Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-1849-281/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00028-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 55.1.3 (S)

2020 m. rugsėjo 15 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „JUMPS“ atstovui advokatui Jonui Sakalauskui,

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei A. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „JUMPS“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Jumps“ teismui pateikė skundą, prašydama: 1) neišieškoti akcizo mokesčio; 2) įskaityti atsirasiančias akcizo mokesčio nepriemoką ir permoką; 3) panaikinti 2019-12-05 Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) sprendimą Nr. S-156(7-126/2019); 4) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019-09-10 sprendimą Nr. 1A-209; 5) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitą dalyje dėl papildomai priskaičiuoto akcizo mokesčio, baudos, importo PVM ir delspinigių.

Paaiškino, kad Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjos patikrinimą, 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9VM191002S (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) nustatė, kad elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir EID) Nr. 19LTVC01001M0AD418 (2019-04-01) ir Nr. 19LTVC01001M0B0B70 (2019-04-02) prekės deklaruotos TARIC 2707 99 1 9 00 kodu ir prekių aprašymu ,,neapdorotos lengvosios alyvos kurios bus naudojamos perdirbimui“, nors turėtų būti deklaruojamos muitinės nomenklatūros kodu 2710 19 48 90 X204 ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (gazoliai)“. Taip pat nustatė, kad EID Nr. 19LTVC01001M0B0DE4 (2019-04-02) prekės deklaruotos TARIC 2707 9919 00 kodu ir prekių aprašymu „neapdorotos lengvosios alyvos kurios bus naudojamos perdirbimui“, nors turėtų būti deklaruojamos muitinės nomenklatūros kodu 2710 19 64 00 X304 ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (skystasis kuras)“. Vilniaus TM, įvertinusi prekės TARIC kodo pasikeitimą, papildomai priskaičiavo 969 Eur importo muito, 30 623 Eur akcizo mokesčio, 6 636 Eur PVM, paskyrė 3 823 Eur baudą, priskaičiavo 849 Eur delspinigių. Muitinės departamentas Vilniaus TM sprendimą paliko nepakeistą, taip pat ir MGK, kuri pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja neturėjo galimybės tinkamai apginti savo interesų ikiteisminėje ginčo stadijoje, nes Muitinės departamentas netinkamai aiškino teisės normas bei nepagrindė savo priimto sprendimo. Muitinė turėjo pagrindą neišieškoti akcizo mokesčio, priskaičiuoto ginčo prekėms. Pareiškėja, gavusi pranešimą apie galimą nepalankų sprendimą, pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius ginčo prekių pristatymą į terminalą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), jų pervežimą į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ginčo prekių panaudojimą gamybos procese kitų akcizinių prekių gamybai, pagamintų prekių eksporto faktą į trečiąsias šalis. Taigi jau priimant Patikrinimo ataskaitą Vilniaus TM turėjo visą informaciją apie ginčo prekių panaudojimą kitų akcizinių prekių gamyboje bei pastarųjų prekių eksporto faktą į trečiąsias šalis. Sumokėtas akcizo mokestis pareiškėjai gali būti grąžinamas vien tik pagrindus faktą, jog importuotos prekės buvo sunaudotos kitų prekių gamyboje. Nagrinėjamu atveju dokumentai, patvirtinantys importuotų prekių sunaudojimą kitų prekių gamyboje bei pagrindžiantys iš sunaudotų ginčo prekių gamybai pagamintų prekių eksporto faktą pateikti Vilniaus TM.

Pareiškėja, importuodama ginčo prekes rėmėsi ginčo prekių įsigijimo dokumentais ir tik muitinės laboratorijai atlikus tyrimus, sužinojo, kad ginčo prekėms taikomas kitas kodas. Dėl šios priežasties pareiškėja negalėjo pasinaudoti teise ginčo prekes importuoti pagal „4500“ procedūrą, t. y. taikant akcizų apmokestinimo laikinojo atidėjimo režimą, nors prekės faktiškai ir buvo nugabentos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Nepaisant to, jau importo metu pareiškėja nurodė, jog ginčo prekės bus naudojamos gamybos procese.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja, būdama prekių deklarante, tapo atsakinga už muitinės deklaracijoje nurodyto kodo teisingumą. Abejodama deklaruoto kodo teisingumu, pareiškėja turėjo galimybę, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 33 straipsniu, kreiptis į muitinę dėl privalomosios tarifinės informacijos akto išdavimo. Pareiškėja, siekdama nuginčyti Muitinės laboratorijos išvadą, turėjo pateikti nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadą. Pareiškėja savo skunde jokių argumentų, susijusių su ginčo prekių klasifikavimu, nenurodo, taip pat nei muitinei, nei MGK nepateikė jokių alternatyvių įrodymų, galinčių paneigti Muitinės laboratorijos išvadą. Todėl vertinant ginčo prekių klasifikavimą, turi būti remiamasi tik Muitinės laboratorijos atliktu tyrimu.

Vilniaus TM Patikrinimo ataskaitoje išsamiai išdėstė mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrindus bei mokestinės nepriemokos dydį, tuo tarpu pareiškėja nei ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, nei teismui nepateikė jokių argumentų, paneigiančių įregistruotų importo mokesčių apskaičiavimo teisingumą. Muitinės įregistruota mokestinė prievolė, kuri apskaičiuota atsižvelgus į minėtam kodui priskirtus mokesčio tarifus, yra pagrįsta ir teisinga.

Akcizų sumokėjimą, išskyrus Akcizų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija, taip pat kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos j akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į Akcizų statymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. Muitinės kontroliuoja tik akcizų už importuojamas prekes sumokėjimą, t. y. jei importuojamos prekės yra akcizų objektas, muitinė turi pareigą importo metu apskaičiuoti akcizus nepriklausomai nuo tolimesnio prekių panaudojimo. Todėl kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o pareiškėja, siekdama susigrąžinti akcizo mokestį, turi teisę kreiptis su prašymu į Valstybinę mokesčių inspekciją.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje neginčija minėtose EID muitinės nustatyto importuotų prekių tarifinio klasifikavimo ir dėl to atsiradusių papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos atleidimo nuo akcizo mokesčio Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – eksportavus ginčo prekes. Vilniaus TM nustatė, kad tikrinamose EID deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC kodais 2710 19 48 90 ir 2710 19 64 00, o prekėms, klasifikuojamoms minėtais kodais, taikytini trečiųjų šalių muito tarifo norma ir akcizų tarifas. Pareiškėja dar mokestinio patikrinimo metu informavo Vilniaus teritorinę muitinę, kad sutinka su naujai nustatytais tikrinamų prekių muitinės nomenklatūros kodais, tačiau remdamasis Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu nesutiko su tuo, kad prekės nebuvo atleistos nuo akcizų. Patikrinimo metu nustatyta, kad faktiškai buvo importuotos prekės „sunkiosios mineralinės alyvos - gazoliai ir sunkiosios mineralinės alyvos - skystasis kuras“, kurios priskiriamos energetiniams produktams ir pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio nuostatas bei 3 straipsnio 13 dalį yra akcizų objektas. Šioms prekėms buvo apskaičiuota papildomai mokėtina akcizų suma.

Pareiškėjos argumentas, kad eksportavus ginčo prekes, atsirado pagrindas jas atleisti nuo akcizo mokesčio pagal Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nagrinėjamo ginčo atveju netaikytinas. Vilniaus TM, apskaičiuodama importo metu atsiradusias mokestines prievoles, neturėjo teisinio pagrindo spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimo, nes tai yra dvi skirtingos mokesčių administravimo procedūros. Akcizų sumokėjimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į Akcijų įstatyme nurodytas vietas. Taigi kompetenciją spręsti eksportuotų prekių atleidimo nuo akcizų klausimą turi Valstybinė mokesčių inspekcija, o ne Vilniaus TM.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl MGK, Muitinės departamento ir Vilniaus TM sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nagrinėjamu atveju vertins ar mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjos atžvilgiu mokėtiną akcizo mokestį už ginčo prekes, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo tokio akcizo mokesčio mokėjimo. Pareiškėja savo skunde nurodo nesutikimo su ginčijamais sprendimais motyvus, tačiau savo skundą grindžia tik teiginiais dėl pagrindo atleisti ją nuo akcizo mokesčio mokėjimo, pareiškėja kitų argumentų dėl importo PVM, baudos ir delspinigių nepasisako.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2019-04-01 ir 2019-04-03 elektroninėse importo deklaracijose deklaravo prekes aprašymu „neapdorotos lengvosios alyvos, kurios bus naudojamos perdirbimui“. Vilniaus TM, remdamasi prekės klasifikavimo aktais, Muitinės laboratorijos tyrimo protokolais nustatė, kad deklaruotų prekių kodas ir aprašymas keičiasi, tyrimui pateikti ginčo prekių mėginiai atitinka aprašymą „sunkiosios alyvos“. Vilniaus TM 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 9VM191002S nustatė, kad EID Nr. 19LTVC01001M0AD418 (2019-04-01) ir Nr. 19LTVC01001M0B0B70 (2019-04-02) deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC 2710 19 48 90 kodu bei prekės aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (gazoliai)“, o EID Nr. 19LTVC01001M0B0DE4 (2019-04-02) deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC 2710 19 64 00 kodu ir prekių aprašymu „sunkiosios mineralinės alyvos (skystasis kuras)“.

Vilniaus TM šioje patikrinimo ataskaitoje nustatė, kad prekėms, klasifikuotinoms TARIC 2710 19 48 90 kodu bei TARIC 2710 19 64 00 kodu taikytina 3,5 proc. trečiųjų šalių importo norma ir apskaičiavo 969 Eur muito, 30 286 Eur akcizo ir 6 564 Eur pridėtinės vertės mokesčius, taip pat paskyrė 3 823 Eur baudą, 849 Eur delspinigius (MGK byla, b. l. 6–11). Pareiškėja dėl Vilniaus TM 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitos pateikė skundą, argumentuodama, kad ginčo prekės buvo eksportuotos, nagrinėjamu atveju buvo sąlygos taikyti Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir atleisti nuo akcizo mokesčio mokėjimo. Todėl prašė panaikinti Vilniaus TM 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitą dalyje dėl akcizo mokesčio, baudos, importo PVM ir delspinigių (MGK byla, b. l. 86–89).

Muitinės departamentas 2019-09-10 sprendimu Nr. 1A-209 patvirtino Vilniaus TM 2019-07-03 ataskaitą, argumentuodamas, kad buvo paimtas pareiškėjos deklaruotų prekių mėginys, nustatyta, kad produktas nėra priskirtas kategorijai „lengvosios alyvos“, o priskirtas kategorijai „sunkiosios alyvos“, prekėms taikytinas 3,5 proc. trečiųjų šalių muito tarifas. Dėl pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo mokesčio pažymėjo, kad Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato ne tik atitinkamas sąlygas nuo akcizo atleidžiamoms prekėms, bet ir specialių subjektą – keleivį, kuris įsigyja šias prekes; kadangi ginčo prekių gavėjas EID nurodyta Singapūre registruota įmonė (duomenys neskelbtini), Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas negali būti taikomas (MGK byla, b. l. 90–92). MGK ginčijamu 2019-12-05 sprendimu padarė išvadą, kad Muitinės departamentas netinkamai aiškino Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau pagrįstai patvirtino Patikrinimo ataskaitą dalyje dėl pareiškėjai apskaičiuotų akcizo mokesčio, baudos ir delspinigių (MGK byla, b. l. 126–131).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija aplinkybės, kad EID deklaruotos prekės turi būti klasifikuotos Vilniaus TM 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nurodytais kodais ir yra apmokestinamos akcizo mokesčiu, tačiau teigia, kad muitinė nepagrįstai atsisako atleisti pareiškėją nuo akcizo mokesčio mokėjimo, nes pareiškėja pateikė visus dokumentus, pagrindžiančius importuotų prekių sunaudojimą kitų prekių gamyboje ir prekių eksporto faktą.

Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuo akcizų atleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias pagal šio įstatymo 9 straipsnio nuostatas atsiranda prievolė mokėti akcizus, jeigu jos eksportuotos, iš specialių prekybos vietų, esančių tarptautiniame jūrų ar oro uoste, patiektos išvykstantiems į trečiąsias teritorijas ar trečiąsias valstybes keleiviams, taip pat patiektos reiso metu keleiviams, oro ar jūrų transportu vykstantiems į paskirties tašką už Europos Sąjungos teritorijos. Taikant šio punkto nuostatas, susijusias su keleivio vykimu oro ar jūrų transportu, keleivio vykimo vieta laikoma artimiausia keleivio išlipimo iš orlaivio ar laivo vieta po įlipimo Lietuvos Respublikoje, o paskirties tašku laikoma pirmoji vieta, esanti oro ar jūrų uoste, už Lietuvos Respublikos ribų, kurioje orlaivis ar laivas sustoja išlaipinti ir (arba) įlaipinti keleivių.

Pagal Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą taisyklę, eksportuojamos prekės (be kitų papildomų sąlygų) turėtų būti atleidžiamos nuo akcizo mokesčio mokėjimo. Todėl MGK ginčijame sprendime pagrįstai nustatė, kad Muitinės departamentas šią nuostatą aiškino netinkamai. Nepaisant to, nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pareiškėja muitinio įforminimo metu pateiktose elektroninėse importo deklaracijose ginčo prekėms įformino importo procedūrą kodu 4000 „išleidimas į laisvą apyvartą“. Pareiškėja skunde pripažino faktą, kad importuodama ginčo prekes rėmėsi prekių įsigijimo dokumentais ir tik muitinės laboratorijai atlikus tyrimus sužinojo, kad ginčo prekėms taikomas kitas kodas, dėl šios priežasties negalėjo ginčo prekių importuoti pagal procedūrą kodu 4500 taikant akcizų apmokestinimo laikotarpio atidėjimo rėžimą. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, registruoto siuntėjo išgabentas į bet kurią šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytą paskirties vietą, taip pat importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, nugabenamas į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Nurodytų nuostatų kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėja deklaravo ginčo prekes kaip išleidžiamas į laisvą apyvartą, ginčo prekės klasifikuotos muitinės laboratorijos kaip apmokestinamos akcizo mokesčiais prekės, todėl muitinė pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu apskaičiavo mokėtiną akcizo mokestį.

Pagal Akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, akcizų sumokėjimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. Akcizų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad akcizų už importuojamas prekes, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, sumokėjimą kontroliuoja muitinė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos ginčo prekės nurodytos kaip „išleidžiamos į laisvą apyvartą“, todėl muitinė turėjo teisę ir pareigą apskaičiuoti akcizo mokestį už prekes, kurios nurodytos kaip importuojamos (Akcizų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, muitinei tenka pareiga apskaičiuoti akcizo mokestį už importuojamas prekes, neatsižvelgiant aplinkybę, kad vėliau prekės nugabentos į akcizais apmokestinamą prekių sandėlį. Muitinė pagal nurodytas Akcizų įstatymo nuostatas neturi teisės iš anksto atsisakyti apskaičiuoti akcizo mokestį, kai pagal deklaracijos duomenis matyti, jog prekės yra importuojamos ir nustatyta, kad jos akcizo mokesčiu apmokestinamos.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės vėliau buvo panaudotos ir pervežtos į akcizais apmokestinamą prekių sandėlį (duomenys neskelbtini), klausimas dėl atleidimo nuo tokio apskaičiuoto akcizo mokesčio priklauso Valstybinės mokesčių inspekcijos kompetencijai pagal Akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-08-30 įsakymo Nr. 255 „Dėl akcizų grąžinimo“ 4 punktą, pareiškėja turi teisę teikti prašymą VMI dėl akcizo mokesčio grąžinimo. Todėl teismas daro išvadą, kad Muitinės departamentas ir Vilniaus TM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą panaikinti apskaičiuotą akcizo mokestį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad MGK ginčijamu 2019-12-05 sprendimu Nr. S-156 (7-126/2019 teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas, pagrįstai paliko galioti pareiškėjos ginčytus Muitinės departamento 2019-09-10 sprendimą Nr. 1A-209 ir Vilniaus TM 2019-07-03 supaprastinto patikrinimo ataskaitą dalyje dėl papildomai priskaičiuoto akcizo mokesčio, baudos, importo PVM ir delspinigių. Todėl naikinti šių sprendimų teismas neturi pagrindo. Kadangi MGK padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas su prašymu atleisti jį nuo akcizų turėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją, teismas taip pat netenkina pareiškėjos reikalavimų neišieškoti akcizo mokesčio ir įskaityti atsirasiančias akcizo mokesčio nepriemoką ir permoką. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl toks prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „JUMPS“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.