Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 360 - 252 - 2014

sprendimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,

atsakovo UAB „Anykštos redakcija“ atstovei vyriausiajai redaktorei G. Š., atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-45-266-2013 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams UAB „Anykštos redakcija“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išklausiusi šalių ir jų atstovų, trečiojo asmens, liudytojų A. A., A. Ž. paaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str., tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (LR Konstitucijos 25 str. 3 d.), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Tokiu atveju, kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė, nustatyta CK 2.24 str. 1 d.

Įstatymas gina asmenines neturtines teises – garbę ir orumą. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis. Sąvoka ,,duomenys“ reiškia nurodytas, konstatuotas tam tikras aplinkybes, faktus, t. y. informaciją, kurios tikrumą galima patvirtinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Atitiktis tikrovei vertinama dviem aspektais: 1) ar teisingas pranešimas apie faktus; 2) ar teisingai, adekvačiai vertinami įvykę faktai. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2012-08-28 atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt buvo paskelbtas Patikimų asmenų, gyvenančių Kavarsko, Traupio, Troškūnų, Juostininkų, Surdegio ir Viešintų apylinkių tarybose (Kavarsko-Troškūnų zonos) sąrašas. Sąraše 20 numeriu įrašyta ieškovo A. G. pavardė, adresas ir jo tuometinės pareigos. Be to, laikraštyje Anykščių krašto visuomenei “Anykšta” 2012-09-01 buvo išspausdintas žurnalisto V. Š. straipsnis “KGB Bendradarbius vys lauk iš partijų”, kuriame kartu su kitais asmenimis nurodyta, kad internetinėje svetainėje paskelbtame patikimų asmenų sąraše yra Kavarsko seniūno – ieškovo A. G. pavardė. 2012-09-11 laikraštyje Anykščių krašto visuomenei “Anykšta” buvo išspausdintas žurnalisto V. Š. straipsnis “Laba diena, draugas KGB papulkininki! Skambina kapitonas Juodelis” ir jame vėl buvo rašoma apie KGB patikimus asmenis, kartu ir apie ieškovą. Pažymėtina, jog teismui sprendžiant, ar paskleisti ginčo duomenys atitiko ar neatitiko tikrovę, šie duomenys vertinami aptartais aspektais. CK 2.24 str. įtvirtinta paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpcija. Dėl to įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas. Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi. Byloje atsakovai teigė, kad paskleistos informacijos tikrumu, t. y. kad A. G. buvo KGB patikimas asmuo, jiems neleido abejoti 1987 m. balandžio 2 d. „Patikimų asmenų, gyvenančių Kavarsko, Traupio, Troškūnų, Juostininkų, Surdegio ir Viešintų apylinkių tarybose /Kavarsko - Troškūnų zona/sąrašas“ Nr. 354, taip pat 1986 m. rugsėjo 8 d. KGB Anykščių rajono skyriaus vyr. operatyvinio įgaliotinio majoro F. L. „Pažyma apie pasitikėjimo santykių su A. R. G. užmezgimo tikslingumą“. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teiginių atitiktį tikrovei teismas turėjo tikrinti, vadovaudamiesi CPK 185 str. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 str. 1 d., įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas, įvertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius ir pirmiau išvardytus įrodymus ir padarė išvadą, jog ginčo teiginiai atitikto tikrovę, nes ieškovo pateiktų įrodymų visumos nepakako priešingai išvadai padaryti. Teisėjų kolegija su teismo išvadomis nesutinka, nes Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 4 punkto sąvoka „patikimas asmuo“ kelia dvi sąlygas: pirma- asmuo turi būti slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS spec. Tarnybomis ir antra – savanoriškai teikęs informaciją apie asmenis ir faktus dominančius šias tarnybas, taip pat vykdęs jų pavedimus. Todėl net nesant abejonių dėl rasto dokumento autentiškumo, komisija privalo patikrinti ar dokumente pateikta informacija atitinka tikrovei. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tuo metu dirbdamas Kavarsko restorano direktoriumi A. G. pažinojo tuometinius Anykščių KGB darbuotojus, jie ne kartą lankėsi restorane, jis kartu su jais vaišinosi alkoholiu, tokie svečiai buvo priimami ne bendroje restorano salėje, o atskirame kambaryje. Tačiau pažinojimas ir bendravimas nėra savanoriškas bendradarbiavimas ir patikėtinių santykių užmezgimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas taip pat pripažino, jog KGB darbuotoją L. pažinojo, tačiau tik kaip žmogų, kuris atsinešdavo vieną kitą butelį ir tiek to bendravimo. L. neišsidavė, kad verbuoja. Kad ieškovas iš tiesų galėjo nežinoti dėl jo įrašymo į patikimų asmenų sąrašą, leidžia spręsti ir liudytojo A. A. paaiškinimai apie patikimų asmenų įforminimą, t. y. patikimas asmuo į sąrašą galėjo būti įrašytas net ir neesant jo parašui. Liudytojo teigimu, A. G. net neturėjo žinoti, kad yra įrašytas į KGB sąrašus ar kokie tai sąrašai yra sudarinėjami, nes KGB dokumentuose nenumatyta dalintis su patikėtiniu kokia nors vidine raštvedybos informacija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 str. 23 p. nuostatas dėl centro funkcijų („tikrina, analizuoja ir skelbia buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus“). Iš byloje esančių duomenų ir atsakovo paskelbtą informaciją galima daryti išvadą, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras iš esmės nepatikrino, neišanalizavo, o tik paskelbė sąrašą. Liudytojas A. A. (vienas iš šio įstatymo 23 p. iniciatorių), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog žodis tikrina reiškia tai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dokumentus patikrina dokumento autentiškumą, duomenų pakankamumą. Teismas kritiškai vertina minėto liudytojo paaiškinimus, neva Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras spausdindavo tiktai patikrintus dokumentus. Kaip matyti, šiuo atveju buvo remtasi tik KGB patikėtinių asmenų, kurie bendradarbiavo su KGB, sąrašu ir Anykščių rajono VSK skyriaus operatyvinio įgaliotinio L. pažyma dėl konfidencialių santykių su A. G. nustatymo tikslingumo. Įvertinus šiuos įrodymus, akivaizdu, jog duomenys yra nepakankami sprendžiant klausimą dėl A. G. įtraukimą į patikimų asmenų sąrašą, sąrašas nėra baigtinis, neaišku kokiu tikslu paskelbtas, nėra parašo, skelbiami tik kaip tam tikri rasti užrašai. Liudytojas A. Ž. – Anykščių rajono tuometinio KGB poskyrio viršininkas – taip pat patvirtino, kad KGB patikimų asmenų sąrašas nėra baigtinis, nėra sąrašą paruošusiojo pavardės, laipsnio, parašo ir pan. Dokumento autentiškumu kelia abejonių ir ieškovo pastabos kaip kad nuo 18 pozicijos skiriasi šriftas, teksto atitraukimas nuo krašto (t. 1, b. l. 109-111). Be to, byloje nėra nė vieno įrodymo, kad A. G. buvo davęs laisvanorišką sutikimą būti patikimu asmeniu, t. y. byloje nėra nei dokumentų tą patvirtinančių, nei liudytojų parodymų, nei kitų aplinkybių. Pažymėtina, jog Panevėžio apygardos teismui užklausus Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisiją ir paprašius pateikti teismui išvadą, ar privaloma asmeniui pranešti apie numatomą viešą paskelbimą patikimų asmenų sąraše, kurį sudarė KGB operatyvinis darbuotojas, vykdydamas darbines funkcijas, taip pat, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nepranešęs ieškovui A. G. ir pastarajam nežinant apie minėtą sąrašą, jį paskelbė internetinėje svetainėje. Teismas 2014-06-27 gavo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos atsakymą, jog komisija 2014-06-23 posėdžio metu svarstė Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą dėl A. G. galimo slapto bendradarbiavimo su buvusios SSRS KGB. Komisija priėmė sprendimą, kad nepakanka duomenų, įrodančių A. G. slaptą, sąmoningą bendradarbiavimą su KGB (t. 2, b. l. 63). Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečių ir neginčijamų įrodymų nebuvimas neleidžia spręsti apie ieškovo sąmoningą bendradarbiavimą su KGB. Minėtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 23 punktas būtent įpareigoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pirmiausia patikrinti duomenis ir tik po to skelbti atitinkamus duomenis viešai.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, neva atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, savo svetainėje paskelbęs sąrašą su nurodytomis pavardėmis, nekonstatavo, kad sąraše nurodyti asmenys bendradarbiavo su KGB. Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas apibrėžia patikimo asmens sąvoką, t. y. asmuo, slapta bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiomis tarnybomis ir savanoriškai teikęs informaciją apie asmenis ir faktus, dominančius šias tarnybas, taip pat vykdęs jų pavedimus (2 str. 4 d.). Šis įstatymas apibrėžia asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis registravimo, prisipažinimo, įrašymo į įskaitą ir šių asmenų apsaugos tvarką. Pagal įstatymo 6 str. 1 d., asmenys, slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, per 6 mėnesius nuo „Valstybės žiniose“ Komisijos paskelbtos registravimo ir prisipažinimų priėmimo dienos turi atvykti registruotis, savanoriškai raštu prisipažinti Lietuvos valstybei slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, atskleisti visą jiems žinomą informaciją apie specialiųjų tarnybų veiklą bei perduoti turimus dokumentus ar daiktus, susijusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas galėjo nežinoti, jog yra įrašytas į patikimų asmenų sąrašą, minėto įstatymo reikalavimo neįvykdymas niekaip neduoda pagrindo teigti dėl bendradarbiavimo su KGB darbuotojais. Kaip paaiškino pats A. G., jis neturėjo ko prisipažinti, net nekilo minties apie kažkokį pasitikrinimą, nors apie tokį įstatymą žinojo. Nors atsakovai teigia, kad nebuvo konstatuotas ieškovo bendradarbiavimas su KGB, tačiau logiška manyti, ką nurodo ir apeliantas, jog laikraščio „Anykšta“ rašinių cikle „Laba diena, draugas KGB papulkininki! Skambina kapitonas Juodelis“ teikiamos išvados ir komentarai suponuoja neigiamą skaitančiųjų nuomonę apie A. G. asmenybę, žemina jo asmens garbę ir orumą, diskredituoja jį kaip Kavarsko seniūną. Ši informacija paskleista turint tikslą jį apibūdinti kaip nesąžiningą asmenį, bendradarbiavusį su nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Tuo buvo pažeista ieškovo garbė ir orumas. Jau vien žiūrint gramatiškai, atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbus Patikimų asmenų, gyvenančių Kavarsko, Traupio, Troškūnų, Juostininkų, Surdegio ir Viešintų apylinkių tarybose (Kavarsko - Troškūnų zonos) sąrašą, iš esmės yra konstatuojama, jog paskelbtas ne KGB patikimų asmenų sąrašas, o patikimi asmenys, gyvenantys atitinkamose apylinkėse. Tuo tarpu, kaip minėta, jokiais įrodymais neįrodyta, jog apeliantas A. G. patenka į įstatymu įtvirtintą sąvoką „patikimas asmuo“ – nėra duomenų, kad jis slaptai bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir savanoriškai teikė informaciją apie asmenis ir faktus, dominančius šias tarnybas, taip pat vykdė jų pavedimus. Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, paskelbdamas tokius duomenis, neįsitikino, ar A. G. apskritai veikė kaip patikimas asmuo, neatliko įstatymu jam pavestos pareigos tikrinti rastus duomenis, kurie atitiktų „Patikimas asmuo“ sąvokos išaiškinimą ir supratimą Įstatymo Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos prasme. Kritiškai vertintinas liudytojo A. A. teiginys, kad ieškovas privalėjo žinoti, jog bendraudamas tuo metu su KGB darbuotoju, gali būti įtrauktas tiek į sąrašus, tiek būti kitų duomenų apie jį. Liudytojo teigimu vien bendravimas su KGB darbuotoju yra prielaida teigti, kad ieškovas buvo patikimas asmuo ir turėjo suprasti, kad su juo bendraujama turint tikslą gauti iš jo informacijos. Tokiu būdu, akivaizdu, jog sąvokos pagal įstatymą viešas paskelbimas ir ją pritaikius konkrečiam asmeniui – A. G., žemina pastarojo garbę bei orumą. Be to, atitinkamai atsakovas UAB „Anykštos redakcija“, vartodamas sąvoką patikimas asmuo, vertinat moraline, sąžiningumo prasme, turėjo įsitikinti ir patikrinti duomenų pakankamumą, tuo labiau, kad, kaip nurodo, UAB „Anykštos redakcija“ žurnalistas daug laiko praleido archyvuose, rinko medžiagą. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad abu atsakovai žinodami „Patikimo asmens“ sąvoką, skelbdami duomenis turėjo ir privalėjo visuomenei išaiškinti ką reiškia toks sąrašo buvimas, kad jo paskelbimas nereiškia, jog asmuo įrašytas tame sąraše tikrai teikė kokią tai informaciją specialiosioms SSSR tarnyboms, kurios veikė Lietuvoje.

Esant aukščiau paminėtiems argumentams, atsakovai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt ir UAB „Anykštos redakcija“ laikraštyje „Anykšta“ įpareigojami paskelti tokio turinio tekstą:

1) 2012-08-28 internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbtame KGB patikimų asmenų sąraše, kuriame pažymėtame simboliais 75a-1, 20-uoju numeriu nurodytas A. G. nėra KGB patikimas asmuo, nes įrodymų, kad jis sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis, nėra pateikta.

2) laikraštyje Anykščių krašto visuomenei „Anykšta“ straipsniuose „KGB bendradarbius vys lauk iš partijų“ ir „Laba diena, draugas KGB papulkininki! Skambina kapitonas Juodelis“ informacija apie Kavarsko seniūno A. G. priklausymą KGB patikimiems asmenims nėra teisinga, nes nėra pakankamai įrodymų, kad A. G. sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis.

Pagal CK 2.24 str. 1 d., asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas A. G. paaiškino, jog dėl neturtinės žalos užtenka atsiprašymo, svarbu, kad tikrovės neatitinkantys duomenys būtų paneigti – svarbu, kad nebūtų teigiama, jog bendradarbiavo su KGB. Teisėjų kolegija, įvertinusi išnagrinėtos bylos faktines aplinkybes, apelianto nuomonę dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinio skundo prašymą priteisti neturtinę žalą netenkina. Laiko, jog konkrečių įrodymų dėl žalos padarymo A. G. nėra. Teismas sprendžia, kad atsakovams paskelbus aukščiau minėto turinio tekstą, apeliantui bus pilnai atlyginta neturtinė žala, tai bus teisinga, sąžininga ir protinga (CPK 3 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį tenkinant iš dalies.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Ieškovas sumokėjo 1 500 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 1 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Šis reikalavimas atmestas, todėl žyminis mokestis iš šalių nepriteistinas ir lieka ieškovui. Tačiau liko neapmokėtas reikalavimas dalyje dėl tikrovės neatitikimo ir asmens garbės žeminimo bei orumo paneigimo. Pagal CPK 80 str. 1 d. 5 p., toks reikalavimas apmokestinamas 100 Lt dydžiu, o šią sumą indeksavus – už ieškinį ieškovas turėjo sumokėti 144 Lt bei 144 Lt už apeliacinį skundą. Kadangi ieškovas žyminio mokesčio šioje reikalavimo dalyje nemokėjo, tai po 144 Lt iš kiekvieno atsakovo priteistina valstybės naudai. Teismas laiko, jog iš esmės ieškovo reikalavimas yra patenkintas, todėl atsakovo UAB „Anykštos redakcija“ patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisia. Taip pat atmeta ieškovo reikalavimą priteisti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, kadangi dėl tokių išlaidų priteisimo turėjo būti sprendžiama pirmosios instancijos teisme, t. y. ieškovas šias išlaidas patvirtinantį dokumentą turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Iš abiejų atsakovų valstybės naudai taip pat priteistina po 33,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kodas 191428780, internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbti tokio turinio tekstą: „2012-08-28 internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbtame KGB patikimų asmenų sąraše, kuriame pažymėtame simboliais 75a-1, 20-uoju numeriu nurodytas A. G., nėra KGB patikimas asmuo, nes įrodymų, kad jis sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis, nėra pateikta.“

Įpareigoti atsakovą UAB „Anykštos redakcija“, kodas 154129124, laikraštyje „Anykšta“ paskelti tokio turinio tekstą: „laikraštyje Anykščių krašto visuomenei „Anykšta“ 2012-09-01 ir 2012-09-11 straipsniuose „KGB bendradarbius vys lauk iš partijų“ ir „Laba diena, draugas KGB papulkininki! Skambina kapitonas Juodelis“ informacija apie Kavarsko seniūno A. G. priklausymą KGB patikimiems asmenims nėra teisinga, nes nėra pakankamai įrodymų, kad A. G. sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis.“

Priteisti iš UAB „Anykštos redakcija“, kodas 154129124, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kodas 191428780, po 177,03 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt septynis litus ir 3 centus: 51,27 eurus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660, ir pateikiant įrodymą Anykščių rajono apylinkės teismui.