- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-09-15
- Bylos Nr.
- 1A-939-303-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-58-1-00058-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Stasys Punys, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- M. L.
Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Liudmila KuzmickienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-939/11Teisminio proceso Nr. 1-58-1-00058-2010-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1.(S)
2011 m. rugsėjo 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Zarasų rajono apylinkės prokuratūros ir nuteistojo M. L. apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 178 str. 2 d., 281 str. 6 d., ir nuteistas: pagal LR BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal LR BK 281 str. 6 d. – laisvės atėmimu trejiems metams.
LR BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu subendrinus bausmes dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė M. L. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams vienam mėnesiui, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. L. nuteistas už tai, kad 2010-03-25, apie 1 val., pasinaudodamas slapta ištrauktu iš A. L. raktu, neteisėtai įsibrovė į garažų bendrijos “S.”, esančios (duomenys neskelbtini), Zarasų rajone, (duomenys neskelbtini), A. L. priklausantį garažą ir pagrobė A. L. priklausantį automobilį NISSAN PRIMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 5000 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. L. turtinę 5000 lt žalą.
Be to, M. L. nuteistas už tai, kad 2010-03-25, apie 11.00 val., Zarasų rajone, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, vairuodamas automobilį NISSAN PRIMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. L., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau- KET) 14 p. reikalavimą, t. y. būdamas neblaivus (nustatytas 0,63 promilės girtumas), vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, KET 9 p. reikalavimus, t.y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, KET 19 p. reikalavimus, t.y. nesiėmė visų būtinų priemonių savo, keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, KET 133, 135 p. reikalavimus, t.y. nepasirinkdamas važiavimo greičio važiavo apie 80 km/h greičiu, viršydamas leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, todėl dėl objektyviai nenustatytų priežasčių prarado skersinį stabilumą kelyje, pasisuko pagal laikrodžio rodyklės kryptį kairiuoju šonu į priekį, nučiuožė ant dešiniojo šaligatvio, kur kairiuoju šonu (ties priekiniu kairės pusės statramsčiu) atsitrenkė į medį, dėl to buvo sunkiai sužalotas kartu važiavęs keleivis V. J., kuris dėl kaukolės skliauto ir pamato įspaustinių lūžimų, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimų galvos smegenyse, skilveliuose, po dangalais 2010-03-29, 7.15 val. mirė VšĮ „Utenos apskrities ligoninėje”, Utenoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras A. Melkovas prašo pakeisti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-06-20 nuosprendį: M. L. pagal LR BK 178 str. 2 d. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams, pagal LR BK 281 str. 6 d. - laisvės atėmimą penkeriems metams. LR BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu bausmes subendrinus, galutinę subendrintą bausmę M. L. paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams ir vienam mėnesiui; nepripažinti lengvinančia aplinkybe tai, kad M. L. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi; LR BK 68 str. pagrindu uždrausti M. L. naudotis teise vairuoti transporto priemones trejiems metams; priteisti iš M. L. 878,49 Lt proceso išlaidų. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Remdamasis teismų praktikoje formuojamomis nuostatomis dėl LR BK 68 str. taikymo, apeliantas nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis prašė teismo svarstyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo iš M. L. klausimą. Tačiau nuosprendyje teismas šiuo klausimu nepasisakė. Apelianto nuomone, nustatęs, kad M. L. automobilį vairavo būdamas neblaivus (nustatytas 0,63 promilės girtumo laipsnis), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, ignoruodamas eismo saugumo taisykles (visą kelionės laiką kėlė realią grėsmę kitų žmonių gyvybei, sveikatai ir turtui, nes vairuodamas nesaugiai manevruodavo, slysdavo tyčia šonu), tokiu būdu sukeldamas sunkias pasekmes – keleivio mirtį, pirmosios instancijos teismas privalėjo M. L. uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones, juolab, kad už kelių eismo taisyklių pažeidimus pastarasis praeityje jau buvo baustas.
Taipogi apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai pripažino M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad šis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Pagal apeliantą, nuteistasis tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes siekdamas sušvelninti atsakomybę, pateikė savo gynybinę versiją dėl įvykio kilimo, nurodydamas, jog su juo važiavęs V. J. apsunkino padėtį, užtraukdamas rankinį stabdį, dėl ko jis nesugebėjo suvaldyti automobilio. Skunde pažymima, jog byloje buvo įrodyta, kad eismo įvykis kilo dėl M. L. pasirinkto per didelio automobilio greičio, kitiems eismo dalyviams nepažeidus KET reikalavimų. Todėl mano, kad nuteistasis nepripažino visų esminių objektyvių bylos aplinkybių, turinčių juridinę reikšmę veikos kvalifikavimui pagal LR BK 281 str. 6 d. ir pilnai neprisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Pažymima, jog M. L. gailėjimasis taipogi nevertintinas kaip nuoširdus, kadangi jis per metus laiko nuo įvykio nukentėjusiųjų neatsiprašė.
Įvertinęs bausmių skyrimo nuostatas, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. L. skyrė minimalias bausmes. Nurodo, kad pastarasis praeityje du kartus teistas, neišnykus teistumui, įvykdė dar vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (pagrobė automobilį), be to, būdamas neblaivus sukėlė autoįvykį, dėl kurio žuvo žmogus, pagal gyvenamąją ir mokymosi vietas yra neigiamai charakterizuojamas. Todėl minimalios bausmės skyrimas, pagal apeliantą, yra aiškiai nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo tikslui.
Teigia, kad išlaidos, patirtos dėl byloje atlikto autotechninio tyrimo (878,49 Lt), LR BPK 103 str. pagrindu turi būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistinos iš M. L.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo Zarasų rajono apylinkes teismo 2011-06-20 nuosprendį panaikinti, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kad galėtų tęsti gydymą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesąžiningai paskyrė jam bausmę. Nurodo, kad autoįvykio metu jis pats buvo stipriai sužalotas - negali valdyti dešinės rankos ir dėl to jam būtinai reikia tęsti gydymą.
Teismo posėdyje prokurorė prašė Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis M. L. ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo M. L. apeliacinį skundą patenkinti.
Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo M. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies: Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-06-20 nuosprendis dalyje dėl M. L. nuteisimo pagal LR BK 178 str. 2 d. naikintinas, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog M. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d. požymių ( BPK 329 str. 1 d. ).
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ištyręs, tačiau teismo nuosprendyje neaptaręs visų ištirtų byloje įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms sprendžiant M. L. kaltės klausimą pagal LR BK 178 str. 2 d., juos neteisingai įvertino.
Pagal LR BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Tačiau tik šio nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) sudaro būtiną pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą, pažymint ir tai, kad pagal konstrukciją ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kaltininko veika turi apimti ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltus padarinius. Vien noras laikinai pasinaudoti svetimu daiktu ( be pasisavinimo požymio ) nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties būtinų požymių. Todėl ir nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti nusikalstamo sumanymo turinį, neapsiribojant vien tik pirmine jo forma, t. y. buvo būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Be to, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t.y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas, pažymint tai, kad vagystė nuo neteisėto daikto panaudojimo atskiriama pagal nusikalstamos veikos tikslą ir motyvą.
Analizuojant byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus matyti, kad nuteistasis M. L. senelio automobilį, su kuriuo jau kartą buvo važinėjęs ir anksčiau, 2010-03-25, naktį, nors ir be senelio leidimo, pasiėmė tikslu pasivažinėti. Šią pastarojo versiją pagrindžia ir jo senelio A. L. parodymai, iš kurių matyti, kad anūkas, augęs jo šeimoje kaip savas vaikas nuo vienerių metų, buvo šeimos narys ir galėjo viskuo naudotis. Tuo tarpu imti automobilį ir jį vairuoti pastarajam jis neleisdavo tik todėl, kad šis neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Todėl, ir nagrinėjamo įvykio naktį, pamatęs, kad nėra anūko, o garaže automobilio, pastarasis iš karto suprato, kad jį pasivažinėjimo tikslu pasiėmė anūkas, juolab, kad po pokalbio su pastaruoju telefonu, M. L. žadėjo greitai grįžti. Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis M. L., jo seneliui priklausančiu automobiliu norėjo pasinaudoti tik laikinai ir jį gražinti, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip vagystė.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, priešingai nei mano prokuroras skunde, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei tai, kad M. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, be to, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad M. L. išties jau buvo du kartus teistas už tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą, baustas administracine tvarka, tačiau mokosi, pagal mokymosi bei gyvenamąją vietas charakterizuojamas patenkinamai ( b. l. 201-202, 206, 211, 212-213, 266 ). Nusikalstama veika, už kurios padarymą M. L. yra nuteistas, pagal įstatymą priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai, tačiau nežiūrint to, ji buvo padaryta šiurkščiai pažeidžiant Kelių eismo taisykles : nuteistasis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei neturėdamas tam teisės, be to, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, jį viršijo, savo veiksmais keldamas grėsmę eismo saugumui, pavojų savo ir kitų asmenų sveikatai bei gyvybei, ko pasėkoje kilo eismo įvykis, sukėlęs sunkias pasekmes – žuvo su juo važiavęs žmogus. Tokiu būdu M. L. veika nors ir padaryta dėl neatsargumo, yra labai pavojinga. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, priešingai nei mano nuteistasis, padarė pagrįstą išvadą, kad M. L. gali būti baustinas tik realia laisvės atėmimo bausme.
Nustatydamas parinktos laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aukščiau aptartas aplinkybes, bet ir į dvi teismo nustatytas, nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pilnai atlyginta turtinė žala ir nukentėjusieji A. ir G. J. dėl sūnaus žūties pastarajam atleido, bei, kad nuteistasis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi ( BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p. ). Ir nors prokuroras mano, kad pastaroji aplinkybė, kaip lengvinanti M. L. atsakomybę teismo buvo pripažinta nepagrįstai, tačiau kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Pagal teismų praktiką asmens prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų įrodymų, be to, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, atlieka kitus veiksmus, kuriais siekia sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė byla Nr. 2K-327/2007). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nuteistasis M. L., po įvykio, vos tik buvo pajėgus duoti parodymus ( jam buvo taipogi konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas ), apklausiamas prisipažino ne tik, kad be leidimo paėmė senelio automobilį ir su draugu V. J. išvažiavo pasivažinėti, bet ir tai, kad įvykis kilo dėl jo kaltės, t. y. kad įvykio naktį su draugais vartojo alkoholį, automobiliu važinėjo viršydamas leistiną greitį, bei, kad vairavo jį, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Apie bylos aplinkybes davė išsamius ir iš esmės teisingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad visos M. L. nurodytos aplinkybės objektyviai buvo nustatytos jau vėliau, t. y. atlikus specialius tyrimus ir pasitvirtino: buvo nustatyta, kad automobilį M. L. vairavo ne tik kad neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, bet ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ( jo kraujyje rasta 0.63 promilės etilo alkoholio, b. l. 154 ), be to, buvo konstatuota, kad viena iš sąlygų šiam eismo įvykiui kilti, techniniu požiūriu buvo M. L. viršytas maksimalus leistinas greitis. Visi šie Kelių eismo taisyklių pažeidimai, lėmę eismo įvykį, M. L. ir buvo inkriminuoti. Todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje pritrūko objektyvių duomenų pagrįsti M. L. nurodytai aplinkybei, t. y. tai, kad suvaldyti automobilį jam apsunkino tai, jog V. J. užtraukė rankinį stabdį, negali sumenkinti nuteistojo duotų parodymų dėl esminių įvykio kilimo aplinkybių teisingumo, juolab, kad sprendžiant iš liudytojo G. Š. parodymų, iki įvykio kilimo nuteistojo nurodytas faktas visgi buvo, t. y. pasak šio, M. L. darant posūkius, V. J. pastoviai užtraukinėjo rankinį stabdį, kad automobilis darant posūkį pračiuožtų šonu. Reikia pažymėti ir tai, kad M. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme ne kartą pareiškė, kad labai apgailestauja dėl įvykio, neigiamai įvertino savo veiksmus, bylos nagrinėjimo teisme metu asmeniškai atsiprašė nukentėjusiųjų, be to, siekdamas sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius, atlygino turtinę žalą tiek nukentėjusiesiems A. ir G. J., tiek ir ligonių kasai. Todėl kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad M. L. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Be aukščiau paminėtų aplinkybių, teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį atsižvelgė ir į tai, kad M. L. po nagrinėjamo įvykio taipogi buvo sunkiai sužalotas ir neteko 50 % darbingumo ( b. l. 264 ). Tuo tarpu nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas nenustatė. Todėl įvertinęs visas aukščiau aptartas aplinkybes kitų teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių kontekste, bei pagrįstai atsižvelgęs į tai, kad prie tokių sunkių pasekmių kilimo prisidėjo ir paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, ignoruojant paprasčiausias, kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo taisykles, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. L. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, kurią, priešingai nei mano prokuroras, vertinti kaip aiškiai per švelnią nėra jokio pagrindo.
Nuteistojo M. L. skundo argumentas dėl LR BK 75 str. nuostatų jo atžvilgiu taikymo taipogi yra nepagrįstas ir turi būti atmestas, nes šį klausimą, kaip jau aukščiau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apsvarstė ir padarė pagrįstą išvadą, jog M. L. gali būti baustinas tik realia laisvės atėmimo bausme. Su tokia teismo išvada, kolegija sutinka, nes bausmės vykdymo atidėjimas, tik ribotai galėtų leisti pasiekti bausmės paskirtį bei užtikrinti teisingumo įgyvendinimą.
Išties, pagal LR BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, sprendžiant, ar bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas, vertinamos visos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės ir kt. Ir nors M. L. skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistas už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą laisvės atėmimu trejiems metams, ir, formaliai, esant tam sąlygoms, jo atžvilgiu galėtų būti sprendžiamas LR BK 75 straipsnio taikymo klausimas, tačiau daromų nusikalstamų veikų kartotinis pobūdis ( skundžiamu teismo nuosprendžiu M. L. nuteistas jau trečią kartą ) rodo M. L. aiškų nenorą laikytis įstatymų, atkreipiant dėmesį į tai, kad ir po šio įvykio pastarasis padarė teisės pažeidimą – vartojo alų viešoje vietoje, dėl ko buvo baustas administracine tvarka ( b. l. 212-213 ). Be to, veiką už kurią M. L. yra nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, pastarasis, kaip jau minėta, padarė šiurkščiai ir sąmoningai pažeisdamas Kelių eismo taisykles: automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas tam teisės ir gerokai viršydamas leistiną greitį, ko pasėkoje sukėlė sunkius ir neatstatomus padarinius - žmogaus žūtį. Akivaizdu, kad ši nuteistojo veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo, yra labai pavojinga. Visos aukščiau aptartos aplinkybės bei nuteistojo asmenybė neleidžia daryti išvados, jog bausmės tikslai M. L. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, juolab, kad jis savo elgesiu nepateisino teismo jam ne vieną kartą parodyto pasitikėjimo.
Prokuroro skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nuteistojo M. L. atžvilgiu netaikė LR BK 68 straipsnio nuostatų ir neuždraudė jam naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę trejiems metams, taipogi yra nepagrįstas ir atmetamas.
Komentuojamas straipsnis reglamentuoja baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise. Tačiau uždrausti naudotis specialia teise galima tik tada, kai nusikalstama veika yra padaryta naudojantis šia teise. Tai yra esminė šio poveikio priemonės taikymo sąlyga, numatyta LR BK 68 str. 1 d. Gi kaip matyti iš šioje byloje nustatytų aplinkybių, nuteistasis M. L. jam inkriminuojamą veiką padarė, nesinaudodamas specialia teise, t. y. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Todėl pirmosios instancijos teismas, neskirdamas jam šios poveikio priemonės, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
Prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kuriuo šis prašo iš nuteistojo M. L. priteisti 878,49 lt proceso išlaidų už byloje atliktą LTEC autotechninį tyrimą yra nepagrįstas ir atmetamas.
Pagal LR BPK 103 str. 3 p. įtvirtintą nuostatą proceso išlaidas sudaro ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį. Gi nagrinėjamu atveju, Lietuvos teismo ekspertizės Centras byloje atliko objektų tyrimą pagal gautą iš Utenos apskr. VPK Zarasų rajono PK KPS tyrėjos tarnybinę užduotį. Todėl prokuroro prašoma priteisti iš nuteistojo 878,49 lt suma už byloje atliktą LTEC autotechninį tyrimą, pagal LR BPK 103 str. 3 d. nuostatą, proceso išlaidų nesudaro ir iš nuteistojo M. L. negali būti išieškoma.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį dalyje dėl M. L. nuteisimo pagal LR BK 178 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. L. dėl kaltinimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinių skundų ribose, palikti nepakeistą.
Zarasų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą bei nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl LR BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, atmesti.