Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą pilnai ar iš dalies, atsakovas prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti, nes iš karto visos sumos priteisimas sukeltų Fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, kadangi 2013 metų sausio-liepos mėn. Fondo deficitas buvo 999,8 mln. Lt, o liepos mėn. pabaigoje Fondo skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 484,7 mln. Lt.

Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą, Fondo valdyba prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2017-01-01.

Pareiškėjas, atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 52, 60). Byloje yra gautas pareiškėjo J. B. prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 54–56). Administracinė byla išnagrinėta bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas skundas tenkintinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b. l. 24–25), nustatyta, kad pareiškėjas J. B. nuo 2010-09-05 yra senatvės pensijos gavėjas. 2013-09-11 Fondo valdyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį 7241,35 Lt dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo (b. l. 16). Fondo valdyba ginčijamu 2013-09-19 sprendimu Nr. (6.5) I-6198 (b. l. 17–18) išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir atsisakė jį tenkinti, nurodydama, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jo prašymo. Fondo valdyba pažymėjo, kad kai bus priimti teisės aktai, nustatantys dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką, pareiškėjo prašoma priteisti pensija bus kompensuota įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, pagrįstumo. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. nuostatas. Byloje taip pat keliamas ginčas ir dėl 2013-09-19 Fondo valdybos sprendimo Nr. (6.5) I-6198 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Dėl termino kreiptis į Fondo valdybą

Pareiškėjo teigimu, jis 3 metų termino kreiptis į Fondo valdybą su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką nepraleido, nes pirmą sumažintą senatvės pensiją gavo tik 2010-10-27, o prašymą Fondo valdybai pateikė 2013-09-09, t.y. nepraėjus trims metamas (b. l. 55–56). Tuo tarpu atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime (b. l. 40–44) nurodo, jog pareiškėjas apie pirmą sumažintą senatvės pensiją sužinojo 2010 m. rugsėjo mėn., todėl praleido 6 mėnesių senaties terminą kreiptis į teismą su skundu ir prašo teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimams, o skundą atmesti.

Taigi nagrinėjamoje byloje aktualus termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentas, taip pat ir termino kreiptis į teismą analizė.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip nuosekliai akcentuoja Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, yra absoliuti (pvz., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. birželio 9 d. ir kt. nutarimai). Tačiau pažymėtina, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principai lemia, jog kiekvienas asmuo, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises bei interesus, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau šios teisės įgyvendinimas yra neatsiejamai susijęs su tam tikrais procesiniais reikalavimais, kurių būtina laikytis, inter alia susijusiais su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais.

Reikalavimai, keliami siekiant realizuoti savo teisę kreiptis į administracinį teismą, yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatyme. Šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. nuostatas, 2014-04-22 nutartyje Nr. A-143-816/2014 konstatavo, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo ansktesnėje praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) konkretaus termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl teritorinio skyriaus sprendimų senatvės pensijų klausimas nebenustato. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) turi būti pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014-04-22 nutartyje Nr. A-143-816/2014 išaiškino, kad minėti terminai – tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs 3 metų terminas, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas – nustato laiko tarpą, per kurį asmuo, manydamas, kad jo teisės ar interesai pažeisti, gali kreiptis į atitinkamą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, t. y. inicijuoti ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Taigi savo teisine prigimtimi tai procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Išplėstinė teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Sprendžiant, kuris konkretus terminas (3 metai ar 6 mėnesiai) nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas, atsižvelgiama į faktines bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. B. savo teisių pažeidimą kildina iš Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo perskaičiuojant jo senatvės pensiją nuo 2010-09-05 iki 2011-12-31, t. y. laikotarpio, kuriuo galiojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), nustatęs 3 metų terminą kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais. Kaip matyti iš byloje esančios Fondo valdybos Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus 2013-08-21 pažymos Nr. (10.1)Š4-351 (b. l. 27), pareiškėjui paskirta senatvės pensija nuo 2010-09-05 iki 2011-12-31 buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nuostatas. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų 2005-07-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 754, 92 punkte nustatyta, kad senatvės, invalidumo ir ištarnauto laiko pensijos gavėjams mokamos už praėjusį mėnesį. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėjo J. B. argumentu, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, jam buvo išmokėta (pervesta į pareiškėjo asmeninę sąskaitą banke) 2010 m. spalio mėn. Tuo tarpu atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus atsiliepime nurodytas argumentas, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta dar 2010 m. rugsėjo mėn., vertintinas kritiškai.

Taigi pagal laikotarpiu, kai pareiškėjui buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, pareiškėjas skundą Fondo valdybai dėl nurodytų veiksmų turėjo teisę paduoti per 3 metus nuo nurodytos datos, t. y. atitinkamai iki 2013 m. spalio mėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014-04-22 nutartyje Nr. A-143-816/2014 išaiškino, kad teisinio reguliavimo, įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d., kuriuo skundų Fondo valdybai padavimo terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių, taikymas nagrinėjamoje situacijoje lemtų, jog terminas paduoti skundą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimo klausimu jau būtų pasibaigęs dar iki minėto teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Pastebėjo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio (jo 2 dalies) pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo padaryti atitinkamai 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbti tik 2012 m. gruodžio 29 d.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą dėl to, ar pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, konkrečiu atveju taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui Fondo valdybai paduoti. Todėl atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus prašymas taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį, skaičiuotiną nuo 2010 m. rugsėjo mėn., pareiškėjo skundo reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.

Minėta, kad pareiškėjas J. B. pirmą sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. spalio mėn., o su prašymu į Fondo valdybą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi 2013-09-11 (b. l. 16), todėl darytina išvada, kad jis privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pasinaudojo laiku, t.y. nepraleidęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatyto 3 metų termino. Be to, ir ginčijamą Fondo valdybos 2013-09-19 sprendimą Nr. (6.5) I-6198 teismui pareiškėjas apskundė laiku, nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 str. 1 d. nustatyto 20 dienų termino nuo sprendimo gavimo dienos.

Dėl Fondo valdybos sprendimo panaikinimo ir senatvės pensijos nepriemokos priteisimo

Primintina, jog pareiškėjas vienu iš patikslinto skundo reikalavimu prašo teismo panaikinti Fondo valdybos 2013-09-19 sprendimą Nr. (6.5) I-6198. Teismas pažymi, kad šiame ginčijamame sprendime (b. l. 17–18) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokėtos pensijos dydį, teisės aktus, kuriais remiantis pensija buvo perskaičiuota, bei sumažintos pensijos skaičiavimo tvarka. Be to, šiuo sprendimu Fondo valdyba atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką.

Teismo vertinimu, Fondo valdyba, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės ir išreiškė savo valią atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusios pensijos nepriemoką. Todėl, pasinaudojus privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kliūčių nagrinėti ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo teisme nėra.

Valstybinio socialinio draudimo pensijas apskaičiuoja ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, o nuo 2010-01-01 įsigaliojusiu ir Seimo 2009-12-09 Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas, siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojant, inter alia, paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 5 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>.

Kaip buvo minėta aukščiau, pareiškėjas nekelia ginčo senatvės pensijos perskaičiavimui dėl Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. nuostatų taikymo, bet nesutinka su paskirtos senatvės pensijos mažinimu taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2010-10-26 redakcija) buvo įtvirtinta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal tos pačios redakcijos 8 straipsnio 2 dalį pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos buvo panaikintos ir neteko galios nuo 2012-07-13.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas) ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo (2009-12-09 ir 2010-10-26 redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas nutarime išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.

Taigi Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nutarime iš esmės pripažino, kad senatvės pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.

Tačiau, tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Kadangi Konstitucinis Teismas pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijos gavėjai, darytina išvada, kad pareiškėjui J. B. senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010-09-05 iki 2011-12-31, pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo neišmokėta nepagrįstai. Teismo paskaičiavimu susidarė 7241,35 Lt senatvės pensijos nepriemoka (b. l. 27). Pareiškėjo pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Atsižvelgiant į tai, remiantis Fondo valdybos Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus duomenimis (b. l. 27), Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pareiškėjui J. B. už laikotarpį nuo 2010-09-05 iki 2011-12-31 pritaikius prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteistina 7241,35 Lt (tai atitinka 2097,24 Eur) neišmokėta senatvės pensijos dalis iš atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, Fondo valdyba 2013-09-19 sprendimu Nr. (6.5) I-6198 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, nepriemokos išmokėjimo, ginčijamas Fondo valdybos sprendimas naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Tiek Fondo valdybos Utenos skyrius, tiek Fondo valdyba atsiliepimuose prašė teismo atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2016-12-31.

Pažymėtina, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą, prisiimtus finansinius įsipareigojimus išmokų gavėjams, siekdamas nesukelti neproporcingų sunkumų atsakovui, vadovaudamasis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principais, konstatuoja, kad yra būtinybė išdėstyti teismo sprendimu priteistos sumos išmokėjimą dalimis, t.y. išmokant pareiškėjui 7241,35 Lt (tai atitinka 2097,24 Eur) senatvės pensijos nepriemoką lygiomis dalimis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo patikslintas skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. B. patikslintą skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui J. B. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2097,24 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt septynis eurus ir dvidešimt keturis euro centus, kas atitinka 7241,35 Lt) neišmokėtos senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010-09-05 iki 2011-12-31 pritaikius prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių susidariusią pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui lygiomis dalimis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti 2013-09-19 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5) I-6198.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.