- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-263-785/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37146-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Algirdas Remeika, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- K. M., Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Antanas Skomantas
Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-785/2016;
Teisėja Nina Butnorienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37146-2015-2;
2016 m. balandžio 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Antanui Baranauskui, nuteistajam K. M., jo gynėjui advokatui Antanui Skomantui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Antano Baranausko apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir paskirta jam bausmė – 30 parų areštas.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., 65 str. 1 d. 1 a) p., prie 2009 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės – 4 metų 2 mėnesių 7 dienų dalies iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutine subendrinta bausme K. M. paskirtas laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams 3 (trims) mėnesiams, paskiriant jį atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 2 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui – R. G. fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, o būtent, minėtame kabinete žodinio konflikto metu tyčia rankomis sugriebė R. G. už kaklo ir papurtė, po to dešine ranka sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį skruostą, tuo sukeldamas R. G. fizinį skausmą ir padarydamas kairio skruosto sumušimą, kraujosruvą viršutinėje lūpoje, kaklo odos nubrozdinimą, kuris kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. nežymiai sužalojo R. G..
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. M. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendį ir bylą nutraukti; į teismo posėdį iškviesti nukentėjusiąją R. G. ir ją apklausti. Nurodo, kad buvo nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., nors nebuvo nei nukentėjusiosios skundo, nei prokuroro nutarimo dėl baudžiamojo proceso pradėjimo. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas ir kaltinamasis aktas surašytas dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., t. y. smurto artimoje aplinkoje. Tačiau tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios artimų santykių nebuvo, bendro ūkio nevedė. 2015 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu buvo pranešta apie galimybę perkvalifikuoti veiką į BK 140 str. 1 d., tačiau prokuroras pradėto ikiteisminio tyrimo nenutraukė, jį tęsė ir teisiamajame posėdyje palaikė kaltinimą BK 140 str. 2 d. pagrindu. Visgi teismas pripažino, kad šie santykiai negali būti laikomi artimais BK 140 str. 2 d. prasme. Tokiu būdu teismas iš esmės pripažino, kad nėra vieno iš BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvaus požymio – artimos aplinkos, todėl šio straipsnio pagrindu negali būti teisiamas. Jokio nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą ar tęsti baudžiamąjį procesą kito, tame tarpe ir BK 140 str. 1 d., straipsnio pagrindu prokuroras nepriėmė. Nors 2015 m. liepos 2 d. R. G. pateikė pareiškimą policijos komisariatui dėl jai padaryto kūno sužalojimo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji ne kartą prašė pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti. R. G. aiškiai nurodė, kad jam atleido, pretenzijų neturi. Liudytojas E. N., vykdęs nukentėjusios R. G. apklausą, teisme patvirtino, kad antroji nukentėjusiosios apklausa vyko, kai ji norėjo susitaikyti. Pati R. G. paaiškino ir patvirtino, kad poveikis jai nebuvo daromas, prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą pateikė nieko neverčiama. Nepaisant šių aplinkybių, t. y. nelikus pagrindo taikyti atsakomybę pagal BK 140 str. 2 d. ir nesant R. G. skundo ar prokuroro nutarimo, teismas baudžiamojo proceso nenutraukė ir K. M. veiksmus perkvalifikavo į BK 140 str. 1 d., tokiu būdu pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas (BPK 3 str. 1 d. 6 p., 407 str.). Teismas ne tik, kad be jokio pagrindo taikė atsakomybę pagal BK 140 str. 1 d., tačiau tai darydamas pažeidė ir dar vieną procesinę normą – pareigą kaltinamąjį ir nukentėjusiąją sutaikyti, kaip tai imperatyviai numato BPK 413 str. 1 d. Pažymėtina, kad BPK 3 str. 1 d. 5 p. neleidžia pradėti baudžiamojo proceso, o pradėtą įpareigoja nutraukti, jeigu nukentėjusysis su asmeniu, kaltinamu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos (tame tarpe ir BK 140 str. 1 d.) padarymu, susitaikė.
Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras Antanas Baranauskas prašo K. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., 65 str. 1 d. 1 a) p., prie 2009 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos terminuoto laisvės atėmimo bausmės – 4 metų 2 mėnesių 7 dienų dalies iš dalies pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę K. M. paskirti laisvės atėmimą 4 metams 4 mėnesiams, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą sulaikyme nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d. Nurodo, kad teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Nukentėjusioji apklausų metu yra parodžiusi, kad gyvena kartu su K. M. jai priklausančiame bute. K. M. ją nuolat keikia, užgaulioja. Po vieno iš konfliktų nukentėjusioji pasakė K. M., kad nebenori su juo gyventi. Apie 15.30 val. jis atėjo į jos kabinetą, suėmė už kaklo ir papurtė. Po to paleido kaklą ir dešine ranka sudavė vieną smūgį į skruosto kairę pusę. K. M. prieš ją smurtavo todėl, kad ji pasakė, kad nori su juo nutraukti visus juos siejusius ryšius, tai yra pasakė, kad jis nesilankytų jos bute ir jie kartu negyventų. Nors teisme K. M. teigė, jog R. G. nežymiai sužalojo ne artimoje aplinkoje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. liepos 3 d. apklausos metu yra pripažinęs, jog sudavė smūgius savo šeimos nariui (sugyventinei) R. G.. K. M. 2015 m. liepos 7 d. Probacijos tarnybai rašytame pasiaiškinime patvirtino, jog įvykio dieną jis dar gyveno kartu su nukentėjusiąją R. G., pripažino, kad tarp jų konfliktas kilo dėl šeimyninio ginčo. Taigi ši veika atitinka BK 140 str. 2 d., todėl K. M. pripažintinas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Be to, prokuroro manymu, pirmos instancijos teismas, pripažindamas K. M. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., nepagrįstai iš kaltinimo pašalino smurto artimoje aplinkoje kvalifikuojantį požymį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis K. M. ir jo gynėjas prašė K. M. apeliacinį skundą tenkinti ir bylą nutraukti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo K. M. apeliacinis skundas tenkinamas; Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Antano Baranausko apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
BPK 327 str. 1 p. numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmos instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 str. 1 d. 2 - 9 p. numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Šiuo atveju, tokia aplinkybė byloje nustatyta, todėl baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).
Dėl Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Antano Baranausko apeliacinio skundo.
Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Prokuroras mano, kad K. M. veika atitinka BK 140 str. 2 d.
Pažymima, jog teismai įrodymus vertina laikydamiesi BPK 20 str. įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo principų. BPK 20 str.5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Pasisakant dėl veikos kvalifikavimo aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo sugyventiniai, partneriai, vedė bendrą ūkį ir iš kaltinimo šalino nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, smurtą artimoje aplinkoje prieš šeimos narį – partnerę, ir nusikalstama K. M. veika perkvalifikavo iš BK 140 str. 2 d. į BK 140 str. 1 d.
Nors prokuroras teigia, kad 2015 m. liepos 3 d. apklausos metu K. M. pripažino, jog sudavė smūgius savo šeimos nariui (sugyventinei) R. G., o 2015 m. liepos 7 d. Probacijos tarnybai rašytame pasiaiškinime patvirtino, jog įvykio dieną jis dar gyveno kartu su nukentėjusiąją R. G., tačiau vien tai nepatvirtina fakto, jog K. M. ir nukentėjusioji buvo sugyventiniai, partneriai, vedė bendrą ūkį. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek K. M., tiek ir R. G. neigia, kad bendrai gyveno neįregistravę santuokos (partnerystė). K. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme parodė, kad su R. G. bendravo, epizodiškai pas ją lankydavosi, tačiau gyveno pas savo tėvą. Su R. G. bendro ūkio nevedė, neturėjo planų kurti šeimą. R. G. taip pat parodė, kad bendravo su K. M., tačiau su juo bendro ūkio nevedė, nelaikė jo šeimos nariu, partneriu. Visa tai patvirtino ir liudytoja R. L., kuri parodė, kad R. G. bendravo su K. M., bet kartu negyveno. Liudytoja K. G. taip pat parodė, jog mama susirado draugą K. M., tačiau jis kartu su mama negyveno. Tai atvažiuodavo, tai išvažiuodavo. Jis gyveno kažkur (duomenys neskelbtini) pas tėvus. Aplinkybių dėl R. G. ir K. M. bendro gyvenimo, bendro ūkio taip pat nepatvirtino ir liudytojas K. K., o tyrėjas E. N. fakto dėl R. G. ir K. M. bendro ūkio vedimo išsamiau netyrė. Taigi iš aukščiau išdėstytų parodymų bei kitų bylos duomenų matyti, kad K. M. ir R. G. bendravo, susitikinėjo, tačiau nėra neginčytinai nustatyta, kad jie būtų vedę bendrą ūkį ir būtų partneriai. Šiame kontekste pažymima, kad pagal teismų praktiką vien formalaus gyvenimo kartu faktas, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-525/2013). Visa tai rodo, kad K. M. nusikalstama veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d., konstatuojant, kad byloje nėra įrodymų, jog smurtas buvo pavartotas artimoje aplinkoje prieš šeimos narį, partnerį.
Dėl nuteistojo K. M. apeliacinio skundo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu ir prašo bylą nutraukti, nes nukentėjusioji atleido, pretenzijų neturi. Apelianto įsitikinimu teismas ne tik, kad be jokio pagrindo taikė atsakomybę pagal BK 140 str. 1 d., tačiau tai darydamas pažeidė ir dar vieną procesinę normą – pareigą kaltinamąjį ir nukentėjusiąją sutaikyti, kaip tai imperatyviai numato BPK 413 str. 1 d.
Nagrinėjamoje byloje K. M. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 2 d. dėl to, kad nežymiai sužalojo žmogų – šeimos narį (partnerę) – R. G.. Pagal šį kaltinimą byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o ją išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo K. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavo ir pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad jis kaltinime nurodytais veiksmais nežymiai sužalojo R. G.. Taigi teisminio nagrinėjimo metu buvo pereita iš valstybinio kaltinimo į privatų, K. M. nuteistas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios taikomos privataus kaltinimo bylų proceso nuostatos (BPK 407 str.). BPK 417 str. numato galimybę teismui priimti nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Tokiu atveju teismas privalo, kaip tai numatyta BPK 417 str. 2 d., teisiamojo posėdžio metu iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausti nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 str. nurodytus BK straipsnius (t. y. ir BK 140 str. 1 d.). Tai reiškia, kad galimybė perkvalifikuoti veiką ir išaiškinimas (tiek nukentėjusiajam, tiek kaltinamajam) galimybės susitaikyti tokiame procese yra privalomi. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką tuo atveju, jei pirmos instancijos teisme tai nebuvo padaryta, šią klaidą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2009).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmiau nurodytų BPK nuostatų pirmos instancijos teismas nesilaikė. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolų (2015 m. lapkričio 11 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2015 m. gruodžio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas) teismas tik informavo proceso dalyvius apie galimybę nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 140 str. 2 d. į 140 str. 1 d., tačiau nepasiūlė šalims taikytis ir neatsižvelgė į nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pateiktą prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (t. 1, b. l. 35). Taigi susidariusioje situacijoje pirmos instancijos teismas neįgyvendino privataus kaltinimo bylų procesui taikytinų taisyklių, pagal kurias taikinamasis procesas būtinas, šalių susitaikymo galimybė išaiškinta ir nukentėjusio asmens valia taikytis su kaltinamuoju ar ne, turi būti išreikšta. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje neišaiškinimas proceso šalims galimybės susitaikyti ir tokios galimybės nesuteikimas, t. y. BPK 417 str. 2 d. pažeidimas, yra esminis proceso pažeidimas, nes tokiu atveju nei nukentėjusysis, nei kaltinamasis neteko teisės išsakyti argumentų tiek dėl naujo kaltinimo teisingumo, tiek dėl galimybės susitaikyti atkuriant galbūt pažeistus interesus nebūtinai teismui priimant nuosprendį, bet ir kitu, jiems priimtinu ir baudžiamajame procese galimu būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad toks BPK 417 str. 2 d. nuostatų išaiškinimas yra pateiktas ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-283/2012, 2K-240/2013).
Vadovaudamasis aukščiau paminėtomis nuostatomis, aukštesnysis teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso šalys neprašė atlikti įrodymų tyrimo, todėl teisėjų kolegija įrodymų tyrimo neatlikinėjo bei į teismo posėdį nekvietė nukentėjusiosios R. G.. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji R. G. jau ikiteisminio tyrimo metu išreiškė savo poziciją, jog ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas. Nukentėjusioji 2015 m. liepos 7 d. apklausos metu parodė, jog K. M. jos atsiprašė, o ji pretenzijų jam neturi ir nori, kad tyrimas būtų nutrauktas. Be to, R. G. 2015 m. liepos 28 d. Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorui pateikė prašymą (t. 1, b. l. 35), kuriame prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą. Prašyme nurodė, jog kreipimosi į policiją tikslas – kad policijos pareigūnai su K. M. pravestų prevencinio pobūdžio pokalbį, kelti bylos neketino, o tarp jos ir K. M. įvyko asmeninio pobūdžio konfliktas, todėl ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas, paliekant asmeninę teisę spręsti ar dėl K. M. poelgio kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nukentėjusioji savo poziciją palaikė ir pirmos instancijos teisme, kur savo baigiamojoje kalboje patvirtino, jog K. M. atleido ir pykčio neturi. Be to, nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos posėdžio metu pateikė nukentėjusiosios R. G. prašymą, kuriame ji teismo prašo bylą nutraukti, nes ji K. M. atleido, jam pretenzijų neturi, privataus kaltinimo tvarka jo nekaltina ir privačiu kaltinimu į teismą nesikreipia (t. 2, b. l. 83). Taigi nuoseklūs R. G. veiksmai viso proceso metu rodo, kad ji skundų K. M. neturėjo ir visą laiką siekė baudžiamąjį procesą nutraukti, todėl laikoma, kad nukentėjusioji R. G. susitaikė su kaltinamuoju K. M..
Esant tokioms aplinkybėms, baudžiamasis procesas yra negalimas (BPK 3 str. 1 d. 5 p.), pirmos instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, o byla nutrauktina (BPK 327 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Antano Baranausko apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo K. M. apeliacinį skundą tenkinti.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
K. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą nebendrauti su nukentėjusiąja – panaikinti.