Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 111 str. 1 d. (1961 m. BK redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu 5 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., 6, 9 d. (2000 m. BK redakcija), ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 6, 9 d. (2000 m. BK redakcija), subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1998 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 104 str. paskirta ir pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl amnestijos akto“ sumažinta bausme bei Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos akto“ 3 str. 2 d. 1 p., S. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1 m. ir 6 mėn.

D. E. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo iš S. K. patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš S. K. priteista D. E. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 1995 m. gruodžio 16 d., apie 22 val., šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia pagaliu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam D. E. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą ir tuo D. E. padarė galvos smegenų sumušimą, įspaustinį skeveldrinį kaukolės skliauto kaulų lūžį dešinėje pusėje, trauminę kraujo išlają virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje pusėje, apatinio žandikaulio dvigubą lūžį, muštinę žaizdą dešinės ausies kaušelyje, nubrozdinimus veido dešinėje pusėje. Šiais veiksmais S. K. tyčia padarė D. E. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apeliantas paaiškino, kad D. E. nesužalojo, nes tokio tikslo neturėjo, jam sudavė pagaliu per galvą kitas asmuo – B. J. Teismas, atmesdamas apelianto parodymus, nurodė, jog jis tokių parodymų nedavė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neatsižvelgė, kad vadovaujantis BPK 21 str. 4 d., 22 str. 3 d. tiek įtariamasis, tiek kaltinamasis turi teisę duoti parodymus ir paaiškinimus. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nedavė jokių parodymų, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis, o teisme sakė tiesą, ką žinojo. Jo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Liudytojas J. J., įvykio vakarą vežęs sužalotą D. E. į ligoninę, parodė, jog B. J. jam liepė ligoninėje sakyti, kad D. E. nugriuvo nuo laiptų. Ši aplinkybė patvirtina apelianto tvirtinimą, jog būtent B. J. sužalojo nukentėjusįjį, nes vertė meluoti liudytoją J. J. . Liudytojas D. B. parodė, kad įvykio vakarą jis, D. E. ir apeliantas buvo neblaivūs. D. E. galėjo sužaloti B. J., nes šis konfliktavo su D. E. Liudytojas matė, jog apeliantas laikė iš B. J. rankų ištrauktą pliauską, kuria buvo sužalotas nukentėjusysis. Nė vienas liudytojas nepatvirtino matęs, kas sudavė D. E. Jie matė, kaip apeliantas iš B. J. rankų atėmė pagalį bijodamas, kad šis galutinai neužmuštų D. E.

2007-04-27 specialisto išvadoje Nr. G/758/07/04 nurodyta, jog D. E. 1995-12-16 paguldytas į neurochirurgijos skyrių dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, traumos aplinkybės iki galo neaiškios, 1995-12-16, apie 10 val., būdamas neblaivus jis savo namuose nugriuvo nuo laiptų. Specialisto išvada patvirtina, kad kiti asmenys buvo suinteresuoti nuslėpti šį nusikaltimą. Apie tai nebuvo pranešta policijai.

Teismas pripažino apeliantą kaltu be jokių kaltės įrodymų vien todėl, jog jis ne kartą teistas.

Teisėtas tik toks nuosprendis, kurį priimant tiksliai pritaikyti baudžiamojo proceso, baudžiamasis ir kiti įstatymai bei nėra BPK 327 str., 329 str. nustatytų pagrindų nuosprendžiui panaikinti apeliacine tvarka. Skundžiamas nuosprendis vien dėl jo surašymo formos neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagal BPK 304-307 str. nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstomos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta įrodytomis, o skundžiamame nuosprendyje tokio išdėstymo nėra. Jis prasideda tiksliai kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo formulavimu nenurodant, kokiu būdu sužalotas D. E. Kadangi nuosprendis prasideda kaltinimo formulavimu pagal kaltinamąjį aktą ir liudytojų parodymų perkėlimu į nuosprendį, neaišku, ką nustatė pats teismas. Nuosprendyje išdėstyti faktiniai duomenys patvirtina tik patį faktą, kad buvo sužalotas D. E., tačiau neįrodyta, dėl kieno veiksmų sužalotas. Lieka nepaneigtas apelianto aiškinimas, jog jis neturėjo jokio tikslo sužaloti D. E.

Priimdamas nuosprendį teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 bei 3.1.8 punktų nuostatų, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam.

Be to, teismas neteisingai taikė BK 63 str. 1-9 d. nuostatas ir antrą kartą sudėjo bei subendrino bausmes, kurias apeliantas jau seniai atliko.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje netiksliai nurodė nusikaltimo padarymo laiką.

Dėl BPK pažeidimų

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamas nuosprendis dėl jo surašymo formos neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Savo forma bei turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302-307 str. išdėstytų reikalavimų nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis surašytas, nepažeidžiant minėtų reikalavimų. Tiesa, teisėjų kolegija patikslina nusikalstamos veikos padarymo laiką. Tokio sprendimo motyvai išdėstyti kitoje šios nutarties dalyje.

Nuosprendžio aprašomajai daliai skirti reikalavimai nurodyti BPK 305 straipsnyje. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, jos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus tokiai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus bei aplinkybes.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo.

Taigi tai, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis prasideda tiksliai kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo formulavimu, nepažeidžia minėtų nuostatų.

S. K. nusikalstama veika dėl nukentėjusiojo D. E. sunkaus sveikatos sutrikdymo nuosprendyje aprašyta, iš esmės laikantis BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų.

Apeliantas ginčija nuosprendžio argumentus teigdamas, kad teismas savo išvadas pagrindė teisme nepatvirtintais bei neištirtais įrodymais, spėlionėmis ir prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas bei vertindamas įrodymus.

Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nesilaikyta Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 2 d., 109 str. 1, 2 d. nuostatų. Šie straipsniai nurodyti kaip ištisinis sąrašas, bendrai ir deklaratyviai. Skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys kiekvienos iš minėtų teisinių nuostatų konkrečius pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis atsakymai dėl teisės taikymo byloje negalimi, nes nėra galimybės įvertinti, ar išties padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Dėl S. K. kaltės

Apeliantas neigia sužalojęs D. E. ir tvirtina, jog teismas pripažino jį kaltu be jokių kaltės įrodymų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, nuteistojo S. K. kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo įrodo byloje esantys įrodymai.

Nuteistasis S. K. teisme parodė, jog jis su D. E., D. B. ir B. J. gėrė alkoholinius gėrimus. Po to visi nuvažiavo pas J. J. Automobilyje tarp jo ir J. J. įvyko konfliktas. Pastarasis kelis kartus nuteistajam sudavė į galvą. Išlipus iš automobilio, J. J. dar kelis kartus nuteistajam sudavė į galvą. Tuo metu iš automobilio išlipo B. J. ir pagaliu sudavė D. E. į galvą, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės. Apeliantas atėmė iš B. J. pagalį ir su tuo pagaliu rankoje liko stovėti prie D. E.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo parodymus dėl D. E. sužalojimo aplinkybių, tačiau ne todėl, kad jis tokių parodymų nedavė ikiteisminio tyrimo metu (apeliantas savo skunde teisingai nurodė, jog duoti parodymus yra kaltinamojo teisė, bet ne pareiga), o todėl, kad jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusysis D. E. teisme parodė, jog jis, D. B. ir S. K. nuvažiavo prie J. J. namų. Jis su S. K. nuėjo pakviesti J. J. Jam grįžtant prie automobilio, pajuto vieną ar kelis smūgius į galvą, išgirdo D. B. žodžius ,,ką, Sauliau, darai“, po to prarado sąmonę.

Liudytojas D. B. teisme parodė, kad, nuvažiavus pas J. J., nuėjo jo pakviesti. Pakvietęs Joną, ėjo prie automobilio ir pamatė suklupusį D. E., šalia stovėjo S. K., laikydamas medžio atraižą. Ar sudavė S. K. D. E., liudytojas nematė, tačiau S. K. buvo užsimojęs pagaliu suduoti, D. B. atėmė iš jo pagalį.

Liudytojas J. J. teisme taip pat parodė, jog pas jį atvažiavo B. J., D. B., D. E. ir S. K. Jį pakvietė į automobilį, kur S. K. ėmė reikalauti automobilio raktelių. Suprato, kad S. K. nori atimti iš jo automobilį. Automobilyje liudytojas kelis kartus sudavė S. K. į galvą. Kažkas pasakė: ,,Važiuojam“. Liudytojas suprato, jog į mišką. Jam išlipus iš automobilio, S. K. jį stumtelėjo. Tada J. J. lauke sudavė S. K. keletą kartų į veidą. Konflikto metu liudytoją užstojo D. E. J. J. nuėjo namo, būdamas virtuvėje išgirdo duslų garsą, išėjęs į lauką pamatė, kad D. E. guli ant žemės, kiti stovi, S. K. laiko pagalį. Matė, kaip D. B. iš S. K. atėmė pagalį.

Pagal bylos duomenis iš tiesų nė vienas liudytojas teisme nepatvirtino tiesiogiai matęs, kas sudavė D. E. Tačiau liudytojai D. B. ir J. J. parodė, jog tuoj pat po D. E. sužalojimo prie jo matė stovintį S. K., kuris rankoje turėjo pagalį.

Liudytojas D. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 22-23) parodė matęs, kaip nuteistasis sudavė pagaliu D. E. į galvą. Teisme jis jau teigė paties smūgio nematęs, tik tai, kad S. K. buvo užsimojęs.

Liudytojas dėl savo parodymų teisme detalių gali sąžiningai klysti, nes įvykis buvo beveik prieš dvylika metų, be to, liudytojas buvo išgėręs. Dėl to nuteistojo kaltę įrodo ne atskiri parodymai, o įrodymų ir įvykio aplinkybių visetas. Užsimojimas pagaliu rodo ne pagalio atėmimą, kaip parodė nuteistasis, bet ketinimą juo smūgiuoti. Tuo metu D. E. jau buvo nukritęs. Ši aplinkybė rodo prieš tai buvus smūgį, nuo kurio D. E. nukrito.

Priešingai, nei nurodoma skunde, nė vienas liudytojas nepatvirtino matęs, kaip apeliantas iš B. J. rankų atėmė pagalį bijodamas, jog šis galutinai neužmuštų D. E.

Liudytojo D. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu sutampa su paties nukentėjusiojo parodymais, jog pastarasis girdėjo liudytojo frazę ,,ką, Sauliau, darai“. Tarp atvykusių pas J. J. asmenų buvo vienintelis žmogus vardu Saulius, tai S. K. Įrodymų viseto kontekste šie žodžiai patvirtina liudytoją D. B. iš tiesų mačius, kad smūgį D. E. sudavė būtent S. K., o ne kitas asmuo.

Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog B. J. turėjo motyvą smurtauti prieš J. J. O S. K. tokį motyvą turėjo, nes D. E. konflikto metu užstojo J. J. prieš S. K.

Beje, niekas iš liudytojų nepatvirtino apeliaciniame skunde nurodyto fakto, kad B. J. konfliktavo su D. E. , kuo būtų galima paaiškinti smurtą prieš jį.

Priešingai, byloje neabejotinai nustatyta, jog S. K. konfliktavo su J. J. ir D. E. įsikišo į konfliktą, stodamas pastarojo pusėn. Nuteistasis taip pat pripažino buvus konfliktą.

Kai kurie liudytojų J. J. ir D. B. parodymuose esantys neatitikimai nenulemia įvykio aplinkybių vertinimo, nes apklausti asmenys parodė dėl įvykio senumo visko gerai neprisimenantys.

Be to, nukentėjusiojo, liudytojų ir paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad įvykio metu visi pas J. J. atvykę asmenys buvo neblaivūs.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir nesant realios galimybės objektyviai patikslinti parodymų, teismas vadovaujasi įrodymų visetą atitinkančiais įrodymais.

Apelianto kaltės nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog liudytojas J. J. parodė B. J. liepus jam ligoninėje sakyti, kad D. E. pats nugriuvo nuo laiptų. B. J. mirus, jis liko neapklaustas ir nenustatyta, kodėl jis nenorėjo, jog gydytojai sužinotų tikrąją D. E. sužalojimo priežastį, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina apelianto teisme duotų parodymų, kad būtent B. J. sužalojo nukentėjusįjį.

Aptarti liudytojų, nukentėjusiojo bei nuteistojo S. K. parodymai sudaro įrodymų visetą, jog D. E. sužalojo S. K. .

Specialisto išvados Nr. G 758/07(04) duomenys (t. 1, b. l. 26-27) įrodo, kad D. E. padarytas galvos smegenų sumušimas ir įspaustinis kaukolės skliauto kaulų lūžis, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje įrodyta, jog dėl to kaltas nuteistasis S. K. , todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2000 m. BK 3 str. 2 d. nuostatomis, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistajam palankesnis ne naujasis ( 2000 m. BK 135 str. 1 d.), bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, numatęs trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad S. K. neapibrėžta tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Be to, teismas visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę: aptariamą nusikaltimą jis padarė būdamas du kartus teistas, teistumui neišnykus už padarytą analogišką nusikalstamą veiką; po nusikalstamos veikos padarymo teistas tris kartus, iš jų vieną už labai sunkų nusikaltimą – nužudymą; teistumas neišnykęs; nukentėjusiojo atsiprašė, tačiau bent dalies padarytos žalos neatlygino, niekur nedirbo (t. 1, b. l. 70); anksčiau ne kartą baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 73-74); jam taikyta prevencinė poveikio priemonė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą.

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad S. K. paskirta didesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. K. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neteisingai taikė BK 63 str. 1-9 d. nuostatas ir antrą kartą sudėjo bei subendrino bausmes, kurias apeliantas jau seniai atliko.

BK 63 str. 9 d. nuostatos reglamentuoja bausmių skyrimą tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą.

Teismas teisingai taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas, nes skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 1995 m. gruodžio 16 d., o ankstesniais nuosprendžiais – už vėliau padarytas veikas: Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu – už veiką, padarytą 2004 m. birželio 4 d. (t. 1, b. l. 105), Šiaulių apygardos teismo 1998 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu – už veiką, padarytą 1998 m. gegužės 16 d. (t. 1, b. l. 95-98), Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu – už veiką, padarytą 2004 m. lapkričio 10 d. (t. 1, b. l. 101).

Skundžiamu nuosprendžiu S. K. nuteistas pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d., o Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu – pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. Šios veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Dėl to teismas pagrįstai taikė bausmių apėmimą (BK 63 str. 5 d. 2 p.).

Šiaulių apygardos teismo 1998 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu S. K. nuteistas pagal BK 104 str., o Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu – pagal BK 180 str. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė ir pagal kitus nuosprendžius paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos, jas iš dalies sudedant (BK 63 str. 4, 9 d.), kadangi nusikalstamos veikos pagal sunkumą priskiriamos tai pačiai arba gretimoms kategorijoms, jos mažai skiriasi pagal pavojingumą.

Tai nelaikoma dvigubu bausmių bendrinimu, kadangi galutinę bausmės trukmę nustato paskutinis nuosprendis, apimantis bausmes, paskirtas keturiais nuosprendžiais.

Teismas teisingai taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas, kurios numato, jog, skiriant bausmę pagal šio straipsnio taisykles, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad teismas S. K. į bausmės laiką įskaitė ne tik pagal Šiaulių apygardos teismo 1998 m. gruodžio 23 d. bei Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžius iš dalies atliktas bausmes, bet ir bausmę, visiškai atliktą pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį. Jeigu bausmės pagal kelis nuosprendžius nebūtų subendrintos, nebūtų teisinio pagrindo į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnius nuosprendžius iš dalies arba visiškai atliktų bausmių. Tokia situacija blogintų nuteistojo teisinę padėtį.

Dėl neturtinės ir turtinės žalos

Veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BPK 65 str. nuostata, suteikianti teisę nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo. Taigi pagal galiojusį įstatymą civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje galėjo būti tik turtinės žalos atlyginimas. Moralinės žalos atlyginimo klausimų baudžiamojo proceso normos nereglamentavo. Tuo metu galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) taip pat nenumatė neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo sveikatos sutrikdymo atveju.

Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 (toliau – Įstatymas) 4 str. 4 d. nuostatos numatė, jog CK 1.5 str. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas. Įstatymo 47 str. 2 d. nuostatos nustato, kad CK 6 knygos XXII skyriaus 3 skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala padaryta ir ji atsirado iki naujojo CK įsigaliojimo. 1964 m. CK normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, ir kiti panašius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tokiais atvejais nenustatė. Įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo, kuris numatytų, jog CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo ar mirties atveju, galiotų atgal, t. y. naujajame CK nėra išimčių dėl materialiųjų teisės normų, numatančių galimybę atlyginti neturtinę žalą.

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad, saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti taip, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

Remiantis Konstitucija asmuo turi teisę reikalauti neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją.

Iš bylos duomenų (t. 1, b. l. 26-27) matyti, jog dėl liekamųjų reiškinių po sunkios galvos smegenų traumos nukentėjusysis D. E. ne kartą gydėsi ligoninėse, jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis iki sulaukiant senatvės pensijos amžiaus. Tai rodo, kad sunki trauma paliko liekamuosius reiškinius, fizinį skausmą, neabejotinai pablogino nukentėjusiojo gyvenimo kokybę, sukėlė nepatogumų, todėl jis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Taigi vadovaujantis protingumo, teisingumo principais bei humanizmo nuostatomis, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies patenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. E. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo yra teisingas bei pagrįstas.

Taip pat teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą pripažinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. E. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Byloje esantys duomenys apie jo sveikatos būklę dėl sunkaus sužalojimo neabejotinai rodo jį patyrus turtinės žalos. Nukentėjusysis iki nuosprendžio priėmimo nepateikė įrodymų dėl tokios žalos dydžio, todėl teismas, neatidėjęs bylos nagrinėjimo, negalėjo civilinio ieškinio apskaičiuoti.

Dėl nuosprendžio pakeitimo motyvų ir rašybos klaidos

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog specialisto išvados Nr. G 758/07(04) tiriamojoje dalyje (t. 1, b. l. 26-27) paminėtose Klaipėdos miesto ligoninės gydymo stacionare istorijose Nr. 12385, Nr. 1/415 ir Nr. 04/1/2371 (kopijose) skirtingai nurodytas D. E. patirtos sunkios galvos traumos laikas: pirmais dviem atvejais 1995-12-16, o trečiuoju – 1995-12-26.

Teisėjų kolegija tai laiko akivaizdžia rašybos klaida, ir, priešingai nei nuteistasis teigė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ši klaida jokių abejonių nekelia: byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta 1995-12-16, pirmoji gydymo stacionare istorija pradėta rašyti, nukentėjusiajam patekus į Klaipėdos miesto ligoninę tą pačią dieną, t. y. 1995-12-16, o trečiasis medicininis dokumentas pradėtas rašyti, tik D. E. trečią kartą patekus į Klaipėdos miesto ligoninę 2004-02-18.

Tačiau pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog D. E. sužalotas 1995 m. gruodžio 16 d., apie 22 val., prieštarauja bylos aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams.

Iš nukentėjusiojo D. E., liudytojų D. B. ir paties nuteistojo S. K. parodymų matyti, kad tikslaus įvykio laiko jie neprisimena, visi parodė, jog, jiems atvažiavus pas J. J., jau buvo tamsu. Liudytojas J. J. parodė, kad pas jį atvažiavo dieną, tačiau tikslaus laiko irgi neprisiminė.

Teisėjų kolegija, vertindama tokius parodymus, atsižvelgia į tai, jog įvykio metu atvykę asmenys buvo neblaivūs, be to, visi apklausti, po įvykio praėjus daugiau nei 11 metų, dėl to remiasi objektyviais duomenimis.

Iš liudytojo J. J. teisme duotų parodymų matyti, kad po sužalojimo D. E. iš karto buvo vežamas į ligoninę.

Jau minėtos specialisto išvados Nr. G 758/07(04) tiriamosios dalies, surašytos pagal medicininius dokumentus, duomenys įrodo, jog D. E. į Klaipėdos miesto ligoninės Neurochirurgijos skyrių paguldytas 1995-12-16, 12.20 val. (t. 1, b. l. 26-27).

Tai reiškia, kad nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku, t. y. apie 22 val.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atstumą nuo Telšių iki Klaipėdos, oro sąlygas – buvo žiema, daro išvadą, jog po įvykio nukentėjusiojo nuvežimas į Klaipėdos ligoninę galėjo trukti ne mažiau kaip 1.20 val.

Dėl išdėstytų argumentų nusikaltimo padarymo laikas byloje tikslinamas nustatant, kad nusikaltimas padarytas 1995-12-16, iki 11 val. Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad S. K. nusikalstamą veiką padarė 1995 m. gruodžio 16 d., iki 11 valandos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.