Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-27 · Administracinė byla Nr. AS-492-290-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-04-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-06-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-12-17Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2014-05-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-27
Bylos Nr.
AS-492-290-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00540-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos misterijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai
Administracinė byla Nr. AS492-290/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00540-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos misterijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“ (toliau – ir UAB „Kauno vandenys“, pareiškėjas, Bendrovė) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2012 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. T1-26 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/007 „Kauno nuotekų valymo įrenginių išplėtimas, įdiegiant biologinio valymo grandį, bei tinklų išplėtimas“ grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Įsakymo galiojimą. Paaiškino, kad priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, skundžiamas įsakymas jau bus įvykdytas, tokiu atveju reikėtų taikyti sprendimo vykdymo atgręžimo institutą, o tai yra nesuderinama su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne tiek su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o kiek su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad jei skundo patenkinimo atveju ir atsirastų neigiamų pasekmių, tai nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas UAB „Kauno vandenys“ padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo patenkinti.

Atskirajame skunde pažymi, kad Įsakyme numatytas reikalavimas yra ekonominio pobūdžio, susijęs su didelės pinigų sumos, kurią reikia sumokėti per gana trumpą laiko tarpą, mokėjimu. Paaiškina, kad Bendrovė vykdo ūkinę-komercinę veiklą, susijusią su paslaugų visuomenei teikimu. Teigia, kad Įsakymu reikalaujamos pinigų sumos sumokėjimas apsunkintų pareiškėjo veiklą, sumažintų jo finansinius pajėgumus (būtų apsunkintas įsipareigojimų darbuotojams vykdymas, mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimas ir kt.), dėl kurių, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus Įsakymą, iki jo priėmimo buvusios padėties (pareiškėjo finansinės būklės) atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Nurodo, kad Įsakymo įvykdymas iki bylos išnagrinėjimo gali apsunkinti pareiškėjo galimybes tinkamai suteikti paslaugas bei vykdyti su jų teikimu susijusius įsipareigojimus, kadangi pareiškėjas bus priverstas investicijoms į paslaugų kokybės gerinimą skirtas lėšas panaudoti Įsakymo, kuris galimai bus panaikintas, vykdymui. Teigia, kad priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą skundžiamas Įsakymas galimai jau bus įvykdytas, todėl reikės taikyti sprendimo vykdymo atgręžimo institutą. Aiškina, kad tokios teisinės situacijos susidarymo galimybė yra nesuderinama su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Pažymi, kad Agentūra yra biudžetinė įstaiga, ir jos galimybės disponuoti jai priskirtomis lėšomis yra griežtai reglamentuojamos teisės aktų, todėl pareiškėjui įvykdžius Įsakyme nurodytus reikalavimus ir teismui vėliau patenkinus pareiškėjo skundą, tiek pareiškėjo galimai patirtos žalos, tiek ir atgręžtinių reikalavimų vykdymas iš Agentūros valdomų lėšų gali būti sudėtingas ir trukti ilgą laiko tarpą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Atkreipia dėmesį į tai, kad piniginės lėšos per 5 darbo dienas nuo jų gavimo dienos būtų pervestos į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodytą valstybės iždo sąskaitą, todėl negalima išvada, kad sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių argumentų bei nepateikia įrodymų, liudijančių, jog dėl Įsakymo įvykdymo jam atsiras sunkių padarinių (reikšmingai pablogės finansinė padėtis, sutriks atsiskaitymai su kreditoriais ir pan.), kurių kompensavimas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, gali būti sudėtingas. Mano, kad priešingai, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, piniginių lėšų išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl sunkios įmonės finansinės padėties ar kitų aplinkybių. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikino Agentūros direktoriaus 2012 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. T1-26 galiojimo sustabdymo – taikymas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.).

Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo vykdymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Vienas iš pagrindinių pareiškėjo argumentų dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir sumokėjus Įsakymu reikalaujamą pinigų sumą bus apsunkinta pareiškėjo veikla, sumažės jo finansinis pajėgumas (apsunkintas įsipareigojimų darbuotojams vykdymas, mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimas ir kt.), Bendrovė patirs finansinių nuostolių. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Įsakymo įvykdymas iki bylos išnagrinėjimo gali apsunkinti pareiškėjo galimybes tinkamai suteikti paslaugas bei vykdyti su jų teikimu susijusius įsipareigojimus, kadangi pareiškėjas bus priverstas investicijoms į paslaugų kokybės gerinimą skirtas lėšas panaudoti Įsakymo vykdymui.

Tačiau pareiškėjas nepateikia įrodymų, jog dėl Įsakyme nurodytų sumų grąžinimo jam atsiras didelių neigiamų finansinių padarinių (reikšmingai pablogės finansinė padėtis, sutriks atsiskaitymai su kreditoriais ir pan.), kurių kompensavimas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, gali būti sudėtingas. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Įsakymo nesustabdymas sukeltų (ar tikėtina, kad sukels) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Taip pat teisėjų kolegija nepagrįsta prielaida laiko pareiškėjo argumentą, jog tai, kad Agentūra yra biudžetinė įstaiga, atgręžtinių reikalavimų vykdymas iš Agentūros valdomų lėšų gali būti sudėtingas ir trukti ilgą laiko tarpą. Teisėjų kolegija nenustatė, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Agentūrai grąžintų lėšų gražinimas pareiškėjui, jam palankaus sprendimo atveju, bus apsunkintas. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia pareiškėjas, nevertina, kad lėšų grąžinimas nesiderina su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

Įvertinus pareiškėjo prašymo pirmosios instancijos teismui ir atskirojo skundo turinį, darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip sudarančios prielaidas manyti, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog šioje byloje priimto sprendimo įvykdymas iš tiesų bus apsunkintas ar pasidarys negalimas.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai netenkino pareiškėjo prašymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė