Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-09 · Byla Nr. Iv-739-437/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-739-437/2011Sprendimas · 2011-12-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-09
Bylos Nr.
Iv-739-437/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02575-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Raimondas Blauzdžius
Pareiškėjas
G. S.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-739-437/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02575-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. S. padavė teismui prašymą (b. l. 1–2), kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (toliau – VSAT) Vilniaus rinktinės neišmokėtą 1051,61 Lt darbo užmokesčio dalį už 2007–2008 m.

Prašyme paaiškina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 208 str. 2 d. ir 298 str. nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu byloje Nr. 144/07-17/08-25/08-39/08 dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. kovo mėn. kreipėsi į VSAT Vilniaus rinktinės vadą su prašymu išmokėti jam neišmokėtą atlyginimo dalį arba išduoti pažymą apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, 23 str. 2 dalyje nustatytą 70 proc. ribą, nurodant priskaičiuotas, bet neišmokėtas sumas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu ir atliktas papildomas užduotis nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Nurodo, kad atsakydamas į jo prašymą VSAT Vilniaus rinktinė atsiuntė jam asmeninių uždarbio kortelių kopijas už 2007–2008 m., iš kurių matosi, kad jam buvo priskaičiuota, bet neišmokėta darbo užmokesčio suma, taikant 70 proc. ribojimą: už 2007 m. – 661,70 Lt ir už 2008 m. – 389,91 Lt (viso 1051,61 Lt).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė prašymą ir prašė jį patenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas nepažeidė 3 metų ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad yra skirti pinigai iš biudžeto darbo užmokesčio nepriemokoms grąžinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT Vilniaus rinktinė su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, skundą patenkinus sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–12) paaiškina, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra ir kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).

Nurodo, kad VSAT Vilniaus rinktinė yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

Pažymi, kad civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kuriuos nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (CK 1.131 str.).

Remiasi CK 6.273 str., 6.271 str. 1, 4 d., 6.263 str. 1 d., DK 27 str. 2, 5 d., 298 str., ABTĮ 22, 23, 48 ir 52 str.

Nurodė, kad prašymo tenkinimo atveju, turėtų būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas dirba VSAT Vilniaus rinktinės specialistu ir 2007–2008 m. VSAT Vilniaus rinktinė pareiškėjui dėl taikyto 70 proc. pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo nesumokėjo 1051,61 Lt darbo užmokesčio dalies (b. l. 3–6, 13–76).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 – 26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos, tačiau prašo tam tikram laikotarpiui taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 30 d. (prašymą įteikė paštui) ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgdamas į tai, kad darbo užmokestis už praėjusį mėnesį pilnai išmokamas kito mėnesio pirmosiomis dienomis, teismas reikalavimo daliai – 212,11 Lt nepriemoka – laikotarpiui nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2007 m. birželio mėn. taiko ieškinio senatį, ir šioje dalyje skundą atmeta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1735/2010, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT Vilniaus rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pareiškėjo G. S. prašoma priteisti nepriemokų sumą, dėl kurios jis kreipėsi nepažeisdamas senaties termino – 839,50 Lt, susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

LR CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo pareikštas 2010 m. ir į Lietuvos valstybės turtinės padėties pokyčius nuo 2010 m., sprendžia, kad nėra pagrindo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 4 p., 127, 129 str., LR CPK 284 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

Pareiškėjo G. S. prašymą patenkinti iš dalies.

Priteisti G. S. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 839,50 Lt (aštuonis šimtus trisdešimt devynis litus ir 50 centų) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitą skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuriai pritaikytas ieškinio senaties terminas skundą atmesti.

Netenkinti prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Raimondas Blauzdžius