių reikalavimas ieškovui Subrangos sutarties 7.1 punkto pagrindu ne tik faktiškai jau išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose konstatuota, kad šis reikalavimas negali būti pripažintas galiojančiu ir vykdytinu, nes ieškovas nepadarė Subrangos sutarties pažeidimo, bet, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas iš esmės ir šioje byloje teikiamais apelianto argumentais apie ieškovo padarytus pažeidimus. Todėl įskaitymas negalėjo būti atliktas tokiu būdu pabaigiant atsakovo prievolę ieškovui, kitaip tariant, apelianto atliktas įskaitymas laikytinas negaliojančiu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir teisminę praktiką - kasacinis teismas yra konstatavęs įskaitymo negaliojimo faktą ir padarinius ex officio nurodydamas, kad įskaitymas, nesant priešpriešinio netesybų reikalavimo, neatitinka CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įskaitymo sampratos, yra akivaizdžiai niekinis ir negalioja kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris CK 1.80 straipsnio pagrindu (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d.) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl pasibaigusios prievolės atsiskaityti su ieškovu pagal Subrangos sutarties pagrindu ieškovo išrašytą 2008 m. rugsėjo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0002716 451 293,19 Lt sumai ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto prievolė sumokėti ieškovui 451 293,19 Lt sumą už atliktus statybos subrangos darbus vienarūšių reikalavimų įskaitymu nėra pasibaigusi.

Dėl atsakovo reikalavimo atlyginti nuostolius

Apeliantas priešieškiniu pareiškė ieškovui reikalavimą dėl 1 000 000 Lt dydžio nuostolių atlyginimo. Nuostoliai, kaip ir aukščiau minėti delspinigiai, kildinami iš Subrangos sutarties 3.1 punkte numatyto dangų įrengimo darbų termino pažeidimo, nes ieškovo vykdomi darbai baigti ne sutartyje nustatytą 2007 m. gruodžio 31 d., o 2008 m. kovo 31 d. Apeliantas nurodo, kad jam, kaip generaliniam rangovui, buvo pritaikyta sutartinė atsakomybė už termino laiku perduoti darbų rezultatą pažeidimą pagal su užsakovu 2007 m. sausio 18 d. sudarytą projektavimo ir statybos darbų rangos sutartį. Apelianto patirti 1 000 000 Lt nuostoliai grindžiami užsakovo UAB „MD Logistic“ 2008 m. spalio 28 d. atliktu įskaitymu 2 000 000 Lt netesybų, iš kurių apeliantas 1 000 000 Lt 2008 m. spalio 14 d. siekė užskaityti kaip ieškovui priklausiusius sumokėti dėl termino praleidimo delspinigius, o likusią 1 000 000 Lt sumą prašo priteisti iš ieškovo kaip nuostolius.

Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Atsakovo priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo yra grindžiamas iš esmės jau aukščiau aptartomis atsakovo nuostatomis dėl Subrangos sutarties termino pažeidimo. Atsakovo pozicijos nepagrįstumas dėl ieškovo veiksmų (ne)teisėtumo šiuo aspektu jau yra aptartas, todėl teisėjų kolegija išdėstytų motyvų nekartoja. Papildomai priešieškinis buvo grindžiamas tuo, kad ieškovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą – laiku neinformavo apie kilusią grėsmę savalaikiam darbų atlikimui, iki darbų pradžios nepateikė 10 proc. sumos darbų pagal Subrangos sutartį atlikimo garantijos. Apeliantas dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde argumentų faktiškai nepateikė, o šios aplinkybės, net jas konstatavus, teisėjų kolegijos vertinimu, pačiam apeliantui buvo žinomos iki darbų pradžios ar jų eigoje ir nebūtų priežastiniame ryšyje su apelianto patirtais nuostoliais dėl pavėluoto objekto perdavimo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad vertinant civilinės atsakomybės kilimo sąlygas priežastinio ryšio aspektu, net ir darant prielaidą, jog neteisėti ieškovo veiksmai vis tik egzistavo, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp būtent ieškovo veiksmų ir apelianto patirtų nuostolių. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas buvo tik vienas iš subrangovų, dirbusių objekte „Logistikos centras“, Kauno rajone, Domeikavos seniūnijoje, Žemaitkiemio kaime. Apelianto vėlavimas perduoti objektą trečiajam asmeniui UAB „MD Logistics“ galėjo būti ir dėl kitų subrangovų vėlavimo atlikti darbus (civilinėje byloje Nr. 2-765-510/2009 atsakovės su preliminariais perdavimo aktais pateikti defektų defektų aktai (3 t. b. l. 111,115-117,121,127), patalpų apžiūros aktas (3 t., b. l. 129-132). Juolab, kad ir pats apeliantas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad ir kiti subrangovai vėlavo vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Apelianto teiginiai, kad tai buvo ieškovo veiksmų rezultatas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis. Priešingai, iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad dėl paties apelianto veiksmų ieškovui buvo trukdoma atlikti sutartyje numatytus darbus, nes ieškovo darbų lauke savus darbus vykdė tiek pats apeliantas, tiek kiti jo subrangovai, ten buvo sandėliuojamos statybinės medžiagos, dėl ko ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymas neabejotinai tapo sudėtingas (2 t., b. l. 6-65). Byloje taip pat yra įrodymai, kad apeliantas buvo pateikęs reikalavimą dėl 1 000 000 Lt nuostolių atlyginimo ir kitam subrangovui, t.y. UAB „Cityco“ (4 t., b. l. 136-139). Todėl iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie įrodymai paneigia apelianto teiginius, jog būtent dėl ieškovo, o ne galimai kitų subrangovų neteisėtų veiksmų, apeliantas ir patyrė 2 000 000 Lt dydžio nuostolius, kita vertus, patvirtina, kad pats apeliantas negali apsispręsti dėl kokio subjekto kaltės (jei ne dėl savo) jis nuostolius patyrė.

Dėl atsisakymo skirti ekspertizę

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo skirti ekspertizę, siekiant išsiaiškinti ir nustatyti, ar ieškovas pažeidė darbų užbaigimo terminus. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, juo labiau nemano, kad dėl to byla išspręsta neteisingai.

CPK 245 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismui pateikti dalyvaujančių asmenų prašymai gali būti atmesti, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau ir jei šių prašymų tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą. Nagrinėjama byla iškelta dar 2008 m. lapkričio mėnesį. Apeliantas nuo pat bylos iškėlimo pradžios ginčijo faktinę aplinkybę, kad UAB „Kauno keliai“ turėjo teisę pratęsti Subrangos sutarties darbų terminą pagal jos 3.3 punktą. Apeliantui pareiškus ieškinį dėl 1 000 000 Lt nuostolių atlyginimo, civilinėje byloje pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, tačiau prašymas skirti ekspertizę pateiktas tik baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje. Minėta, kad ši civilinė byla nėra pirmoji, kurioje sprendžiami Subrangos sutarties vykdymo tinkamumo, savalaikiškumo klausimai ir analizuojamos jos 3.3 punkte nurodytos aplinkybės bei vertinama, ar UAB „Kauno keliai“ sutarties pagrindu vykdytinų darbų atlikimo terminai galėjo būti pratęsti. Jau minėtoje kitoje byloje UAB „Kauno keliai“ 2008 m. spalio mėnesį kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Mitnija“ dėl 522 891,13 Lt priteisimo, byloje atsikirtimai į ieškovo reikalavimus buvo analogiški atsikirtimams, suformuluotiems šioje civilinėje byloje. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes bei tai, kad prašymas ekspertizei pateiktas paskutiniojo teismo posėdžio metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo skirti byloje ekspertizę, nes šio prašymo tenkinimas neabejotinai būtų užvilkinęs sprendimo šioje byloje priėmimą. Apeliantas pateikė savo samdyto specialisto išvadas apeliacinės instancijos teismui ir dėl jų yra pasisakyta. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šios apelianto prašomos ekspertizės tikslingumo: prašomos nustatyti aplinkybės jau yra konstatuotos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o bet kuriuo atveju, kaip minėta, vien tik apelianto įrodinėjamas ieškovo sutarties pažeidimas, kaip neteisėtas elgesys, civilinei atsakomybei atsirasti nagrinėjamu atveju nėra pakankamas, nes byloje, net ir vertinant ieškovo galimai neteisėtus veiksmus priežastinio ryšio aspektu, nėra įrodymų, kad būtent dėl ieškovo (o ne dėl savo ar kitų subrangovų kaltės) nesavalaikio darbų atlikimo apeliantas būtų patyręs šioje byloje reikalaujamus nuostolius.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų apelianto nuostolių atlyginimui, bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai dėl skundžiamo sprendimo motyvų neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, paskirstytinos apeliacinės instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Bylos rezultatas yra palankus ieškovui. Ieškovas UAB „Kauno keliai“ pateikė teismui prašymą priteisti iš apelianto 12 260 Lt išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias sudaro 7 260 Lt specialisto išvados parengimo ir 5 000 Lt teisinės pagalbos išlaidos, ir šias faktines išlaidas pagrindžiančius įrodymus (PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo nurodymus).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtomis rekomendacijomis nustatytus ribojimus (atsiliepimas į apeliacinį skundą pagal rekomendacijų 8.11 punktą – 1,5 MMA), įvertinusi, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka, kita vertus, byloje yra pareikštas ir ieškinys, ir priešieškinis, byla yra didelės apimties ir keliami klausimai įvairiais teisiniais aspektais, sprendžia, kad ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra mažintinos iki 2 500 Lt.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą, ar atsakovo patirtos faktinės išlaidos už specialisto išvados parengimą laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, atsižvelgia į šalių rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principus. Todėl apeliantui pasinaudojus savo teise teikti teismui papildomus įrodymus, t.y. specialisto išvadą dėl bylai reikšmingų aplinkybių, ieškovui atsirado teisė ir pareiga gintis nuo apelianto pareikštų reikalavimų, atitinkamai pateikiant specialisto išvadą reikšmingais bylai klausimais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas turi teisę į 7 260 Lt dydžio išlaidų, susijusių su specialisto išvados rengimu, atlyginimą (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.). Todėl iš apelianto ieškovui priteistina iš viso 9 760 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“ (juridinio asmens kodas 134511472, buveinė Palemonto g. 3, Kaunas) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno keliai“ (duomenys neskelbtini) 9 760 Lt (devynis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.