Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. M. K. (S. M. K.) ir M. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato asmenų, turinčių teisę pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Įstatymo 2 straipsnis), dokumentų, pagrindžiančių turėtas nuosavybės teises, sąrašą (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), valstybės institucijas, įgaliotas pateiktus prašymus nagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus (Įstatymo 17 straipsnis), ir kt. Įstatymo nustatyta, kad asmuo, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu turi pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokiais dokumentais laikytini išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Dokumentų sąrašas tikslinamas Įstatymo lydimuosiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Tik tuo atveju, kai dokumentų nėra išlikę ar jų nepakanka, asmuo turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-06-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011 nurodė, jog pastaraisiais metais suformuotoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Tai reiškia, kad, administracine tvarka sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, asmuo gali pateikti pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Minėta, kad kai asmuo negali gauti tam tikrą juridinį faktą patvirtinančių dokumentų arba jie prarasti, jis gali kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą. (...) Tai, kad tokiu atveju procesas vyksta ne administracine, o civilinio proceso nustatyta tvarka, lemia įrodinėjimo skirtumus. Spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, teismas visų pirma vadovaujasi CPK nustatytomis normomis, tarp jų ir reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse nurodytomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis; įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Taigi CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra daug platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 1991-11-25 J. K. pateikė tuometinei (duomenys neskelbtini)apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti V. K., gim. (duomenys neskelbtini)m., 6 ha žemę (b.l. 36-37). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisija, išnagrinėjusi dokumentus, t.y. Lietuvos valstybinio archyvo 1993-10-01 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo K. V. buto – ūkio lape įrašyti: K. V., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, žmona J., sūnus A. (duomenys neskelbtini), taip pat K. A. V. gimimo liudijimą, K. A. V. mirties liudijimą bei K. A. V. ir Š. J. santuokos liudijimą; 2011-10-04 posėdyje nutarė, jog esamų dokumentų dėl buvusio savininko V. K. turėtos žemės (duomenys neskelbtini), nepakanka nuosavybės teisėms atkurti, ir pasiūlė J. K. įpėdiniams dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų (b.l. 18-20). Šis komisijos posėdžio protokolas ir pasiūlymas pareiškėjų atstovei buvo išsiųstas 2012-04-24 (b.l. 14-15).

Pareiškėjai, pagrįsdami reikalavimą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, teigia, jog žemę buvęs savininkas V. K. paveldėjo po savo tėvo J. K. mirties. Kaip matyti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-04-23 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų, - (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės sklypų 1923-11-30 sąraše įrašytas K. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 5 deš. žemės; (duomenys neskelbtini) valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byloje taipogi yra įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas K. J., A., ir skiltyje „ar turi skirtinės žemės“ įrašyta „5 deš. žemės, paveldėtos po žmonos“ (b.l. 24-25). Pareiškėjų nurodytas aplinkybes, jog 1928 m. taikos teismo nuosprendžiu 1/3 dalis žemės buvo priteista kitiems asmenims, patvirtina 1928-07-31 (duomenys neskelbtini) taikos teismo sprendimas, kuriuo nutarta B. V. ir T. B. pripažinti mirusio K. V. paliktų vieno trečdalio žemės ir kluono, esančių (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teisę, išimti minėtus objektus iš J. K. bei K. A. valdos ir atiduoti juos B. V. bei T. B. valdon (b.l. 29-32). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neneigia aplinkybių, jog po 1928 m. teismo sprendimo, J. K. nuosavybės teise valdė 3,33 deš. žemės.

Kaip minėta, atkuriant nuosavybės teises į žemę yra svarbu, kas tą žemę nuosavybės teise valdė nacionalizavimo momentu. Pareiškėjai teigia, jog buvęs žemės savininkas J. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau jokių dokumentų apie jo mirties datą archyvuose nerado (78-80, 125). Kadangi ši aplinkybė reikšminga juridinę reikšmę dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui, papildomai prašo nustatyti faktą, kad J. K. mirė (duomenys neskelbtini). Pagrįsdami reikalavimą, pateikė (duomenys neskelbtini) 2013-04-11 pažymą, kurioje nurodyta, jog seniūnijos duomenimis, pil. J. K., gim. (duomenys neskelbtini)m., miręs (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) ., ir yra palaidotas (duomenys neskelbtini) kapinėse (pagrindas – J. K. paminklas (duomenys neskelbtini) kapinėse) (b.l. 124); taip pat pateikė nuotrauką iš (duomenys neskelbtini) kapinių, iš kurios matyti, jog ant kryžiaus esančioje lentelėje yra duomenys, jog J. K., gimęs (duomenys neskelbtini) m., mirė (duomenys neskelbtini) m. (b.l. 140). Kaip matyti iš 2012-04-24 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos, 1942-05-27 gyventojų surašymo žiniose duomenų apie J. K. jau nėra (Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo buto ūkio lape įrašytos trys šeimos – V. K., A. K. bei K. A.; V. K. šeimoje įrašyta motina V. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., t.y. J. K. sutuoktinė) (b.l. 22-23). Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., nurodė, jog J. K. mirė iki (duomenys neskelbtini) metų, tikslios datos pasakyti negalėjo (b.l. 120). Liudytoja J. P. nurodė, jog draugavo su pareiškėjų kaimynais; labiau pažinojo pareiškėjo senelį V., tačiau pamena, kai (duomenys neskelbtini) m. mirė jo prosenelis J,, kuris palaidotas (duomenys neskelbtini), yra kapas; teigė, jog vaikai viską sužinodavo (b.l. 166). Pareiškėjas išsamiai ir nuosekliai paaiškino, iš kur žinoma tiksli mirties data, t.y. susiejo su įsimintina aplinkybe, kad J. K. mirė per (duomenys neskelbtini), kad dėl gedulo nebuvo mirusiojo sūnaus A. vestuvių šventės (2001-04-24 Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog A. K. susituokė (duomenys neskelbtini) (Atkūrimo byla)). Pareiškėjas nurodė, kad prosenelis mirė sava mirtimi.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius 2013-05-28 atsisakė atkurti J. K. mirties įrašą, ir pasiūlė kreiptis į teismą (b.l. 139). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visumos, t.y. pareiškėjų, jų atstovės paaiškinimų, aptartų rašytinių įrodymų, liudytojos parodymų, - pakanka konstatuoti faktą, jog J. K. mirė (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjams kitu būdu negalint gauti šį faktą patvirtinančių dokumentų, pareiškimo reikalavimas tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. K. mirė (duomenys neskelbtini) (CPK 444 str. 2 d. 7 p.).

Palikimo atsiradimo momentu galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1127 straipsnyje buvo nustatyta, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos mirties priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškos ir moteriškos lyties (...)“. Žmona gauna po vyro ¼ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe; jeigu nėra įpėdinių, tad žmona gauna po vyro kitas ¾ dalis iki gyvos galvos arba ligi ji ištekės (Sąvado 1148 straipsnis). Pagal šio įstatymo 1261 straipsnį - palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų, nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Rusų Senato sprendimuose pasisakyta, jog įpėdiniui iš įstatymo (1222 ir 1254 str.) palikimas priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio atskiro teismo patvirtinimo (71/1150). Įstatymas leidžia įpėdiniams kreiptis į teismą, kad nustatytų jų teises tais atvejais, kai jie tai išranda reikalinga (80/101)“, „palikimas laikomas priimtas, kada įpėdinis: nors tiesiog ir nepareiškė savo valios, bet turėjo ir naudojo tą turtą savo asmens pelnui (69/1226, 88/71,93/88)“. Vyriausiojo tribunolo sprendime nurodyta, jog įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktinai valdyti pačiam, ar kam kitam pavedus valdyti (V.T.K.S. 1927.I.3 Nr. 217).

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog J. K. turėjo du sūnus, t.y. V. bei A. (b.l. 33; Atkūrimo byloje esantis 2001-05-02 Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš aukščiau minėtos 2012-04-24 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos (b.l. 22) matyti, kad J. K. sutuoktinė V. buvo įrašyta į 1942 m. gyventojų sąrašus. Taigi, po J. K. mirties liko du vaikai ir sutuoktinė. Duomenų apie kitus J. K. įpėdinius nėra.

Pareiškėjai nurodo, jog J. K. sūnus V. po tėvo paveldėjo 1,25 deš. žemės ir šį žemės kiekį nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos. 1993-10-01 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime nurodyta, jog žinių apie V. K. T. kaime turėtą žemę nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta (b.l. 39). Teismo posėdyje apklausta liudytoja J. Š. nurodė, kad jų žemės buvo šalia J. K. žemės; patvirtino pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kad po J. K. mirties žemę paveldėjo ir valdė jo sūnūs A. ir V.; J. žmona V., kuri mirė (duomenys neskelbtini) m., gyveno su sūnumis A. ir V., kurie paveldėtą žemę dirbo, kol atėmė kolūkis (b.l. 121). Liudytoja J. P. taipogi patvirtino, kad po J. mirties žemę padalino sūnums V. ir A.; kiek tiksliai žemės buvo nežino – 5 ar 6 hektarai; dirbo žemę iki karo, turėjo arklį (b.l. 166). Pareiškėjai pateikė 2013-05-17 Žemės sklypo ribų nustatymo schemą, kurioje pagal liudytojų J. P. ir J. Š. paaiškinimus pažymėta buvusi J. K. bei V. K. sklypo riba (b.l. 159). Aplinkybes, kad J. K. sūnūs V. ir A. T. kaime valdė vienodą žemės kiekį, iš dalies patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-04-24 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys apie po žemės nacionalizacijos naudotą žemę, o būtent pažymoje nurodyta, jog privalomų pardavimo prievolių 1941 m. byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus pieno gamintojų sąraše (lydraščio data – 1941-10-21) įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas K. V.; skiltyje „Valdomas naudojamos žemės plotas ha“ įrašyta „1“ (b.l. 22); analogiškas įrašas minėtame pieno gamintojų sąraše yra ir apie A. K. (b.l. 38). Dokumentų apie V. V. K. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, jos įgijimą bei dokumentų apie žemės pardavimą, testamento Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose nerasta (b.l. 107).

Bylos duomenimis, pareiškėjai yra testamentiniai J. K., mirusios (duomenys neskelbtini), įpėdiniai, paveldėję jos teisę atkurti nuosavybės teises į jos vyro A. K. tėvo V. K. nacionalizuotą turtą (b.l. 34-35, 40-47, Atkūrimo byla).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, pareiškėjų, jų atstovės paaiškinimus, liudytojų J. P. ir J. Š. parodymus, patvirtinančius pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kad V. K. žemę paveldėjo po savo tėvo mirties, taip pat atsižvelgus į palikimo atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, pagal kurį palikimas buvo laikomas priimtas, kada įpėdinis tiesiog turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui, ir nebuvo reikalingas joks atskiras patvirtinimas, į tai, jog byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą apie iki nacionalizacijos buvusį turto perleidimą, į archyvinius duomenis apie po nacionalizacijos V. K. naudotą žemę, todėl darytina išvada, jog byloje surinktų įrodymų visumos pakanka konstatuoti faktą, kad po J. K. mirties jo sūnus V. K. paveldėjo 1,25 dešimtinių žemės ((3,33 deš. – 0,8325 deš.( ¼ sutuoktinei tenkanti dalis)/2), (duomenys neskelbtini), ir tokį žemės kiekį nuosavybės teisėmis valdė iki 1940 m. nacionalizacijos.

Dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad praleidus šiame įstatyme nustatytą terminą (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Iš bylos medžiagos matyti, jog tinkamas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pasiūlymas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo arba pateikti papildomus dokumentus pareiškėjų atstovei buvo išsiųstas tik 2012-04-24 raštu (b.l. 14-15), pareiškėjai į teismą kreipėsi 2012-06-15 (b.l. 2); pasiūlyme terminas, per kurį pareiškėjai gali atlikti jame nurodytus veiksmus, nebuvo nurodytas. 2011-11-25 raštu siųstas Komisijos pasiūlymas bei posėdžio protokolas buvo dėl buvusio savininko A. K. žemės bei skirtas būtent šio asmens įpėdiniams (b.l. 9-13). Suinteresuoto asmens argumentai, jog pareiškėjai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, delsė pateikti trūkstamus dokumentus, nėra teisiškai svarūs, kadangi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sudaryta komisija, tik 2011-10-04 nagrinėjo prie 1991 m. J. K. prašymo pateiktus dokumentus ir pati pareiškėjams pasiūlė kreiptis į teismą. Atsižvelgtina ir pareiškėjų pateiktus įrodymus, kad sprendimas atkurti nuosavybės teises mirusiajai J. K. į kito savininko žemę buvo priimtas tik 2009-03-12, o tai rodo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas trunka ilgai; be to, pareiškėjai negavo oficialaus pranešimo apie trūkstamus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į V. K. žemę. Įvertinus pareiškėjų paaiškinimus, taip pat aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas mano, jog įstatymo nustatytas terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, ir pripažįsta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyto termino pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšius su žemės savininku patvirtinančius dokumentus praleidimo aplinkybės yra svarbios. Išdėstytų aplinkybių pagrindu bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, terminas pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujintinas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų S. M. K., M. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, tenkintinas (CPK 444 str. 2 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu:

1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K., gimęs (duomenys neskelbtini) m., mirė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. (V.) K., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,25 deš., t.y. 1,37 ha, žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini).).

Atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje 4 dalyje numatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku patvirtinančius dokumentus.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.