Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo A. R. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria nukentėjusiojo A. R. prašymai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje H. U. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Nagrinėjant bylą buvo gautas nukentėjusiojo A. R. prašymas, kuriame prašoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio nustatyta tvarka, pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 300 straipsnio 1 dalies į faktinėms padaryto nusikalstamų veikų daugeto aplinkybėms atitinkamus BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, taip pat 22 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį. Taip pat prašė neatidėliotinai paskirti kaltinamajam procesines prievartos priemones.

Skunde teigiama, kad 2016-05-25 teisiamojo posėdžio metu buvo nagrinėjamas 2016-03-21 prašymas dėl kaltinamojo akto turinio trūkumų BPK 219 straipsnio pagrindu, tačiau prašymo pakeisti kaltinimą BPK 256 straipsnio pagrindu A. R. iki tol nebuvo pateikęs. Dviem skirtingais pagrindais teikiami prašymai negali būti sutapatinti. A. R. pagrindė ir paaiškino, kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktinių duomenų. Kaltinamajame akte nėra aprašyta ir teisiškai neįvertinta bei nekvalifikuota realiai kaltinamojo H. U. padarytoji veika. Tik formaliai pasisakydamas, jog kaltinimo pakeitimas buvo išspręstas 2016-05-25 teisiamojo posėdžio metu, teismas užkirto kelią tinkamai kvalifikuoti veiką bei nukentėjusiajam pasinaudoti BPK 256 straipsnyje įtvirtinta teise.

Skunde nukentėjusysis A. R. taip pat pasisako dėl procesinių prievartos priemonių taikymo. Mano, jog teismas formaliai pateikė teisinį pagrindą atsisakyti taikyti procesines prievartos priemones, tačiau nekonkretizavo ir nenurodė jokių baudžiamosios bylos faktinių duomenų bei reikšmingų aplinkybių. A. R. neaišku, kokie bylos medžiagoje esantys faktiniai duomenys ar kitokie įrodymai buvo vertinami, sprendžiant nukentėjusiojo prašymo taikyti procesines prievartos priemones; kaip konkrečiai ir kokiu faktiniu pagrindu buvo atliktas nutartyje net nepaminėtų faktinių duomenų ar kitokių įrodymų teisinis vertinimas; kokie bylos duomenys paneigė nukentėjusiojo argumentus. Nenurodyta kaip procesinių prievartos priemonių taikymas galėtų nepagrįstai suvaržyti kaltinamo asmens konstitucines teises bei laisves. Manoma, kad nurodytų klausimų išsprendimas turi esminės reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti procesines prievartos priemones. Teismas nenurodė jokių baudžiamosios bylos faktinių duomenų bei aplinkybių, kurios BPK nustatyta tvarka suteiktų ir bent minimaliai užtikrintų teismui realią galimybę greičiau ir nešališkiau ištirti kaltinamojo padarytas nusikalstamas veikas arba užkirstų galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. R. skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nukentėjusiojo A. R. skundu, skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2016-05-26 nutarties motyvais bei kitais bylos duomenimis daro išvadą, kad skundžiama Kauno apylinkės teismo 2016-05-26 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra įstatyminio pagrindo.

Iš nukentėjusiojo skundo matyti, kad A. R. nesutinka su apylinkės teismo nutartimi ir mano, kad nepagrįstai buvo atmesti jo prašymai, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka, pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir paskirti kaltinamajam H. U. procesines prievartos priemones.

Vertinant skunde minimą prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo pažymima, jog pirmos instancijos teismas skundžiamoje 2016-05-26 nutartyje pažymėjo, kad prašymas dėl kaltinimo pakeitimo buvo išspręstas 2016-05-25 teisiamojo posėdžio metu. Iš 2016-05-25 teisiamojo posėdžio protokolo (t. 6, b. l. 74) matyti, kad posėdžio metu teisėjas informavo proceso dalyvius, jog buvo gautas prašymas dėl kaltinimo perkvalifikavimo, kuris kaltinamajam ir jo atstovui buvo išsiųstas paštu. Teismas nutarė pateiktą prašymą prijungti prie bylos ir laikyti jį sudedamąją bylos dalimi. Taigi pirmos instancijos teismas BPK 256 straipsnio normų nepažeidė. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad teismas neprivalo keisti kaltinimą pagal nukentėjusio asmens prašymą. Gavęs prašymą, teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, nedelsiant praneša apie tai kaltinamajam, įteikia prašymo nuorašus nagrinėjimo teisme dalyviams ir užtikrina kaltinamojo teisės turėti pakankamai laiko pasiruošti gynybai įgyvendinimą. Tačiau, atlikęs šiuos veiksmus, teismas neprivalo tenkinti prašymo. Pažymėtina, kad teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir pagal pakeistą kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu, o taip pat nuosprendyje gali būti nurodomos pakeistos iš esmės skirtingomis veikos faktines aplinkybes ar paliekamos kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

Nepagrįstai skunde teigiama, jog 2016-05-25 teisiamojo posėdžio metu buvo nagrinėjamas 2016-03-21 prašymas dėl kaltinamojo akto turinio trūkumų BPK 219 straipsnio pagrindu, tačiau prašymo pakeisti kaltinimą BPK 256 straipsnio pagrindu A. R. iki tol nebuvo pateikęs. Pažymima, jog 2016-03-21 prašymas dėl nusikalstamos veikos netinkamo kvalifikavimo ir ikiteisminio tyrimo trūkumų pašalinimo (t. 6, b. l. 4-10) buvo atmestas 2016-04-11 teisiamojo posėdžio metu (t. 6, b. l. 23). Tuo tarpu, kaip jau minėta, 2016-05-25 teisiamojo posėdžio metu buvo išspęstas klausimas dėl kaltinimo keitimo BPK 256 straipsnio tvarka.

Pasisakant dėl procesinių prievartos priemonių taikymo atkreipiamas dėmesys, kad BPK 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Skiriant procesinę prievartos priemonę vadovaujamasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad asmens teisės ir laisvės gali būti suvaržomos ne daugiau, nei reikia įstatyme numatytiems tikslams pasiekti.

Nukentėjusysis pirmos instancijos teismo prašė H. U. taikyti procesines prievartos priemones – laikiną nušalinimą nuo UAB „Samsonas“ generalinio direktoriaus pareigų; laikinai sustabdyti jo teisę užsiimti UAB „Samsonas“ akcininko veikla; taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą.

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad H. U. kaip UAB „Samsonas“ direktoriui ir akcininkui jau yra taikomi apribojimai civilinėje byloje ir tai įvertinęs konstatavo, kad dar didesnės apimties procesinės prievartos priemonės H. U. būtų neproporcingos. Taigi teismas motyvavo, kodėl atsisako taikyti nukentėjusiojo prašomas procesines prievartos priemones, todėl nepagrįstu laikomas skundo motyvas, kad neaišku kokie bylos medžiagoje esantys faktiniai duomenys buvo vertinami.

Nors nukentėjusysis A. R. yra pateikęs civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 5 b. l. 175) ir turtinės žalos atlyginimo (t. 6, b. l. 11), tačiau vien tai nėra pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą H. U. turtui. Byloje nėra nustatyta duomenų, jog H. U. turėtų tikslą turtą parduoti ar paslėpti. Teismų praktikoje suformuota, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti taikomas laikantis proporcingumo principo – nuosavybės teisė negali būti ribojama labiau nei tai būtina BPK 151 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-2-699/2016). Be to, klausimas dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, įskaitant ir laikiną nuosavybės teisių apribojimą, jau buvo spręstas ir 2016-02-24 Kauno apylinkės teismo nutartimi (t. 5, b. l. 193-194).

Skunde A. R. taip pat teigia, jog skundžiamoje nutartyje nebuvo nagrinėti visi suformuoti prašymai, dėl jų nepasisakyta arba pasisakyta neišsamiai. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pažymima, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), todėl dėl kitų nuteistųjų skunduose nurodytų neesminių samprotavimų Kauno apygardos teismas plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo A. R. skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.