- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-11
- Bylos Nr.
- A-552-2758-12
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06014-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- M. D. T., A. Š., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
- Pareiškėjas
- Kauno apygardos prokuratūros
- Kategorijos
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. D. T. ir A. Š., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl administracinių aktų dalies panaikinimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), skundu prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 05-2593 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės suteikimo savarankiškai ūkininkauti (Kauno r.)“ (toliau- ir Įsakymas) dalį, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 0,60 ha miesto miško 3,95 ha sklype (Kauno m., Armališkėse, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 52/7103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje M. Š.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 0,60 ha miesto miško 3,95 ha sklype (Kauno m., Armališkėse, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) pripažinti negaliojančiu dalį 1998 m. liepos 18 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 1-5809, kurio pagrindu M. D. T. ir A. Š. paveldėjo lygiomis dalimis 0,60 ha miesto miško 3,95 ha sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) panaikinti 2008 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“; 5) taikyti restituciją (b. l. 172-177).
Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu ir tos pačios dienos Įsakymu atkurtos nuosavybės teisės M. Š. (mirusi) į 0,60 ha miesto miško 3,95 ha sklype (Kauno m., Armališkėse, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal 1998 m. liepos 18 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 1-5809 M. D. T. ir A. Š. paveldėjo lygiomis dalimis 0,60 ha miesto miško 3,95 ha sklype. Tačiau Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo” patvirtinus valstybinės reikšmės miškų plotus, 0,60 ha ginčo žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miško plotą, tačiau yra valdomas privačių asmenų. Dėl nurodytų aplinkybių ginčijama Įsakymo dalis ir Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl dalyje dėl nepagrįsto 0,60 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo naikintini. Ginčijami aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 14 straipsnio nuostatoms. 2008 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ buvo patikslinti žemės sklypo duomenys. Pagal juos 3,95 ha ginčo žemės sklypas padidėjo iki 4,0757 ha, taip pat į ginčo sklypo ribas buvo įtrauktas 0,27 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Minėtas įsakymas prieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Termino skundui paduoti dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pareiškėjas nepraleido, kadangi išsamius duomenis apie tai, jog buvo pažeistas viešasis interesas ir nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką gavo tik 2011 m. kovo 21 d., o skundą teismui pateikė 2011 m. balandžio 18 d.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) su skundu nesutiko, kadangi ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti. Nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkūrimo metu nebuvo jokių kadastro ir registro duomenų, patvirtinančių, kad šis sklypas yra Kauno miesto teritorijos dalis. Tai, kad ginčijamo žemės sklypo dalis įsakymo ir sprendimo priėmimo metu nepriklausė Kauno miesto teritorijai, pagrindžia nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai ir pareiškėjo pateiktas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2011 m. kovo 2 d. raštas Nr. (16-l)-D8-2088 „Dėl viešojo intereso gynimo”. Nuosavybės teisės buvo atkurtos Sprendimu, kuris priimtas Įsakymo pagrindu. Sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos į 3,95 ha žemės. Neteisingas ir niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,60 ha miško. 2008 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)” buvo priimtas vadovaujantis Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo atliktais matavimais, pateiktais žemės sklypo kadastro duomenimis bei paruoštu ir patvirtintu žemės sklypo planu, kuriame žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai, taip pat nurodyta esant 419 saugomų medžių, tačiau miško paskirties žemės šiame žemės sklype nėra. Nenuginčijus atliktų geodezinių matavimų bei jų nepatikslinus, 2008 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ panaikinimas nesukels teisinių pasekmių. Pareiškėjo nurodyti teisės aktai, kuriuos jis nurodo kaip pagrindą minėtą įsakymą panaikinti, nereglamentuoja kadastro duomenų patikslinimo, taigi nėra tinkamas pagrindas minėtą įsakymą panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės M. Š. buvo atkurtos į žemę, o ne į mišką, taip pat į tai, kad žemės sklypo plotas įsakyme ir sprendime buvo nurodytas preliminarus, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia dalį 1998 m. liepos 17 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 1-5809. Pareiškėjas 2011 m. kovo 4 d. iš Aplinkos ministerijos gavo duomenis, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Gavęs tokį raštą, prokuroras turėjo pakankamai duomenų manyti, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Todėl vieno mėnesio terminas ginčyti įsakymus ir sprendimą turi būti skaičiuojamas būtent nuo minėto rašto gavimo dienos ir jis baigėsi 2011 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl iki termino pabaigos nepateikė teismui skundo, taip pat nepateikė jokių praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, terminas yra praleistas be svarbios priežasties, todėl taikytina senatis.
Atsiliepimas
Atsakovės M. D. T., A. Š. prašė skundą atmesti, kadangi ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti. Nurodė, jog ginčo sklypu atsakovės naudojasi nuo 1993 metų. Ginčijamo žemės sklypo dalis Įsakymo ir Sprendimo priėmimo metu nepriklausė Kauno miesto teritorijai. Nuosavybės teisės buvo atkurtos Sprendimu, kuris priimtas Įsakymo pagrindu. Sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos į 3,95 ha žemės. Neteisingas ir niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,60 ha miško. Pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido terminą administraciniams aktams ginčyti, todėl taikytina senatis.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, kadangi ginčijami administraciniai aktai yra nepagrįsti ir neteisėti. Ginčijamu įsakymu ir sprendimu yra nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į 0,60 ha valstybinės reikšmės mišką.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Sprendimu ir Įsakymu atkurtos nuosavybės teisės M. Š. (mirusi) į 3,95 ha žemės sklypą (Kauno r., Armališkių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal 1998 m. liepos 18 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 1-5809 M. D. T. ir A. Š. paveldėjo lygiomis dalimis 3,95 ha žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“ buvo patikslinti žemės sklypo duomenys, pagal juos 3,95 ha ginčo žemės sklypas padidėjo iki 4,0757 ha, taip pat į ginčo sklypo ribas buvo įtraukta dalis valstybinės reikšmės miško. Prokuroras šį reikalavimą teismui pareiškė 2011 m. balandžio 18 d., siekdamas apginti viešąjį interesą, nes M. Š. (mirusi) natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,60 ha miško, kuris yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui, kas prieštarauja imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Miškų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms.
Teismas pažymėjo, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335-08; 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, kt.).
Teismas nustatė, kad atkuriant M. Š. nuosavybės teises natūra, atsakinga institucija Kauno apskrities viršininko žemėtvarkos tarnyba nustatė būtent tokias ginčo žemės sklypo ribas (žemės tvarkymo byla Nr. 3678). Valstybinė miškų tarnyba ir šiuo metu neturi tikslių ir objektyvių duomenų, koks tikslus miško žemės plotas buvo žemės sklype Nr. 1901/0294:52 iki 1998-05-12. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad minėtos viešojo administravimo institucijos, kurios buvo atsakingos už tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą bei išsaugojimą teritorijų, kurioms nustatytas ypatingas teisinis režimas, priimant ginčijamą sprendimą, neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai bei viešojo administravimo principai.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad M. Š. (mirusi) turėjo subjektyvią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą vietovėje, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, tame tarpe ir į ginčo teritoriją. Byloje taip pat nesurinkta duomenų, kad natūra į ginčo mišką atkūrus nuosavybės teises M. Š. ir po jos mirties ginčo žemės sklypą paveldėjus M. D. T. ir A. Š., pastarosioms buvo žinoma arba galėjo būti žinoma, jog nuosavybės teisės atkuriamos į mišką, priskirtą valstybinės reikšmės miškams. Priešingai, iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos paaiškinimų seka, kad pačiam atsakovui ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo žinoma apie tai, jog nuosavybės teisės M. Š. į ginčo mišką atkuriamos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ reikalavimus. Kaip teigia atsakovas, tuo metu nebuvo aiškiai apibrėžtos valstybinės reikšmės miško ribos, o atkuriant nuosavybės teises M. Š. ginčo miško ribos buvo suderintos su institucijomis atsakingomis už valstybinės reikšmės miškų priežiūrą, apskaitą ir pan. Tai, kad tuo metu ir institucijoms, atsakingoms už valstybinės reikšmės miškų priežiūrą ir apskaitą, valstybinės reikšmės miško ribos nebuvo žinomos, o tuo pačiu nebuvo žinoma ir kad ginčo miškas patenka būtent į šias ribas, patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės – 2011 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės miškų tarnybos raštas Nr. 1486, kuriame nurodyta, jog Valstybinė miškų tarnyba neturi objektyvių duomenų, koks tikslus miško žemės plotas buvo žemės sklype Nr. 1901/0294:52 iki 1998 m. gegužės 12 d. Pagal 1997-1998 metų inventorizacijos duomenis į minėtą žemės sklypą pateko 0,96 ha miško plotas. 2004 metais miškų inventorizacijos duomenys buvo patikslinti, todėl šiuo metu į minėtą žemės sklypą patenka 0,87 ha miško plotas. Valstybinės miškų tarnybos pažymos: 2011 m. vasario 8 d. Nr. P1102-24273; 2011 m. vasario 9 d. Nr. 24272; 2011 m. spalio 19 d. Nr. 28113; 2011 m. spalio 19 d. Nr. 28112 patvirtina, kad ginčijamas miško plotas patvirtintas kaip valstybinės reikšmės miškų plotas tik Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765. Liudytojas L. Deltuva patvirtino, kad ginčo sklypas bei jo ribos, priskirtinos valstybinės reikšmės miškui, nustatyta tvarka buvo suformuotos tik 2011 metų vasario mėn., kai buvo parengtas Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimo projektas. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje neįrodyta, kad M. D. T. ir A. Š. (paveldėjusioms turtą po motinos M. Š. mirties) buvo žinoma arba turėjo bei galėjo būti žinoma, jog nuosavybės teisės atkuriamos į mišką, priskirtą valstybinės reikšmės miškams, todėl laikyti jas nesąžiningomis šio turto įgijėjomis nėra pagrindo. Nėra duomenų, kad šis turtas buvo perduotas M. Š. dėl kitų asmenų padarytos kokios nors nusikalstamos veikos. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos dėl viešo intereso gynimo praėjo daugiau nei dešimties metų laikotarpis (nuo1998 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. balandžio 18 d.), kuris viršija maksimalius senaties terminus, kas sudaro teisines prielaidas spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje.
Teismo vertinimu, dėl viešojo administravimo institucijų, atsakingų už tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą bei išsaugojimą teritorijų, kurioms nustatytas ypatingas teisinis režimas, veiksmų tiek atkuriant nuosavybės teises į dalį miško, priskirto valstybinės reikšmės miškui, tiek nepateisinamai ilgą laiką nesiimant priemonių šiam pažeidimui pašalinti, buvo pažeista pusiausvyra tarp dviejų šioje byloje nagrinėjamų teisinių gėrių – poreikio visuomenės reikmėms išsaugoti teritoriją, kuriai yra nustatytas ypatingas teisinis rėžimas bei poreikio fiziniams asmenims sukurti bei nustatyti aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtus ir stabilius teisinius santykius nuosavybės teisių atkūrimo srityje.
Spręsdamas, ar siekis šiuo metu atstatyti visuomenės poreikį į ginčo mišką, atitinkamai šioje dalyje apsunkinant bei apribojant atsakovių teises, atitinka proporcingumo principo kriterijus, teismas vertino ir tai, ar šia priemone bus pasiektas racionalus rezultatus, iš kurio tiek visuomenė, tiek fizinis asmuo gaus protingą bei realiai apčiuopiamą naudą. Nustatė, kad nuosavybės teisės M. Š. (mirusi) atkurta į nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą – į 0,60 ha ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškams. Šis ginčo miškas (0,60 ha) yra sudėtinė M. Š. (mirusi) atkurtos nuosavybės į 3,95 ha sklypo plotą dalis. Duomenų, kad šis valstybinės reikšmės miškas yra priskirtas rezervatų, draustinių ir panašių teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai nėra. Visa tai teismui leido daryti išvadą, kad padaryto pažeidimo reikšmė ir mastas, viešojo intereso aspektu, nėra išskirtiniai bei ypatingai dideli. Iš kitos pusės, teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas vyksta pakankamai ilgą laiką (20 m.), panaikinus nuosavybės teises M. Š. (mirusi) į ginčo mišką, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, suteikiant kitą lygiavertį sklypą ar kompensuojant kitais įstatyme nustatytais būdais, kas atitinkamai iššauktų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su naujo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. Š. (mirusi) priėmimu. Be to, atsakovės M. D. T. ir A. Š. ginčo sklypu naudojosi nuo 1993 m., šio turto praradimas taip pat gali būti susijęs ir su turtinės žalos padarymu, kurią tektų taip pat atlyginti iš valstybės biudžeto, o tai – papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas, irgi priskirtina viešojo intereso sferai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuomone, patenkinus prokuroro skundą jo prašomu būdu, viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o fiziniams asmenims atsakovėms M. D. T. ir A. Š. – sąžiningoms ginčo miško įgijėjoms – bus sukurti papildomi ir bereikalingi jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju, priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A438-2281/2011 ir Nr. A261-129/2012).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodo:
1. Teismas, atmesdamas pareiškėjo patikslintą prašymą, neįvertino, kad Konstitucijos 47 straipsnis ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnis imperatyviai numato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnyje priskirtus valstybės išperkamiems. Miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas taip pat numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, kuri įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas sprendime „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pasisakė, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Taigi nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Ginčijamo sklypo dalis t. y. 0,60 ha pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus ne Vyriausybės nutarimo, o Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip miesto miškas. Vien ta aplinkybė, kad viešojo administravimo institucijos nepakankamai kruopščiai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo bei teritorijų, kurioms nustatytas ypatingas teisinis režimas išsaugojimo srityse negali būti pagrindu atsisakyti ginti viešąjį interesą ar nuspręsti, jog šis viešasis interesas mažiau svarbus nei teisinių santykių stabilumas (šiuo atveju privati nuosavybė). Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį, dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų (res mancipi) prikyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmas atliekamiems su šiais objektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Taip pat negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui, kadangi miškas yra išimtas iš civilinės apyvartos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalis). Be to, tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-165/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad senatis netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad senaties administraciniam reikalavimui reikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ir kt. institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį.
2. Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” reikalavimus dėl to, jog tai nebuvo žinoma (ginčijamo sprendimo metu) ir atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai. Taip pat tuo metu ir institucijoms, atsakingoms už valstybinės reikšmės miškų priežiūrą ir apskaitą, valstybinės reikšmės miško ribos nebuvo žinomos, o tuo pačiu nebuvo žinoma ir kad ginčo miškas patenka būtent į šias ribas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas prie valstybės išperkamų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Mano, kad Valstybinė miškų tarnyba pateikė pakankamus įrodymus, jog ginčo sklype nuosavybės teisių atkūrimo dienai buvo ne mažiau 60 arų valstybinės reikšmės miško – miesto miško, tai įrodo visos pateiktos į administracinę bylą Valstybinės miškų tarnybos pažymos. Valstybinė miškų tarnyba išsamiai paaiškino, kad ginčo sklype yra 0,87 ha miško ploto, iš kurio 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ pagal 2004 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenis buvo priskirta tik 0,27 ha plotas, nes tuo metu šis miško plotas nepateko į žemės sklypo Nr. 1901/0294:52 teritoriją. Tarnyba informavo, kad pagal 1997 - 1998 metų inventorizacijos duomenis į žemės sklypą Nr. 1901/0294:52 pateko 0,96 ha miško plotas, 2004 metais miškų inventorizacijos duomenys buvo patikslinti, todėl šiuo metu į žemės sklypą Nr. 1901/0294:52 patenka 0,87 ha miško plotas. Taip pat Tarnyba informavo, jog apžiūrėjus ginčo sklypo miško pakraštį, jo riba 2004 metais tikslinant duomenis buvo nustatyta teisingai, kadangi miško pakraštyje augantys medžiai pagal savo matmenis augo ir 1998 metais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjas mano, kad ginčo sklype esančio miško plotas yra akivaizdus. Ir netgi įvertinus tą aplinkybę, jog 1998 metais ginčo sklype, pagal 1997-1998 metų inventorizacijos duomenis į minėtą žemės sklypą pateko 0,96 ha miesto miško ploto, Kauno apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių atkūrimo metu neturėjo jokio teisinio pagrindo neatsižvelgti į šiuos duomenis.
3. Mano, kad nepriklausomai nuo to, jog M. D. T. ir A. Š. nebuvo žinoma apie tai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos į mišką, nėra pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo patikslintą prašymą. Išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr. 3K-7-165/2012 pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą ir pripažįstami negaliojančiais visi šio turto perleidimo padariniai, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl įgijėjų sąžiningumo.
4. Pažymi, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; kt.). Taigi, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. M. D. T. ir A. Š. nuosavybės teises įgijo pažeidus jau ankščiau nurodytus teisės aktus. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Ginčo atveju atmetant prokuroro prašymą nebuvo galima atmetimo pateisinti teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kadangi ginčo nuosavybės teisės buvo atkurtos į Konstitucijos ginamą vertybę bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. neteisėtai. Nagrinėjamos bylos kontekste administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę, nei Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas.
5. Mano, kad teismas nepagrįstai kaip vieną iš pareiškėjo patikslinto prašymo atmetimo argumentų nurodė tai, kad ginčo atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą nėra adekvačios siekiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo principui keliamų reikalavimų, kadangi ginčo žemės sklypo dalis, kurią siekiama natūra sugražinti valstybei, yra nedidelė, o vėliau, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą bei galimai kompensuojant jam padarytą žalą valstybė patirs didesnes išlaidas, negu gaus naudą patenkinus pareiškėjo prašymą. Visų pirma, galimas būsimos žalos atlyginimas bei išlaidos susijusios nuosavybės teisių atkūrimu yra tik hipotetinio pobūdžio. Net jeigu byloje ir būtų buvęs nustatytas konkretus būsimos žalos ir išlaidų dydis, pareiškėjas mano, kad tai nebūtų pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą, kadangi ribotos civilinės apyvartos daiktas, kuriam taikoma ypatinga teisinė apsauga, negali būti perleistas privačion nuosavybėn, nepaisant papildomų išlaidų, kurias galimai patirs valstybė. Palikus teismo sprendimą galioti, ir valstybei išimtine teise priklausantį objektą palikus privačioje nuosavybėje būtų paneigtas vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų – iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur). Apie šio principo svarbą ne kartą pabrėžta tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas byloje Nr. 12/93; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2002; 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007, kt.).
6. Mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kadangi nesprendė dėl pareiškėjo ketvirtojo reikalavimo – panaikinti 2008 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)”. Būtent šis ginčijamas administracinis aktas buvo priimtas tiktai 2008 metais, ir jo pagrindu padidėjus ginčo žemės sklypui į jo plotą pateko dar 0,27 ha valstybinės reikšmės miško – miesto miško, kuris nežiūrint to, kad būdamas miesto mišku jau yra valstybinės reikšmės miškas, bet ir dar 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo” buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Taigi šio administracinio akto priėmimo stabilumo negalima grįsti nei bendrosios senaties terminais, nei sąžiningumu, nei atsiradusių teisinių santykių stabilumu.
Atsiliepimas
Atsakovės M. D. T. ir A. Š. atsiliepimu prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuo skundžiamų 1998 m. gegužės 12 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 05-2593 ir 1998 m. gegužės 12 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 52/7103 priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjo trylika metų, per kuriuos atsakovės A. Š. ir D. T. ginčo žemės sklypą valdė kaip savininkės, o tai reiškia, jog jos pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės jau tvirtai saugomos tiek pagrindinio šalies įstatymo, tiek kitų teisės aktų. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertindamas ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą pagrįstai konstatavo, jog yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, kuris viršija maksimalius senaties terminus, kas sudaro teisines prielaidas atsisakyti ginti viešąjį interesą. Pažymėjo, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos, todėl šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Atkreipė dėmesį, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašiose bylose. Vertina, kad nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nesprendė dėl reikalavimo panaikinti 2008 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-13191 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno m.)“. Šis ginčijamas įsakymas buvo priimtas remiantis VĮ Registrų centro Kauno filialo atliktais geodeziniais matavimais, todėl nenuginčijus pačių geodezinių matavimų, įsakymo ginčijimas nesukeltų teisinių pasekmių, todėl teismas, laikydamas šį reikalavimą betarpiškai susijusį su kitais byloje pareikštais reikalavimais, kartu su visu pareiškimu pagrįstai atmetė.
Aplinkos ministerija atsiliepimu su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais bei prašymais sutinka dėl tokių motyvų:
1. Pagal Valstybinės miškų tarnybos (2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. 222) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota Kauno miesto miškų 93 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 29, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – ir Nutarimas 765) priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 9 d. pažyma Nr. 24272, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2011 m. vasario 8 d. Nr. PI 102-24273, patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,27 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patvirtintas Nutarimu Nr. 765. Kadangi Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmente 2011 m. vasario 8 d. Nr. PI 102-24273 nurodyta, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) tiek valstybinės reikšmės miškas, tiek miško žemė, Aplinkos ministerija 2011 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (16-1)-D8-4631 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą prašydama pateikti informaciją kiek miško patenka į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinė miškų tarnybos 2011 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 868 pateikė 2011-05-16 pažymą Nr. 25685, kuri patvirtina, kad sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruota 0,87 ha miško. Nepaisant to, kad iš minėto miško ploto (t. y. 0,87 ha) tik 0,27 ha yra įtraukta j valstybinės reikšmės miško plotus, patvirtintus Nutarimu Nr. 765, o ginčijami Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. 05-2593 ir Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. 52/7103 priimti iki Nutarimo Nr. 765 priėmimo, pažymi, kad minėtas žemės sklypas kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), taigi ir visas į jį patenkantis miškas Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 05-2593 ir Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 52/7103 priėmimo metu buvo ir dabar yra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje.
2. Miškų įstatymo redakcijos, galiojusios ginčijamų aktų priėmimo metu, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti <...> miestų miškams. Konstitucijos 47 straipsnyje ir Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miestų miškai. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)”. Priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam. Nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas pagal apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje A146-976/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje A63-986/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje A63-998/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje A146-1189/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje A525-1257/2009, 2010 m. sausio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010). Kauno apskrities viršininkas, perleisdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė aukščiau minėtas imperatyvias teisės aktų normas, todėl, Aplinkos ministerijos manymu, Įsakymo dalis ir Sprendimas yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
Pažymi, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pateiktu apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka dėl motyvų, nurodytų teismo sprendime, bei atsiliepime:
1. Iš byloje pateiktos medžiagos nėra galima nustatyti, dėl kokių aplinkybių Aplinkos ministerija kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo tik 2011 m. kovo 4 d. Taip pat iš pateiktos teismui medžiagos darytina išvada, kad atsakingos institucijos jau 1997-1998 m. atlikdamos miškų inventorizaciją žinojo apie miškų plotą, esantį ginčo sklype, kaip nurodo Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 1486, taip pat minėtame rašte minima, kad nėra objektyvių duomenų apie tikslų miško žemės plotą, kuris pateko į ginčo sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 1998 m. gegužės 12 d. Atkreipia dėmesį, kad 2004 m. miško plotas ginčo sklype buvo patikslintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintas. Nei prokurorė, ginanti viešą interesą, nei trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija šioje byloje nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių, dėl kokios priežasties negalima buvo užtikrinti viešo intereso apsaugos anksčiau, kadangi kaip ir pats pareiškėjas, taip ir Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos neneigia, kad miškų plotai tikslinami ir inventorizuojami nuo 1998 m., o žemės reformos projektas, kurio pagrindu buvo formuojami žemės sklypai Armališkų kaime, Rokų sen. Kauno r., buvo derinami su atsakingomis institucijomis, tame tarpe ir su Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos regioniniu departamentu minėtas projektas buvos suderintas su projektų derinimo skyriaus vyresniąja inžiniere, regiono valstybine inspektore, I. A. 1999 m. spalio 21 d., taip pat su Dubravos eksperimentine – mokomąja miškų urėdija, miškų urėdijos pavaduotoju Juozu Palaima minėtas projektas suderintas 1999 m. gegužės 26 d., taip pat su Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja V. K. 1999 m. gegužės 26 d. minėtas žemės reformos projektas derintas su kitomis institucijomis pagal jų vykdomas funkcijas. Žemės reformos (Rokų sen.) projektas patvirtintas 1999 m. gruodžio 28 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 02-01-8246. Kadangi pagal šias derinimo žymas, akivaizdu, kad institucijos atsakingos už valstybinių miškų priežiūrą ir kontrolę, žinojo apie žemės reformos projekto sprendinius jau 1999 m. gegužės 26 d., todėl būtina teismui įvertinti šią faktinę aplinkybę, kad atsakinga institucija nepateisinamai ilgai delsė ginti manomai pažeistą viešą interesą pagal savo kompetenciją neįgyvendindama jai įstatymo nustatytų teisių ir pareigų pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Aplinkos ministerija tik 2011 m. kovo 4 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo, todėl tik 2011 m. balandžio 18 d. Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, gindama viešą interesą, pateikė Kauno miesto apylinkės teismui ieškinį dėl administracinių aktų dalies naikinimo, bei kitų išvestinių reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių archyvinių duomenų, kad ginčo sklypas buvo inventorizuotas ir laikytinas mišku priimant ginčijamą įsakymą ir sprendimą, kurio pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį galimai valstybinės reikšmės miško. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčo sklype esantys medžiai priimant ginčijamus įsakymus buvo laikomi augantys miško žemėje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad miško naudojimo apribojimai ginčo sklype atsirado tik 2008 m. lapkričio 28 d. apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-13191 pagrindu. Vertinant tai, buvo galima daryti išvadą, kad po nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą, patikslinus ginčo žemės sklypo kadastro duomenis buvo įvestas ir nustatytas specialus žemės sklypo naudojimo režimas, tačiau žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdo tai nekeitė. Svarbi faktinė aplinkybė, kad nuosavybės teisės asmenims į ginčo sklypą buvo atkurtos 1998 m. gegužės 12 d. Kauno apskrities viršininko aktų pagrindu. Pareiškėjas vadovaujasi tik deklaratyviom nuostatom, tačiau nevertina to, kad institucija savo vykdomų funkcijų ribose gali ginti viešą interesą, tačiau to neįgyvendino, taip elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, todėl toks elgesys negali būti vertinamas teigiamai bylą nagrinėjančio teismo. Vertinant tai, kad valdymo faktas ginčo sklype susiklostė per 13 metų nuo nuosavybės teisių įgijimo momento ginčijamų administracinių teisės aktų pagrindu, todėl tiek pareiškėjas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija, elgdamasi neatsakingai ir nerūpestingai, praleido tiek bendrą ieškinio senaties terminą nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje, tiek administraciniams teisės aktams naikinti vieno mėnesio terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje.
2. Pareiškėjas savo patikslinto pareiškimo reikalavimus grindžia įstatymo aktais, kurie negaliojo ginčijamo administracinio akto priėmimo metu, kas iš esmės prieštarauja teisės principinei nuostatai, kad įstatymas neturi įstatyminės galios laiko atžvilgiu, t. y. negali būti taikomi atgal, o tik įsigalioja nuo jų priėmimo momento ir reglamentuoja santykius ir įtvirtina normas, kurios nustato ir reguliuoja tik tolimesnius santykius po įstatymo įsigaliojimo, ar priimto įstatymo išdėstymo nauja redakcija. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, kuriuo įrodinėja reikalavimų pagrįstumą yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pareiškėjas, kaip teisėsaugos institucijos atstovas, privalo tinkamai taikyti ir vertinti teisės aktus. Kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu aukščiau nurodytas nutarimas negaliojo, todėl negali sukelti ir teisinių pasekmių šalims dėl jo nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kadangi ginčijami administraciniai teisės aktai buvo priimti 1998 m. gegužės 12 d., akivaizdu, kad šis nutarimas negalėjo ir negali sukurti teisinių pasekmių, nes įstatymas negali būti taikomas atgal.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu. Tačiau vertinant tai, kad Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, tai pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, nutarimus priima tik esant konkrečiai susiformavusiai teisinio vertinimo situacijai. Pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis sprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus (a posteriori kontrolė). Konstitucinis Tesimas bylą nagrinėja tik tada, kai Konstitucijoje nustatyti subjektai kreipiasi į jį su prašymu ištirti įstatymo ar kito teisės akto atitiktį Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje prokurorė, siekdama apginti viešą interesą, ginčija Kauno apskrities viršininko 1998 m. gegužės 12 d. aktų, kurių pagrindu M. Š. (mirusi) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,60 ha valstybinės reikšmės miško, teisėtumą, kadangi, jos manymu , šie aktai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms.
Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju spręstina dviejų teisinių gėrių pusiausvyros problema, kadangi iš vienos pusės yra siekiama revizuoti nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą tikslu apginti viešąjį interesą, iš kitos pusės – siekiama išsaugoti bei išlaikyti atsiradusių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, atitinkantį teisėtų lūkesčių principą.
Pažymėtina, kad tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, kuriuo remiantis, už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų – ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pažymėtina, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai vystoma ir kitose analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1151/2010 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pažymėjęs, kad kai nustatoma, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną, suformuotą Lietuvos teismų praktiką, Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, daro išvadą, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.
Byloje nustatyta, kad 1998 metais atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, tuo metu institucijoms, atsakingoms už valstybinės reikšmės miškų priežiūrą ir apskaitą, tikslios valstybinės reikšmės miško ribos nebuvo žinomos, o tuo pačiu nebuvo žinoma ir kad ginčo miškas patenka būtent į šias ribas (2011 m. rugpjūčio 17 d. Valstybinės miškų tarnybos raštas Nr. 1486, Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 8 d. pažyma Nr. P1102-24273, 2011 m. vasario 9 d. pažyma Nr. 24272, 2011 m. spalio 19 d. Nr. 28113, 2011 m. spalio 19 d. pažyma Nr. 28112). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad ginčijamas miško plotas patvirtintas valstybinės reikšmės miškų plotu tik Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765.
Kaip minėta, pareiškėjas ginčija administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos 1998 m. gegužės 12 d. Papildomai pažymėtina, kad šiuo žemės sklypu pareiškėjos faktiškai naudojosi nuo 1993 metų. Prokurorė prašyme nurodo, kad pranešimas apie galimai padarytą pažeidimą buvo gautas Kauno apygardos prokuratūroje 2011 m. kovo 21 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad nuo akto priėmimo datos iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei dešimt metų, t. y. nemažas laiko tarpas, viršijantis bendrąjį ieškininės senaties terminą, per kurį atsakovės M. D. T. ir A. Š. ginčo žemės sklypą valdė kaip savininkės, o tai reiškia, jog jos pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės jau tvirtai saugomos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek kitų teisės aktų. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovės nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese elgėsi nesąžiningai ir nėra pagrindo jų pripažinti nesąžiningomis turto įgijėjomis.
Taip pat, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, kad nuosavybės teisės M. D. T. ir A. Š. atkurtos į labai nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą – į 0,6 ha. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad šis valstybinės reikšmės miškas yra priskirtas rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju patenkinus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą, viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningoms (priešingai neįrodyta) atsakovėms bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, galimai pažeista jų teisė į nuosavybę, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Gashi prieš Kroatiją (Nr. 32457/05, 2008-03-13) nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos ( ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neigiamų pasekmių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai suteikė prioritetą privataus asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai, teisėtiems lūkesčiams ir atsisakė ginti viešąjį interesą tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo srityje.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.