Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Anykščių apylinkės teismo 2012-07-10 nuosprendžio, kuriuo N. N. išteisinta iš kaltinimų pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., jai nepadarius šių veikų (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

N. N. išteisinta iš kaltinimų pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. tuo, kad ji, žinodama, kad 2010 m. spalio 7 d. Panevėžio apygardos teismo teisėjų nutartimi buvo panaikintas 2010-03-22 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos (duomenys neskelbtini) miręs tėvas P. J. nuosavybės teisėmis įgijo pagal įgyjamąją senatį pastatą – tvartą, esantį (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu yra išlikę tvarto pamatai, nelaukdama Anykščių rajono apylinkės teismo pradžios ir sprendimo, 2011-03-07 apie 14.25 val. kreipėsi į Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialą, esantį Kauno g. 20 Utenoje, su prašymu atlikti to pastato – tvarto kadastrinius matavimus, sudaryti jo kadastro bylą, įregistruoti P. J. vardu ir išduoti registro išrašą ir pateikė 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi panaikintą bei jai žinomai netikrą 2010-03-22 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą, ir taip apgaule savo naudai įgijo jai svetimą turtinę teisę į tvarto pamatus, nes remiantis teismo sprendimu, VĮ registrų centro Utenos filialas 2011-03-10 sudarė nekilnojamojo daikto – tvarto dalių kadastrinių matavimų bylą ir 2011-05-02 tvartą įregistravo nekilnojamojo turto registre (V.Kudirkos g. 18 Vilniuje) kaip jos tėvo P. J. nuosavybę.

Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-07-10 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti N. N. kalta pagal BK 182 str. 1 d. ir nubausti ją 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, bei pagal BK 300 str. 1 d. ir nubausti 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jai galutinę subendrintą bausmę – 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą. Mano, kad N. N. išteisinta nepagrįstai, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, kad N. N., žinodama apie Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimą panaikinančią ir bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti grąžinančią Panevėžio apygardos teismo 2010-10-07 nutartį, nelaukdama Anykščių rajono apylinkės teismo pradžios bei sprendimo, 2011-03-07 kreipėsi į Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialą su prašymu atlikti kaltinime nurodyto tvarto kadastrinius matavimus, sudaryti jo kadastro bylą, įregistruoti P. J. vardu bei išduoti registro išrašą ir pateikė 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi panaikintą bei jai žinomai netikrą (negaliojantį) 2010-03-22 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą. Šių N. N. veiksmų pasekoje VĮ Registrų centro Utenos filialas 2011-03-10 sudarė tvarto kadastrinių matavimų bylą ir 2011-05-02 tvartą įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip jos tėvo P. J. nuosavybę, kas po to sąlygojo civilinės bylos pagal N. N. pareiškimą dėl pastatų valdymo įgyjama senatimi fakto ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukimą. Prokuroras mano, kad byloje yra surinkta pakankamai objektyvių N. N. kaltės įrodymų, kad ji apgaule tėvo vardu savo naudai įgijo turtinę teisę į tvarto pamatus, tokie jos veiksmai sudaro BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. N. N., nesulaukusi galutinio Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo ir atlikdama pirmiau nurodytus veiksmus, pasielgė nesąžiningai. Ji sąmoningai pateikusi žinomai teismo panaikintą ir negaliojantį sprendimą, suklaidino VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojus, nuslėpė nuo jų objektyvią tiesą, tokie N. N. veiksmai turėjo lemiamos įtakos minėtų darbuotojų apsisprendimui dėl tvarto pamatų įregistravimo jos tėvo vardu. Prokuroro teigimu, N. N. piktnaudžiavo VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojų pasitikėjimu, kas rodo ne tik jos tikslą apgauti juos, bet ir patį apgavimo faktą. Tarp N. N. veiksmų ir gauto rezultato yra tiesioginis priežastinis ryšys – ji gavo turtinę teisę į tvarto pamatus ir galėjo ja bei pamatais disponuoti. Prokuroras mano, kad teismas klaidingai suprato N. N. veiksmus ir klaidingai konstatavo, jog kaltinime nurodyti tvarto pamatai jau priklausė N. N. tėvui P. J., buvo jo nuosavybė, jai tas turtas buvo paliktas testamentu, nebuvo jai svetimas, todėl ji neturėjo tikslo tyčia suklaidinti VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojų. Prokuroras pažymi, kad faktiškai dėl tvarto pamatų priklausomybės tuo metu dar vyko civiliniai santykiai, nes pastato pamatų savininkas dar nebuvo nustatytas, civilinėse bylose duomenų, kad tvarto pamatų savininkas yra N. N. tėvas nėra.

Taip pat skunde teigiama, kad N. N. veikoje yra ir BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, nes Panevėžio apygardos teismui 2010-10-07 nutartimi panaikinus Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimą, tas dokumentas tapo netikru – jame buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija. N. N. tą žinomai netikrą dokumentą laikė, gabeno, panaudojo ir realizavo, paleisdama į teisinę apyvartą kaip tikrą, siekdama įrodyti ir patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą. Prokuroro manymu, taip veikdama N. N. suvokė, jog veikia neteisėtai, nes pati dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą ir žinojo 2010-10-07 teismo posėdyje priimto dokumento įsigaliojimo sąlygas.

Išteisintoji N. N. atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą prašo prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-07-10 nuosprendį. Mano, kad šis teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai pripažino ją nepadarius jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklostę civiliniais teisiniai santykiai, todėl juos vertinti kaip nusikalstamas veikas pagal BK ir BPK normas yra neteisinga. Išteisintosios teigimu, nepagrįstas yra apelianto motyvas, kad tvarto pamatų savininkas nebuvo nustatytas. Nurodo, kad 1992-12-22 aukciono protokolas Nr. 18 įrodo faktą, kad P. J. aukciono būdu įgijo tvartą, ginčo dėl pastato įgijimo pagrindo nėra ir jis nekyla, trečiųjų asmenų į P. J. turtą nėra. Taip pat išteisintoji mano, kad visiškai nepagrįstas apelianto motyvas, jog ji apgaule tėvo vardu savo naudai įgijo turtinę teisę į tvartą. Nurodo, kad ji yra teisėta įpėdinė po P. J. mirties, jokios apgaulės įgyjant teisę į jo turtą ji nenaudojo, visas turtines teises paveldėjo pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Pažymi, kad nėra nustatyta jos subjektyvioji tyčia, kad ji sukčiavo trečiųjų asmenų ar savo naudai. Išteisintoji taip pat nurodo, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimo neklastojo, jame spaudo „Įsiteisėjęs“ pati neuždėjo, teismo sprendimo neatspausdino ar kitais būdais neklastojo ir tokios tyčios neturėjo, be to, jai kaltinimas dėl to nebuvo ir pareikštas. Teigia, kad jokios tyčios tariamai klastotą sprendimą pateikti registravimui bei taip suklaidinti VĮ Registrų centro darbuotojus neturėjo. Išteisintoji pažymi, kad yra senyvo amžiaus, dokumentų prasmės ir esmės nesupranta, todėl visus turimus dokumentus, tame tarpe ir minėtą 2010-03-22 teismo sprendimą pateikė VĮ Registrų centro darbuotojai. Be kita ko nurodo, kad VĮ Registrų centre apie teismo sprendimus, Panevėžio apygardos teismo nutartį ir kitus teismo procesinius dokumentus buvo tinkamai pranešta, o jos pateiktus dokumentus priėmimo skyriuje įvertino, išsirinkto ir priėmė patys darbuotojai. Išteisintosios teigimu, ji VĮ Registrų centro sprendimų neįtakojo ir byloje nėra surinkta įrodymų, kad buvo jos tyčia daryti įtaką darbuotojams.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo skundą, o išteisintoji ir jo gynėja prašė prokuroro skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, atsikirtimą į apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. BPK 219 straipsnis numato, kad kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, N. N. buvo kaltinama pagal BK 182 str. 1 d., kuris numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, bei pagal BK 300 str. 1 d., kuris numato atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto turinio analizė rodo, kad, kas liečia BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimą, N. N. pareikštas kaltinimas susijęs su jos kreipimusi į Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialą su prašymu atlikti pastato – tvarto kadastrinius matavimus, sudaryti jo kadastro bylą, įregistruoti P. J. vardu ir išduoti registro išrašą, pateikiant 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi panaikintą 2010-03-22 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą, ir taip apgaule savo naudai įgyjant jai svetimą turtinę teisę į tvarto pamatus. Pažymėtina, kad kaltinant asmenį atlikus minėtus veiksmus, būtina kaltinamajame akte išsamiai išdėstyti visus šio nusikaltimo sudėties požymius pagrindžiančius faktus. Kaip minėta, vadovaujantis BPK 219 str. reikalavimais, kaltinamajame akte privalu nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija mano, jog N. N. pagal BK 182 str. 1 d. pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, jame nenurodytos svarbios aplinkybės, dėl ko buvo pažeista jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama. Visų pirma pažymėtina, kad sukčiavimo kvalifikavimui yra svarbi objekto, į kurį nukreipti sukčiavimo veiksmai, tai yra turto, turtinės teisės ar prievolės vertė, nes būtent ji yra sukčiavimo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 str. 1 dalį ar 2 dalį atribojimo kriterijus. Tuo tarpu kaltinime minimos turtinės teisės vertė nėra nurodoma. Pastebėtina, kad Panevėžio apygardos teismo 2010-10-07 nutartyje (22-28 b.l.) teigiama, kad N. N. nurodytoje tvarto pastato vietoje nėra išlikusio statinio, o tokios pamatų ir pastatų liekanos negali būti nekilnojamojo turto objektas. Sutinkamai su šia teismo nutartimi, tie statiniai neegzistuoja, nes išgriauti, todėl yra pagrindas laikyti, kad jie neatitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytų nekilnojamojo daikto požymių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra visiškai neaišku, kokia yra kaltinime minimos turtinės teisės vertė ir kuo remiantis N. N. kaltinimas pateiktas būtent pagal BK 182 str. 1 d. Taip pat pažymėtina, kad kaltinime dėl BK 182 str. 1 d. nenurodoma, kieno atžvilgiu N. N. įgyjama turtinė teisė yra svetima, nes byloje apie jokius nukentėjusiuosius ar galimus kitus kaltinime nurodyto tvarto savininkus duomenų nėra.

Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad N. N. pareikštas kaltinimas dėl BK 182 str. 1 d. yra ydingas, nes jame iš esmės neatskleistas nusikalstamos veikos turinys, nenurodomi esminiai duomenys, kaltinimas yra neaiškus, netikslus, dėl ko buvo pažeista N. N. teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama bei nebuvo užtikrinta tinkama teisė pasirengti gynybai.

BPK 326 str. 1 d. 5 p. numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Tokia nutartis gali būti priimama tik esant būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą. Šiuo atveju dėl aukščiau išdėstytų ir aptartų trūkumų, dėl kurių kaltinamasis aktas iš esmės yra ydingas, apeliacinės instancijos teismas negalės priimti šioje byloje aiškaus ir visiems suprantamo sprendimo. Bylos perdavimas prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą duoda pagrindą manyti, jog kaltinimas bus konkretesnis, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Tad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje perduoti bylą prokurorui kyla iš protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir kitų bendrųjų teisės principų, kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Analizuojamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymą prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla (LR Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylanti teismo pareiga nustatyti objektyvią tiesą bei teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo. Todėl teisėjų kolegija bylą perduoda prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto.

Kadangi skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamo akto surašymo grąžinama prokurorui, teisėjų kolegija neatsakys į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat prašymais N. N. nuteisti.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Anykščių apylinkės teismo 2012-07-10 nuosprendį, kuriuo N. N. išteisinta iš kaltinimų pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., jai nepadarius šių veikų (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), panaikinti ir perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti.