Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

A. R. pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p. bei BK 140 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 6 d., apie 17.30 val., prie parduotuvės „Senoji stotis“, esančios Priestočio g. 1, Klaipėdoje, tyčia dūrė J. K. peiliu vieną kartą į krūtinės dešinę pusę ir vieną kartą į kairiojo juosmens sritį, padarydamas aklinas durtai - pjautas žaizdas smūgių vietose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei tyčia vieną kartą dūrė į kairiojo juosmens sritį, padarydamas kiauryminę kairiojo juosmens žaizdą su blužnies pažeidimu, infekcijos patekimu į pilvaplėvės ertmę bei dėl sužalojimo įvykusiu pūlingu pilvaplėvės uždegimu ir taip sunkiai suluošindamas J. K. padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra įvykdė nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d.

A. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2004 m. sausio 6 d., apie 17.30 val. prie parduotuvės „Senoji stotis“, esančios Priestočio g. 1, Klaipėdoje, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia durdamas A. Š. peiliu vieną kartą į krūtinės kairę pusę ir tyčia durdamas vieną kartą į pilvą sunkiai suluošino A. Š. padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 8 p. Be to A. R. buvo kaltinamas tuo, kad tuo pat metu, toje pačioje vietoje dėl chuliganiškų paskatų, tyčia peiliu durdamas J. K. vieną kartą į nugaros kairės pusės sritį padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisindamas A. R. , teismas atmetė nukentėjusiojo A. Š. civilinį ieškinį dėl 350 Lt žalos priteisimo, ir prokuroro ieškinį dėl 3249,08 Lt gydymo išlaidų priteisimo Valstybinei ligonių kasai. Nustačius, kad A. R. sužalojo A. Š. , tiek A. Š. , tiek minėtas prokuroro civilinis ieškinys tenkintini. J. K. buvo gydomas dėl T. M. ir A. R. padarytų sužalojimų, dėl to kaltinamieji už žalą atsakingi solidariai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pripažindamas T.M. kaltu padarius tyčinį sunkų nukentėjusiojo J. K. sveikatos sutrikdymą, teismas rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo J. K. parodymais, kurie šioje baudžiamojoje byloje nėra nuoseklūs. Nors teisiamojo posėdžio metu J. K. nurodė, kad kiauryminį kairiojo juosmens sužalojimą su blužnies pažeidimu padarė apeliantas (t-2, b.l. 41), pasakęs „ar dar nori“, durdamas peiliu į kairį šoną, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas praėjus dviem dienom po įvykio (t-l, bl. 56) ir praėjus beveik mėnesiui, J. K. nurodė, kad po pasakytų žodžių „ar dar nori“ T. M. dūrė jam vieną kartą į krūtinę. (t-l, b.l. 60). 2004 m. birželio 29 d. apklausos metu J. K. dar kartą patvirtino, kad po paminėtų žodžių, pribėgęs T. M. dūrė jam į krūtinės dešinę pusę. (t-l, b.l. 61)

Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvada nepatvirtina aplinkybės, kad būtent T. M. suduotu smūgiu nukentėjusiajam J. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šioje specialisto išvadoje nėra paneigta galimybė, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas ir iš nugaros pusės, ne apelianto suduotu smūgiu. T. M. skunde teigia, kad jo duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu taip pat nepatvirtina šios aplinkybės.

Tokiu būdu, apelianto teigimu, byloje nėra surinkti neginčijami ir patikimi įrodymai, kad būtent jo suduotas smūgis padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą ir nepaneigta galimybė, kad šį kūno sužalojimą galėjo padaryti kitas asmuo, kurį nurodo nukentėjusysis. Todėl dėl padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo šiais pagrindais apeliantas, jo teigimu, turėtų būti išteisintas, kadangi nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais.

T. M. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Šis apeliacinio skundo teiginys grindžiamas tokiai argumentais: iš byloje esančių surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų neabejotinai nustatyta, kad J. K. apeliantui sudavė kumščiu į veidą jam neatlikus jokių veiksmų, nukreiptų prieš J. K. . Paties nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad T. M. įkišus ranką į kišenę J. K. smogė jam į veidą ir tai motyvavo tuo, kad jis pagalvojo, jog apeliantas gali išsitraukti iš kišenės dujinį balionėlį arba peilį. T. M. skunde nurodo, kad jam išėjus iš parduotuvės ir pamačius, kad du akivaizdžiai fiziškai stipresni vaikinai, kurie jau anksčiau provokavo konfliktą, pradėjo grumtynes su A. R. ir pamačius A. Š. rankose blizgantį daiktą panašų į peilį, jam neabejotinai kilo ne tik grėsmė būti sužalotam, bet J. K. realiai sudavė smūgį kumščiu apeliantui į veidą. Todėl, kaip skunde nurodo T. M. , jis gindamasis išsitraukė peilį ir gynėsi nuo jau pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir dėl didelio išgąsčio ir sumišimo, kurį sukėlė smūgio į veidą sudavimas bei neseniai kitų asmenų pavartotas smurtas jį apiplėšiant, nebesuvokė savo veiksmų pasekmių. Todėl, apelianto teigimu, savo veiksmais jis neperžengė būtinosios ginties ribų ir tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteisto jo T. M. skundą atmesti. Nuteistieji bei jų gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo T. M. skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo T. M. atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. R. išteisinimo yra nepagrįstas, o jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, išteisindamas A. R. , nepagrįstai rėmėsi A. R. ir T. M. parodymais, kurie prieštarauja vieni kitiems ir byloje surinktiems duomenims.

Apklausiamas įtariamuoju 2004-02-03 A. R. parodė, kad 2004-01-06 konflikto prie parduotuvės „Senoji stotis“ metu, A. Š. buvo agresyviai nusiteikęs ir taikėsi jam suduoti, todėl jis pirmas jam trenkė kumščiu į pilvą, o po to į veidą. Teigė, jog A. Š. bandė priešintis, tačiau jam nepavyko ir A. R. jį nustūmė nuo laiptų. Po to, pasak A. R. , prie A. Š. pribėgo T. M. ir pradėjo jį daužyti rankomis. Apklaustas papildomai 2004-08-09 jis parodė, kad A. Š. sudavė tik vieną kartą į veidą.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. R. parodė, kad A. Š. , pasakęs jam „ko taip žiūri į akis“, sugniaužęs kumštį tiesė į jį ranką. A. R. prisidengė ranka ir išvengė smūgio, gindamasis sudavė A. Š. kumščiu vieną kartą į veidą ir vieną kartą į pilvą, po smūgių nustūmė A. Š. nuo laiptų, o tada su A. Š. susimušė T. M. . Nustūmęs A. Š. nuo laiptų, A. R. teigė pasišalinęs iš įvykio vietos, bet matęs, jog T. M. grūmėsi su A. Š. .

Atliekant parodymų patikrinimą vietoje A. R. nurodė, kad sudavęs kumščiu smūgius A. Š. jis pasišalino tunelio, esančio geležinkelio stoties pastate, link ir būdamas prie tunelio, pamatė, kad nuo laiptų aikštelės prie A. Š. buvo nulipęs T. M. , tačiau jis nematė, ką T. M. su A. Š. darė. Taip pat teigė nepastebėjęs ir kur tuo metu buvo J. K. .

Apkausiamas apeliacinio teismo posėdžio metu A. R. davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau apeliaciniame teisme, skritingai nei ankstesniuose parodymuose, A. R. jau nurodė, kad nematė, ar T. M. buvo priėjęs prie A. Š. .

Taigi, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, A. R. painiojasi savo parodymuose dėl jo A. Š. suduotų smūgių skaičiaus, dėl to, ar T. M. buvo priėjęs prie A. Š. ir ar jį sužalojo. Vienu atveju išteisintasis teigia, kad sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą ir vieną į pilvo sritį, kitu atveju – kad sudavė jam apskritai tik vieną smūgį į veidą, taip pat nenuosekliai aiškina, jog po to, kai jis nuo laiptų nustūmė A. Š. , prie jo pribėgo T. M. ir pradėjo jį (A. Š. ) daužyti rankomis, kitu atveju nurodo, kad matęs, jog T. M. grūmėsi su A. Š. , dar vėliau – kad nematė, ar T. M. buvo priėjęs prie A. Š. .

Taigi, nors išteisintasis A. R. nuo pat pirmosios jo apklausos neigė su savimi turėjęs peilį ir juo sužalojęs A. Š. bei J. K. , apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina jo parodymus, kaip pasirinktą gynybinę versiją ir ją atmeta, kadangi jie neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų. A. R. kaltė įrodyta nukentėjusiųjų parodymais, teismo medicinos tyrimo aktais, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiųjų, nuteistojo ir išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, daiktų apžiūros protokolais ir kitais bylos duomenimis.

Nukentėjusysis A. Š. parodė, kad iš parduotuvės išėjęs A. R. piktai pasižiūrėjo į A. Š. . Šis paklausė „ko žiūri“, o A. R. staiga puolė muštis ir sudavė nukentėjusiajam 3-4 smūgius. A. Š. užsidengė veidą rankomis ir, pajutęs kūne šilumą, suprato, kad jį subadė. Tuomet nukentėjusysis pabėgo į šalį apie 10 metrų, kur jo nei A. R. , nei T. M. nesivijo ir daugiau smūgių jam nesudavė.

Kaip minėta, išteisintasis A. R. taip pat neneigia sudavęs nukentėjusiajam A. Š. smūgius, tačiau neigia tai daręs peiliu. Tai, kad smūgius A. Š. A. R. sudavė ne kumščiais, bet peiliu, įrodo faktas, jog iškart po A. A. Š. suduotų smūgių pastarasis pajuto, jog yra subadytas ir, kad iš padarytų durtinių žaizdų jam bėga kraujas. Be to, pats išteisintasis A. R. parodė, kad tuo metu, kai jis sudavė smūgius A. Š. , T. M. mušėsi su J. K. , taigi, darytina išvada, kad T. M. tuo momentu, kai A. R. smūgiavo A. Š. , po ko pastarasis iš kart pajuto esąs subadytas, prie A. Š. priėjęs nebuvo ir jo sužaloti negalėjo. Nukentėjusysis A. Š. taip pat tvirtino, jog jį sužalojo būtent A. R. , kadangi T. M. įvykio metu buvo toliau. Be to, nukentėjusysis J. K. taip pat patvirtino matęs, kaip A. A. Š. sudavė 3-4 smūgius, kurie buvo ne tiesūs, kaip tai būna smūgiuojant kumščiu, bet iš apačios ir iš šono, kas būdinga smūgiuojant peiliu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad A. Š. durtai pjautas žaizdas padarė būtent A. R. . Tokią įvykių eigą ir A. Š. sužalojimo mechanizmą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Teismo medicinos tyrimo akte Nr. 08 nustatyta, kad A. Š. konstatuotos trys durtai pjautos žaizdos: 1) aklina žaizda krūtinės kairėje, užpakalinėje pažasties linijoje; 2) kiauryminė žaizda nugaros dešinėje, nueinanti gilyn į dešinio inksto sritį, su durtiniu dešinio inksto sužalojimu, apimanti kolektorinę inksto sistemą ir 3) kiauryminė žaizda pilvo dešinėje, dešiniame pašonkaulyje, žaizdos kanalui nueinant gilyn ir atsiveriant į pilvo ertmę, su kepenų kapsulės bei audinio pažeidimu. Visos žaizdos padarytos trijų poveikių pasekoje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad nukentėjusiojo A. Š. parodymai dėl to, į kurias vietas jam smūgiavo A. R. (krūtinės ir pilvo sritys) nesutampa su specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų lokalizacija (2 iš 3 žaizdų padarytos nugaros srityje).

Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. parodė, jog jis iš pat pradžių manė, kad A. R. smūgiuoja jam kumščiais, todėl natūralu, jog nukentėjusysis nuo jų gynėsi rankomis dengdamasis veidą. Tačiau jis, vietoje smūgių kumščiais pajutęs dūrius peiliu, galėjo patirti šoką, todėl visiškai suprantama, kad jis gali sąžiningai klysti dėl jam suduotų smūgių tikslios lokalizacijos. Jo nurodytas smūgių skaičius (3-4 smūgiai) sutampa su teismo medicinos specialisto konstatuotų sužalojimų ir jos striukėje padarytų pažeidimų skaičiumi. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. Š. parodė, kad į nugarą jį taip pat sužalojo A. R. , kadangi nuo jo smūgių A. Š. pasilenkdavo.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad po smūgių A. Š. jis atsisuko į parduotuvės pusę ir pasižiūrėjo ar nemato apsauga. Kolegijos nuomone, tai taip pat netiesiogiai įrodo, jog jis suvokė darąs neteisėtus, pavojingus nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei pavojingus veiksmus ir nenorėjo, kad juos pamatytų kiti asmenys.

Specialisto išvadoje Nr. 11-1395 nustatyta, kad A. Š. ir J. K. drabužiuose yra kiauryminiai pažeidimai, padaryti smūgiuojant peiliu. Iš Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos A. Š. odinės striukės apžiūros matyti, kad joje padaryti 4 kiauryminiai pažeidimai: vienas - striukės išorinėje priekinėje dešinėje pusėje (atitinkantis A. Š. padarytą akliną žaizdą krūtinės kairėje, užpakalinėje pažasties linijoje) ir trys - striukės išorinėje nugarinėje dalyje (vienas iš jų atitinka A. Š. padarytą kiauryminę žaizdą nugaros dešinėje). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad konfliktas tarp jame dalyvavusių asmenų truko trumpą laiko tarpą – nukentėjusieji po pirmųjų smūgių gautų peiliu, supratę tai, atsitraukė nuo juos žalojančių asmenų. Nei vienas iš keturių konflikte dalyvavusių asmenų – nei nukentėjusieji, nei kaltininkai nenurodė, kad be jų konflikte būtų dalyvavę ir nukentėjusiuosius galėję sužaloti kiti asmenys. Taigi, akivaizdu, kad A. Š. visus nustatytus sužalojimus, taip pat ir kiaurymines žaizdas nugaros bei pilvo dešinėje, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, padarė tas asmuo, kuris betarpiškai konfliktavo su A. Š. ir sudavė jam smūgius. Akivaizdu ir tai, kad su A. Š. artimai kontaktavo ir minimus kūno sužalojimus jam padarė tiktai išteisintasis A. R. .

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad A. R. kaltė, tyčia peiliu sužalojus A. Š. , taip padarant jam sunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepargrįstai išteisino A. R. ir pagal BK 140 str. 1 d. dėl J. K. sužalojimo peiliu ir taip jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.

A. R. savo parodymuose tvirtino, kad po to, kai nustūmė nuo laiptų A. Š. , jis iš įvykio vietos pasišalino link tunelio ir J. K. nesužalojo. Teigė, jog su J. K. mušėsi tik T. M. . Šiuos išteisintojo A. R. parodymus apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat vertina, kaip pasirinktą gynybinę versiją ir ją atmeta, kadangi jos nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

A. R. kaltė tyčia dūrus peiliu J. K. į nugarą ir taip nežymiai sutrikdžius jam sveikatą, įrodyta nukentėjusiojo J. K. parodymais, teismo medicinos tyrimo aktais, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiųjų, nuteistojo ir išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, daiktų apžiūros protokolais ir kitais bylos duomenimis.

Nukentėjusysis J. K. parodė, kad po T. M. 4-5 smūgių peiliu jam į šoną jis traukėsi nuo nuteistojo ir iš kart pajuto ne mažiau, kaip 3 smūgius į nugarą. Atsisukęs pamatė A. R. ir, kadangi šalia daugiau nieko nebuvo, suprato, kad smūgius peiliu jam sudavė būtent A. R. . Tačiau ne visi tiek A. R. , tiek ir T. M. peiliu suduoti smūgiai pasiekė nukentėjusiojo kūną, kadangi jis vilkėjo storą odinę striukę, kurios ne visais smūgiais pavyko pradurti. Teigė, jog iš A. R. suduotų smūgių nukentėjusiojo kūną pasiekė tik vienas smūgis. Apklausiamas teisme J. K. tvirtino, kad T. M. smūgiavo peiliu iš apačios į viršų, o A. R. suduoti smūgiai į nugarą buvo iš viršaus. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, nukentėjusiųjų, nuteistojo ir išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai, daiktų apžiūros protokolai ir kiti bylos duomenys.

Teismo medicinos tyrimo akte Nr. 196 nustatyta, kad J. K. keturių smūgių aštriu duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu įrankiu pasekoje padarytos durtai pjautos žaizdos: 1) kiauryminė kairio juosmens srities žaizda su blužnies pažeidimu, infekcijos patekimu į pilvaplėvės ertmę bei to pasekoje įvykusiu pūlingu pilvaplėvės uždegimu; 2) aklinai durtai pjauta žaizda kairio juosmens srityje; 3) aklinai durtai pjauta žaizda krūtinės dešinės pusės srityje ir 4) aklinai durtai pjauta žaizda nugaros kairės pusės srityse.

Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad J. K. rūbuose (striukėje, megztinyje, švarkelyje, marškinėliuose) užfiksuoti keturi kiauryminiai pažeidimai, išsidėstę įvairiose priekinėje ir nugarinėje šių rūbų pusėse. Specialisto išvadoje Nr. 11-1395 nustatyta, kad pateiktų drabužių pažeidimų lokalizacija sutampa tarpusavyje, o nežymūs skirtumai paaiškinami drabužių pasislinkimu smūgio metu. Iš specialisto trasologinio tyrimo išvados matyti, kad apžiūrėtos J. K. striukės nugarinėje dalyje yra daugiau pažeidimų nei žaizdų jo kūne, kas patvirtina nukentėjusiojo J. K. parodymus apie tai, kad A. R. jam sudavė peiliu daugiau smūgių, tačiau tik vienas jų pasiekė tikslą.

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų, nuteistojo ir išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolų, T. M. smūgiuodamas peiliu J. K. stovėjo pastarajam iš priekio, o A. R. su A. Š. tuo metu buvo J. K. už nugaros, iš kairės pusės, arčiau parduotuvės laiptų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi aukščiau minėtus byloje surinktus įrodymus sprendžia apie tokią įvykių eigą ir J. K. sužalojimo mechanizmą: T. M. iš kišenės traukė peilį, tačiau tai pamatęs greta jo stovėjęs J. K. pirmas sudavė T. M. . T. M. vis tiek išsitraukė peilį ir juo smūgiavo J. K. į šoną (juosmens sritį). J. K. nuo T. M. smūgių traukėsi atbulas ir staiga pajuto smūgius į nugarą. Iškart atsisukęs sau už nugaros pamatė A. R. . Supratęs, kad nuo dviejų jį puolančių asmenų neapsigins, J. K. atsitraukė į šoną, tačiau T. M. paklausė „ar dar nori?“ ir priėjęs dar vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į krūtinę. Po to T. M. su A. R. pasišalino. Atsižvelgiant į tai, kad T. M. smūgiavo J. K. iš priekio, t.y. būdamas priešais jį, bei tai, kad pastarajam traukiantis A. R. ir A. Š. liko už nugaros, be to tai, kad pajutęs smūgius į nugarą ir atsisukęs J. K. pamatė būtent A. R. , darytina išvada, kad aklinai durtai pjautą žaizdą nugaros kairės pusės srityje J. K. smūgiuodamas peiliu į nugarą padarė būtent A. R. . Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš kart po smūgių į nugarą kitų asmenų, be A. R. , nukentėjusiajam už nugaros tuo metu nebuvo.

Papildomame teismo medicinos tyrimo akte Nr. 9 nustatyta, kad J. K. aklinai durtai – pjautos žaizdos, iš kurių ir A. R. kaltais veiksmais padaryta žaizda nugaros kairės pusės srityje, yra sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, A. R. veika sužalojant peiliu J. K. ir taip jam padarant nežymų sveikatos sutrikdymą kvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl pripažinimo, jog T. M. ir A. R. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė iš chuliganiškų paskatų, kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog chu­li­ga­niš­kos pa­ska­tos - paprastai pa­si­reiš­kia ne­iš­pro­vo­kuo­ta ag­re­si­ja, nu­ken­tė­ju­sio­jo už­puo­li­mu be tarpusa­vio san­ty­kių prie­žas­ties ar­ba pa­nau­do­jant tam men­ka­ver­tę dings­tį. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusieji dar prieš įvykį iš dalies patys išprovokavo konfliktą. Jiems prasilenkaint geležinkelio pervažoje vienas iš nukentėjusiųjų (A. Š. ) pasakė, kad pro šalį einantys T. M. ir A. R. „nuleistų sparnus“. Šie taip pat nepagarbiai atsiliepė apie nukentėjusiuosius. Vėliau, prie parduotuvės, tas pats A. Š. dar paaštrino konfliktą A. R. paklausdamas „ko žiūri?“. Be to, kaip teisme parodė J. K. , jis pažįsta T. M. ir A. R. , kurie yra jo kaimynai. Taigi, kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, nukentėjusiųjų sužalojimas prie parduotuvės buvo anksčiau prasidėjusio tarpusavio konflikto tarp nukentėjusiųjų ir T. M. bei A. R. tąsa, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad nusikalstamos veikos padarytos dėl chuliganiškų paskatų.

Skirdama bausmę A. R. apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad jis yra jauno amžiaus, neteistas, įvykio metu mokėsi, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad A. R. skirtina bausmė, švelnesnė negu BK 135 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai.

Atsižvelgiant į tai, jog A. R. pripažįstamas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. dėl sunkaus A. Š. sveikatos sutrikdymo ir pagal BK 140 str. 1 d. dėl nežymaus J. K. sveikatos sutrikdymo, vadovaujantis BPK 115 str. 1 d., jam pareikšti civiliniai ieškiniai patenkinami.

Nepagrįstas nuteistojo T. M. apeliacinio skundo teiginys, jog nesurinkta pakankamai neginčijamų ir patikimų įrodymų, kad būtent jo suduotas smūgis padarė nukentėjusiajam J. K. sunkų sveikatos sutrikdymą ir kad nepaneigta galimybė, jog šį kūno sužalojimą galėjo padaryti kitas asmuo, t.y. A. R. .

Šį savo teiginį apeliantas grindžia tuo, kad J. K. parodymai dėl paskutinio dūrio jam į krūtinę po žodžių „ ar dar nori“ yra nenuoseklūs. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio metu J. K. nurodė, kad kiauryminį kairiojo juosmens sužalojimą su blužnies pažeidimu padarė apeliantas (t-2, b.l. 41), pasakęs „ar dar nori“, durdamas peiliu į kairį šoną, tačiau ikiteisminio tyrimo metu J. K. teigė, kad po pasakytų žodžių „ar dar nori“ T. M. dūrė jam vieną kartą į krūtinę (t-l, b.l. 60). Tai jis patvirtino ir 2004 m. birželio 29 d. apklausos metu (t-l, b.l. 61).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad nukentėjusysis niekada neteigė, jog kiauryminis kairiojo juosmens sužalojimas su blužnies pažeidimu jam buvo padarytas paskutiniu T. M. smūgiu, po žodžių „ar dar nori“. Apeliantas klaidingai skunde nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu J. K. parodė, kad kiauryminį kairiojo juosmens sužalojimą su blužnies pažeidimu padarė apeliantas, pasakęs „ar dar nori“, durdamas peiliu į kairį šoną. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamojo posėdžio metu J. K. parodė, jog yra įsitikinęs, kad nugarą viršuje pradūrė A. R. , o apačioje - T. M. , kadangi T. M. smūgiai buvo į apačią, o A. R. dūrė iš viršaus.

Kaip matyti iš teismo medicinos tyrimo akto Nr. 196, J. K. durtai pjauta žaizda su blužnies pažeidimu, infekcijos patekimu į pilvaplėvės ertmę bei to pasekoje įvykusiu pūlingu pilvaplėvės uždegimu, padaryta kairio juosmens srityje. Taip pat nustatyta, kad J. K. padaryta aklinai durtai pjauta žaizda krūtinės dešinės pusės srityje. Šie duomenys patvirtina aukščiau minėtus nukentėjusiojo J. K. parodymus dėl T. M. suduotų smūgių lokalizacijos ir mechanizmo.

Taigi, jokių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nėra. J. K. nuosekliai teigė, jog kiauryminį kairiojo juosmens sužalojimą su blužnies pažeidimu padarė būtent T. M. , suduodamas pirmus smūgius peiliu nukentėjusiajam į juosmens sritį. Paskutiniu T. M. smūgiu, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, J. K. buvo sužalota krūtinė, o ne blužnis. Tuo tarpu A. R. smūgiavo nukentėjusiajam aukščiau į nugarą ir, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, padarė jam aklinai durtai pjautą žaizdą nugaros kairės pusės srityse (sukėlusi nežymų sveikatos sutrikdymą). Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, dėl T. M. kaltės padarius J. K. sunkų sveikatos sutrikdymą įrodytumo, yra pagrįsta byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais ir yra teisinga.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta T. M. apeliacinio skundo teiginį, jog nusikalstamą veiką jis padarė būtinosios ginties sąlygomis ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, jog gindamasis išsitraukė peilį ir gynėsi nuo jau pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir dėl didelio išgąsčio ir sumišimo, kurį sukėlė smūgio į veidą sudavimas bei neseniai kitų asmenų pavartotas smurtas jį apiplėšiant, nebesuvokė savo veiksmų pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog J. K. smūgį T. M. sudavė tik po to, kai pamatė, jog pastarasis traukiasi kažką iš kišenės, manydamas, jog tai gali būti peilis. Kaip vėliau paaiškėjo, tai iš tiesų buvo peilis, kuriuo T. M. sužalojo J. K. . Taigi, nukentėjusiojo J. T. M. ranka suduotas smūgis turi būti vertinamas ne kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio peiliu gynėsi T. M. , bet priešingai, gynybinis veiksmas, kuriuo J. K. gynėsi nuo akivaizdaus, realiai jam gresiančio T. M. pavojingo kėsinimosi.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. M. parodymai dėl to, jog jis dėl didelio susijaudinimo ir sumišimo, kurį sukėlė prieš jį J. K. pavartotas smurtas bei anksčiau dėl apiplėšimo patirti išgyvenimai, neprisimena įvykių eigos ir nesuvokė savo veiksmų pasekmių, vertintini, kaip nuteistojo pasirinkta gynybinė versija. Apeliacinės instancijos teismas ją taip pat atmeta, kaip nepagrįstą. Atlikus T. M. teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę neginčyjamai nustatyta, kad jis psichine liga neserga ir nesirgo, galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nėra duomenų, kad dėl anksčiau patirto apipilėšimo bei emocinio streso ir asmeninių savybių jis nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų. Įvykio metu T. M. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje reikšmingoje būsenoje, kuri būtų galėjusi iš esmės sutrikdyti jo sąmoningą ir valingą veiklą. Ekspertai T. M. parodymus apie tai, jog jis nieko apie įvykį neatsimena taip pat įvertino, kaip sąmoningą gynybą arba motyvuotą užmiršimą, o ne fiziologinio afekto pasėkmę.

Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad T. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 2 d.

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį dalyje dėl A. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 2 d. 8 p. ir BK 140 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. R. pripažinti kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

A. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę šešiems mėnesiams.

Remiantis BK 63 str. 5 d. 2 p. paskirtąsias bausmes subendrinti, griežtesne apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteisti iš A. R. Valstybinei ligonių kasai 3249.08 Lt A. Š. gydymo išlaidų bei 350.00 Lt A. Š. , jam padarytai žalai atlyginti.

Priteisti solidariai iš A. R. ir T. M. Valstyninei liginių kasai 3297.97 Lt J. K. gydymo išlaidų atlyginimo.

Nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.