Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-03 · Administracinė byla Nr. I-5484-811/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-03
Bylos Nr.
I-5484-811/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Petkevičienė, Bronius Januška, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
L. U., M. Z. M.
Atsakovas
Lietuvos bankui
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Broniaus Januškos ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai L. U., pareiškėjų atstovui E. P., atsakovo atstovams Teresei Valeišai ir Maksimui Liutenkai, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. U. ir M. Z. M. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-02-08 nutartimi (b. l. 66-67) priimta pareiškėjų patikslinto skundo dalis, kurioje pareiškėjos prašo: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015-10-12 sprendimą Nr. 3R-416(AG-289/04-2015); 2) įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą; 3) atlyginti pareiškėjoms iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nurodė, kad kreipėsi 2015-07-07 su skundu į Lietuvos banką dėl Palangos kredito unijos teisės aktų pažeidimų vartotojų atžvilgiu, t. y. nurodė, kad negavo iš Palangos kredito unijos (toliau – Unija) 4 518,07 eurų, todėl neprivalančios jų grąžinti. Teigia, kad yra akivaizdu, jog pažeisti sutartiniai santykiai tarp Unijos ir paskolos gavėjų, todėl Lietuvos bankas turėjo atlikti Unijos patikrinimą ir apginti Unijos nario ir vartotojo teises. Nurodo savo skunde pateikusios visą eilę faktų dėl neteisėtų Unijos veiksmų, tačiau nei Lietuvos bankas, nei VAGK visiškai nieko apie tai nepasisakė. VAGK neatliko savo funkcijų, nepanaikino neteisėto Lietuvos banko sprendimo. Pareiškėjos nurodo patikslintame skunde išdėsčiusios ne visus faktus, prašo teismo remtis jų pateiktas faktais, kurie yra pateikti pareiškimuose Lietuvos bankui ir skunduose VAGK.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime (b. l. 74-79) nurodė su pareiškėjų skundu nesutinkantis. Teigia, kad pareiškėjos Lietuvos bankui pateiktame 2015-07-07 skunde prašė sustabdyti neteisėtus ir galbūt nusikalstamus Unijos veiksmus jos narių atžvilgiu, atlikti Unijos patikrinimą, pritaikyti poveikio priemones dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir įpareigoti Uniją grąžinti papildomą pajų ir (arba) įskaityti jį paskutinei paskolos sumai padengti. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2015-08-03 rašte Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-3378 pareiškėjoms nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, jog Unijos veiksmais buvo pažeisti finansų rinką reguliuojančių teisės aktų reikalavimai, todėl nėra pagrindo pradėti tyrimo dėl Unijos veiksmų. Atsakovas nurodo tuo pačiu išaiškinęs pareiškėjoms, kad Lietuvos bankas nuolat pagal savo kompetenciją teisės aktuose nustatytais būdais ir tvarka vykdo Unijos ir kitų finansų rinkos dalyvių priežiūrą ir gaunamos informacijos pagrindu vertina, ar Unija nepažeidžia teisės aktuose nustatytų saugia ir patikimą kredito unijų veiklą užtikrinančių ir kitų finansų rinką reguliuojančių teisės aktų reikalavimų bei normatyvų, įstatymuose numatytais atvejais taiko poveikio priemones, periodiškai inspektuoja ir tikrina kredito unijas. Nurodo, kad pareiškėjoms buvo paaiškinta, kad nuo 2014-08-05 įsigaliojusioje Kredito unijų įstatymo redakcijoje sugriežtintas kredito unijos narių disponavimas pajiniais įnašais. Teigia įvertinęs, kad tarp pareiškėjų ir Unijos kilęs individualus civilinis ginčas. Teisiniai santykiai tarp kredito unijos ir jos narių yra juridinio asmens ir jo dalyvių teisiniai santykiai, pajinio įnašo sumokėjimas ir grąžinimas nėra finansinė paslauga, kredito unijos narys nelaikytinas vartotoju. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų skundas Lietuvos bankui buvo susijęs išimtinai tik su pajaus, kaip vertybinio popieriaus, panaudojimo klausimu ir Unijos veiksmais, susijusiais su jos nariais ir kapitalo formavimu. Pareiškėjos pačios skunde Lietuvos bankui nurodė, kad visą gautą kreditą yra grąžinusios ir šiuo metu tarp pareiškėjų ir Unijos neišspręstas būtent pajinio įnašo, kuriam keliami specifiniai, su vartojimo santykiais susiję reikalavimai, grąžinimo klausimas. Todėl Lietuvos bankas nėra įgaliotas nagrinėti ginčo, kilusio dėl pajinio įnašo grąžinimo, nes toks ginčas turi būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Pagrįstu laiko ginčijamą VAGK sprendimą, kuriame teisingai konstatuota, kad Lietuvos bankas pagrįstai atsisakė šiuo atveju nagrinėti pareiškėjų ir Unijos ginčą ne teismo tvarka, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimų.

Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015-10-12 sprendimo Nr. 3R-416(AG-289/04-2015), kuriuo buvo sprendžiamas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015-08-03 rašto Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-3378 teisėtumas ir pagrįstumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėja L. U. ir Unija 2011-04-07 sudarė vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 11-00047 (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią pareiškėjai suteikta 78 000 Lt vartojimo paskola, kurios galutinis grąžinimo terminas iki 2016-03-15 (VAGK b. l. 21-22). Paskolos sutarties 8.3 punkte pareiškėja L. U. įsipareigojo užtikrinti, kad visą paskolos laikotarpį jos turimų pajinių įnašų Unijoje suma nebūtų mažesnė, nei 1/10 paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų Unijoje bendros sumos. Unija įsipareigojo dalį piniginių įnašų grąžinti pareiškėjai tada, kai ji pilnai įvykdys prievoles pagal Paskolos sutartį, jeigu likusi pajinių įnašų suma nebus mažesnė, nei 1/10 turimų paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų Unijoje bendros sumos. Tuo pačiu Unija įsipareigojo paskolos gavėjo pajinius įnašus be atskiro pareiškėjos sutikimo panaudoti paskolos grąžinimui (Paskolos sutarties 7.10 p.).

Pareiškėja M. Z. M. ir Unija 2011-04-07 sudarė laidavimo sutartį Nr. 00063 (toliau – Laidavimo sutartis), pagal kurią pareiškėja M. Z. M. įsipareigojo laiduoti už paskolos gavėją L. U. ir įsipareigojo atsakyti Unijai visu savo turtu, jeigu paskolos gavėja tinkamai nevykdys Unijai visų ar dalies prievolių pagal Paskolos sutartį (VAGK b. l. 24).

Pareiškėja L. U. 2015-04-15 kreipėsi į Uniją, prašydama „uždaryti“ 2011 m. paimtą paskolą ir išmokėti 4 518,07 Eur papildomą pajų (VAGK b. l. 26-27). Unija 2015-06-05 raštu Nr. 379 atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą (VAGK b. l. 28).

Lietuvos banke 2015-07-07 gautas pareiškėjų skundas dėl Unijos veiksmų, kuriame pareiškėjos prašė sustabdyti neteisėtus Unijos veiksmus, atlikti tyrimą dėl Unijos veiksmų ir taikyti Unijai poveikio priemones, taip pat įpareigoti Uniją įskaityti pareiškėjų pajinį įnašą paskutinei paskolos įmokai apmokėti (VAGK b. l. 19-20). Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2015-08-03 raštu Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-3378 atsakė pareiškėjoms, nurodydama, kad dalis kreipimesi nurodytų aplinkybių ir keliamų reikalavimų dėl tarp pareiškėjų ir Unijos kilusio ginčo nėra Lietuvos banko nagrinėjamų vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų sritis ir atsisakė nagrinėti pareiškėjų kreipimąsi dėl prašymo įpareigoti Uniją įskaityti papildomą pajinį įnašą paskutinei paskolos įmokai apmokėti. Tuo pačiu nurodė, kad pareiškėjų ir Unijos ginčas susijęs su papildomu pajiniu įnašu ir pareiškėjos, kaip Unijos narės, ir Unijos santykiais, kurie taip pate nėra susiję su finansinių paslaugų pareiškėjai, kaip vartotojai, teikimu. Todėl nurodė, kad pareiškėjų ir Unijos individualus ginčas yra kilęs iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, kurie turi būti nagrinėjami Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Tuo pačiu paaiškino poveikio priemonių taikymo finansų rinkos dalyviams tvarką ir nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, kad Unijos veiksmais buvo pažeisti finansų rinką reguliuojančių teisės aktų reikalavimai, todėl nėra pagrindo pradėti tyrimo dėl Unijos veiksmų (b. l. 81-82).

Nesutikdamos su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015-08-03 raštu Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-3378, pareiškėjos dėl jo pateikė skundą VAGK, prašydamos jį panaikinti ir įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą įvertinti, ar Unijos teisės aktų pažeidimai, prašymų netenkinimas, piktnaudžiavimai ir t. t. nepažeidžia Kredito unijų įstatymo 14 str. 1 d. 3 p., 10 p., Vartotojo teisių apsaugos įstatymo 3 str. 5 p. ir kitų straipsnių, o nustačius pažeidimus, imtis teisinių priemonių, kad šie pažeidimai būtų pašalinti ir pajumi padengtas kredito likutis (VAGK b. l. 1-2).

Ginčijamu VAGK sprendimu pareiškėjų skundas buvo netenkintas (b. l. 5-10). Ginčijamame Sprendime VAGK nurodė įvertinusi pareiškėjų 2015-07-07 skundo Lietuvos bankui turinį ir nustačiusi, kad pareiškėjos į Lietuvos banką kreipėsi dėl finansų rinkos dalyvio – Unijos veiksmų, t. y. dėl to, kad Unija nesutinka pajumi padengti paskolos sumos, ir prašė sustabdyti šiuos pareiškėjų atžvilgiu vykdomus veiksmus. Tuo pačiu VAGK nurodo įvertinusi skundžiamo Lietuvos banko 2015-08-03 rašto turinį ir nustačiusi, kad Lietuvos bankas atsisakė nagrinėti tarp pareiškėjų ir Unijos kilusį ginčą dėl to, kad Lietuvos bankas teisės aktų yra įgaliotas nagrinėti tik tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių kylančius ginčus dėl finansinių paslaugų (netinkamo) suteikimo ir nurodė, kad ginčas nėra susijęs su finansinių paslaugų pareiškėjoms, kaip vartotojoms, suteikimu. Tuo pačiu iš pateiktos tarp L. U. ir Unijos 2011-04-07 sudarytos vartojimo kredito (paskolos) sutarties Nr. 11-00047 (toliau – Paskolos sutartis), tarp M. Z. M. ir Unijos 2011-04-07 sudarytos laidavimo sutarties Nr. 00063 (toliau – Laidavimo sutartis), taip pat kitų byloje esančių dokumentų nustatė, kad tarp pareiškėjos L. U. ir Unijos susiklostė dviejų rūšių teisiniai santykiai – vartojimo paskolos ir dalyvavimo kredito unijoje, o tarp pareiškėjos M. Z. M. ir Unijos – vartojimo kredito užtikrinimo (laidavimo) ir dalyvavimo kredito unijoje santykiai. Tačiau iš pareiškėjų reikalavimų – sustabdyti neteisėtus Unijos veiksmus Unijos narių – vartotojų atžvilgiu ir įpareigoti Uniją uždengti paskolą su pajumi konstatavo, kad ginčas nėra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, nes pajininko ir unijos santykiai nėra priskirtini vartojimo santykiams. VAGK, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir Sprendime išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 78 str. 7 d. 1 p. skundžiamu 2015-08-03 raštu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą, nes nėra įgaliotas priimti sprendimo dėl jame nurodyto reikalavimo. Tuo pačiu nurodė, kad nėra pagrindo įpareigoti Lietuvos banką iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2015-07-07 skundą ir nurodė, kad ginčas dėl pareiškėjos L. U. 4 518,07 Eur pajaus įskaitymo į vartojimo paskolos sumą gali būti sprendžiamas tik teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjų ginčas su Unija kilęs iš privatinių teisinių santykių ir kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015-08-03 rašto Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-3378 teisėtumas ir pagrįstumas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes tai jau yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-27 nutartyje šioje byloje (Nr. AS-31-822/2016), kurioje palikta galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-11-30 nutarties dalis šioje administracinėje byloje, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų reikalavimą dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015-08-03 rašto Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-3378, pripažinęs, kad šis raštas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.), todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o pareiškėjos su savo reikalavimais turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (b. l. 46-50).

Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ) 2 str. 2 d. nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija ikiteismine tvarka nagrinėja skundus (prašymus) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Tuo pačiu pagal AGKĮ 2 str. 3 d. VAGK, išskyrus Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) arba kituose įstatymuose nustatytas išimtis, sprendžia ginčus, kurie priskirti Vilniaus apygardos administracinio teismo papildomai kompetencijai. AGKĮ 9 str. 1 d. nustatyta, kad Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal AGKĮ 9 str. 2 d. 2 p nuostatas, VAGK nesprendžia ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad VAGK kompetencijai nepriskirta nagrinėti ginčų, kurie nagrinėtini civilinio proceso tvarka.

Pažymėtina tai, kad ginčų dėl civilinių teisinių santykių nenagrinėja Vilniaus apygardos administracinis teismas (ABTĮ 1 str. 1 d., 16 str. 1 d.). Taigi, jie nepatenka į VAGK kompetencijos sritį, todėl VAGK negalėjo priimti nagrinėti pareiškėjų skundo.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d., Teismų įstatymo 9 str. 1 d., konstatuotina, kad VAGK priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą ir išnagrinėjo pareiškėjų ginčą, kuris nagrinėtinas civilinio proceso tvarka ir nenagrinėtinas VAGK (AGKĮ 2 str. 2-3 d., 9 str. 2 d. 2 p.). Pagal Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – Nuostatų) 18.2 p. komisijos pirmininkas, įvertinęs Nuostatų 16 p. nurodytus skundo (prašymo) priimtinumo klausimus, nusprendžia atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti. Tuo atveju, jeigu skundo nagrinėjimo metu nustatoma, kad skundas nepriskirtas komisijos kompetencijai, pagal Nuostatų 44.5 p. VAGK priima sprendimą bylą nutraukti. Šiuo atveju pareiškėjų skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas nesilaikant nurodyto teisinio reglamentavimo.

Esant šioms aplinkybėms, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015-10-12 sprendimas Nr. 3R-416(AG-289/04-2015) naikintinas, tačiau ne pareiškėjų skunde nurodytais pagrindais – pagal ABTĮ 88 str. 2, 4 ir 5 p., o pagal ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p., t. y. kaip priimtą nekompetentingo viešojo administravimo subjekto. Teismui konstatavus, kad pareiškėjų skundo Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagal kompetenciją negalėjo nagrinėti, pareiškėjų prašymas įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 2 p., teismas

nusprendžia:

pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015-10-12 sprendimą Nr. 3R-416(AG-289/04-2015).

Likusios pareiškėjų skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėBronius JanuškaVioleta Petkevičienė