Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-12-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-1032-107-2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-20
Bylos Nr.
1A-1032-107-2012
Teisminio proceso Nr.
1-68-1-00435-2011-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Valužis (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
Nukentėjusysis
A. S.
Kategorijos
Pranešėjas Stasys Valužis Baudž. byla Nr. 1A-1032-107-2012

Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00435-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.5. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. gruodžio 20 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės,sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei,gynėjui advokatui Jonui Dargiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., gim. (duomenys neskelbtini) , pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir per devynis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam A. S., per mėnesį skiriant ne mažiau kaip po 300 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiajam A. S. iš R. B. priteista 2661,20 Lt turtinei žalai atlyginti, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3000 Lt proceso išlaidų.

Priteista iš R. B. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, 1828,74 Lt žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, kai dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo: jis 2011 m. liepos 10 d., apie 20.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė A. S. į kairįjį skruostą, padarė jam veido kairės pusės sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, kairės akies aplinkoje padarė poodines kraujosruvas, nusitęsiančias į skruostą, sulaužė kairįjį skruostikaulį, taip dėl skruostikaulio lūžimo padarė nukentėjusiajam A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. B. prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad, priimdamas nuosprendį, teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais, o jo parodymus vertino kritiškai. Teigia, kad nukentėjusiojo draugai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes patys dalyvavo jo užpuolime, todėl, vengdami atsakomybės, davė parodymus nukentėjusiojo naudai. Tiek nukentėjusysis, tiek jo draugai tvirtino, kad atvyko pas jį pasikalbėti ir išsiaiškinti dėl statybos darbų, tačiau, apelianto nuomone, viskas vyko priešingai, jų keliamą triukšmą išgirdo kaimynai, kurie atėjo jam į pagalbą.

Apelianto teigimu, teismas nevertino teismo posėdyje duotų nukentėjusiojo žmonos A. S. ir jo draugo V. N. parodymų, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis pirmas jį jėga tempė į automobilį, pastūmė jį ir trenkė jam į veidą, bet nepataikė. Liudytojas V. N. teisme parodė, kad nukentėjusysis mėgino suduoti R. B. į veidą, bet nespėjo, nes R. B. sudavė pirmas. Kitas liudytojas – A. B. – parodė, kad nukentėjusysis A. S. jėga tempė jį į mašiną pareikšdamas, kad užteks kalbėti, tačiau, R. B. ištrūkus, jie susistumdė. Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje pamini tik dalį V. V. parodymų, tačiau visiškai nekomentuoja jo kitos parodymų dalies, iš kurios matyti, kad pats nukentėjusysis jį puolė ir pirmas jam mėgino suduoti, tačiau nepataikė.

Skunde apeliantas nurodo, kad iš visų liudytojų parodymų visumos matyti, jog jis nuo nukentėjusiojo ir jo draugų veiksmų (tempimo už rankos į automobilį, stumdymo ir realaus mėginimo suduoti smūgį) buvo priverstas gintis, buvo išprovokuotas gintis jėga. Apeliantas pažymi, kad tarp nukentėjusiojo, liudytojų parodymų yra nesutapimų. Liudytojas V. N. parodė, kad jis su draugu stovėjo kitoje gatvės pusėjo ir stebėjo visą situaciją, šalia apelianto nebuvo, tačiau iš kitų liudytojų parodymų matyti, kad liudytojas buvo šalia jo ir prie įėjimo į apelianto kiemą.

Apeliantas pažymi, kad liudytojas V. V. parodė, jog išgirdo triukšmą lauke ir pamatė, kad trys vyrai tempia R. B. ir nori kažkur jį išsivežti. Tada V. V. nuėjo kaimynui R. B. padėti. Be to, V. V. parodė, kad vienas iš vyrų priėjo prie V. V. ir pasakė, kad nesikištų, nes turės reikalų su „(duomenys neskelbtini) “. Apeliantas mano, kad liudytojos R. S. parodymus vertinti kaip netinkamus ar melagingus teismas neturėjo pagrindo, nes R. S., prieš duodama parodymus, buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir su apeliantu jos nesiejo jokie artimesni santykiai.

Apeliantas nurodo, kad po smūgio nukentėjusysis atsirėmė į automobilį, o jo draugai priėjo prie jo. Niekam nebeužstojus kelio, nuteistasis nuėjo į savo kiemą. Tai įrodo, kad nuteistasis sužaloti A. S. neturėjo jokios tyčios, o tik norėdamas išvengti prieš jį vartojamos prievartos ir realių veiksmų – suduoti smūgį jam į veidą – buvo priverstas gintis suduodamas smūgį priešininkui (BK 28 str. 2 d.).

Nuteistojo R. B. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str., 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. BPK 20 straipsnyje numatyta, kas gali būti įrodymais ir kaip jie turi būti vertinami. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ištyrė išsamiai ir nešališkai, tų įrodymų viseto pagrindu pagal BK 138 str. 1 d. R. B. pripažino kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai.

Apeliaciniame skunde dėstoma nuteistojo pozicija, kurios jis laikėsi viso bylos ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme, kad jis nusikaltimo nepadarė, nes nukentėjusįjį sužalojo gindamasis, todėl jo veiksmai turi būti įvertinti kaip būtinoji gintis.

Šie motyvai yra nepagrįsti ir paneigti byloje esančių įrodymų visuma.

Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis ir pan.). Sprendžiant klausimą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo turi būti tiksliai nustatyta, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, taip pat tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentas, besiginančiojo kaltės forma ir rūšis.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, įvertinęs nukentėjusiojo A. S., liudytojų A. S., A. B., V. N., V. V., G. V., V. V., nuteistojo R. B. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Byloje esančiais nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymais neginčijamai nustatyta, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo A. S. ir nuteistojo R. B. kilo dėl R. B. neatliktų statybos darbų. Nuteistasis neneigė, kad nukentėjusysis A. S. jam buvo davęs 3000 Lt avansą namo pamatams padaryti, parodė, kad darbai užsitęsė dėl blogų oro sąlygų (b. l. 112). Nukentėjusysis teisme paliudijo, kad su nuteistuoju R. B. buvo sutaręs, kad pastarasis padarys namo pamatus iki liepos 6 d., ir sumokėjo jam 3000 Lt avansą. Kadangi R. B. pradėjo vengti bendravimo, todėl nukentėjusysis nutarė su A. S., A. B. ir V. N. nuvykti pas jį ir pasikalbėti (b. l. 143). Taip pat nustatyta, kad, nukentėjusiajam su A. S., A. B. ir V. N. nuvykus pas nuteistąjį R. B., įvyko žodinis konfliktas dėl neatliktų statybos darbų. R. B. nesutiko vykti į statybvietę, todėl nukentėjusysis A. S. jį du kartus paėmė už rankos, taip bandė jį nusivesti iki automobilio. Kiti asmenys jokių aktyvių fizinių veiksmų nevartojo. Tačiau R. B. pastūmė A. S. ir sudavė jam vieną smūgį į veidą. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju į R. B. pavojingai kėsintasi nebuvo, niekas jam negrasino, niekas prieš jį pavojingo fizinio smurto nevartojo, ginčą buvo stengiamasi išspręsti taikiai.

Apelianto teigimu, teismas nevertino nukentėjusiojo žmonos A. S. ir jo draugo V. N. teisme duotų parodymų, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis pirmas jį jėga tempė į automobilį, pastūmė jį ir trenkė jam į veidą, bet nepataikė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad A. S. teisme parodė, jog jos vyras A. S. norėjo trenkti atgal. Iš tokių liudytojos parodymų darytina išvada, kad A. S. po gauto smūgio norėjo trenkti atgal, tačiau to nepadarė, t. y. R. B. nesudavė. Liudytojas V. N. parodė, kad A. S. galbūt norėjo trenkti, tačiau nenurodė, kad trenkė. Taigi apeliaciniame skunde pateikti nukentėjusiojo žmonos A. S. ir jo draugo V. N. parodymai yra iškreipti ir pritaikyti apeliantą teisinančiai pozicijai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nekomentuoja dalies V. V. parodymų, iš kurių matyti, kad pats nukentėjusysis puolė nuteistąjį ir pirmas mėgino suduoti smūgį, tačiau nepataikė. Kolegija pažymi, kad minėtas liudytojas parodė, jog vienas iš vyrų lyg ir bandė trenkti R. B., tačiau liudytojas V. V. nenurodė, kuris asmuo tai galėjo būti, nors konfliktą matė nuo pat pradžių. V. V. parodymai nepaneigia A. S. teisme duotų parodymų, kad jos vyras A. S. norėjo trenkti atgal po to, kai gavo smūgį.

Nuteistasis nurodo, kad iš visų liudytojų parodymų visumos matyti, kad jis buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiojo ir jo draugų veiksmų (tempimo jėga už rankos į automobilį, stumdymo ir realaus mėginimo suduoti smūgį), todėl jis buvo išprovokuotas gintis jėga. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ar kuris nors iš liudytojų bandė nuteistajam suduoti pirmas ar tai padarė. Tai, kad nukentėjusysis A. S. du kartus paėmė R. B. už rankos, nereiškia, kad buvo kilęs realus pavojus nuteistojo R. B. sveikatai ar gyvybei. Nors R. B. kaimynai V. V. ir G. V. R. B. versiją, kad jis buvo užpultas ir jam buvo grasinama, iš dalies patvirtino, tačiau ir apylinkės teismas, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos liudytojų parodymus vertina kritiškai. Pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymai nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo minima, kad buvo grasinama „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teisme tai buvo tvirtinama, liudytojai teigė, kad matė visą konfliktą, tačiau suduotų smūgių nematė. Atsižvelgtina ir į tai, kad šie liudytojai yra nuteistojo R. B. kaimynai, todėl yra suinteresuoti duoti jam palankius parodymus. Kad nukentėjusysis ar jo draugai prieš apeliantą atliko kokius nors jo gyvybei ar sveikatai pavojingus veiksmus, byloje jokių duomenų nėra, todėl pagrindo manyti, kad R. B. buvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio jam reikėjo gintis, nebuvo.

Apeliuojama ir į tai, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos R. S. parodymais. Apylinkės teismas liudytojos R. S. parodymus, kuriais apeliaciniame skunde grindžiamas R. B. nekaltumas, vertino kritiškai, kadangi jie prieštaravo byloje esantiems įrodymams. Kolegija su tokiu apylinkės teismo vertinimu sutinka. Liudytoja R. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė, kaip kažkuris iš vyrų trenkė R. B., tačiau nė vienas kitas liudytojas smūgio sudavimo R. B. nepatvirtino. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja R. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausta nebuvo, nes apie tokios liudytojos buvimą niekas nenurodė. Ši liudytoja teisiamajame posėdyje R. B. gynėjo iniciatyva buvo apklausta praėjus daugiau nei vieneriems metams po įvykio.

Bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Aptarti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad nukentėjusiojo A. S. veiksmai –paėmimas R. B. už rankos, bandymas nusivesti jį į automobilį, siekiant nuvykti į statybvietę ir apžiūrėti atliktus darbus, negali būti įvertinti kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis nuteistojo R. B. gyvybei ar sveikatai pavojingas kėsinimasis, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą, tokiam vertinimui nėra jokio objektyvaus pagrindo. A. S. nesudavė R. B. nė vieno smūgio, jo sveikatos nesužalojo ir neatliko veiksmų, kėlusių R. B. realią grėsmę. Apylinkės teismas R. B. parodymus, kad jis gynėsi nuo gresiančio jo sveikatai pavojaus, pagrįstai įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. B. pažinojo tiek patį nukentėjusįjį A. S., tiek ir kartu su juo atvykusius V. N. ir A. B., nukentėjusysis pas nuteistąjį su žmona atvyko neturėdamas jokių nusikalstamų tikslų. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, R. B. nusikalstami veiksmai kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Stasys ValužisTeisėjai Eduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė