- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-27
- Bylos Nr.
- ATP-313-582/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Dmitrijus Korsakovas
- Kategorijos
- 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarimo J. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 22 d. nutarimu pripažino J. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 2 d. ir nubaudė 400 Lt (keturių šimtų litų) bauda už tai, kad jis 2013-08-08, 10 val. 20 min., būdamas Marijampolės AVPK Kalvarijos PK patalpose, nevykdė teisėtų Marijampolės AVPK Kalvarijos PK Kriminalinės policijos pareigūnų nurodymų – išėjus iš policijos įstaigos sėstis į tarnybinį automobilį ir vykti į Pasūduonių k., Kalvarijos sav. į jo namus atlikti baudžiamojoje byloje būtinų procesinių veiksmų – kratos.
Šalies argumentai
J. S. apeliaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde apeliantas nurodo, kad jam buvo duoti du nurodymai: pirmas – sėsti į tarnybinį automobilį ir važiuoti į jo namus daryti kratos, ir antras – važiuoti daryti kratos savo automobiliu kartu su pareigūnu. Teismas nenagrinėjo, ar tai buvo alternatyvūs nurodymai, t. y. įvykdžius vieną, kitas negalėjo būti įvykdytas. Teismas neįvertino ir pareigūnų paaiškinimų, kad buvo priimtas kompromisas, pareigūnams atsižvelgus į jo paaiškinimus, kodėl jis negali vykti tarnybiniu automobiliu, taip pat ir jam atsižvelgus į tai, kad pareigūnai turi atlikti kratą jo namuose ir siekia, kad asmenys tarpusavyje nesusižinotų apie kratą ir nepaslėptų, nesunaikintų reikšmingų dokumentų. Teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nevertino priežasčių, kodėl jis nesėdo į tarnybinį automobilį. Pagal tyrėjos R. S. šaukimus į Kalvarijos policijos komisariatą buvo atvykęs savo automobiliu ir kartu su sūnumi V. S. bei advokatu E. M., todėl tarnybiniame automobilyje visiems nebūtų užtekę vietos, nes kratos daryti važiavo dar trys pareigūnai. Kitą priežastį apeliantas nurodo moralinį pažeminimą. J. S. nėra nusikaltėlis, todėl pareigos važinėtis policijos tarnybiniu automobiliu kartu su pareigūnais J. S. neturi, tokios pareigos jam nenustato joks įstatymas. Tai būtų pakenkę jo reputacijai, suformuotų neigiamą aplinkinių žmonių nuomonę. Kad J. S. nesipriešino kratos atlikimui, patvirtino visi pareigūnai tiek savo paaiškinimuose administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam pareigūnui, tiek teismo posėdžio metu. Konfliktas buvo tik su vyresniuoju tyrėju A. Ž., kuris nurodymų nedavė, o iš karto griebė jį už rankos. Be to, jų konfliktą lėmė asmeniškumai dėl praeities. J. S. laikėsi visuomenėje nustatytų elgesio standartų ir nepažeidinėjo jokių viešosios tvarkos užtikrinimo teisės aktų reikalavimų, todėl jo laisvę ribojantis pareigūno nurodymas sėsti į tarnybinį automobilį neturėjo jokio teisėto pagrindo. Kratos tikslai – užtikrinti, kad J. S. nekontaktuotų su kitais asmenimis bei kad nebūtų paslėpti reikšmingi nusikalstamai veikai nagrinėti dokumentai, buvo pasiekti J. S. švelnesnėmis priemonėmis – įvykdžius pareigūnų nurodymą ir važiuojant atlikti kratos savo automobiliu kartu su policijos pareigūnu. Marijampolės rajono apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad pareigūnų nurodymai buvo teisėti, neįvertino, ar tokios prievartos taikymas buvo būtinas ir proporcingas. J. S. taip pat pažymi, kad šiuo atveju net nebuvo būtinybės išlaikyti kratos atlikimą paslaptyje, nes planuojamos atlikti kratos faktas buvo atskleistas trečiajam asmeniui – I. N., dar iki jos paskelbimo J. S.. Be to, apelianto teigimu, visa administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga yra tik pareigūnų tarnybiniai paaiškinimai ir tarnybiniai pranešimai, kuriuos sulyginus matyti netikslumai, keliantys abejonių tų parodymų objektyvumu. Parodymų palyginimo lentelė kartu su J. S. rašytiniais paaiškinimais Marijampolės rajono apylinkės teismui buvo pateikta 2014-01-20 teismo posėdžio metu. J. S. padarytas administracinis teisės pažeidimas nustatytas ir administracinė nuobauda jam skirta remiantis vien tik pareigūnų parodymais. Be to, administracinio teisės pažeidimo tyrimą atlikusi ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi tyrėja D. K. laiku į administracinę bylą neįtraukė filmuotos medžiagos ir nepasirūpino jos išsaugojimu. Pareigūnai R. S. ir A. Ž. turi asmeninį suinteresuotumą šios administracinės bylos baigtimi ir dėl to, kad pagal J. S., V. S. ir I. N. prašymą Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., t. y. dėl galimo piktnaudžiavimo atliekant procesinius veiksmus ir priimant sprendimus ikiteisminiame tyrime Nr. 36-1-00098-13, kuriame baudžiamojo proceso veiksmus atliko ir R. S. bei A. Ž..
Atsiliepimas
Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariato atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
J. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apylinkės teismo nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog J. S. savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d. Nors pažeidėjas savo kaltę neigia, ji įrodyta byloje surinktais duomenimis.
Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas pažeidėjo kaltę, pagrįstai rėmėsi tiesioginių įvykio liudytojų policijos pareigūnų R. S., A. Ž., A. Ž., V. S. ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios tyrėjos D. K. parodymais, kurie yra logiški, nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, priešingai nei nurodoma pažeidėjo apeliaciniame skunde, be to, juos patvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga. Visi liudytojai nurodo tokias pačias aplinkybes, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo, būdamas Marijampolės AVPK Kalvarijos PK patalpose, nevykdė teisėtų Marijampolės AVPK Kalvarijos PK Kriminalinės policijos pareigūnų nurodymų išėjus iš policijos įstaigos sėstis į tarnybinį automobilį ir vykti į jo namus atlikti kratos. Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių objektyvių priežasčių netikėti savo pareigas vykdančių policijos pareigūnų paaiškinimais. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių šie liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti J. S.. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nėra tokių duomenų, kad pareigūnai R. S. ir A. Ž. gali turėti asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi dėl to, kad pagal J. S., V. S. ir I. N. prašymą Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo atliekant procesinius veiksmus ir priimant sprendimus ikiteisminiame tyrime Nr. 36-1-00098-13, kuriuos atliko ir minėti pareigūnai. Tačiau J. S. administracinį teisės pažeidimą padarė ir pareigūnės nurodymo nevykdė ruošiantis atlikti procesinį veiksmą – kratą būtent ikiteisminiame tyrime Nr. 36-1-00098-13. Iš bylos duomenų taip pat matyti ir tai, kad tarnybiniai pranešimai dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo buvo surašyti iš karto po įvykio, t. y. 2013-08-08 ir 2013-08-12. Todėl aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti pareigūnų parodymais ar manyti, jog jie yra suinteresuoti, elgiasi tendencingai, siekdami pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Be to, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir J. S. sūnus V. S., dalyvavęs pažeidimo padarymo metu ir 2013-11-12 savo paaiškinime nurodęs, jog J. S. nevykdė teisėto tyrėjos R. S. reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, kurį vėliau pakartojo ir pareigūnas A. Ž..
Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d. numatyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, 16 str. 2 d. nustato, kad įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal ATPK 187 str. 2 d. asmuo atsako, tik kai policijos pareigūnas vykdo pareigas ir jo veikla bei veiksmai yra teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte.
Apelianto teigimu, pareigūnų reikalavimas sėsti į tarnybinį automobilį buvo neteisėtas, kadangi po šio reikalavimo buvo duotas kitas nurodymas, kurį jis vykdė. Tačiau, kaip ir pats apeliantas pripažįsta, kompromisas vykti į jo namus atlikti kratos jo automobiliu buvo priimtas tik vėliau, J. S. jau nepaklusus pirmajam nurodymui ir siekiant išvengti dar didesnio konflikto. Taip pat visiškai nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad asmens vežimas tarnybiniu automobiliu yra per griežta ir neproporcinga priemonė. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnės reikalavimas J. S. sėsti į tarnybinį automobilį buvo būtinas siekiant to, kad jis telefonu nekontaktuotų su kitais asmenimis ir kad nebūtų paslėpti nusikalstamai veikai negrinėti reikšmingi dokumentai. Todėl toks nurodymas neteisėtu ir neproporcingu nelaikytinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o pažeidėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.