Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Viktoro Dovidaičio, Arūno Kisieliaus, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Šimoniui, nuteistajam R. J., jo gynėjui adv. Vytautui Valašinui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d., 22 str. 1 d., 187 str. 2 d., 259 str. 2 d., ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. – areštu 20 parų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., 6 d., 65 str. 1 d. 1 p., pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir 259 str. 2 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4, 6 d., ši subendrinta bausmė subendrinta su pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. paskirta bausme, jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis terorizavo žmones, grasindamas juos nužudyti ir sunaikinti jų turtą, pasikėsino sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t.y. padegimo būdu, ir neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, neturint tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis, 2011m. birželio 4 d., apie 18.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, draugo R. Š. vairuojamu automobiliu atvykęs į V. B. priklausančią sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergės raj., vienas užėjo į gyvenamojo namo vidų, kur iš butelio pilstydamas degtinę ant galvų, pažadino miegojusius sodybos šeimininkus - V. B. ir jo sugyventinę A. Z., po ko, vartodamas necenzūrinius žodžius, pastaruosius užsipuolė: nukentėjusiajam V. B. kumščiu trenkė į veidą, o nukentėjusiąją A. Z., paėmęs jai už plaukų, kratė galvą, jiems sakydamas grasinančius žodžius, kad „nupjausiu galvas, padegsiu namus“. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tą pačią dieną, po pusvalandžio, jau vienas pats su motociklu „Suzuki “ grįžęs į nukentėjusiojo V. B. sodybą, vėl užsipuolė kieme buvusį V. B., kuriam ranka mėgino smogti, tačiau pastarasis smūgio išvengė, grasino jam susidorojimu, o tuo metu kieme pasirodžiusiai nukentėjusiojo V. B. podukrai E. Z. irgi pasakė grasinančius žodžius „dink iš čia, nes nuspirsiu galvą“, o tai išgirdusi namuose buvusi nukentėjusioji A. Z. iš išgąsčio pro langą iššoko iš vonios kambario ir pasileido bėgti, o paskui ją, išsigandę agresyvaus ir nenuspėjamo neblaivaus R. J. elgesio, pasileido bėgti ir nukentėjusieji V. B. ir E. Z., kurie visi kelias paras negrįžo į sodybą ir nenakvojo namuose. Tokiu būdu R. J. ne tik grasino panaudoti fizinį smurtą prieš sodybos šeimininką - nukentėjusįjį V. B. ir jo šeimos narius –sugyventinę A. Z. ir pastarosios dukrą E. Z., bet ir sunaikinti jų turtą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. terorizavo nukentėjusiuosius V. B., A. Z. ir E. Z., grasindamas juos nužudyti ir sunaikinti jų turtą.

Be to, R. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 5 d., apie 19.30 val., vakare, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, draugo D. B. vairuojamu automobiliu atvykęs į V. B. priklausančią sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergės raj., tyčia iš atsivežto plastmasinio benzino bakelio degiu skysčiu - benzino ir alyvos mišiniu - apipylė šalia nukentėjusiojo V. B. gyvenamojo namo esantį medinį suoliuką, o po to pro langą šį plastmasinį benzino bakelį įmetė į neįrengtą gyvenamojo namo patalpą, tokiu būdu pasikėsindamas sunaikinti - padegti svetimą turtą, t.y. nukentėjusiajam V. B. priklausantį gyvenamąjį namą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes R. J. į sodybą atvežęs jo draugas D. B., stebėjęs neblaivaus draugo elgesį, pastarąjį ramindamas, nusivedė iki savo automobilio, po ko jie abu išvažiavo.

Be to, R. J. nuteistas už tai, kad 2011 m., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neatlygintinai, neteisėtai įgijo du plastikinius maišelius su baltos spalvos milteliais, t.y. psichotropine medžiaga - metamfetaminu, dalį kurios nuo įgijimo momento suvartojo pats, o likusią dalį - 0,078 g (18,1%), įsidėjęs į piniginę, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė ir gabeno su savimi S. S. vairuojamame jo (R. J.) motinai priklausančiame automobilyje „Mercedes Benz C220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. birželio 6 d., 21.15 val., kuomet šią psichotropinę medžiagą automobilio apžiūros metu rado ir paėmė R. J., kaip asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, sulaikę Vilniaus apskrities VPK Ukmergės raj. PK pareigūnai, kelyje Ukmergė-Žemaitkiemis, Ukmergės rajone, patikrinimui sustabdę minėtą automobilį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir 22 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir šioje dalyje jį išteisinti. Baudžiamąją bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutraukti ir perduoti bylą nagrinėti ATPK nustatyta tvarka. Atmetus šį prašymą, sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apelianto manymu, dėl terorizavimo ir pasikėsinimo sunaikinti svetimą turtą nesurinkta jo kaltę patvirtinančių objektyvių ir neginčytinų įrodymų. Šioje dalyje teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliantas nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., nes iš pykčio pasakyti žodžiai nebuvo paremti jokiais veiksmais, kurie patvirtintų jo ketinimus realiai įvykdyti išsakytus grasinimus. Teigia, kad teismas neteisingai interpretavo nukentėjusiojo V. B. parodymus, kaip patvirtinančius jo, R. J., kaltę. Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, V. B. teismui paaiškino, kad R. J. jis apkalbėjo, nes supyko dėl itin įkyraus pastarojo elgesio, kviečiant kartu girtauti. Tačiau nukentėjusysis V. B. teisme patvirtino, kad tuo metu jam ir šeimos nariams jokio pavojaus nekilo, jiems R. J. jokios grėsmės nekėlė ir jokių pretenzijų kaltinamajam jis neturi. Šiuos V. B. žodžius teisme patvirtino ir nukentėjusiąja pripažinta A. Z.. Taigi, nors jis, R. J., garsiai šaukė, keikėsi ir pilstė degtinę, būtent tokią policijos iškvietimo priežastį pareigūnams nurodė ir nukentėjusysis, tokie jo, R. J., veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti asmens sveikatą bei sunaikinti asmens turtą ar asmens terorizavimas.

Grasinimo realumo nepatvirtina ir tai, kad jis kelis kartus važiavo į V. B. sodybą. Visų pirma, tarp atvykimų buvo nedidelis laiko tarpas, be to, atvažiavęs antrą kartą į V. B. sodybą, jis nei V. B., nei jo sugyventinei A. Z. negrasino, tik aprėkė A. Z. dukrą E. Z.. Tačiau kaip ir pirmą kartą jokių jo ketinimus įvykdyti patvirtinančių veiksmų jis neatliko, o tai reiškia, kad grasinimai nebuvo realūs. Todėl, priešingai nei konstatavo teismas, tokie jo veiksmai negali būti pripažįstami kaip E. Z. terorizavimas.

Tai, kad ant šalia V. B. namo esančio suoliuko buvo rasti degaus skysčio pėdsakai, nepatvirtina jo tyčios padegti V. B. namą buvimą. Nurodo, kad teismui jis išsamiai paaiškino kaip išsiliejo degus skystis ir neneigė, jog dėl šio fakto supyko ir numetė tuščią bakelį į nebaigto statyti namo viduje esančią šiukšlių sankaupą. Todėl netikėti jo teikiama įvykių versiją, nesant kitų jo kaltės įrodymų, nebuvo jokio pagrindo. Pažymi, kad turėjo visas galimybes padegti V. B. namą, jei iš tikrųjų tai būtų ketinęs padaryti. Tuo tarpu net ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys paneigia teismo išvadą dėl pasikėsinimo padegti svetimą turtą. Visų pirma, apžiūros metu nebuvo nustatyta, kad namo siena iš išorės ar vidaus būtų apipilta degiu skysčiu. Tai, kad namo viduje nuo palangės matyti šio skysčio nutekėjimai, tik patvirtina jo žodžius apie nelaimingą nutikimą. Apie aplinkybę padegti V. B. namą tai pat paneigia ir teisme apklaustų neva jį įvykio vietoje mačiusių liudytojų A. B. ir J. B. parodymai, kurie yra prieštaringi ir neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių. V. B. savo parodymuose klysta nurodydamas, kad jis kažką pilstė ant namo sienos. Kaip jau minėta, ši aplinkybė objektyviai paneigta namo apžiūros metu. Taip pat šis liudytojas klaidingai nurodė, kad jį, R. J., iš V. B. kiemo išvedė D. B.. Tokius B. parodymus teisme paneigė tiek D. B., tiek J. B. (nukentėjusiojo V. B. kaimynas), nurodydamas, kad aiškiai matė R. J. ir kartu atvažiavusį D. B. V. B. namo kieme, pastarieji užtruko apie 5 minutes, R. J. pats įsėdo į automobilį, t.y. jo, jie kartu įlipo į D. B. automobilį, R. J. į automobilį niekas nevedė. Iš to seka, kad A. B. parodymai dėl to, kad jis, apeliantas, neva pilstė ant sienos skystį (benziną) ir, kad jį per prievartą į automobilį įsodino D. B. yra mažų mažiausiai netikslūs. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai ir vėl padarė šališkas išvadas - neva padegti V. B. namus jam, R. J., sutrukdė D. B.. Tuo dar karta parodoma, kad teismas šališkai vertino įrodymus byloje, padarė neteisingas išvadas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl A. Š. parodymų vertinimo, nes nuo pat pradžių jie buvo nuoseklūs ir atitiko kitų liudytojų parodymus bei objektyviai nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad su A. Š. iš V. B. namo jis išėjo kartu, kai tik pastarasis jį pakvietė, nes automobilyje likusiems A. Š. ir R. Š. buvo nusibodę jo laukti. Pagrindo netikėti A. Š. parodymais, dėl ko jis užėjo į V. B. namus, nėra. Todėl teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad R. J. grasinimai nebuvo įvykdyti dėl A. Š. įsikišimo, nes įsiplieskus konfliktui tarp V. B. ir R. J., pastarąjį A. Š. išsivedė ir taip užkirto kelią fiziniam susidorojimui.

Teismas nepagrįstai savo išvadas dėl terorizavimo grindžia aplinkybe, jog V. B. su šeimyna dėl jų atžvilgiu išsakytų grasinimų tris paras nemiegojo namuose, t.y. šis faktas, teismo nuomone, įrodo, kad R. J. grasinimus nukentėjusieji suprato kaip realiai įvykdomus. Tačiau toks aiškinimas neatitinka tikrovės. Nurodo, kad į V. B. sodybą birželio 4 d. vakare buvo atvykę R. Š. ir A. Š., kurie ieškojo jo, apelianto, ir V. B. sodyboje, nes joje liko apeliantui priklausęs motociklas, kuris užgeso pasibaigus degalams. R. Š. ir A. Š. nuo pat pradžių pareigūnams paaiškino, kad iš V. B. žodžių sužinojo, jog jis, R. J. išvežtas į policijos komisariatą. V. B. buvo savo sodyboje, nakvojo naktį iš birželio 4 d. į 5 d. ir žinojo, jog R. J. sulaikytas ir negali kelti jam jokio pavojaus. Birželio 5 d. vakare V. B. aptiko benzinu apipiltą suoliuką ir pamanė, jog R. J. ketina įgyvendinti savo grasinimus. Vėl buvo iškviesti policininkai, pastarieji pasakė nelikti nakvoti namuose, kol bus sulaikytas R. J.. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir V. B., ir A. Z.. Tai reiškia, kad ne pats V. B. ir jo šeimos nariai apsisprendė nelikti namuose, o taip nurodė policininkai. Be to, V. B. ir jo šeimos nariai galėjo nenakvoti namuose tik vieną naktį, nes birželio 6 d. jis, R. J., pareigūnų buvo vėl sulaikytas, o apie tai buvo pranešta V. B.. Todėl nuo birželio 6 d. jis negalėjo kelti jokio pavojaus, atkreipiant dėmesį į tai, kad tą pačią dieną V. B. buvo apklaustas Ukmergės PK ir negalėjo nežinoti apie jo, apelianto sulaikymą. Tai reiškia, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl neigiamų pasekmių atsiradusių po konflikto su V. B. ir jo šeimos nariais yra neteisingos.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 259 str. 2 d., nes tam kad kilti baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį būtina konstatuoti ir psichotropinių medžiagų gabenimą. Šiuo atveju, psichotropine medžiaga, kurią jis įsigijo savo poreikiams, buvo jo piniginėje. Todėl nors buvo sulaikytas, kuomet naudojosi automobiliu, gabenimas kaip jo atsakomybę kvalifikuojantis veiksmas nenustatytas. Apelianto įsitikinimu, psichotropinės medžiagos gabenimas pagal BK 259 str. 2 d. galėtų būti konstatuojamas tik tuomet, jei tokia medžiaga būtų pervežama (gabenama) specialiai tam įrengtoje vietoje automobilyje, vežama ne jo drabužiuose.

Nuosprendyje pripažįstama, kad piniginėje R. J. laikė ne daugiau kaip 0,2 psichotropinių medžiagų, kas pagal teisės aktus atitinka nedidelį kiekį. Už tokio kiekio medžiagų disponavimą atsakomybė numatyta ne tik BK 259 str. 1 d., bet ATPK 44 str. 1 d, o esant minėtų teisės normų konkurencijai, turėjo būti taikomas švelnesnę atsakomybę numatantis įstatymas. Tačiau dėl šių normų konkurencijos nuosprendyje nepasisakyta. Apelianto nuomone, pagal bylos aplinkybes teismas privalėjo šioje dalyje bylą prieš jį nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo (nusižengimo) požymių ir perduoti bylą spręsti klausimui dėl R. J. patraukimo administracine tvarka.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė išvestiniais įrodymais – liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nes priešingai nei nurodo pastarasis, jokių įvykio aplinkybių apie tai, kad jis, R. J., grasino V. B. ir jo artimiesiems bei ketino padegti V. B. namą, kartu suėmime laikomam asmeniui jis neaiškino ir savo kaltės nepripažino. Mano, kad dėl tyrimo spragų ir jį kaltinančių įrodymų trūkumo policijos pareigūnai specialiai atrinko žmogų, kurio parodymai neva neginčytinai patvirtintų R. J. veiksmų neteisėtumą. Tačiau nesant patikimų tokio asmens atsiradimo tyrime duomenų, jo parodymais tikėti ir remtis negalima, nes priešingu atveju būti pažeisti visi įrodymų vertinimo kriterijai.

Dėstydamas argumentus dėl liudytojo A. Š. parodymų vertinimo, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai jo neišsikvietė į posėdį ir jo neapklausė dėl visų pastarajam žinomų aplinkybių, taip pat ir suėmime laikomo asmens daryto susirašinėjimo cenzūros ir neva nustatyto, tačiau jokiais duomenimis nepatvirtinto (laiškai nepridėti), tarp jo, apelianto, ir A. Š. parodymų derinimo.

Apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo BK 23 str. nuostata, numatančią baudžiamosios atsakomybės ribas atsisakius asmeniui pabaigti nusikalstamą veiką. Net ir darant prielaidą, kad jis, R. J., ketino padegti V. B. namus, to jis nepadarė, nors niekas jam nesutrukdė įvykdyti šį sumanymą. Visos priemonės tą padaryti buvo (turėjo benziną, žiebtuvėlį), tačiau namas liko nepadegtas. Todėl esant BK 23 str. 2 d. sąlygoms ir pagrindams, pagal BK 22 str. 1 d ir 187 str. 2 d. jis nuteistas nepagrįstai. Ši teisės norma nebuvo taikyta.

Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo jį, R. J., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. 1 d. pagrindu. Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsiprašė nukentėjusiųjų, su jais susitaikė, pastarieji atsiėmė jam pareikšta ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Ši aplinkybė nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Atsižvelgiant į tai ir, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, akivaizdu, jog yra visos sąlygos taikyti BK 38 str. nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto teigimu, pripažindamas, kad jo padarytas nusikaltimas (BK 187 str. 2 d.) nutrūko pasikėsinimo stadijoje, teismas privalėjo šį faktą pagrįsti ir atsižvelgti į jį nustatant bausmės dydį, ženkliai ją sušvelninant. Tačiau šioje dalyje nuosprendis nemotyvuotas.

Skunde nuteistasis nurodo, teismas nesivadovavo BK 54 str. reikalavimais ir nepagrįstai paskyrė per griežtą bausmę, nors buvo visos sąlygos skirti švelnesnę bausmę. Pasak apelianto, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nėra, jis turi šeimą, kurioje augina vaiką, sveikatos būklė sunki (dėl nustatytos ligos negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, turi būti taikomas gydymas vaistais), be to, viena iš veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Šios aplinkybės apelianto įsitikinimu mažina jo pavojingumą. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir remdamasis vien jo ankstesniais teistumais ir prokuroro pareiškimu dėl šiuo metu neva Norvegijoje atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir gresiančiu nubaudimu pagal užsienio šalies baudžiamuosius įstatymus už sunkaus nusikaltimo padarymą, skyrė nepagrįstai griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl R. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai konstatuota, jog R. J. gabeno, neturėdamas tikslo parduoti, psichotropinę medžiagą – 0,078 g metamfetamino. Gabenimu laikomas tokių medžiagų pervežimas iš vienos vietos į kitą bet kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu. Gabenimu taip pat laikytinas psichotropinių medžiagų pernešimas krepšyje, portfelyje, lagamine ar kituose daiktuose, kaltininko drabužiuose. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad R. J. įsigytą psichotropinę medžiagą buvo įsidėjęs į piniginę, kurią turėjo su savimi, kai su draugais važiavo link asfaltbetonio gamyklos adresu Jogvilų km. Ukmergės raj.

LR ATPK 44 str. 1 d. numatyta atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti, o šio straipsnio antroji dalis numato administracinę atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo arba atsakomybę asmenims, sulaikytiems už administracinių teisės pažeidimų padarymą ar įtariamų apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, apsvaigimo patikrinimo vengimą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė R. J. baudžiamąją atsakomybę ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal LR BK 259 str. 2 d.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl žmonių terorizavimo. Nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad savo veiksmais R. J. terorizavo žmones, grasindamas juos nužudyti ir sunaikinti jų turtą.

Žmogaus terorizavimas (BK 145 str. 2 d. ) – tai įvairūs veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti namą, automobilį, patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Šio straipsnio dispozicijoje nusikalstama veika apibrėžiama taip: tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi straipsnio dispozicija yra alternatyvinė. Skundžiamu nuosprendžiu R. J. yra nuteistas už tai, kad terorizavo žmones, grasindamas juos nužudyti ir sunaikinti turtą, o ne už sistemingą bauginimą.

Kaip matyti iš bylos įrodymų, 2011 06 04 užėjęs pas nukentėjusiuosius į namus, R. J. ne tik panaudojo jų atžvilgiu fizinį smurtą (V. B. kumščiu trenkė į veidą, o nukentėjusiąją A. Z. paėmęs už plaukų kratė), bet ir išsakė grasinančius žodžius, t. y. „nupjausiu galvas, padegsiu namus“. Tą pačią dieną praėjus tik pusvalandžiui po pirmųjų grasinimų, jis grįžo į nukentėjusiojo sodybą, kur kieme mėgino smogti nukentėjusiajam, grasino jam susidorojimu, o jo podukrai išsakė grasinančius žodžius „dink iš čia, nes nupjausiu galvą“. Tokiu būdu, akivaizdu, jog nukentėjusieji buvo terorizuojami, grasinant juos nužudyti ir sunaikinti turtą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija vertinant nukentėjusiojo V. B. parodymus ir atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiojo parodymai įvertinti netinkamai. Nukentėjusysis, išsamiai apklaustas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai parodė, jog R. J. buvo agresyviai nusiteikęs, juos su sugyventine užsipuolė, jam su kumščiu trenkė į veidą, o sugyventinei kratė galvą, paėmęs už plaukų, sakydamas grasinančius žodžius „nupjausiu galvas, padegsiu namus“. Po pusvalandžio, antrą kartą grįžęs į sodybą, R. J. vėl jį užsipuolė, norėjo smogti su ranka, vėl grasino susidorojimu ir turto sunaikinimu. R. J. grasino ir jo podukrai. Dėl grasinimų jis, sugyventinė ir podukra bėgo nuo R. J., o vydamasis juos R. J. dar kažkiek laiko bėgo jiems įkandin.

Nors nukentėjusysis bylos nagrinėjimo metu atsiėmė savo ieškinį dėl jam padarytos žalos atlyginimo, tai nekeičia jo parodymų esmės ir neturi įtakos R. J. kaltės klausimui.

Tai, kad nukentėjusieji bėgo nuo nuteistojo tik patvirtina aplinkybę, jog jautė dėl jo veiksmų realų pavojų ir jo bijojo. Byloje esantis policininkės tarnybinis pranešimas, kuriame įvykis aprašomas kaip buitinis konfliktas, surašytas kai buvo nuvykta pagal iškvietimą į V. B. sodybą, nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusieji konfliktą vertino kaip buitinį. Tai asmens, rašiusio tarnybinį pranešimą, vertinimas. Tuo tarpu iš nukentėjusiųjų veiksmų aiškiai matyti, kad jie R. J. grasinimų bijojo ir jautė realią grėsmę. Policijos pareigūnų patarimas nukentėjusiesiems nenakvoti namuose po to, kai jie rado benzinu apipiltą suoliuką prie namo ir į vidų įmestą benzino bakelį, yra adekvatus ir teisėtas veiksmas. Normalu, kad tokiu patarimu nukentėjusieji pasinaudojo, nes jautė realų pavojų gyvybei, sveikatai ir turtui.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl liudytojo A. Š. parodymų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šis liudytojas nebuvo apklaustas teisminio nagrinėjimo metu dėl savo ligos, tačiau šio liudytojo apklausa buvo atlikta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šioje apklausoje dalyvavo ir nuteistasis, ir jo gynėjas, teisė užduoti klausimus buvo ir gynyba šia teise naudojosi, taigi liudytojo A. Š. parodymais teismas nuosprendyje rėmėsi pagrįstai. Tai, kad pagal A. Š. parodymus, jam įėjus į nukentėjusiojo V. B. namus, konflikto tarp nukentėjusiųjų ir R. J. jau nebuvo, t. y. R. J. jau nenaudojo fizinio smurto ir negrasino, nepaneigia tos aplinkybės, kad iki ateinant liudytojui R. J. buvo agresyvus, naudojo fizinį smurtą ir grasino. Apie grasinimus ir įvykdytus smurtinius veiksmus galima spręsti iš išsamių paties nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymų. Darytina išvada, kad A. Š. įėjo, kuomet grasinimai ir smurtas jau buvo pasibaigę, tačiau, tai, kad 2011 06 04 nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo smurtaujama ir jiems grasinama įrodyta neginčijamai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojo A. B. parodymų vertinimo ir atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl šio liudytojo parodymų neteisingumo. Iš šio liudytojo parodymų buvo nustatyta, kad R. J. kažką pylė ant suolo. Liudytojas matė, kaip vairuotojas, t. y. kitas su R. J. atvažiavęs asmuo – D. B., R. J. nusivedė. Kaip parodė liudytojas A. B., D. B. R. J. apglėbė ir pasodino į mašiną. Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme liudytojas A. B. aiškiai nurodė, jog R. J. pilstė skystį ir ant suolelio, ir ant sienos. Šiuo atveju reikšmingi ir rašytiniai bylos įrodymai, o būtent, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, 2011 06 05 apžiūrėjus V. B. namą, nustatyta, kad prie sienos po langais yra medinis suoliukas, nuo jo sklinda benzino kvapas; prie antro nuo namo galo lango, namo viduje ant grindų yra margas polietileninis maišelis, jame matosi raudonos spalvos bakelis apie 5 l talpos, jis atsuktas, aplink maišelį, ant grindų matosi skysčio dėmė (išbėgęs skystis); nuo lango palangės link žemės ant sienos taip pat matosi skysčio dėmė, šioje namo dalyje sklinda stiprus benzino kvapas (t. 1, b.l. 7-9). Atsižvelgiant į šiuos byloje surinktus įrodymus, nuteistojo parodymai, kad jis netyčia išpylė benziną, gali būti vertinami tik kritiškai, kaip tai ir padarė pirmosios instancijos teismas. Akivaizdu, kad D. B. parodymai taip pat neatlaiko kritikos. Vertinant bylos įrodymų visumą, darytina išvada, kad tokius parodymus jis davė tikslu, kad būtų sušvelninta jo draugo, t. y. R. J. atsakomybė. Dar kartą akcentuotini teisme duoti liudytojo A. B. parodymai, kad iš mašinos išlipęs R. J. kažką pylė ant suolo jis matė, kaip pylė, bet vairuotojas, t. y. B., nusivedė R. J.. Jis R. J. apglėbė ir pasodino į mašiną.

Būtent iš objektyvių R. J. veikos požymių, t. y., kad jis pilstė benziną ant suolo, įmetė bakelį į namo vidų, bakelis buvo atsuktas, skystis name išsiliejo, galima spręsti apie subjektyviuosius požymius, t. y. tyčią ir tikslą namą padegti, kas ir būtų padaryta, jei ne B. veiksmai, t. y. sutrukdymas R. J. iki galo atlikti suplanuotus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti LR BK 23 str. numatytą savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką gali būti pripažintas, jei sprendimas atsisakyti tęsti pasikėsinimą yra priimtas paties subjekto sąmoningai ir yra jo laisvos valios išraiška, o ne nulemtas atsiradusių neįveikiamų ar sunkiai įveikiamų kliūčių (aplinkybių). Šiuo atveju tokia kliūtis buvo tai, kad būtent R. J. atvežęs D. B. fizine prasme neleido jam atlikti nusikalstamos veikos iki galo. Jis per prievartą nuvedė ir pasodino jį į automobilį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje buvo apklaustas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, kaip matyti iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolo specialaus priedo, buvo apklaustas tyrėjos 2011 08 23. Bylos medžiagoje esantis apklauso protokolas yra datuotas 2011 05 24 dėl techninės klaidos. Tai kolegija patvirtina, susipažinusi su liudytojo Nr. 666, kuriam taikomas anonimiškumas 2011 08 23 apklausos protokolo specialiuoju priedu bei prašymu taikyti liudytojui anonimiškumą. Iš prašymo matyti, kad šioje byloje liudytojas prašė taikyti jam anonimiškumą dėl realaus pavojaus jo gyvybei ir sveikatai. Vertindama visų byloje surinktų įrodymų visetą, kolegija pažymi, kad konstatuojant R. J. kaltę dėl žmonių terorizavimo bei pasikėsinimo sunaikinti, šiuo atveju padegti V. B. turtą, byloje yra pakankamai įrodymų ir be liudytojo, kuriam byloje buvo taikytas anonimiškumas, parodymų.

Kaip numatyta LR BK 59 str. 2 d., teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tokių aplinkybių pripažinimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis susitaikė su nukentėjusiaisiais, jų atsiprašė, o jie jam atleido ir atsiėmė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija pabrėžia, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis gali būti pripažintos tokios, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, kad kaltininkas šiuo atveju nepripažįsta esminių nusikalstamų veikų aplinkybių, duoda sau palankius parodymus, kurie neatitinka bylos faktinių aplinkybių, tikslu išvengti ar sušvelninti savo atsakomybę, toks nukentėjusiųjų atsiprašymas gali būti vertinamas tik kaip formalus, tikslu sušvelninti savo (R. J.) atsakomybę. Tuo pačiu aišku, kad byloje negalėjo būti taikomas LR BK 38 str., nes R. J. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas (tokia pozicija matyti ne tik iš viso bylos proceso, bet ir iš apeliacinio skundo argumentų: apeliantas neigia grasinęs nukentėjusiajam, jo šeimos nariams, neigia ketinęs padegti nukentėjusiojo turtą). Ir nors formaliai su nukentėjusiuoju šioje byloje buvo susitaikyta, visgi akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad R. J. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors R. J. teistumai, veikų padarymo metu jau buvo išnykę, visgi nėra pagrindo teigti, kad nauja nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė. R. J. buvo taikomos prevencinio poveikio priemonės pagal LR Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, šia tvarka nuteistajam buvo pareikštas įspėjimas. Nusikaltimai, už kuriuos šiuo metu nuteistas R. J., yra smurtinio, agresyvaus pobūdžio. Visos šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad R. J. būdamas laisvėje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikaltimų aplinkybes, jų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pagrįstai nuteistajam parinko arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu neviršija straipsnių sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio ir atitinka siekiamus bausmės tikslus. Nuteistajam R. J. paskirtos bausmės, tiek už atskiras veikas, tiek galutinės subendrintos bausmės, vertinti kaip aiškiai per griežtos ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes skiriant bausmę įvertino tinkamai.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.