- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-08
- Bylos Nr.
- N-575-2597-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarimo A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus (toliau – ir Inspekcija) įgaliotas pareigūnas A. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad jis, būdamas UAB „Pajuva“ vadovu, leido V. G. įmonės konditerijos ceche, esančiame Rėklių g. 1A, Panevėžyje, nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. rugpjūčio 18 d. dirbti pagalbinės darbininkės pareigose, su ja nesudaręs rašytinės darbo sutarties, neišdavęs darbo pažymėjimo, nepranešęs apie jos įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Nurodyta, kad tokiais veiksmais A. P. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. P. atžvilgiu nutraukė, nesant jo veiksmuose ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad V. G. darbinėje veikloje, atliktoje UAB „Pajuva“, nebuvo darbo sutarties požymių, numatytų DK 93 straipsnyje, t. y. nebuvo susitarimo dėl priėmimo į darbą, dėl tam tikrų pareigų, nebuvo paklūstama UAB „Pajuva“ vidaus darbo tvarkai, nesusitarta dėl atlygio už darbą. Pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti A. P. pateiktais rašytiniais įrodymais, nes jie nenuginčyti, taip pat vadovavosi liudytojų – V. G. ir V. B. – paaiškinimais, kuriuos laikė išsamiais, nekeliančiais abejonių. Atkreipia dėmesį, kad Inspekcija tyrimą atliko nekokybiškai. Surinkta medžiaga yra neinformatyvi, vienpusiška, neišaiškintos svarbios aplinkybės, todėl ja remtis kaip neabejotinu įrodymu nėra galimybės. Nurodo, kad jau surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą A. P. savo rašytiniu paaiškinimu informavo apie esamą susitarimą, tačiau tam reikiamas dėmesys nebuvo skirtas, papildomi dokumentai nepareikalauti.
II.
Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. P. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, byla išnagrinėta ne iš esmės, nutarimas grindžiamas tik vienos šalies pateiktais įrodymais, nevertinant byloje surinktų įrodymų visumos. Nurodo, kad patikrinimo metu UAB „Pajuva“ patalpose buvo rasta dirbanti V. G., iš kurios paaiškinimo matyti, jog buvo susitarta dėl konkretaus darbo (pagalbinė darbininkė), konkretaus darbo užmokesčio (39,50 Lt už darbo dieną), ji buvo supažindinta su vidaus darbo tvarka (dirbo 3 valandas per dieną, nuo 11 iki 15 val.), kas, anot Inspekcijos, rodo, kad buvo visi darbo sutarties požymiai. Pažymi, kad V. G. patikrinimo metu, teikdama paaiškinimą, net neužsiminė, kad yra komandiruota dirbti iš UAB „Aivas ir Ko“ į UAB „Pajuva“, priešingai – ji paaiškino, kad jos padirbėti paprašė UAB „Pajuva“ technologė V. B.. Nurodo, kad, keičiant darbo vietą, V. G. turėjo būti su tuo supažindinta ir gautas jos sutikimas raštu. Jeigu V. G. į UAB „Pajuva“ buvo siunčiama kaip į komandiruotę, tai turėjo būti supažindinta su patvarkymu dėl tarnybinio pavedimo. Kadangi patikrinimo metu nebuvo pateikti jokie komandiruotės faktą patvirtinantys dokumentai, anot Inspekcijos, A. P. pateikta versija turėjo būti vertinama kaip jo siekis išvengti administracinės atsakomybės, o pateikti įrodymai – nepagrįstais. Pažymi, jog patikrinimo metu nebuvo pateikti įrodymai, kad V. G. yra informuota apie esamus ir galimus rizikos veiksnius įmonėje, instruktuota saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, kaip tai numato darbuotojų saugą reglamentuojantys teisės aktai. Teigia, kad susiklosčiusi situacija taip pat negali būti traktuojama kaip darbuotojo nuoma, nes tokie teisiniai santykiai teisės aktais dar nereglamentuoti.
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą A. P. su juo nesutinka, nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teigia, kad V. G. darbdavių susitarimu, kurio pagrindu buvo išleistas įsakymas, su kuriuo ji buvo supažindinta pasirašytinai ir su kuriuo ji sutiko, buvo pasiųsta laikinam darbui (pagalbinės darbininkės) į UAB „Pajuva“. Dėl būtinųjų bei kitų darbo sutarties sąlygų niekas iš UAB „Pajuva“ su ja nesitarė, V. G. dirbo UAB „Aivas ir Ko“ ir visos darbo sutarties sąlygos buvo tokios, kokios buvo sulygtos su ja darbo sutartyje su UAB „Aivas ir Ko“. Nurodo, kad abi minėtos bendrovės įregistruotos ir vykdo veiklą tuo pačiu adresu, o pastate, kuriame yra UAB „Pajuva“ konditerijos cechas, yra ir UAB „Aivas ir Ko“ sandėlis. Pažymi, kad Inspekcijos atstovas patikrinimo metu buvo informuotas apie darbdavių susitarimą dėl V. G., tačiau jis jokių dokumentų nereikalavo, o tas faktas, jog V. G. UAB „Pajuva“ nebuvo instruktuota saugiai dirbti pagalbinio darbininko darbo, niekaip nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Taigi, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių arba teisės aktų nustatyta tvarka nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad veika turi būti kvalifikuota kaip nelegalus darbas, tik nustačius būtinus objektyviuosius nelegalaus darbo požymius. Nagrinėjamoje byloje nelegalaus darbo faktą įrodančių duomenų nepakanka, siekiant pripažinti, kad V. G. UAB „Pajuva“ konditerijos ceche dirbo nelegaliai. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turėjo darbo sutarties požymius, todėl institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo pateikti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių darbo santykių buvimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra neabejotinų duomenų apie V. G. ir UAB „Pajuva“, atstovaujamos A. P., susitarimą dėl darbo. A. P. nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos, kad V. G. neįdarbino, ji UAB „Pajuva“ dirbo laikinai susitarimo tarp UAB „Pajuva“ ir jos nuolatinės darbovietės UAB „Aivas ir Ko“ pagrindu (b. l. 8), iš esmės analogiškai jis paaiškino pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 48). A. P. versiją patvirtino liudytojai – V. G., V. B. ir V. K. (b. l. 49-50). Nors V. G. ir V. B. žodiniai parodymai tam tikrose aplinkybėse nesutampa su jų rašytiniais paaiškinimais, kuriose nurodyta, kad buvo aptartas konkretus darbo užmokestis, laikytini nepaneigtais jų paaiškinimai, kad tokį darbo užmokestį jos privalėjo apskaičiuoti Inspekcijos pareigūno nurodymu ir jis gautas padalinus V. G. UAB „Aivas ir Ko“ gautą minimalią algą iš dirbtų dienų skaičiaus. Šiuo apsektu įvertinama tai, kad tiek V. G., tiek V. B. nurodė analogišką darbo užmokesčio sumą, centų tikslumu. Be to, A. P. versiją patvirtina rašytiniai įrodymai – UAB „Pajuva“ direktoriaus įsakymas dėl darbuotojo pasiuntimo laikinam darbui (b. l. 27), susitarimas dėl UAB „Aivas ir Ko“ pagalbinių darbininkų siuntimo laikinam darbui į UAB „Pajuva“ (b. l. 28). Nors minėti dokumentai pateikti tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik dokumentų vėlesnis pateikimas nagrinėjamu atveju negali būti besąlyginis pagrindas teigti, kad juose užfiksuoti duomenys yra melagingi. Pažymėtina, kad pati Inspekcija tyrimą atliko nepakankamai išsamiai, nesurinko visų duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti A. P. versiją. Iš A. P. rašytinio paaiškinimo (b. l. 8) matyti, kad jau patikrinimo metu Inspekcijos pareigūnai buvo informuoti apie tarp UAB „Pajuva“ ir UAB „Aivas ir Ko“ egzistuojantį susitarimą dėl laikino darbuotojo pasiuntimo į kitą įmonę, tačiau jokių dokumentų šiems argumentas pagrįsti nepareikalavo. Tą pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino pats Inspekcijos pareigūnas D. P. P. (b. l. 48-49). Vertinant tokio susitarimo tarp UAB „Pajuva“ ir UAB „Aivas ir Ko“ egzistavimo realumą, atsižvelgiama į tai, kad šios įmonės veiklą vykdo tame pačiame pastate, užsiima panašia gamybine veikla, turi bendrų darbuotojų, kas patvirtina, jog šios įmonės tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauja. Be to, atsižvelgtina į tai, kad V. G. UAB „Pajuva“ atliekama darbo funkcija nepasikeitė, visą tariamai nelegalaus darbo laikotarpį ji oficialiai dirbo UAB „Aivas ir Ko“, kur buvo apskaitomas jos darbo laikas, mokamas darbo užmokestis, su juo susiję mokesčiai valstybei (b. l. 35-46), UAB „Pajuva“ oficialiai, pagal PVM sąskaitą-faktūrą, atsiskaitė su UAB „Aivas ir Ko“ už suteiktas darbuotojo paslaugas (b. l. 34). Išanalizavusi šias aplinkybes, įvertinusi jas įrodymų visumoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmiškas išvadas, kad V. G. UAB „Pajuva“ dirbo nelegaliai. Nepaneigta, kad V. G. darbas – tai UAB „Pajuva“ ir UAB „Aivas ir KO“ sudaryto atlygintinio susitarimo dėl laikino darbuotojo pasiuntimo atlikti funkciją kito darbdavio naudai vykdymo rezultatas. Taip pat neįrodyta, kad tokia veika buvo pažeistas nelegalaus darbo, kvalifikuotino pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, objektas ar kad jam būtų kilusi grėsmė.
Inspekcija apeliaciniame skunde teigė, kad susiklosčiusių teisinių santykių negalima vertinti kaip tarnybinės komandiruotės ar darbuotojų nuomos, todėl tai yra nelegalus darbas. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose tokia darbo organizavimo forma, kai darbuotojas susitarimo tarp įmonių pagrindu yra laikinai siunčiamas į kitą įmonę atlikti darbo funkciją kitam asmeniui, paklūstant jo darbo tvarkai ir nurodymams, nėra aiškiai apibrėžta ir sureglamentuota, tačiau taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad tokie teisiniai santykiai iš esmės prieštarautų DK ar kitų teisės aktų nuostatoms ir būtų imperatyviai draudžiami. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, kad nagrinėjamoje byloje ne tik, kad nėra galimybės susiklosčiusių ginčo teisinių santykių kvalifikuoti kaip nelegalaus darbo, bet ir iš esmės negali būti vertinamas minėtų teisinių santykių subjektų veiksmų atitikimas darbo teisinius santykius reglamentuojantiems teisės aktams, siekiant juos patraukti administracinėn atsakomybėn dėl galimai padarytų kitų pažeidimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti perregimas, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N12-150/2004).
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. N663-156/2007).
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, o A. P. veikos perkvalifikavimas pagal ATPK 41 straipsnį, numatantį atsakomybę už galimai padarytą kitą darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimą, nėra įmanomas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas. Apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.