Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-40-483/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-03-01
Bylos Nr.: 1A-40-483/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Elena Vainienė
Nuteistasis: R. L.
Nukentėjusysis: R. G., Kauno teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Raimundas Gargasas

Kategorijos

1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str.)
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
2.1.8Daiktai (BPK 91-94 str., 96 str. 2 d., 97, 98 str.)
2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt str.)
2.3.2.2.13Nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256 str.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-40-483/2017Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00437-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 1.2.4.4.1; 2.1.8; 2.1.15.3.3.3; 2.3.2.2.13; 2.4.6.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

ekspertams Henrikui Daujotui, Robertui Obrikiui, Vidmantui Mikeliūnui, Algirdui Jokšai, Janušui Rybalko,

specialistui Robertui Valkeriui,gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,nuteistajam R. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo R. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką R. L. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas 2013 m. birželio 7 d. (1 para), prilyginant ją dviem laisvės apribojimo dienoms.

Nukentėjusiojo R. G. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Iš R. L. nukentėjusiajam R. G. priteista 810,94 eurų atstovavimo išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Iš R. L. valstybės naudai priteista specialistui išmokėta 17,49 eurų suma, ją pripažinus proceso išlaidomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. birželio 6 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), E. J. priklausančios sodybos lauko virtuvėje, konflikto dėl asmeninių paskatų su K. G. metu, tyčia sudavė ranka vieną smūgį K. G. iš priekio į dešinę veido pusę, padarydamas jam skeveldrinius dešinio viršutinio žandikaulio lūžius, dešinio skruostikaulio kaktinės ir kaktikaulio skruostinės ataugų lūžius, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinančią į skruostą, kraujosruvą dešinio antakio dešinėje akiduobėje, dešinio skruosto, dešinio viršutinio žandikaulio minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinėje kaktos pusėje, taip padarydamas nukentėjusiajam K. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

R. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. birželio 6 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), E. J. priklausančios sodybos lauko virtuvėje, dėl asmeninių paskatų, konflikto su K. G. metu, tyčia sudavė kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ranka, kumštis, koja ir pan., mažiausiai vieną smūgį K. G. iš priekio į dešinę veido pusę, padarydamas jam galvos sumušimą, lydimą poodinių kraujosruvų dešinės akies vokuose-skruoste, kraujosruvų dešinio antakio-akiduobės-skruosto-viršutinio žandikaulio audiniuose, skeveldrinių dešinio viršutinio žandikaulio-akiduobės apatinės ir viršutinės sienų, dešinio skruostikaulio kaktinės ir kaktikaulio skruostinės ataugų lūžiu, padarydamas nukentėjusiajam K. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kas sukėlė išorinį ir vidinį nukraujavimą bei mažakraujiškumą po nukraujavimo, kuriam lemiamos įtakos turėjo nukentėjusiojo K. G. vartojamas neleidžiančio susidaryti kraujo krešuliams medikamentas varfarinas kartu su etilo alkoholiu, dėl ko nukentėjusysis K. G. 2013 m. birželio 6 d., 23.55 val., mirė VšĮ „Raseinių ligoninė“, ir tokiu būdu jis tyčia nužudė nukentėjusįjį K. G., t. y. buvo kaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo R. L. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose; patenkinti Kauno teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo R. G. civilinius ieškinius.

Prokurorė nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad R. L. sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veido dešinę pusę, dėl ko buvo padaryti atitinkami sužalojimai bei nesunkus sveikatos sutrikdymas, tokiu veiksmu nebuvo siekiama nukentėjusiajam atimti gyvybę, jog kaltinamasis pagal jo turimą gyvenimišką patirtį ir specialaus išsilavinimo neturėjimą negalėjo numatyti, kad dėl jo atliktos veikos ir nukentėjusiojo vartoto per didelio vaisto - varfarino kiekio ir alkoholio gali susiformuoti vidinis kraujavimas, kuris išoriškai nestebimas, galėjo jau būti išsivystęs ir iki 2013 m. birželio 6 d., 18 val., todėl kaltinamojo R. L. veiką kvalifikavo pagal faktiškai atsiradusius padarinius, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį.

Prokurorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio medicinos eksperto A. Jokšo specialisto išvada prieštarauja teisminio bylos nagrinėjimo metu paskirtai ir atliktai Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus komisijos ekspertizės aktui, o pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių teisiamajame posėdyje iškilusiems neaiškumams pašalinti, neskyrė pakartotinės kompleksinės teismo medicinos ekspertizės, nors toks prašymas ir buvo pateiktas.

Prokurorė teigia, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad K. G. iš nosies pradėjo bėgti kraujas tik po to, kai nukentėjusiajam smūgį į veidą sudavė R. L. ir jis nugriuvo lauko virtuvėje. Liudytoja J. P. parodė, kad kraujas K. G. ėmė bėgti po nuvirtimo. Byloje nėra jokių duomenų: nei liudytojų parodymų, nei medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad K. G. iki 2013 m. birželio 6 d., 18 val., t. y. iki smūgio sudavimo, būtų prasidėjęs savaiminis vidinis kraujavimas į virškinamąjį traktą dėl „varfarino“ perdozavimo. Šiaulių ligoninės veido ir žandikaulių chirurgas Robertas Valkeris aiškiai nurodė, kad kraujavimas iš žandinio sinuso gali išsiveržti per išorinę nosies landą į išorę ir per tą pačią nosiaryklę, kraują nuryjant, į virškinamąjį traktą, kas ir paaiškina K. G. prasidėjusį kraujavimą per nosį ir kraujo atsiradimą virškinamajame trakte. Todėl prokurorė daro išvadą, kad tiesioginė ir vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis ėmė ūmiai kraujuoti, buvo nuteistojo smūgis ranka į nukentėjusiojo dešinę veido pusę. Taip pat apeliantė nurodo, kad nepaisant to, kad byloje nustatyti papildomi veiksniai, lėmę nukraujavimą, egzistuoja tiesioginis ir pagrindinis priežastinis ryšys tarp R. L. neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių.

Nuteistasis R. L. nepripažino kaltės sudavęs nukentėjusiajam K. G. vieną smūgį ranka į dešinę veido pusę, nenurodė, kokius ketinimus turėjo suduodamas jam smūgį, todėl kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai - psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai byloje nustatomi įvertinus išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nors K. G. buvo suduotas tik vienas smūgis ranka, tačiau atsižvelgiant į specialisto išvadose, ekspertizės akto išvadose konstatuotus sužalojimus - skeveldrinius dešinio viršutinio žandikaulio lūžius, dešinio skruostikaulio kaktinės ir kaktikaulio skruostinės ataugų lūžius - šiems sužalojimams padaryti reikėjo suduoti stiprų smūgį. R. L., suduodamas pakankamai stiprų smūgį K. G. į galvos sritį, į gyvybei pavojingą kūno vietą, suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas, konflikto metu suduotas smūgis, patvirtina, kad turintis gyvenimiškos patirties ir būdamas normalaus protinio išsivystymo R. L. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir tai suvokdamas, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai; ir nors R. L. nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, t. y. buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Pastarąją aplinkybę patvirtina objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios R. L. elgesį po suduoto smūgio - matydamas itin gausiai ir keletą valandų kraujuojantį nukentėjusįjį, jis, užuot iškvietęs greitąją medicinos pagalbą ar ėmęsis kitų veiksmų siekiant padėti, su J. P. išvyko iš namų ir paliko smarkiai kraujuojantį nukentėjusįjį, ir taip demonstravo savo abejingumą galimoms pasekmėms. R. L. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad tokiais veiksmais gali padaryti bet kokio masto sveikatos sutrikdymą ar net nužudyti nukentėjusįjį ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Nuteistojo R. L. veiksmai K. G. atžvilgiu turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia (T. 3, b. l. 43-46).

Šalies argumentai

Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo apkaltinamąjį 2015 m. spalio 15 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kurios, anot apelianto, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad apžiūros metu ant R. L. rankų plaštakų nebuvo rasta jokių žymių, patinimų ir kitų pėdsakų, nors pagal ekspertą nukentėjusiajam buvo suduotas labai stiprus smūgis, be to, būdamas dešiniarankis, negalėjo suduoti dešine ranka stipraus smūgio į nukentėjusiojo dešinę veido dalį, pastarajam stovint priešais. Apeliantas ginčija, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, kelia versiją, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad tuoj po įvykio, apie dvi valandas iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai, nukentėjusiajam K. G. pagalbą teikė ir su juo bendravo liudytojai R. J., E. I., kurie parodė, jog nukentėjusysis nesakė, kad jį kas nors sužalojo. Šie liudytojai patvirtino, jog nukentėjusysis K. G. pyko ant R. L., grasino su R. L. susidoroti, todėl, kad gyvena ir neva šeimininkauja K. G. namuose, todėl nukentėjusysis galėjo sąmoningai, iš keršto apkalbėti R. L. padarius nusikalstamą veiką ir tai pasakyti liudytojams M. M., L. K., R. P., kad jį neva „sumušė žentas“. Nors, tyrėjui M. M. paklausus nukentėjusiojo K. G., kokia „žento“ pavardė, pastarasis negalėjo pasakyti. Šių žodžių liudytojas - tyrėjas M. M., kaip jis pats teigė, nefiksavo, nes nukentėjusysis K. G. nebuvo pakankamai sąmoningas ir negalėjo pasirašyti protokolo. Liudytoja L. K. teigė, kad nukentėjusysis K. G. „atsijunginėjo, prarasdavo sąmonę“. Apkaltinamajame nuosprendyje atmetant R. L. parodymus, buvo tiesiogiai remiamasi liudytojų M. M., L. K. ir R. P. parodymais, nors šie liudytojai nebuvo nagrinėjamo įvykio tiesioginiai stebėtojai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien liudytojų persakytais nukentėjusiojo žodžiais. Šiais minėtų liudytojų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtintų kiti neginčytini, abejonių nekeliantys įrodymai. K. G. R. L. apkaltinantys žodžiai neužprotokoluoti ir nepatvirtinti jo parašu, todėl šių įrodymų vertė yra abejotina. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad R. L. sudavė nukentėjusiam K. G. smūgį į veidą. Ekspertai savo išvadose neatmetė galimybės, kad kai kurie sužalojimai veide, t. y. galimai paviršinis odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kaktoje, poodinės kraujosruvos viršutinėje lūpoje - dešiniame kampe, nosies gale galėjo atsirasti, kai įvykio vietoje ant K. G. užkrito ant suoliuko buvę tušti plastmasiniai bidonai ar pan. K. G. galėjo susižaloti nugriuvęs ir atsitrenkęs į medinį suoliuką. Teismas nuosprendyje nenurodė, kuo vadovaudamasis atmetė nuteistojo ir liudytojų J. P., J. P., R. J. ir E. I. parodymus.

Apeliantas teigia, kad jo veiksmai įvykio metu buvo pozityvūs – siekė sutramdyti nukentėjusįjį ir užtikrinti savo šeimos saugumą, nes neblaivus nukentėjusysis K. G. įvykio metu švaistėsi kirviu, tuo keldamas grėsmę aplinkiniams. Nuteistasis neturėjo jokio motyvo ir priežasties pakenkti K. G.; apsvaigusį nuo alkoholio, senyvo amžiaus žmogų nesunku buvo sutramdyti, nebuvo poreikio naudoti K. G. atžvilgiu fizinę jėgą (T. 3, b. l. 48-52).

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, 2016 m. spalio 24 d. gavus Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės aktą ir susipažinus su jo turiniu, teismo posėdyje proceso dalyviams buvo iš anksto pranešta apie galimą R. L. padarytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimą iš esmės skirtingomis bei apie galimą nusikalstamos veikos kvalifikacijos pakeitimą į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį, 135 straipsnio 1 dalį arba į 137 straipsnio 1 dalį. Taip pat apeliacinės instancijos teisme prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytą veikos faktinę aplinkybę - sveikatos sutrikdymo mastą iš nesunkaus į sunkų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas tenkinamas, Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, apeliantas ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, neigia sudavęs nukentėjusiajam smūgį į veidą, kelia versiją, kad nukentėjusysis K. G. galėjo pats susižaloti nugriuvęs ir atsitrenkęs į medinį suoliuką.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad tiesioginė ir vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis ėmė ūmiai kraujuoti, buvo nuteistojo smūgis ranka į nukentėjusiojo dešinę veido pusę, todėl nuteistojo R. L. veiksmai K. G. atžvilgiu turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

Atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad savo veikimu ar neveikimu gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis.

Neatsargus gyvybės atėmimas (Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnis) padaromas neatsargia kaltės forma (Lietuvos Respublikos BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tiki, kad šios mirties bus išvengta. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

Žemesnės instancijos teismas

R. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, o skundžiamu nuosprendžiu R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad nukentėjusiajam K. G. tyčia sudavė ranka vieną smūgį iš priekio į dešinę veido pusę, tokiu būdu padarydamas K. G. sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veido dešinę pusę, dėl ko nukentėjusiajam buvo padaryti atitinkami sužalojimai bei nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei nurodė, kad negalima daryti išvados, jog tokiu veiksmu buvo siekiama nukentėjusiajam atimti gyvybę, taip pat nėra pagrindo teigti, kad suduodamas vieną smūgį į veidą, R. L. pagal jo turimą gyvenimišką patirtį ir specialaus išsilavinimo neturėjimą galėjo numatyti, kad dėl jo atliktos veikos ir nukentėjusiojo vartoto per didelio vaisto „orfarino“ kiekio bei alkoholio gali susiformuoti vidinis kraujavimas. Ekspertai nurodė, kad būtent dėl šių priežasčių išoriškai nestebimas vidinis kraujavimas nukentėjusiajam galėjo jau būti išsivystęs ir iki 2013 m. birželio 6 d., 18 val. Teismas nustatęs R. L. veikoje neapibrėžtą tyčią, jo veiką kvalifikavo pagal faktiškai atsiradusius padarinius, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos apeliaciniame teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių specialistų išvadų ir ekspertizės akto, buvo paskirta nauja komisijinė teismo medicinos ekspertizė (T. 3, b. l. 148-156). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės akte nurodyta, kad K. G. patyrė šiuos sužalojimus: dešinės pusės kaktos, skruosto ir nosies sumušimą, pasireiškusi odos nubrozdinimu kaktos dešinėje pusėje su aplinkine kraujosruva, dešinės akiduobės viršutinės sienelės lūžiu, dešinės pusės kaktikaulio skruostinės ataugos - skruostikaulio kaktinės ataugos jungties lūžiu, dešinio viršutinio žandikaulio skeveldriniu lūžiu, išplitusiu į akiduobės apatinę sienelę, kraujosruvomis nosies nugarėlėje bei kraujavimu iš nosies. Šis sužalojimas, lėmęs nukraujavimą, pasibaigusi nukentėjusiojo mirtimi, atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Šie sužalojimai: dvi poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, smulkus odos nubrozdinimas juosmens dešinėje pusėje, tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. K. G. patirti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu, 2013 m. birželio 6 d., apie 18 val. Po patirtų sužalojimų K. G. kelias valandas galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. K. G. kraujavimas vyko dėl nosies ir dešinio viršutinio žandikaulio sužalojimų. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad kraujavo spontaniškai iš virškinamojo trakto gleivinės, nėra. K. G. nestabdomą kraujavimą dėl 2013 m. birželio 6 d., apie 18 val., patirtos veido traumos įtakojo medikamento varfarino vartojimo kepenų riebalinės distrofijos fone sukeltas kraujo krešėjimo sutrikimas. Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad K. G. buvo perdozavęs kraują skystinančio medikamento - varfarino ir dėl to pradėjo spontaniškai kraujuoti iš nosiaryklės į virškinamąjį traktą (ar betarpiškai iš virškinamojo trakto gleivinės) dar iki 2013 m. birželio 6 d., 18 val., t. y. iki patirto veido sumušimo, nėra. K. G. mirtį sukėlė ūminis nukraujavimas dėl nosies ir dešinio viršutinio žandikaulio sužalojimų. Esant nepažeistam kraujo krešumui, lydimi kraujavimo veido kaulų lūžiai nėra pavojingi. Jei nukentusysis kraujavimo metu guli aukštielninkas, kraujavimas iš nosiaryklės į vidines kūno ertmes, tame tarpe į virškinimo traktą gali nepasireikšti išoriškai. Šiuo atveju tarp varfarino vartojimo sukelto kraujo krešėjimo sutrikimo ir K. G. mirties yra netiesioginis priežastinis ryšys (T. 3, b. l. 159-166). Ekspertizės akto objektyvių duomenų apibendrinime nurodyta, kad įvertinus medicininių dokumentų, lavono tyrimo duomenis, galima teigti, kad K. G. mirtį sukėlė ūminė mažakraujystė dėl veido sumušimo, pasireiškusio vidiniu ir išoriniu kraujavimu, odos nubrozdinimu kaktos dešinėje pusėje, dešinės pusės viršutinio žandikaulio, akiduobės, kaktikaulio skruostinės ataugos - skruostikaulio kaktinės ataugos jungties lūžiais. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, sveikatos sutrikdymas laikomas sunkus, jeigu sužalojimas sukėlė mirtį dėl dėsningai atsiradusių komplikacijų, todėl, K. G. patirtas veido sumušimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Kraujavimo pradžią lėmė mechaninė trauma, o varfarino ir alkoholio vartojimas, sukėlęs kraujo krešumo nepakankamumą, yra vertinamas ne kraujavimo priežastimi, bet nestabdomą nukraujavimą sąlygojusiu faktoriumi.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis K. G. patyrė veido ir kitų kūno dalių sužalojimus, tačiau kilo ginčas dėl veide konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, t. y. ar K. G. veido sužalojimus patyrė dėl smūgio kumščiu, ar dėl griuvimo.

Nuteistasis R. L. nepripažino savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Viso proceso metu, nuo pat pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, R. L. neigė sudavęs K. G. smūgį į veidą ar į kitą kūno vietą, taip pat neigė pastūmęs nukentėjusįjį ant suoliuko. Nuteistasis R. L. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad, siekdamas apsaugoti savo šeimos narius ir atimti iš nukentėjusiojo kirvį, savo rankomis iš priekio apglėbė K. G. kartu su jo rankomis per pusiaują, tokiu būdu suvaržydamas nukentėjusiojo judesius, ir suriko J. P., kad pastarasis paimtų iš nukentėjusiojo rankos kirvį. J. P. ištraukus iš nukentėjusiojo rankos kirvį, K. G. muistėsi, todėl R. L. savo kūnu prispaudė K. G. prie krosnies sienos, o po to, R. L. apsisukęs išėjo, palikdamas nukentėjusįjį tebestovintį toje pačioje vietoje. Po kelių minučių atėjusi J. P. pasakė R. L., kad K. G. nugriuvo ir jam iš nosies bėga kraujas. R. L. nematė kaip nukentėjusysis nugriuvo ir susižalojo. Nuteistasis analogiškus parodymus davė pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei šiuos savo parodymus R. L. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (T. 1, b. l. 169-171).

Be nuteistojo R. L., tiesiogiai šame įvykyje dalyvavo ir jį stebėjo dar du asmenys –R. L. sugyventinė J. P. ir jos sūnus J. P., kurie iš esmės patvirtino nuteistojo parodymus.

Liudytoja J. P., R. L. sugyventinė, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio metu tarp R. L. ir K. G. nebuvo grumtinių, R. L. nesudavė K. G. nei vieno smūgio ir neatliko kitų veiksmų, kuriais galėjo būti sužalotas K. G. J. P. lauko virtuvėje pamačiusi, kad K. G. virš galvos yra iškėlęs kirvį, apie tai sušuko R. L., kuris savo rankomis iš priekio apglėbė K. G. ir jo rankas, jas laikydamas prie nukentėjusiojo šonų, o J. P. ištraukė iš K. G. rankos kirvį ir išnešė jį paslėpti. R. L., prispaudęs K. G. prie krosnies sienos, paliko nukentėjusįjį stovėti atsirėmusį nugara į sieną, o pats apsisukęs išėjo į lauką. J. P. tuo metu stovėjo tarpduryje ir kalbėjo su nukentėjusiuoju, K. G. grasino, jog su R. L. susidoros, K. G. bandė vytis R. L., žengė žingsnį, užkliuvo ant grindų gulėjusios vandens žarnos, jam susipynė kojos, jis susvyravo ir nugriuvo. Liudytoja analogiškus parodymus davė pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Nors J. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad K. G. griuvo aukštielninkas ir pakaušiu smarkiai trenkėsi į už jo stovėjusį sunkų medinį suoliuką, ant kurio džiuvo sudėti plastikiniai pieno bidonai, o po šio smūgio dar krito ir pakaušiu trenkėsi į grindis, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, jog griuvimo momento, kokia padėtimi (šonu, priekiu ar ant nugaros) nukentėjusysis nugriuvo, nematė, nes tuo metu, būdama išsigandusi, rankomis užsidengė akis ir rėkė, tik manė, jog nukentėjusysis nukrito aukštielninkas. J. P. atsidengusi akis pamatė, kad K. G. sėdėjo ant grindų ir jam iš nosies bėgo kraujas, taip pat ant grindų buvo nukritę ant suoliuko stovėję plastikiniai pieno bidonai. K. G. kraujas pradėjo bėgti tik po nugriuvimo. Šios liudytojos parodymus patvirtina 2013 m. liepos 3 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad liudytoja J. P. parodė vietą lauko virtuvėje, apie 2 m atstumu nuo įėjimo ir apie 1 m atstumu nuo dešinėje lauko virtuvės pusėje esančio kamino, kurioje, jos teigimu, R. L. laikė apglėbęs K. G. Po to, ji parodė vietą prie lauko virtuvėje esančio kamino ir paaiškino, kad šioje vietoje R. L. paleido K. G. ir jį paliko. J. P. parodė maždaug už 2 m nuo kamino prie sienos stovintį medinį suoliuką ir paaiškino, kad K. G. griuvo minėta kryptimi ir galva trenkėsi į ten stovėjusį medinį suoliuką (T. 1, b. l. 86-89).

Liudytojas J. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad lauko virtuvėje K. G., paėmęs kirvį, užsimojo, R. L. labai greitai apglėbė K. G., o J. P. atėmė iš K. G. rankos kirvį ir jį paslėpė malkinėje. Po kelių minučių grįžęs į lauko virtuvę J. P. pamatė ant fotelio sėdintį K. G., kuriam iš nosies stipriai bėgo kraujas, ir nukritusius ant grindų plastikinius pieno bidonus. J. P. nematė, kaip K. G. nugriuvo. Liudytojas, paklausęs K. G., kas jam atsitiko, pastarasis atsakė, jog nieko, kad nesikištų. Liudytojas J. P. analogiškus parodymus davė pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šio liudytojo parodymus patvirtina 2013 m. liepos 3 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad liudytojas J. P. parodė vietą lauko virtuvėje, apie 2 m atstumu nuo įėjimo ir apie 1 m atstumu nuo dešinėje lauko virtuvės pusėje esančio kamino, kurioje, jo teigimu, R. L. buvo apglėbęs ir laikė K. G., o tuo metu jis atėmė iš K. G. kirvį (T. 1, b. l. 101-103).

Liudytoja E. I., kuriai iš karto po įvykio paskambino J. P. ir pranešė apie įvykusį konfliktą, teisiamajame posėdyje parodė, kad grįžusi namo, lauko virtuvėje sėdintį ant fotelio rado K. G., kuriam iš nosies smarkiai bėgo kraujas, dešinės pusės paakyje ir virš akies buvo kaip nubraižyta, kaip įgnybimas. Liudytoja E. I. nuvalė K. G. nuo veido kraują, tačiau nukentėjusysis apie patirtą sužalojimą jai nieko nepasakojo. Nurodė, kad J. P. jai pasakė, kad K. G. patyrė traumą, bet nesakė, kad buvo suduotas smūgis. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos E. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja nurodė, kad keletą kraujo lašelių rado ant plastikinių pieno bidonų, sudėtų ant suoliuko. J. P. jai sakė, kad K. G. griuvo ir trenkėsi galva į lauko virtuvėje buvusį suoliuką, ant kurio stovėjo plastikiniai pieno bidonai (T. 1, b. l. 112-113).

Šių liudytojų parodymus taip pat patvirtina 2013 m. birželio 7 d. nuo 02.45 val. iki 03.30 val., t. y. iš karto po nukentėjusiojo K. G. mirties, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad (duomenys neskelbtini), E. J. priklausančios sodybos lauko virtuvėje yra vandens siurblys su gumine žarna, kuri guli ant žemės ir nusitęsia link krosnies sienos iki medinio suoliuko. Ant medinio suoliuko, stovinčio prie dešinės virtuvės sienos (ant šio suoliuko yra sudėtos 5 plastikinės talpos – bidonai pienui gabenti), bei ant grindų dangos, esančios tarp krosnies ir medinio suoliuko, rasti kraujo pėdsakai (T. 1, b. l. 8-12, 18-20).

Pirmosios instancijos teismas R. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, grindė iš esmės šiais įrodymais: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus komisijos 2015 m. balandžio 14 d. ekspertizės aktu bei medicinos darbuotojų L. K., R. P. bei policijos pareigūno M. M., kurie bendravo su nukentėjusiuoju K. G. prieš jo mirtį, parodymais, iš kurių matyti, kad K. G. pasakė, kad jį sumušė jo žentas. Liudytoja L. K., VšĮ „Raseinių rajono greitosios medicininės pagalbos stotis (toliau – GMPS)“ slaugytoja, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad K. G. namuose pasakė, jog jį sumušė žentas, tačiau, ką konkrečiai jam padarė žentas, nukentėjusysis neįvardino. Nukentėjusiojo namuose buvę žmones sakė, jog K. G. užkliuvęs nukrito ir susižalojo. K. G. labai kraujavo iš nosies, jo būklė buvo labai sunki dėl stipraus nukraujavimo ir vis blogėjo, nukentėjusysis buvo pusiau sąmoningas, kartais prarasdavo sąmonę. Nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad jį sumušė žentas, L. K. nurodė ir VšĮ „Raseinių rajono GMPS“ greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (T. 1, b. l. 126). Liudytojas S. J., VšĮ „Raseinių rajono greitosios medicininės pagalbos stotis“ vairuotojas, ir liudytoja V. V., VšĮ „Raseinių ligoninė“ priėmimo skyriaus bendros praktikos skyriaus slaugytoja, teisiamajame posėdyje parodė, kad felčerė L. K. pasakė, kad K. G. sumušė žentas, tačiau patys to iš nukentėjusiojo negirdėjo. Liudytojas R. P., VšĮ „Raseinių ligoninė“ anesteziologas – reanimatologas, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nukentėjusysis pasakė, kad jį sumušė žentas, tačiau į klausimus atsakinėjo pavieniais žodžiais, jo būklė buvo bloga, todėl abejoja, kad K. G. buvo adekvatus. Teisiamajame posėdyje liudytojas R. P. parodė, kad K. G. į ligoninę buvo atvežtas sunkios būklės, labai nukraujavęs ir jo būklė vis blogėjo, todėl nukentėjusysis nebuvo visiškai sąmoningas. Liudytojas M. M., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio tyrėjas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad K. G. ligoninėje jam pasakė, jog jam smūgį ranka sudavė žentas R., tačiau nepasakė, kiek kartų R. jam trenkė. Nukentėjusysis neatsiminė savo žento pavardės, su kuriuo daug metų gyveno. Tai buvo tik žodinis pokalbis, raštu nukentėjusiojo žodžių nefiksavo dėl blogos K. G. sveikatos būklės. Įvykio vietoje buvę R. L., J. P. ir vaikas (J. P.) pasakė, kad nukentėjusysis susižalojo lauko virtuvėje nukritęs ir atsitrenkęs į suoliuką, tačiau apie smūgio sudavimą nekalbėjo, apie tai sakė tik nukentėjusysis ligoninėje. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad nukentėjusiojo apklausos protokolo nesurašė, nes buvo akivaizdu, jog nukentėjusysis nesugebės jo pasirašyti. Nuvykus į įvykio vietą, ten buvę žmonės jam paaiškino, kad nukentėjusysis pats sukėlė konfliktą, grasino kirviu R. L. ir pats susižalojo, nugriuvęs lauko virtuvėje ir galva atsitrenkęs į medinį suoliuką (T. 1, b. l. 81).

Byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis K. G. jau kelis metus nesutarė su R. L., K. G. pastoviai kabinėdavosi prie R. L. dėl buitinių ir šeimyninių dalykų, užgauliodavo R. L. žodžiais, keikdavo R. L., grasino su R. L. susidoroti, iškeldinti jį iš namų. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vertinant tai, kad K. G. buvo labai sunkios būklės, apgirtęs, patyręs galvos traumą, stipriai nukraujavęs, nevisiškai sąmoningas ir adekvatus, kartais prarandantis sąmonę, piktas ant R. L., prieš tai grasinęs su R. L. susidoroti, K. G. prieš mirtį medicinos darbuotojams ir policijos pareigūnui nurodyta aplinkybė, kad jį sumušė žentas - R. L., yra abejotina, be to, jos ne tik nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, bet ją ir paneigia. Tiesiogiai įvykyje dalyvavę ir jį stebėję asmenys – R. L., J. P. ir J. P. viso proceso metu neigė, kad R. L. sudavė K. G. smūgį, teigė, kad nukentėjusysis pats nugriuvo ir susižalojo, šias aplinkybes iš karto po įvykio nurodė kitiems su jais bendravusiais asmenims, tame tarpe felčerei L. K. ir policijos pareigūnui M. M. Po patirto sužalojimo K. G. taip pat bendravo su kitais asmenimis - E. I., J. P., telefonu su J. K., tačiau nei vienam iš jų nesiskundė, jog jį sumušė R. L.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad būdama dešiniarankis, negalėjo suduoti dešine ranka stipraus smūgio į nukentėjusiojo dešinę veido dalį, pastarajam stovint priešais. Byloje nėra objektyvių, patikimų, pakankamų, neginčytinų, abejonių nekeliančių duomenų, kad nuteistasis R. L. tyčia sudavė kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ranka, kumštis, koja ir pan., mažiausiai vieną smūgį K. G. iš priekio į dešinę veido pusę (kaip R. L. inkriminuota kaltinime) ar į kitą kūno vietą. Priešingai, R. L. versiją patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės aktas, gautas atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių specialistų išvadų ir ekspertizės akto. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės akte nurodyta, kad K. G. nustatytas dešinės pusės kaktos, skruosto ir nosies sumušimas yra paaiškintinas nukentėjusiojo griuvimu ir atsitrenkimu galvos dešiniuoju priekiniu-šoniniu paviršiumi į plokščią neribotą paviršių, tikėtina į medinį suoliuką, ant kurio buvo sudėti tušti plastmasiniai bidonai. Šis sužalojimas nėra paaiškinamas smūgiu sudavimu ranka, koja ar kokiu nors daiktu. Kiti sužalojimai - poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, smulkus odos nubrozdinimas juosmens dešinėje pusėje galėjo būti padaryti nukentėjusiajam atsitrenkus į grindinį betarpiškai po to, kai griūdamas susižalojo galvos sritį. Tikimybė, kad K. G. sužalojimai (ar dalis sužalojimų) galėjo būti padaryti ant jo gulinčio nukritus tuštiems plastmasiniams bidonams, atmestina (T. 3, b. l. 159-166).

Ekspertizės akto objektyvių duomenų apibendrinime nurodyta, kad K. G. lavone buvo nustatyti šie trauminės kilmės sužalojimai: 1. Dešinės pusės kaktos, skruosto ir nosies sumušimas, pasireiškę odos nubrozdinimu kaktos dešinėje pusėje (2,8x0,4 cm) su aplinkine poodine kraujosruva (3x3 cm), dešinės akiduobės viršutinės sienelės lūžiu (L formos, bendro 0,6 cm ilgio), dešinės pusės kaktikaulio skruostinės ataugos - skruostikaulio kaktinės ataugos jungties lūžiu („pjūklo dantų“ pavidalo lūžimo linija), dešinio viršutinio žandikaulio skeveldriniu lūžiu, išplitusiu į akiduobės apatinę sienelę, kraujosruvomis nosies nugarėlėje bei kraujavimu iš nosies; 2. Dvi poodinės kraujosruvos dešinės alkūnės sąnario užpakaliniame paviršiuje iki 1,5x1 cm; 3. Odos nubrozdinimas juosmens dešinėje pusėje 0,6x0,2 cm, skersas.

Dešinės pusės kaktos, skruosto ir nosies sumušimas (Nr. 1) paaiškinamas šių sričių atsikišusių paviršių (kaktos dešinės pusės virš antakio, nosies, dešiniojo skruosto) vienmomentiniu trauminiu kontaktu su plokščiu neribotu paviršiumi. Į tokį traumavimo mechanizmą nurodo trauminių jėgų, veikusių nukentėjusiojo veido sritį, išsidėstymas: a) į kaktos dešinės pusės virš antakio sritį bei kaktikaulio skruostinės ataugos sritį. Dėl šio trauminio poveikio atsirado odos nubrozdinimas kaktoje su aplinkine poodine kraujosruva bei izoliuoti konstrukcinio pobūdžio lūžiai kaukolės pamato dešinėje priekinėje dauboje (akiduobės viršutinėje sienelėje) ir dešinėje kaktikaulio skruostinę ataugą bei skruostikaulio kaktinę ataugą jungiančios siūlės projekcijoje; b) į nosies sritį. Dėl šio trauminio poveikio įvyko nosies sumušimas, pasireiškęs kraujavimu iš nosies landos, židininėmis kraujosruvomis nosies nugarėlėje; c) į dešinio viršutinio žandikaulio sritį skruostikaulio lygyje. Dėl šio trauminio poveikio atsirado skeveldrinis dešinio viršutinio žandikaulio lūžis, pereinantis į akiduobės apatinę sienelę. Smulkūs sužalojimai dešinės pusės alkūnėje ir juosmenyje pagal savo pobūdį ir lokalizaciją yra būdingi atsitrenkimams kontaktuojant su kietais bukais paviršiais griūnant.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte nurodyta, kad atsižvelgus į bylos medžiagos duomenis ir vertinant K. G. sužalojimų padarymo aplinkybes, atmetama galimybė, jog K. G. dešinės pusės kaktos, skruosto ir nosies sumušimas (Nr. 1) buvo padarytas suduodant smūgį kumščiu, nes tokiai galimybei prieštarauja konstatuotas sužalojimų pobūdis. Šiuo atveju smūgiu kumščiu (t. y. daiktu, veikiančiu kaip ribotas, atsikišęs paviršius) į viršutinio žandikaulio-akies sritį (t. y. į vietą, kur nustatytas skeveldrinis lūžis) negalima paaiškinti izoliuotų konstrukcinio pobūdžio lūžių kaukolės pamato dešinėje priekinėje dauboje (akiduobės viršutinėje sienelėje) ir dešinėje kaktikaulio skruostinę ataugą bei skruostakaulio kaktinę ataugą jungiančios siūlės projekcijoje. Tokio pobūdžio lūžiai po smūgio į akies sritį yra galimi, tačiau yra lydimi akies obuolio sužalojimų (sutraiškymų, pasruvimų krauju, ir pan). Tuo tarpu šiuo atveju nukentėjusiojo akių srityje sužalojimų požymių nebuvo nustatyta („ragenos skaidrios, vyzdžiai apvalūs, 0,6 cm skersmens, junginės balkšvos spalvos“). Lūžių pobūdis ir konfigūracija rodo buvusį kontaktą ne su ribotu paviršiumi (kumščiu), bet su plokščiu neribotu paviršiumi.

Galimas smūgis kumščiu į veido sritį yra mažai tikėtinas ir dėl kitų netiesioginių požymių. Po stipraus smūgio į veido sritį, pasireiškusio veido skeleto kaulų lūžiais, nukentėję asmenys paprastai griūna atsitrenkdami pakaušio sritimi į kietą buką pagrindą. Tokiais atvejais konstatuojamas pakaušio sumušimas, pasireiškiantis, pvz., masyvia kraujosruva pakaušio minkštuose audiniuose. Šiuo atveju K. G. pakaušio srityje nebuvo nustatyta jokių sužalojimų, galinčių patvirtinti versiją, kad nukentėjusysis po suduoto smūgio (ar be suduoto smūgio) būtų pakaušiu stipriai atsitrenkęs į kietą buką pagrindą.

Bylos medžiagoje išdėstytos aplinkybės bei turimi objektyvūs duomenys leidžia teigti, jog labiausiai tikėtina, kad K. G. praradęs lygsvarą dėl girtumo ar galimai užkliuvęs už ant lauko virtuvės grindų buvusios hidroforo žarnos, griuvo kniūbsčias ar kiek dešiniuoju šonu bei atsitrenkė veido dešine puse į medinį suoliuką (ant kurio buvo sudėti plastmasiniai bidonai), patirdamas dešinės pusės kaktos, skruosto ir nosies sumušimą (Nr. 1). Nukentėjusiajam atsitrenkus į grindis jis galėjo atsitrenkti dešine alkūne ir juosmens dešine puse į kietus bukus paviršius, patirdamas šių sričių sužalojimus (Nr. 2, 3) (T. 3, b. l. 165-166).

Ekspertas J. Rybalko apeliacinės instancijos teisme palaikė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės akte nurodytas išvadas ir paaiškino, kad nukentėjusiojo dešinėje veido pusėje nustatytas sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, vieną kartą atsitrenkus veido dešine puse į suoliuką. Nėra duomenų, kad nukentėjusysis nukrito ir susižalojo ne pats, o dėl išorinio poveikio į kairę veido, skruosto ar kitos kūno dalies pusę. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis galimai pats nugriuvo, užkliuvęs už ant lauko virtuvės grindų gulėjusios hidroforo žarnos, ir taip susižalojo veido dešinę pusę. Jeigu nukentėjusiajam būtų suduotas smūgis dešine ranka - kumščiu į kairę veido ar kitos kūno dalies (ranką, koją, šoną) pusę, dėl ko K. G. nukristų ir dešine veido puse trenktųsi į suoliuką, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kraujo krešėjimo rodiklius, tai turėjo likti kraujosruvos toje vietoje, kur buvo suduotas smūgis. Ekspertas atmeta tikimybę, kad sužalojimai nukentėjusiojo veide padaryti smūgiuojant ranka, koja ar kitu riboto paviršiaus daiktu, nurodo, kad mažai tikėtina, jog visi trys nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai būtų padaryti suduodant vieną smūgį kumščiu dėl sužalojimų atstumų, nelabai tikėtina, kad visą sužalojimų sritį apimtų kumštis, kurio paviršius mažas, be to, turėjo būti labai stiprus kontaktas į kaktos sritį, nosį, smilkinio lanką, o suduodant smūgį kumščiu, smūgis koncentruojamas į vieną vietą, bet ne į keturias. Šiuo atveju nukentėjusiajam sužalojimas buvo padarytas griūnant priekiu ir atsitrenkiant veidu į suoliuko plokštumą - plokščią neribotą paviršių, tačiau ne į suoliuko briauną ar kampą, nes tada būtų kitokie sužalojimai. Be to, ekspertas nurodė, jog nukentėjusysis buvo išgėręs, todėl griuvo kaip maišas su didele jėga. Ekspertas paaiškino, kad nukentėjusysis negalėjo kristi aukštielninkas ir atsitrenkti pakaušiu į suoliuką, o paskui dar ir pakaušiu į grindis, nes pakaušio srityje nenustatyta jokių sužalojimų. Jeigu nukentėjusiajam būtų suduotas smūgis į veidą ranka arba koja, nukentėjusysis būtų kritęs aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkęs į žemę, jo pakaušyje būtinai liktų sužalojimas, neįmanomas kitoks griuvimo būdas. Taip pat nurodė, kad jeigu būtų suduotas smūgis į akies voką, į viršutinio žandikaulio sritį, tai sužalojimai matytųsi iš karto, tačiau byloje apklausta liudytoja, kuri valė nukentėjusiajam kraują nuo veido, parodė, kad pastebėjo tik nubrozdinimą kaktoje ir įžnybimą skruoste, bet tai buvo ne kraujosruva, liudytoja nieko nenurodė apie sužalotą akį; kraujosruva išsivystė praėjus tam tikram laikui, ligoninėje.

Teismas neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teisme gautu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės aktu, kuris yra pakankamai motyvuotas ir, kuriame taip pat išanalizuotos ir įvertintos kitų ekspertų pateiktos išvados bei byloje nustatytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. Rybalko įtikinamai paaiškino ir pagrindė savo išvadas. Todėl teismas vadovaujasi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 20 d. ekspertizės akto išvadomis.

Byloje taip pat yra dvi specialisto išvados, pateiktos ikiteisminio tyrimo metu, bei ekspertizės aktas, pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio medicinos eksperto Algirdo Jokšo 2013 m. rugsėjo 11 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. specialisto išvadose nurodyta, kad K. G. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti tiek ranka, kumštis, tiek koja ir pan., mažiausiai vienu smūgiu paveikus dešinę veido pusę iš priekio, nukentėjusiam esant įvairiose padėtyse, išskyrus tokią padėtį, kai uždengta veido dešinė pusė (T. 1, b. l. 29-35); kai kurie sužalojimai, rasti ant K. G. kūno, galėjo atsirasti griūnant ir atsitrenkiant į aplinkos daiktus, pagrindą – tai poodinės kraujosruvos dešinės alkūnės sąnaryje, galimai kairiame dilbyje, paviršinis odos nubrozdinimas juosmenyje (T. 1, b. l. 45-48). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus komisijos ekspertizės akte, kurį pateikė ekspertai Henrikas Daujotas ir Robertas Obrikis, nurodyta, kad nukentėjusiajam K. G. veide konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti dėl vieno tiesioginio trauminio poveikio kietu buku daiktu, paveikus dešinę veido pusę. Poodinės kraujosruvos dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje ir kairiame dilbyje bei odos nubrozdinimas kairėje juosmens pusėje galėjo atsirasti griuviminės traumos metu. Tikėtina, kad sužalojimų veide padarymo metu K. G. ir jį sužalojęs asmuo buvo veidu vienas priešais kitą (T. 2, b. l. 154-160).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apklausti šias specialisto išvadas ir ekspertizės aktą pateikę ekspertai palaikė savo išvadas dėl ant nukentėjusiojo veido konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, tačiau versiją, kad nukentėjusysis galėjo veidu atsitrenkti į suoliuką atmetė, nurodydami, kad suoliukas turi briaunas ir kampus, į kuriuos atsitrenkus, ant veido būtų kitokie nei nustatyti nukentėjusiajam sužalojimai ir būtų likusios žymės, žaizdos, gilesni, masyvesni išoriniai sužalojimai, neanalizuodami aplinkybės, kad suoliukas turi ir neriboto paviršiaus plokštumą bei, kad nukentėjusysis galėjo veidu atsitrenkti tik į suoliuko plokštumą, nekliudydamas suoliuko briaunų ir kampų. Visi ekspertai ir specialistas Robertas Valkeris patvirtino, jog padarant tokius sužalojimus, kurie nustatyti K. G., turėjo būti stiprus trauminis poveikis (smūgis) iš priekio, tačiau pripažino, jog tokiu atveju nukentėjusysis turėjo nugriūti aukštielninkas ir atsitrenkti pakaušiu į grindis, tačiau nukentėjusiojo pakaušyje nekonstatuota jokių sužalojimų. Be to, ekspertas H. Daujotas, pirmosios instancijos teisme pateikęs ekspertizės aktą, teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nukentėjusiojo veide konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti kontaktuojant dešine veido puse su kietu buku paviršiumi, neatmetė tikimybės, kad toks sužalojimas galėjo atsirasti ir griuviminės traumos metu. Specialisto išvadose ir ekspertizės akte nurodyta, kad kiti ant nukentėjusiojo K. G. kūno nustatyti sužalojimai - poodinės kraujosruvos dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje ir kairiame dilbyje bei odos nubrozdinimas kairėje juosmens pusėje galėjo atsirasti griuviminės traumos metu. Specialistas R. Valkeris, konsultavęs pirmosios instancijos teisme ekspertizės aktą pateikusius ekspertus dėl žandikaulio ir skruostikaulio lūžių, apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad griūnant kniūbsčiam, užkliuvus už kažkokio tai daikto, ir trenkiantis į buką objektą, įmanoma susižaloti skruostikaulį. Nurodė, kad nelabai tikėtina tokius sužalojimus, kurie nustatyti nukentėjusiajam, padaryti veido dešinėje pusėje, smūgį suduodant ranka, stovint žmonėms veidas į veidą, o sudavusiam asmeniui esant dešiniarankiui, nes smūgis dešine ranka automatiškai pataiko į kairę veido pusę; labai sudėtinga būtų dešine ranka pataikyti į dešinę veido pusę, nebent nukentėjusysis būtų pasisukęs šonu. Specialistas R. Valkeris teisiamajame posėdyje negalėjo tiksliai pasakyti, ar nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti tiesioginiu smūgiu ar nugriuvus bei nurodė, kad jei nukentėjusysis būtų nugriuvęs ir atsitrenkęs į daiktą, kuris neturėtų aštrių kampų, galėjo būti padarytas panašus sužalojimas kaip suduodant ranka ar koja. Ekspertas A. Jokšas, ikiteisminio tyrimo metu pateikęs specialisto išvadas, apeliaciniame instancijos teisme sutiko, kad teoriškai nukentėjusiajam nustatyti veido sužalojimai galėjo atsirasti vienu prisilietimu prie suoliuko bei, kad jeigu nukentėjusiajam būtų suduotas stiprus smūgis iš priekio, tai nukentėjusysis griūtų aukštielninkas, atsitrenktų pakaušiu, tačiau šiuo atveju nukentėjusiajam nenustatyta jokių sužalojimų pakaušio srityje. Nukentėjusiajam veide konstatuotas sužalojimas atsirado veikiant daiktu, neturinčiu aiškių briaunų, kampų, tokia trauma labai dažnai būdinga automobilinei traumai, kada kontaktuojama į vieną veido pusę, tada lūžta ir viršutinio žandikaulio sienelės, akiduobė bei skruostinės ataugos, tačiau šiuo atveju padarytus sužalojimus vertintų kaip smūgio sudavimą rankos kumščiu arba koja, nes jie neturi aštrių kampų ir briaunų.

Byloje nepaneigta, kad R. L. išėjus iš lauko virtuvės, nukentėjusysis K. G. užkliuvo už ant grindų gulėjusios vandens žarnos ir nugriuvo, atsitrenkdamas veido dešine puse į medinį suoliuką, tokiu būdu patirdamas jam ekspertizės akte konstatuotus sužalojimus.

Bylos įrodymų visetas nėra pakankamas daryti išvadą, kad R. L. tyčia sudavė ranka vieną smūgį K. G. iš priekio į dešinę veido pusę (kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Byloje neginčytinai nustatyti šie R. L. veiksmai – K. G. apglėbimas rankomis per pusiaują bei nukentėjusiojo prispaudimas savo (R. L.) kūnu prie krosnies sienos, tokiu būdu suvaržant nukentėjusiojo judesius, bei K. G. palikimas stovėti atsirėmusį nugara į krosnies sieną. K. G. nukrito ir patyrė sužalojimus ne dėl byloje įrodytų R. L. veiksmų - K. G. apglėbimo rankomis per pusiaują bei nukentėjusiojo prispaudimo savo (R. L.) kūnu prie krosnies sienos, tokiu būdu suvaržant nukentėjusiojo judesius, bei K. G. palikimo stovėti atsirėmusį nugara į krosnies sieną, o po to, kai R. L. jau jokio poveikio nukentėjusiajam nedarė, t. y. K. G. pats užkliuvo už ant grindų gulėjusios vandens žarnos ar kito daikto ir nugriuvo, atsitrenkdamas galvos dešiniuoju priekiniu-šoniniu paviršiumi (veido dešine puse) į medinio suoliuko plokštumą - plokščią neribotą paviršių.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas bei teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą dėl R. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad R. L. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, nors tai daryti įstatyme draudžiama (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai. Patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad R. L. tyčia sudavė kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ranka, kumštis, koja ir pan., mažiausiai vieną smūgį K. G. iš priekio į dešinę veido pusę (kaip R. L. inkriminuota kaltinime) ar į kitą kūno vietą, byloje nėra. Abejonių nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomą įrodymų tyrimą – priešingai, visi surinkti papildomi įrodymai ne tik neįrodo R. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bet ir patvirtina R. L. nurodytas aplinkybes. Neįrodžius, kad R. L. būtų padaręs pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotą veiką, t. y. tyčia sudavęs ranka vieną smūgį K. G. iš priekio į dešinę veido pusę, o įrodymų visetu nustatytiems R. L. veiksmams nesant priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, R. L. išteisintinas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nenustačius, kad R. L. būtų sudavęs K. G. smūgį į veidą ar kitais veiksmais nuvertęs K. G. ant medinio suoliuko, R. L. veika negali būti kvalifikuojama ir kaip nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, 132 straipsnį, 135 straipsnio 1 dalį ar 137 straipsnio 1 dalį.

Kadangi R. L. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisinamas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl nukentėjusiojo R. G. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Taip pat, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, naikintina R. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (Lietuvos Respublikos BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsniu, daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – įvykio vietos apžiūros metu paimti du mėginiai su biologiniais pėdsakais (du kraujo mėginiai), nukentėjusiojo K. G. rūbai – kelnės, marškiniai, apatinės kelnaitės, rankšluostis, kurie yra saugomi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate, kaip beverčiai daiktai sunaikintini; ikiteisminio tyrimo metu J. P. pateiktas kirvis, saugomas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate, grąžintinas J. P.; prie bylos saugomi nukentėjusiojo K. G. gydymo bei kiti medicininiai dokumentai, grąžintini juos pateikusioms gydymo įstaigoms.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendį, kuriuo R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, bei priimti naują nuosprendį:

Išteisinti R. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. G. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Panaikinti R. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: įvykio vietos apžiūros metu paimtus du mėginius su biologiniais pėdsakais (du kraujo mėginiai), nukentėjusiojo K. G. rūbus – kelnes, marškinius, apatines kelnaites, rankšluostį, kurie yra saugomi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate, kaip beverčius daiktus sunaikinti; ikiteisminio tyrimo metu J. P. pateiktą kirvį, saugomą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate, grąžinti J. P.; prie bylos saugomus nukentėjusiojo K. G. gydymo bei kitus medicininius dokumentus, grąžinti juos pateikusioms gydymo įstaigoms.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjos Sigita BieliauskienėElena Vainienė