Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio ir Zitos Smirnovienės,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi ieškinį atmetė.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį ir tai padarė teisėtai. Teismas konstatavo, jog šalys, turėdamos teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.), turėjo teisę kreditavimo sutartyje nustatyti sutarties nutraukimo tvarką. Ieškovui neginčijant sutarties 13.1 p. numatytų sutarties nutraukimo sąlygų, ir nevykdant jų, t.y. gerokai ilgiau nei 10 dienų negrąžinant kredito ir nemokėjo palūkanų, atsakovas 2010-08-12 pranešime Nr. 8735 ieškovui nurodė 22 936,72 eurų įsiskolinimą, suteikė papildomą terminą įsiskolinimui padengti - iki 2010-08-27 ir nurodė, kad sutartį nutraukia, jeigu įsiskolinimas nebus padengtas. Tokį atsakovo 2010-08-12 pranešimą Nr. 8735 dėl sutarties nutraukimo teismas vertino kaip visiškai atitinkantį paminėtas CK normas ir sutarties 13.1 punkte numatytas sutarties nutraukimo sąlygas. Teismo vertinimu, atsakovas nutraukdamas sutartį, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, nepažeidė sutarties principų, nes ieškovui buvo suteiktas didelis 331 675,92 eurų kreditas, ieškovas iš esmės nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ieškovo nemokumo du kartus papildomais susitarimais buvo keičiamos kreditavimo sutarties sąlygos, tačiau ieškovas ir toliau nevykdė savo įsipareigojimų bankui ir nepateikė jokių įrodymų, kad tokius įsipareigojimus galės vykdyti ateityje. Ieškovo argumentai dėl pasaulinės ekonominės krizės neturi jokio pagrindo, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų konkretų ekonominės krizės poveikį ieškovo finansiniam mokumui.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas, nutraukdamas sutartį, veikė nesąžiningai, kadangi pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo siunčiamas registruotu paštu ieškovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kaip tai numato sutarties 15 punktas. Tai, kad apie sutarties nutraukimą atsakovas neinformavo ieškovo kitais būdais: telefonu, elektroniniu paštu, faksu, per antstolį, nepaneigia sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi nors atsakovas ir turėjo tokią galimybę, tačiau tokios informavimo priemonės nebuvo aptartos sutartyje. Teismas nurodė, jog ieškovo argumentus, kad jis adresu (duomenys neskelbtini), neturėjo galimybių paštu gauti 2010-08-12 pranešimą apie sutarties nutraukimą paneigia atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad ieškovas minėtu adresu 2010-04-30 gavo banko pranešimą (b.l. 102). 2010-08-12 pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui nebuvo įteiktas ne dėl atsakovo, o dėl paties ieškovo kaltės, jam elgiantis nesąžiningai, sąmoningai vengiant priimti pranešimą. Pasiuntinių pašto pažymoje nurodoma, kad adresatas neatsiliepė į pranešimą. Dėl nurodyto teismas padarė išvadą, kad ieškovas buvo informuotas apie pašte jo vardu gautą registruotą laišką, tačiau į tokį pranešimą nereagavo.

Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertindamas, jog sutartis buvo nutraukta neteisėtai dėl nesilaikymo tarp šalių buvusios ilgalaikio bendradarbiavimo praktikos. Teismo padaryta išvada, kad būsto kreditavimo sutartyje nebuvo sulygta nuostata dėl apelianto informavimo telefonu ar elektroniniu paštu apie atsakovo priimamus sprendimus, nepateisina atsakovo veiksmų apie nutylėjimą dėl vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo.

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Atsakovas šiuo atveju neįrodė ieškovo nesąžiningumo. Atsakovo veiksmai išsiunčiant ieškovui registruotą laišką dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo ir apie tai neinformuojant apelianto tarp šalių nusistovėjusia ilgalaike bendradarbiavimo praktika, t.y. telefonu ar elektroniniu paštu, laikytini neteisėtais ir nesąžiningais. Priešingas aiškinimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijams.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme į posėdį nebuvo iškviesti ir liudytojais apklausti asmenys, t.y. atsakovo atstovės, paskolų restruktūrizavimo skyriaus klientų konsultantės: E. K. ir A. K., buvusi atsakovo darbuotoja K. G., tai teismas atsisakė padaryti formaliais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nustatyta, kad ieškovas A. B. su atsakovu Noerdea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi 2007-12-03 sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK07/12/04SV (b.l.14-25). Pagal šią sutartį ieškovui buvo suteiktas 318 582 eurų kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui bei įrengimui. Ieškovas įsipareigojo nuo 2008-12-28 iki 2027-11-28 grąžinti kreditą, įmokas mokant kiekvieno mėnesio 28 d. Ieškovui laiku nevykdant įsipareigojimų susidarė 10 440,78 eurų skola bankui, kurią šalys 2009-06-22 papildomu susitarimu pridėjo prie negrąžintos kredito dalies ir atidėjo kredito grąžinimo pradžios terminą iki 2010-04-28 (b.l. 26-30). 2009-12-11 šalys sudarė dar vieną papildomą susitarimą, kuriuo 7559,72 eurus nesumokėtų palūkanų pridėjo prie negrąžintos kredito sumos ir nustatė, kad ieškovo negrąžinta suma bankui yra lygi 331 675,92 eurai (b.l. 31-36). Ieškovas ir toliau nevykdė sutarties, nemokėjo palūkanų ir kredito grąžinimo įmokų, todėl atsakovas registruotu paštu sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu A. Strazdelio g. 1-28, Vilniuje, išsiuntė 2010-08-12 pranešimą Nr. 8735 apie sutarties nutraukimą, kuriame pareikalavo grąžinti kreditą bei sumokėti kitas sutartyje numatytas mokėtinas sumas iki 2010-08-27 ir informavo ieškovą, kad jam nevykdant šio reikalavimo, bankas vadovaudamasis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2010-08-27 (b.l. 98). Ieškovui nevykdant paminėtų reikalavimų, atsakovas 2010-09-16 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2010-09-22 nutartimi areštavo bankui įkeistą butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir įspėjo skolininką A. B., kad negrąžinus 331 675,92 eurų kredito, 21 890,54 eurų nesumokėtų palūkanų, 3358,58 eurų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 133 Lt žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti (b.l.66,67). Ieškovas hipotekos teisėjo nurodymų nevykdė ir 2010-12-13 kreipėsi į teismą, ginčydamas kreditavimo sutarties nutraukimą.

Byloje kilo ginčas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo, šį klausimą reglamentuojančių materialinės teisės normų tinkamo aiškinimo ir taikymo.

CK 6.218 str. 1 d. įtvirtinta galimybė šaliai nutraukti sutartį vienašališkai CK 6.217 str. numatytais pagrindais. CK 6.218 str. nedetalizuoja pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustato termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Kaip matyti iš tarp šalių sudarytos sutarties sąlygų, jos 13.1 p. nurodyta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir / arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, - taigi šalys sutartyje sulygo dėl įspėjimo termino. Sutarties 15 p. šalys aptarė pranešimų įteikimo tvarką, t.y. pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šalys taip pat susitarė, jog šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo banko siunčiamų pranešimų ar, kad kitos šalies veiksmai neatitinka sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu.

Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas nevykdė kreditavimo sutarties, t.y. ilgiau nei 10 dienų negrąžino kredito ir nemokėjo palūkanų, t.y. palūkanos nebuvo mokamos nuo 2010-03-28, o kredito dalis negrąžinama nuo 2010-04-28, šių aplinkybių ieškovas taip pat neginčija neginčija ir apeliaciniu skundu, jis taip pat nepateikia į bylą duomenų, kad nurodytais terminais paskaičiuota nesumokėto kredito dalis ir palūkanos būtų sumokėtos iki sutarties nutraukimo, taip pat kad nurodytu terminu ieškovas būtų informavęs atsakovą apie galimybę įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ateityje. Tokiu būdu nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas, ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, turėjo teisę nutraukti sutartį ir tai padarė teisėtai.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, išsiųsdamas pranešimą, kuriuo jis įspėjamas apie vienašališką sutarties nutraukimą, jo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini) , nesilaikė tarp šalių susiklosčiusios bendradarbiavimo praktikos informuoti apie tai elektroniniu paštu ar telefonu, tokiu būdu tokie veiksmai laikytini neteisėtais ir nesąžiningais, sąlygojantys neteisingą bylos išsprendimą. Pasak apelianto, minėta bendradarbiavimo praktika tarp šalių susiklostė dėl tos priežasties, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini) , kuriame yra ieškovo butas, po statybų nebuvo priduotas, butui nebuvo suteikta pašto dėžutė, dėl name esančių defektų itin dažnai neveikė durų domofonas. Kadangi kiemas yra rakinamas, paštininkai ir pašto kurjeriai namo gyventojams negalėjo laiku pristatyti pašto korespondencijos arba iš viso jos nepristato. Tokios aplinkybės buvo žinomos atsakovui, todėl bendradarbiavimas vykdavo tik paskirtų ir iš anksto suderintų susitikimų metu, telefonu bei elektroniniu paštu.

Kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, šalys dėl kitokio pranešimų siuntimo būdo nei jų siuntimo registruotu paštu nebuvo sulygusios sutartyje. Banko darbuotojų susirašinėjimas elektroniniu paštu ar susisiekimas telefonu su ieškovu laikytini fakultatyviais būdais, siekiant greičiau susisiekti su ieškovu bankinių konsultacijų, investavimo, būsto kredito klausimais, tačiau ne pagrindiniu būdu spręsti klausimus, susijusius su būsto kreditavimo sutartimi, todėl neinformavimas ieškovo apie ketinimą nutraukti sutartį minėtais būdais nesudaro pagrindo pripažinti tokio atsakovo elgesio nesąžiningu bei turinčiu įtakos sutarties nutraukimo teisėtumui nagrinėjamu atveju.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateikti ir kiti įrodymai, paneigiantys apelianto nurodomą aplinkybę, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu dėl kreditavimo sutarties vykdymo. Šalims 2007-12-03 sudarius būsto kreditavimo sutartį, pagal kurią buvo suteiktas pakankamai didelis 318 582 eurų kreditas buto pirkimui ir įrengimui, kredito grąžinimo termino pradžia buvo numatyta 2008-12-28, o vėlesniu – 2009-06-22 papildomu susitarimu kredito grąžinimo pradžios terminas buvo atidėtas iki 2010-04-28 dėl ieškovo turtinės padėties, taigi ieškovo atžvilgiu atsakovas elgėsi pakankamai sąžiningai, suteikdamas ne mažą laiko tarpą, per kurį jis buvo atleistas nuo kredito grąžinimo pareigos. Be to, ieškovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų nuo 2010-03-28 nemokėdamas kredito palūkanų, o prasidėjus kredito grąžinimui, 2010-04-28 iki 2010-07-28 grąžinti kredito dalį, tačiau atsakovas nutarė vienašališkai nutraukti sutartį tik nuo 2010-08-27, tokiu būdu suteikdamas ieškovui papildomo laiko sumokėti pradelstas įmokas 4 mėnesius, kas laikytina pakankamai protingu terminu. Tuo tarpu į bylą nėra pateikta duomenų, kad nurodytu terminu ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie susidariusį įsiskolinimą bei pareigą sumokėti paskaičiuotas kredito palūkanas bei kredito dalį, todėl pripažinti atsakovą nesąžiningu nutraukiant sutartį nėra pagrindo.

Tai, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą nebuvo įteiktas asmeniškai ieškovui, nagrinėjamu atveju nelaikytina pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismų praktikoje yra suformuota tokia taisyklė, jog reikalavimas, kad apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje 3K-3-241/2009). Toks aiškinimas, pasak Kasacinio teismo, suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Atsižvelgiant į tai, CK įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis). Pažymėtina, kad CK 6.166 straipsnyje vartojama formuluotė "oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas" nepalieka abejonių, jog ši prezumpcija gali būti taikoma tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių metu.

Nagrinėjamu atveju bankas pareigą informuoti ieškovą apie sutarties nutraukimą įvykdė tinkamai, išsiųsdamas pranešimą ieškovui paskutiniu žinomu adresu ((duomenys neskelbtini) ). Pažymėtina, kad nors pranešimas grįžo neįteiktas dėl priežasties „neatsiliepė į pranešimą“, kuri, pasak atsakovo, reiškia, kad asmens neradus namuose, jam pašto dėžutėje ar duryse paliekamas pranešimas apie laiško atsiėmimą ir susisiekimą su kurjeriu, ir su tokiu paaiškinimu nėra pagrindo nesutikti, o ieškovas neneigia, kad toks pranešimas dėl laiško atsiėmimo pas kurjerį jam buvo paliktas.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad atsakovas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą, o ieškovas nesielgė pakankamai rūpestingai nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų bei nesant duomenų, kad paskutiniais mėnesiais iki sutarties nutraukimo būtų bendradarbiavęs su banku sutarties vykdymo klausimais, darytina išvada, kad sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai.

Dėl liudytojų apklausos

Pasak apelianto, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme į posėdį nebuvo iškviesti ir liudytojais apklausti asmenys, t.y. atsakovo atstovės, paskolų restruktūrizavimo skyriaus klientų konsultantės: E. K. ir A. K., buvusi atsakovo darbuotoja K. G., tai teismas atsisakė padaryti formaliais pagrindais, dėl nurodyto nebuvo atskleista bylos esmė, pažeista ieškovo teisė į sąžiningą teismo procesą, šalių lygiateisiškumą. Kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Ieškovas, prašydamas iškviesti liudytojais nurodytus asmenis, nurodė, kad jie paliudytų dėl nusistovėjusios ilgalaikės bendradarbiavimo praktikos tarp šalių, tačiau kolegija pažymi, kad dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra, jos buvo tiriamos ir vertinamos teismui priimant sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą kviesti ieškovo nurodomus liudytojus dėl to, kad jie naujų aplinkybių nurodyti negali, procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui priteistinos pastarojo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad už teisines paslaugas, susijusias su procesinių dokumentų teisine analize bei atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu, patyrė 1 996,25 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą numatytas maksimalus dydis – 1 200 Lt, todėl kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nėra dėstoma naujų atsikirtimų lyginant su atsiliepimu į ieškinį, civilinė byla nėra sudėtinga teisės normų taikymo ir aiškinimo prasme, todėl tam nebuvo reikalingos didelės advokato laiko ir darbo sąnaudos, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nukrypti nuo rekomenduojamo maksimalaus dydžio nėra pagrindo, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str).

Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, apeliacinis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) Nordea Bank Finland Plc (AB), kodas 1680235-8, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, skyriaus kodas 112025592, 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.