Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-516/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.Teisminio proceso Nr. 1-59-1-00301-2010-3

2012 m. spalio 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo Antano Skrebutėno apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus – laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. K. priteista 5900 Lt turtinei žalai atlyginti ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo K. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 14 dieną, laikotarpyje nuo 19.00 iki 21.00 valandų, L. M. priklausančio namo, esančio Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), svetainėje, asmeninių nesutarimų pagrindu kilusio konflikto su savo šeimos nariu – sugyventine L. M. metu, būdamas neblaivus, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios L. M. būkle, nes ši dėl ankstesnės kojos traumos turėjo riboto judėjimo galimybę ir negalėjo gintis ar veiksmingai pasipriešinti vartojamam jos atžvilgiu smurtui, tyčia sudavė ant sofos-lovos sėdinčiai L. M. 20 smūgių rankomis į galvą, krūtinės ląstą, pilvą, rankas, kojas ir tokiais savo veiksmais L. M. sukėlė fizinį skausmą bei padarė kaktos kairės pusės muštinę žaizdą, kraujosruvas galvos, veido, lūpų, krūtinės, kairio žasto, pažasčio duobės, dešinės alkūnės, dešinio dilbio, dešinės šlaunies, dešinio kelio sąnario, dešinės blauzdos, dešinio kulno, dešinės pėdos, kairės blauzdos, dešinio sėdmens srityse, kraujo išsiliejimus po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, tarp galvos smegenų dangalų su galvos smegenų suspaudimu, dėl ko L. M. nuo bukos galvos traumos su kraujo išsiliejimais galvos smegenyse, po galvos smegenų dangalais, tarp dangalų, skilveliuose, galvos smegenų suspaudimu, dislokacijos 2010 m. rugsėjo 15 d. 12 val. mirė, tai yra jis savo veiksmais buvusią bejėgiškoje būklėje sugyventinę L. M. tyčia nužudė.

M. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 metų laikotarpyje nuo rugsėjo 4 iki 10 dienos, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, dienos metu, L. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto su L. M. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė jai vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į veido sritį ir vieną smūgį į pilvo sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydamas pastarajai pilvo kairės pusės kraujosruvą.

Nuteistojo M. K. gynėjas A. Skrebutėnas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl M. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Apelianto teigimu, byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, patvirtinančių, jog M. K. suduoti smūgiai nukentėjusiajai L. M. yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jos mirtimi. Gynėjas pažymi, kad L. M. turėjo sveikatos problemų, dėl patirtos kojos traumos sunkiai judėjo, todėl įvykio metu būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, ji galėjo pati griūti ir tokiu būdu patirti mirtį sukėlusius sužalojimus.

Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl M. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

M. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 metų rugsėjo mėnesį, tarp 4 ir 10 dienos, suduodamas vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į veidą ir vieną smūgį į pilvą, sukėlė nukentėjusiajai L. M. fizinį skausmą. Jis taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. tyčia nužudė bejėgiškos būklės sugyventinę L. M., suduodamas jai dvidešimt smūgių rankomis į galvą, krūtinės ląstą, pilvą, rankas, kojas. Gynėjo apeliaciniame skunde neginčijama M. K. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tačiau teigiama, jog jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, kadangi byloje surinkti duomenys neleidžia daryti išvados, jog L. M. mirė nuo nuteistojo suduotų smūgių.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės atėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar praėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinkamai diagno­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Šioje byloje, siekiant nustatyti nukentėjusiosios L. M. mirties priežastį, buvo atlikti du teismo medicinos specialisto tyrimai, taip pat teisiamajame posėdyje buvo apklaustas vieną iš tyrimų atlikęs teismo medicinos ekspertas J. Rybalko. Pirmojoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 135/10(08) konstatuota, kad L. M. mirties priežastis yra galvos trauma (muštinė žaizda, kraujosruvos) su kraujo išsiliejimais galvos smegenyse, po galvos smegenų dangalais, tarp dangalų, skilveliuose, galvos smegenų suspaudimas, dislokacija. Tyrimą atlikęs ekspertas nustatė, kad L. M. buvo padaryti šie sužalojimai: kaktos muštinė žaizda, veido ir galvos kraujosruvos, kraujo išsiliejimai po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, tarp galvos smegenų dangalų su galvos smegenų suspaudimu, dislokacija; kraujosruvos krūtinėje, rankose, kojose, dešinio sėdmens srityse. Visi šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktas, netrukus prieš mirtį (1 t. 68-73 b.l.). Atlikus papildomą teismo medicinos specialisto tyrimą nustatyta, kad L. M. mirtį sukėlusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo lemti bet kuris vienas iš sužalojimų, nustatytų nukentėjusiosios veide. Tai reiškia, kad tarp bet kurio iš šių sužalojimų ir kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu yra galimas priežastinis ryšys. Specialistas neatmetė galimybės, kad sužalojimai, konstatuoti L. M. galvos plaukuotoje dalyje bei muštinė žaizda kaktos kairėje vidurinėje dalyje, galėjo atsirasti griūnant po suduotų smūgių. Rankų srities poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos nukentėjusiajai prisidengiant nuo suduodamų smūgių (1 t. 85-94 b.l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Rybalko patvirtino pastarąją išvadą ir ją detalizuodamas paaiškino, kad L. M. konstatuotų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog smūgiai nukentėjusiajai buvo suduoti kumščiu (2 t. 175-176 b.l.).

Taigi šie pirmiau aptarti faktiniai bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusioji L. M. mirė nuo galvos traumos su kraujo išsiliejimais galvos smegenyse. Pirmiau aptartose teismo medicinos specialisto išvadose konstatuota, kad nukentėjusiosios mirtį galėjo lemti vienas iš keturių sužalojimų, nustatytų galvoje. Kaip teisiamajame posėdyje paaiškino ekspertas J. Rybalko, šie sužalojimai padaryti suduodant smūgius kietu buku daiktu, tikėtina – kumščiu. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pirmiau minėtose specialistų išvadose nustatytus sužalojimus, lėmusius nukentėjusiosios mirtį, suduodamas smūgius kumščiu, padarė būtent apeliantas, pagrįstai rėmėsi paties M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat liudytojų V. B., V. J., V. V. parodymais.

Apklaustas įtariamuoju pirmąjį kartą M. K. savo kaltės dėl L. M. nužudymo nepripažino ir tvirtino nukentėjusiajai smūgių nesudavęs, tik vieną kartą ją pastūmęs (1 t. 108-109 b.l.). 2010 m. rugsėjo 23 d. vykusios apklausos metu apeliantas pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 14 d., vakare, tarp jo ir nužudytosios buvo kilęs konfliktas, kurio metu jis sudavė L. M. tris smūgius ranka į galvą, nuo kurių ji atsilošė ir viršugalviu atsitrenkė į medinį lovos atlošą. Po to apeliantas sudavė dar du smūgius kumščiu į veidą ir, L. M. besiginant, į rankas. Po šių M. K. suduotų smūgių L. M. liko gulėti lovoje, kur ją ir rado kitą rytą atėjusi V. B. (1 t. 111 b.l.). Tokius savo parodymus M. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 112-113 b.l.) bei apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šios apklausos metu jis paaiškino, jog 2010 m. rugsėjo 14 d. įvykusio konflikto metu sudavė L. M. smūgius rankomis į galvą ir į kitas kūno vietas (1 t. 115-117 b.l.). Nors vėlesnių apklausų ikiteisminiame tyrime (1 t. 120-121 b.l.) ir pirmosios instancijos teisme (2 t. 164-166 b.l.) metu M. K. vėl pakeitė savo parodymus ir ėmė neigti smurtavęs prieš nukentėjusiąją L. M., nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi apelianto parodymais, duotais 2010 m. rugsėjo 23 d. vykusios apklausos metu ir apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtent šių apklausų metu nuteistojo duoti parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis – pirmiau aptartomis specialistų išvadomis bei betarpiškai konflikto pradžią mačiusios liudytojos V. B. parodymais. Pastaroji liudytoja teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. vakare lankėsi pas kaimynę L. M., kuri tuo metu gyveno su M. K.. Vartojant alkoholinius gėrimus tarp jų kilo konfliktas, kurio metu M. K. sudavė du smūgius ranka L. M. į veidą. Po šių nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusiajai liudytoja išėjo, todėl tolimesnio konflikto nematė. Tačiau 2010 m. rugsėjo 15 d., ryte, atėjusi pas L. M., rado ją gulinčią lovoje, ji nekalbėjo ir nejudėjo, todėl po kurio laiko atėjęs V. J. iškvietė greitąją medicinos pagalbą (2 t. 171-173 b.l.).

Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti įtikinamų savo parodymų keitimo motyvų, tvirtino, jog ikiteisminį tyrimą vykdę policijos pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą, nurodė prisipažinti sudavus smūgius nukentėjusiajai ir už tai pažadėjo nupirkti cigarečių. Apygardos teismas, siekdamas patikrinti šias M. K. nurodytas aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje atlikusį policijos pareigūną E. L.. Šis paaiškino, kad M. K. viso proceso metu keitė savo parodymus, tačiau tokio savo elgesio priežasčių nenurodė. Liudytojas kategoriškai paneigė tą aplinkybę, kad apklausiant M. K. buvo naudojami kokie nors neteisėti veiksmai, jis būtų įtakojamas ar verčiamas duoti save įkaltinančius parodymus (2 t. 174-175 b.l.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad visų ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu dalyvavo M. K. gynėjas A. Skrebutėnas, kuris savo parašu apklausų protokoluose patvirtino apelianto užfiksuotų parodymų teisingumą bei šių procesinių veiksmų teisėtumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis išsamius parodymus dėl L. M. nužudymo aplinkybių davė ne tik policijos pareigūnams, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šios apklausos metu jis nenurodė, kad prieš jį ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų vartoję fizinį ar psichinį smurtą. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą, atkreipia dėmesį ir į tai, kad M. K., ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus dėl L. M. sužalojimo aplinkybių, detaliai nurodė suduotų smūgių skaičių bei lokalizaciją. Šios jo nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su pirmiau minėtose specialistų išvadose konstatuotais sužalojimais. Antai, jis teigė, kad nukentėjusioji, besigindama nuo nuteistojo suduodamų smūgių, galvą užsidengė rankomis. Tuo tarpu, kaip jau minėta, teismo medicinos tyrimus atlikę ekspertai konstatavo sužalojimus ir L. M. rankose, kurie galimai padaryti nužudytajai besiginant. Ši aplinkybė kitų bylos duomenų kontekste taip pat patvirtina išvadą, jog mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajai padarė būtent apeliantas. Priešingu atveju jis nebūtų galėjęs ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nurodyti visų L. M. suduotų smūgių ir jais padarytų sužalojimų pobūdžio ir lokalizacijos. Šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo M. K. parodymai, kuriuose jis prisipažino smurtavęs prieš L. M., gauti teisėtu būdu, sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos ištyrė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnyje nustatyta tvarka ir rėmėsi jais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu.

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – liudytojų V. B., V. J., V. V. parodymais, Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2011 m. sausio 10 d. rašte nurodytais duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad M. K. nuolat konfliktuodavo su sugyventine L. M., prieš ją vartodavo fizinį smurtą. Ši aplinkybė, vertinant ją visumoje su kitais pirmiau aptartais bylos duomenimis, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog 2010 m. rugsėjo 14 d. vakare, Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini) esančiuose L. M. namuose, tarp M. K. ir nužudytosios buvo kilęs konfliktas, kurio metu apeliantas sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą. Būtent šiais M. K. veiksmais ir buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, konstatuoti specialistų išvadose. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. K. padaryta veika – smūgių sudavimas nukentėjusiajai į galvą – buvo būtinoji padarinių – L. M. mirties – kilimo sąlyga, todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus.

Bausmės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus M. K. paskirtos baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, tiek apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. K. gynėjo Antano Skrebutėno apeliacinį skundą atmesti.