Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-427-255/2014

Teisėja E. Žakevičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-10-3-00008-2012-8

2014 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Bertašienės, teisėjų Violetos Miliuvienės, Stasio Valužio, sekretoriaujant Ingai Navickienei

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. ir nukentėjusiosios M. P. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį (dėl įžeidimo 2011 m. rugsėjo 30 d.) 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl įžeidimo 2012 m. balandžio 11 d.) 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl įžeidimo 2012 m. birželio 1 d.) 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. Š. paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 9 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš R. Š. nukentėjusiosios M. P. naudai priteista 1500 Lt neturtinė žala bei 2500 Lt advokato išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. name (duomenys neskelbtini), išgriovė antro aukšto terasos tvorelę, dėl ko nukentėjusioji M. P. atvykusi į butą apie 15 val. norėjo su R. Š. išsiaiškinti tokio jo elgesio priežastis, šis užsipuolė ją ir apšaukė „keturake žiurke“, „Palangos paskutine kurva“, „paleistuve“, „žlibe“, „valkata“. Nepadoriai ir užgauliai buvo išvadinta B. A. girdint.

R. Š. nuteistas ir už tai, kad 2012 m. balandžio 11 d. sūnaus bute, (duomenys neskelbtini), su vaikais apsistojusi R. L. paskambino M. P. apie 13 val. ir pranešė, kad negali išeiti iš buto, nes ant durų sukrautos tvorelės dalys. M. P. nuvyko į namą ir savo jėgomis bandė nukrauti tvorelės dalis nuo buto durų ir atlaisvinti išėjimą. Tuo metu vedinas šunimis pasirodė R. Š. ir lipo į antrą aukštą. M. P. paklausus R. Š., kodėl jis taip padaręs, kad žmonės nebegali išeiti, R. Š. vėl išplūdo ją bjauriais žodžiais - „Palangos kurva“, „žiurke“, „blede“ bei pagrasino nuleisti nuo laiptų. Garsų R. Š. tyčiojimąsi girdėjo bute buvusi R. L., todėl nukentėjusioji buvo viešai pažeminta.

Be to, R. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 31 d. M. P. paskambino L. M., gyvenęs bute (duomenys neskelbtini), ir pranešė, jog R. Š. vėl išlaužė terasos pertvarą. Kitą rytą, 2012 m. birželio 1 d., dviračiu atvažiavus į (duomenys neskelbtini), M. P. pamatė ne tik išlaužytą terasos pertvarą, bet ir išgriautą gėlių darželio aptvarą. Prašė R. Š., kad jis nieko netvarkydamas, bent jau nedarkytų ir gerbtų kitų triūsą. Dėl sugadinto turto nukentėjusioji M. P. su dukra išvyko į policiją parašyti pareiškimą. Apie 16 val. 30 min. grįžo į namo kiemą (duomenys neskelbtini) gatvėje, nes turėjo atvykti L. M. atiduoti raktus. Kieme sutiko R. Š. ir jo sutuoktinę A. T., kurie buvo su savo šunimis. Bandė klausti kaimyno kuo jam užkliūva padarytas gėlynas, jis atsakė „tu čia blede, man nelegalių statybų nedarysi, niekas čia jam paminklų nestatys“. Su R. Š. nepavyko pašnekėti, nes R. Š. nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė nemalonius ir žeminančius žodžius, išvadindamas „beprote“, „keturake žiurke“, „valytoja“, „debile“, „kurva“, „paskutine miesto paleistuve“ ir pan. R. Š. besiplūstant nukentėjusiąją užpuolė ir įkando R. Š. šuo. Tai girdėjo automobilyje laukęs L. M..

Nukentėjusioji pripažįsta, kad tarp jos šeimos ir R. Š. yra nesutarimų dėl bendrosios nuosavybės, tačiau visus ginčus jie sprendžia civilizuotai kreipdamiesi į teismą, kai R. Š. šeimininkaudamas bendrojoje nuosavybėje kaip tinkamas, drįsta įžeidinėti tik nukentėjusiąją, galimai dėl jos senyvo amžiaus. Ginčas dėl terasos yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi, šioje civilinėje byloje šalimis buvo ieškovas N. P. ir atsakovas R. Š.. Teismų sprendimai civilinėse bylose, didžiąja dalimi palankūs nuteistajam, niekaip nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytus įžeidimus.

Teismo posėdyje nukentėjusioji M. P. ir jos atstovas advokatas D. Žiedas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis R. Š. ir jos gynėja advokatė D. Mauručaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus ir proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį, pripažindamas R. Š. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, bei paskirdamas proporcingą bausmę.

Dėl kaltės.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal minėtą nuostatą, teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia nuteistasis R. Š., įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leidžia konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, jog apylinkės teismas nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog R. Š. padarė BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas veikas, o nuteistojo teigimas, kad jis šio nusikaltimo nepadarė yra paneigtas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu. Todėl išteisinti nuteistojo dėl minėtų nusikaltimų padarymo nėra teisinio pagrindo.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo R. Š. parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus.

Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Pažymėtina, jog įžeidimas yra viešas, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti, nukentėjusysis suvokia, kad yra žeminamas. Įžeidimu yra kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Minėta, kad įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įvertinus R. Š. išsakytų teiginių turinį, juose vartojamų atskirų žodžių reikšmes bei jų visumą, kontekstą, kuriame jie buvo išsakyti, nėra abejonių, kad jie buvo užgaulūs bei žeminantys, neatitinkantys visuomenėje nustatytų normų. Nors kiekvienas asmuo pats asmeniškai sprendžia, ar kaltininko padarytas jo įvertinimas yra įžeidžiantis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinime inkriminuotus žodžius vertino atsižvelgiant į visuomenėje susiformavusias visuotinai priimtas garbės ir orumo sąvokas. Šiuo atveju aiškiai matyti, kad R. Š. suvokė užgaulią ir žeminančią savo žodžių M. P. prasmę ir siekė šitaip ją pažeminti, t. y. nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Nors nuteistojo skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien privačios kaltintojos M. P. ir jos kviestų liudytojų parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog M. P. parodymai nėra prieštaringi, jie esminėse detalėse sutampa su liudytojų parodymais ir vieni kitus papildo. Nukentėjusioji M. P. visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nuosekliai papasakojo visų trijų įvykių faktines aplinkybes, paaiškino, jog R. Š. yra nuolat puolama, įžeidinėjama, jis 2011 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. balandžio 11 d., 2012 m. birželio 1 d. ją užsipuolė vadindamas necenzūriniais žodžiais, po vieno konflikto kai įkando kaltinamojo šuo kreipėsi į gydytojus, R. Š. niekada nesakė jokių necenzūrinių žodžių ir jokio fizinio smurto nenaudojo. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga - nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 11, 13), Klaipėdos VPK Palangos miesto PK 2012 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. 30-60-S-6969 (b. l. 12), bei baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų B. A., L. M., R. L. ir J. I. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosekliai išanalizavo. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šiais parodymais, nes šie liudytojai yra suinteresuoti. Tačiau tokie apelianto teiginiai nepagrįsti. Tai, kad apie įvykį nukentėjusioji M. P. papasakojo savo aplinkos žmonėms, o būtent dukrai J. I., jos parodymai negali būti savaime atmesti vien todėl, kad tai nukentėjusiosios aplinkos žmonės. Pažymėtina, kad liudytojos J. I. parodymai atitinka nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymus, šiuos parodymus patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys. Liudytojai B. A., L. M. ir R. L. nuomojosi pas M. P. butą, už nuomos paslaugas sumokėjo, jų ir nukentėjusiosios nesieja jokie santykiai, vien todėl, kad jie nuomojosi butą iš M. P., negali būti laikoma suinteresuotumu. Be to, teismas sutinka su nukentėjusiosios argumentu, kad visi šie liudytojai parodymus davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai rodo jų patikimumą, nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti R. Š., jų aiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais pripažindamas R. Š. kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Deklaratyvūs skundo teiginiai, kad liudytojai B. A., L. M. ir R. L. negalėjo girdėti R. Š. ir M. P. konflikto metu pasakytų nuteistojo žodžių, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, visi apklausti liudytojai patvirtino, kad R. Š. pasakė įžeidžiančius žodžius M. P.. Apelianto samprotavimai apie tai, kad neįtikėtina, jog visais inkriminuojamais atvejais įžeidžiantys žodžiai, kuriuos nurodo nukentėjusioji, yra visiškai identiški, neturi jokios teisinės reikšmės, tik pats nuteistasis gali paaiškinti, kodėl visais atvejais jis nukentėjusiąją įžeidinėjo tokiais užgauliais ir žeminančiais žodžiais, kuriuos patvirtino girdėję pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. Nuteistojo pamastymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis yra ne konfliktiškas žmogus, yra menininkas ir tikrai jo būdas yra labai ramus, jis tik išimtiniais atvejais gali pavartoti kokį nors necenzūrinį žodį, tačiau iškeikti kitus asmenis, o tuo labiau pagyvenusią moterį, jam yra žema. Tačiau iš Lietuvos Respublikos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančio 2012 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad R. Š. yra baustas administracine tvarka už tai, kad viešoje vietoje keikėsi necenzūriniais žodžiais, daužė stalus, įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą, todėl šie duomenys prieštarauja apelianto skunde nurodytiems teiginiams. Šie R. Š. asmenybę charakterizuojantys duomenys paneigia apelianto argumentus, kad jis tik išimtiniais atvejais gali pavartoti kokį nors necenzūrinį žodį, o iškeikti kitus asmenis jam yra žema.

Apeliantas savo skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėsto daug argumentų apie tai, kad jo nesutarimai su M. P. yra seni, nes jie ne vieną kartą bylinėjosi teisme, o teismų sprendimai yra palankūs jam. Šie skundo argumentai, sprendžiant klausimą, ar R. Š. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis, nėra teisiškai reikšmingi. Pažymėtina, kad esami nesutarimai negali pateisinti viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje M. P. atžvilgiu pavartotų įžeidžiančių bei necenzūrinių žodžių. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs BK 155 straipsnyje įžeidimo sudėtis, nenustatė būtinų nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių - motyvo, tikslo. Tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti pagal BK 155 straipsnio 1 ar 2 dalį neturi reikšmės paskatos, dėl kurių kaltininkas savo veiksmais įžeidė žmogų, taip pat rezultatas, kurio buvo siekiama įžeidinėjant žmogų. Minėtos aplinkybės yra svarbios tik parenkant bausmės rūšį ir jos dydį kaltininkui. Todėl tai, kad R. Š. išsakyti įžeidžiantys žodžiai buvo galimai išprovokuoti pačios nukentėjusiosios M. P. elgesio, nėra reikšminga vertinant R. Š. veiksmų atitikimą BK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Tai, kad apeliantas nurodo, jog tarp jo šeimos bei nukentėjusiosios nuolat kyla konfliktai dėl nuosavybės, nepaneigia jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje teigia, kad svarbu nuspręsti, ar jo veiksmai atitinka BK 155 straipsnio l dalį ar 2 dalį, kadangi šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pasisakyta, nebuvo analizuota viešos vietos sąvoka, neanalizuota žmogaus garbės ir orumo sąvoka.

BK 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. Taigi, iš esmės šios dvi veikos skiriasi tuo, kad BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika turi būti padaroma viešai. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.). Nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimui reikalinga nustatyti ir tai, kad įžeidimas yra viešas, t. y. tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad R. Š. veiksmai atitinka BK 155 straipsnio 1 dalies sudėtį, nes terasa, laiptinė ir namo kiemas yra vieša vieta, kadangi į šias vietas turi teisę patekti kiti asmenys ir čia būnant jiems keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Liudytojai B. A., L. M. ir R. L. patvirtina, kad jie girdėjo R. Š. M. P. pasakytus įžeidžiančius žodžius, todėl jie buvo pasakyti viešai, girdint kitiems asmenims. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo R. Š. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 155 straipsnio 2 dalį.

Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo motyvus apie asmens garbės ir orumo sąvokas, pažymėtina, kad informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia priemonė, todėl ji turėtų būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), kai akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių, tačiau nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad R. Š. M. P. išsakyti žodžiai yra užgaulūs, žeminantys ją, neatitinkantys visuomenėje nustatytų normų, todėl atitinka BK 155 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Dėl bausmės

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą bei parinkdamas ir skirdamas R. Š. bausmę – laisvės apribojimą, atsižvelgė į tai, kad jis neteistas, padarė tris nesunkius tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo padaryta nusikalstama veika nesukėlė sunkių pasekmių. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas R. Š. skyrė laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei šios bausmės vidurkis. Nukentėjusioji prašo paskirti R. Š. griežtesnę bausmę, o nuteistasis prašo perkvalifikuoti jo veiką į BK 155 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Kadangi anksčiau aptartais motyvais nustatyta, kad nėra teisinio pagrindo R. Š. veiką kvalifikuoti pagal BK 155 straipsnio 2 dalį, bei į tai, kad R. Š. neprisipažino nusikaltęs, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesigaili dėl sukeltų padarinių, nukentėjusiosios neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino ir net nesistengė to padaryti, nėra pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad R. Š. buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, mažesnė nei šios bausmės vidurkis, todėl pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, kad tokia bausmė gali pasiekti bausmės tikslus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas bausmę nuteistajam R. Š., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. R. Š. padarė tris tyčinius nesunkius nusikaltimus, anksčiau nebuvo teistas, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

BK 155 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl įžeidimo 2011 m. rugsėjo 30 d.) R. Š. buvo skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl įžeidimo 2012 m. balandžio 11 d.) buvo skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl įžeidimo 2012 m. birželio 1 d.) buvo skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl įvertinusi visas nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės nėra per švelnios ir jas griežtinti nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Bendrindamas nuteistajam nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 63 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti aiškiai per švelnia ir R. Š. paskirtą galutinę subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Apeliantės nurodyti motyvai, kad R. Š. būdamas menininku-fotografu ir nedirbdamas pagal darbo sutartį jam paskirto įpareigojimo nevykdymą galės pateisinti savo darbu, yra deklaratyvūs. Pažymėtina, kad bausmės vykdymą kontroliuoja laisvės apribojimo bausmės vykdymo institucija (Probacijos tarnyba) ir jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles, todėl įpareigojimų nevykdymo atveju bausmė gali būti pakeista areštu. Todėl nukentėjusiosios spėjamas paskirtos bausmės nevykdymas ar netinkamas bausmės vykdymas ateityje negali būti pagrindas griežtinti paskirtą bausmę.

Iš anksčiau išdėstytų argumentų matyti, kad nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam, todėl laikyti už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę aiškiai per švelnia ir ją griežtinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Civiliniu ieškiniu nukentėjusioji prašė priteisti jai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad R. Š. įžeidė garbaus amžiaus, gerokai už jį vyresnę moterį, į tai, kad nėra duomenų, jog R. Š. veiksmai sukėlė rimtų pasekmių nukentėjusiosios sveikatai, bei įvertinęs tai, kad nukentėjusiosios sūnus ir R. Š. yra bendrasavininkai ir tarp kaltinamojo ir M. P. šeimos dėl turtinių nesutarimų kyla konfliktų, todėl padarytos nusikalstamos veikos yra minėtų konfliktinių santykių pasekmė, be to, įvertinęs ir nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas nukentėjusiajai priteistinos žalos dydį sumažini iki 1500 litų.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji dėl R. Š. nusikalstamų veikų išsigando, kreipėsi į medikus, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad buvo sutrikdyta jos sveikata, kad nusikalstama veika jai sukėlė sunkių padarinių. Nepaisant to, teismas pripažįsta, kad įžeidimas M. P. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, ji jautėsi pažeminta, tačiau tai buvo trumpalaikio pobūdžio neurologinio, dvasinio pobūdžio sukrėtimai, kurie praėjo patys savaime ir dėl to nesumažėjo nukentėjusiojo darbingumas ar bendravimo galimybės, liekamųjų reiškinių neliko, todėl įvertinus šią aplinkybę neturtinės žalos dydis sumažintas pagrįstai. Apeliantė nesutinka su teismo motyvu mažinti jai neturtinės žalos dydį todėl, kad jos elgesys taip pat turėjo įtakos konfliktų atsiradimui. Tačiau pažymėtina, kad priteistinos neturtinės žalos dydis nebuvo sumažintas tik dėl šios aplinkybės, teismas neturtinės žalos dydį nustatė atsižvelgdamas į nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, į nuteistojo asmenybę, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus mano, jog Palangos miesto apylinkės teismo priteista 1500 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui yra teisinga, protinga ir pakankama, didinti neturtinės žalos sumą nėra teisinio pagrindo. Apeliantė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokio dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, nepažeidė nei BPK, nei CK normų.

Dėl proceso išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

Nukentėjusioji prašė priteisti jai 6500 Lt už advokato pagalbą du kartus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir vieną kartą apeliacinės instancijos teisme. Taip pat apeliaciniu skundu prašo priteisti 1000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teismo nuosprendžiu iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajai priteista 2500 Lt proceso išlaidų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji advokatui už skundo surašymą ir atstovavimą pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sumokėjo 3000 Lt (1 t., b. l. 8). Nustatyta, kad pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme vyko penki posėdžiai, visų jų metu dalyvavo nukentėjusiosios atstovas advokatas D. Žiedas. Tačiau pažymėtina, kad pirmasis posėdis truko tik 15 minučių, kadangi neatvyko kaltinamasis, antrasis posėdis truko tik 30 minučių, byla nebuvo pradėta nagrinėti nes nukentėjusiosios dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, trečiasis įvyko taikinamasis teismo posėdis, kurio metu proceso dalyviai bandė susitaikyti, tačiau nepasiekus susitarimo, byla buvo perduota nagrinėti teisiamajam posėdžiui. Per kitus du posėdžius byla buvo išnagrinėta iš esmės. Pažymėtina ir tai, kad antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji prašė priteisti tik 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, nors antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvyko du teismo posėdžiai, per kuriuos byla buvo išnagrinėta iš esmės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai, kad byla nėra sudėtinga, nukentėjusiosios prašomos priteisti 3000 Lt proceso išlaidos pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažintinos per didelėmis.

Nukentėjusioji taip pat prašė priteisti 3000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (1 t., b. l. 134). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios advokatas paruošė apeliacinį skundą ir dalyvavo viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, kuriame įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Pažymėtina ir tai, kad už tokias pačias paslaugas ir dar atsikirtimo surašymą antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji prašo priteisti tik 1000 Lt. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 3000 Lt suma už advokato pagalbą pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, yra aiškiai per didelė, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka darbo ir laiko sąnaudų, bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. P. patirtas išlaidas sumažino iki 2500 Lt, jos atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, todėl pagrįstai priteistos iš nuteistojo. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad šitaip sumažinus atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė, atsižvelgiant į jai priteistos žalos dydį nepasiekiamas teisingumas ar užkertamas kelias į kvalifikuotą teisinę pagalbą, kadangi bylinėjimosi išlaidos nėra tapačios priteistai žalai. Bylinėjimosi išlaidos turi būti teisėtos ir pagrįstos, atitikti bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, įvertinus visas šias aplinkybes, laikytina, kad 6500 Lt suma yra neproporcinga ar neadekvati atliktam darbui, todėl sumažinta pagrįstai. Apeliantės ir jos atstovo nurodyti argumentai apie didelių nuostolių patyrimą ir teisingumo nepasiekimą, nėra pagrindas didinti išlaidas advokato pagalbai, kadangi, kaip minėta, tokios išlaidos turi būti teisėtos ir pagrįstos.

Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, jų skundai yra atmetami. Nukentėjusiosios atstovas advokatas D. Žiedas rengė apeliacinį skundą, atsikirtimą į R. Š. apeliacinį skundą, dalyvavo 2014 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje nagrinėjat bylą Klaipėdos apygardos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo išteisinti nuteistąjį R. Š. ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas bei į nukentėjusiosios atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (1000 Lt) yra realios ir pagrįstos, todėl nukentėjusiajai priteistinos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios M. P. ir nuteistojo R. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiajai M. P. iš nuteistojo R. Š. priteisti 1000 Lt proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.