- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-08
- Bylos Nr.
- Ik-626-171/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00322-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. K., T. Z.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. K. (M. K.) ir T. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. ir T. Z. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, kuri iš dalies buvo pakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus apskries viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 2.3-8447-(41) dalies, susijusios su 8 ir žemesnio eiliškumo pretendentų grupėmis, galiojimą. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjų M. K. ir T. Z. skundą paliko nenagrinėtą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi patenkino atsakovo prašymą ir panaikino šioje byloje pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo pritaikyta iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. vasario 2 d. šioje byloje buvo priimta nutartis pareiškėjų skundą palikti nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad ši teismo nutartis, kuria buvo užbaigtas šios administracinės bylos nagrinėjimas, atskiruoju skundu nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo.
III.
Dėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarties pareiškėjai M. K. ir T. Z. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 184–185), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį.
Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi jų skundą paliko nenagrinėtą, kadangi jie nesilaikė išankstinės bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pareiškėjai paaiškino, kad vadovaudamiesi šia pirmosios instancijos teismo nutartimi jie Nacionalinei žemės tarnybai pateikė skundą dėl Vilniaus apskries viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 2.3-8447-(41) panaikinimo. Pareiškėjai mano, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimas, kol nėra išnagrinėtas jų skundas Nacionalinėje žemės tarnyboje, yra netikslingas. Teigia, kad panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsakovui neliks objektyvių kliūčių pagal patvirtintą Avižienių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą atkurti nuosavybės teises kitiems pretendentams, suteikiant jiems paskirtus žemės sklypus į kuriuos pretenduoja pareiškėjai.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik bylos teisminio nagrinėjimo atvejais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Atskiruoju skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį, kuria buvo panaikinta šioje administracinėje byloje pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.
Nustatyta, kad pareiškėjai M. K. ir T. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8447-(41) (b. l. 1–4). Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir įpareigoti atsakovą sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimą pagal nurodytu įsakymu patvirtintą Avižienių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo nutarta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus apskries viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 2.3-8447-(41) galiojimą (b. l. 46–47). Atsakovas šią nutartį atskiruoju skundu apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalį, kuria buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir nurodė, kad sustabdomas Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 2.3-8847-(41) dalies, susijusios su 8 ir žemesnio eiliškumo pretendentų grupėmis, galiojimas (b. l. 73–76). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjų skundas buvo paliktas nenagrinėtas nustačius, kad pareiškėjai nepasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu nesiėmus atitinkamų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz. byla Nr. P444-117/2008), pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti.
Nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė nagrinėjamoje byloje buvo pritaikyta iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat nustatyta, kad ši administracinė byla buvo užbaigta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi, kuria pareiškėjų skundas buvo paliktas nenagrinėtas. Šis galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje yra įsiteisėjęs, t. y., bylos nagrinėjamas pagal pareiškėjų skundą administracinėje byloje Nr. I‑626‑171/2011 pasibaigė.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei įvertinusi tai, kad nagrinėjamoje byloje yra priimta nutartis palikti pareiškėjų skundą nenagrinėtą (galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje) ir ši nutartis yra įsiteisėjusi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pasibaigęs šioje byloje taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galiojimo terminas, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo nustatytas – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad yra netikslinga panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jie su analogišku, šioje administracinėje byloje reikštu, reikalavimu yra kreipęsi į atsakovą, kaip ikiteisminę ginčų institucija. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio nuostatas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik reikalavimams, nagrinėjamiems teisme (2006 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-62-2006, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-124/2009). Šiuo atveju, reikalavimas, kurio užtikrinimui pareiškėjai prašo palikti pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra nagrinėjamas ne teisme, o ikiteisminėje institucijoje.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų M. K. (M. K.) ir T. Z. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.