- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-21
- Bylos Nr.
- A-1501-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01056-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- Gintaro D, D. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Gintaro D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 1 d. Paaiškino, kad kameros plotas, tekęs pareiškėjui, buvo mažesnis, nei numatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir pareiškėjas buvo priverstas juo naudotis visų akivaizdoje. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI jis buvo laikomas žeminančiomis orumą, nežmoniškomis sąlygomis, kankinant, dėl kurių pareiškėjas patyrė 9 000 Eur dydžio neturtinę žalą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 1,58 kv. m iki 7,63 kv. m ploto. Atsakovo teigimu, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ar nuteistųjų skaičiui, tačiau stengiasi, kad jie, atsiradus galimybei, būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas pažymėjo, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo buvimo metu higieninių reikalavimų patikrinimai nebuvo atliekami. Nurodė, kad kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje; esant poreikiui, suimtiesiems ar nuteistiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris juo pasinaudojus grąžinamas pareigūnams. Sanitarinis mazgas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, įvertinęs kiekvieną dieną vienam asmeniui tekusio kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto dydį, konstatavo, kad pareiškėjui 3,6 kv. m plotas Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 18 dienų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad analogiško pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, jog atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, tačiau šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant higienos normos reikalavimus, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančios kameros ploto normos reikalavimus, patyrė neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, konstatavo, jog pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę ir mastą bei kitas aplinkybes, priteisė pareiškėjui 120 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas D. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą.
Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su visais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjant jo skundą, būtina vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir priteisti pareiškėjui jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pabrėžė, kad nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų išskyręs pareiškėją iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudaręs blogesnes kalinimo sąlygas, nenustatyta, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Atsakovas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo taip pat praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime reiškia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsakovo nuomone, apeliantas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų bei jam padarytos neturtinės žalos, nenurodė kitų reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., priteisimo. D. N. patirtą neturtinę žalą vertiną 9000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Sprendime konstatavo, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 2 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 120 Eur.
D. N. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį, vertinant patirtą žalą nesivadovavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, visų pirma, kildina iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje pagrįstai nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2013 m. balandžio 18 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI. Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso tik 18 dienų, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad Įsakymas nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).
Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš to, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, sanitarinis mazgas neatitvertas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Šiaulių TI galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas pakankamai detalizuotai nurodė kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, todėl pareiga įrodyti aplinkybes kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, kuris nesugebėjo paneigti objektyviais įrodymais pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jos aiškintinos pareiškėjo naudai. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Įvertinus įvardytas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 9000 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, kilusius nepatogumus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (18 dienų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos, taip pat atsakovui objektyviais įrodymais nepaneigus kitų D. N. skunde nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų (29 dienos)), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 200 Eur suma. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų administracijai neteikė, dėl sveikatos sutrikimų į medikus nesikreipė, laikomas skirtingais laikotarpiais po 3–4 dienas, galiausiai dėl neturtinės žalos priteisimo delsė kreiptis į teismą (skundą pateikė 2015 m. balandžio 10 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), kas leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip pareiškėjas bando įrodyti.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 200 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas keistinas, priteisiant D. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:
„Pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui D. N. (D. N.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti“.
Nutartis neskundžiama.