- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-31/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- A. G., T. R.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir T. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
T. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. G. bei T. R. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. gruodžio 17 d., laikotarpiu nuo 17 iki 24 val., tiksliau nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupe, name (duomenys neskelbtini), dėl asmeninio konflikto, kilusio tarp T. R. ir A. P., tyčia bendrais veiksmais sudavė mažiausiai 17 smūgių rankomis ir kojomis A. P. į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai poodinių kraujosruvų abiejų akių abiejuose vokuose, dešiniame žande, kairiame žande, kairiame ausies kaušelyje, kairėje krūtyje, po kaire krūtimi, kairiame klube, abiejuose žastuose, kairiame rieše ir plaštakoje, dešiniame rieše, kairėje šlaunyje, abiejų lūpų raudonyje, muštinę žaizdelę viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame žande, kairiame klube, tiesioginius dešinių VIII-XI šonkaulių lūžimus užpakalinėje pažasties linijoje bei kairių IX-X šonkaulių lūžimus užpakalinėje pažasties linijoje, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, pasireiškusį III-VI šonkaulių lūžimais vidurinėje raktikaulio bei III-VII šonkaulių lūžimais priekinėje pažasties linijoje, pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, kairio plaučio plyšimu, dėl to nuo patirtų sužalojimų – krūtinės ląstos kairės pusės sumušimo, pasireiškusio III-VI šonkaulių lūžimais vidurinėje raktikaulio bei III-VII šonkaulių lūžimais priekinėje pažasties linijoje, pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, kairio plaučio plyšimu, kas komplikavosi oro bei kraujo susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, 2009 m. gruodžio 18 d. A. P. mirė, t. y. tyčia nužudė A. P.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog savo kaltę pripažįsta iš dalies. Tardymo procesas vyko devynis mėnesius, nebuvo padaryta akistata su kitu nuteistuoju ir jo broliu. Nesutinka su liudytojų parodymais, su jais taip pat nebuvo daryta akistata.
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde savo prašymo nesuformulavo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje konkretizavo, kad prašo išteisinti.
Nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes, aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to priėmė neteisingą nuosprendį. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis davė nuoseklius parodymus, kad kartu su A. G. smurtavo prieš A. P., abu mušė ją rankomis, spardė į įvairias kūno vietas. A. G. savo kaltės nepripažino, nors neneigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją, jai spyręs, tačiau teigė, jog dėl jo veiksmų nukentėjusioji negalėjo mirti. Šiuos A. G. parodymus paneigia apelianto, liudytojo M. J. parodymai. Dėl to teismas A. G. parodymus pagrįstai vertino kritiškai. Byloje nustatyta, kad A. G. įvykio metu avėjo aulinius batus, turinčius kietą padą, o apeliantas – sportinius batus minkštu guminiu padu. Apeliantas neneigia kartu su A. G. smurtavęs prieš nukentėjusiąją, tačiau jos mirties nesiekė ir jo atlikti smurto veiksmai negalėjo sukelti nukentėjusiosios mirties, kadangi jis avėjo minkštą avalynę.
Siekiant nustatyti objektyvią tiesą, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tirta aplinkybė, kuriuo trauminiu poveikiu – spyriu auliniu ar sportiniu batu – padaryti nukentėjusiosios mirtį lėmę sužalojimai. Dėl to byloje turi būti atnaujintas įrodymų tyrimas bei paskirta kompleksinė teismo medicinos ir trasologijos ekspertizė siekiant išsiaiškinti, ar nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, nulėmę jos mirtį, galėjo būti padaryti visa pėdos, apautos auliniu batu, turinčiu kietą padą, plokštuma suduodant į kairę krūtinės ląstos pusę, ar užlipus, kad ir vienu trauminiu poveikiu.
Byloje nesant jokių objektyvių apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų, byla dėl jo nuteisimo turi būti nutraukta.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. G. ir T. R. apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. G. ir T. R. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl BPK 190 straipsnio
Nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentas dėl BPK 190 straipsnyje numatyto procesinio veiksmo – akistatos – tarp nuteistojo T. R. ir kitų proceso dalyvių neatlikimo nėra pagrindas pripažinti šią aplinkybę baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes asmenų suvedimas į akistatą yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, bet ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys.
Kita vertus, įtariamasis ir jo gynėjas turėjo teisę prašyti atlikti šį ikiteisminio tyrimo veiksmą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistasis A. G., nei jo gynėja neprašė atlikti akistatų su ikiteisminio tyrimo metu apklaustais asmenimis. Jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nuteistasis nepateikė ir susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 2, b. l. 108).
Dėl nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, jog tik kaltininko (šioje byloje abiejų kaltininkų) padaryta veika sukėlė ir sąlygojo atsiradusius padarinius.
Specialisto išvados Nr. M 1329/09 (02) duomenys (t. 1, b. l. 30-34) įrodo, kad A. P. mirė nuo krūtinės ląstos kairės pusės sumušimo, pasireiškusio III-VI šonkaulių lūžimais vidurinėje raktikaulio bei III-VII šonkaulių lūžimais priekinėje pažasties linijoje, pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, kairio plaučio plyšimu; tai komplikavosi oro ir kraujo susikaupimu kairėje pleuros ertmėje.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados pagrįstumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, jog A. P. mirties priežastis – krūtinės ląstos sumušimas.
Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininkų padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.
Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo būtinoji sąlyga atitinkamiems padariniams kilti.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog 2009 m. gruodžio 17 d., laikotarpiu nuo 17 iki 24 val., A. G. ir T. R., veikdami bendrai, asmeninio konflikto metu rankomis bei kojomis sudavė mažiausiai 17 smūgių nukentėjusiajai A. P. į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, šie jų veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekme – A. P. mirtimi.
Nuteistieji A. G. ir T. R. neneigia smurtavę prieš A. P., tačiau abu ginčija, kad jų veiksmais padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiosios mirties priežastis.
Nežiūrint į nuteistųjų pasirinktą poziciją, jų kaltė nužudžius A. P. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 18-20, 21-22, 24) ir teisme T. R. pripažino kartu su A. G. A. P. rankomis bei kojomis sudavę smūgius į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas. Detalizuodamas kiekvieno iš jų konkrečiai suduotus smūgius parodė, jog jis tris kartus abiem delnais trenkė sėdinčiai A. į veido sritį, spyrė penkis kartus į galvą, vėliau vėl penkis kartus spyrė į sėdmenis. A. G. ne mažiau kaip dešimt kartų spyrė A. į veidą, keturis kartus į šoną, kumščiu ne mažiau kaip dešimt kartų smogė į veidą.
Tiesiogiai įvykį matęs liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 194-195) ir teisme parodė, kad T. R. pradėjo A. (P.) priekaištauti, jog ši neprižiūri dėdės A. J., ir ranka ar kumščiu smogė jai į veidą 4-5 kartus. Po to jis nutempė A. nuo lovos ant grindų ir pradėjo rankomis mušti bei spardyti. Sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius ranka ir ne mažiau kaip dešimt kartų spyrė į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas. A. G. A. spyrė ne mažiau kaip dešimt kartų į galvą, krūtinę, kumščiu ne mažiau kaip penkis kartus sudavė į galvą. Jie mušė rankomis ir spardė A. iš abiejų pusių pasikeisdami. T. R. mušė A. dėl to, kad ji neprižiūrėjo dėdės, o A. G. – dėl kompanijos.
Iš išdėstytų nuteistojo T. R. ir liudytojo M. J. parodymų matyti, jog abu nuteistieji aktyviai mušė nukentėjusiąją A. P.
Nuteistasis A. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 64-65, 66, 68) ir teisme taip pat pripažino smurtavęs prieš A. P., tačiau nurodė žymiai mažesnę smurto apimtį. Jis parodė tik A. stipriai pastūmęs už dešinio peties ir, jai nukritus ant nugaros, tris kartus spyręs į kojas, vėliau dar du kartus spyręs į kojas, šlaunis.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. G. parodymus dėl jo smurto prieš A. P. intensyvumo pagrįstai vertino kaip neatitinkančius tikrovės, kadangi jo parodymai prieštarauja nuosekliems nuteistojo T. R. ir liudytojo M. J. parodymams.
Tiesa, ir nuteistasis T. R., ir liudytojas M. J. nurodė didesnį smūgių skaičių, negu išskyrė specialistas, tačiau teisėjų kolegija neabejoja, kad smurto metu niekas neskaičiavo suduotų smūgių, todėl nuteistasis ir liudytojas smūgių skaičių pasakė subjektyviai.
Kita vertus, smūgių skaičius neturi esminės reikšmės, nes mirties priežastį nustatė specialistas, o teismas įrodė abu apeliantus veikus bendrai.
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigia nesutinkąs su liudytojų parodymais, bet savo teiginio nekonkretizuoja, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi galimybės atsakyti į tokį skundo teiginį.
Nuteistasis T. R., skunde akcentuodamas aplinkybę, jog įvykio metu jis avėjo minkštą avalynę, bando įtikinti teismą, kad jo suduoti smūgiai koja negalėjo sukelti nukentėjusiosios mirties.
Toks skundo teiginys prieštarauja jau minėtai specialisto išvadai Nr. M 1329/09 (02), pagal kurią A. P. mirė ne nuo kurio nors vieno ar kelių smūgių koja, bet dėl krūtinės ląstos kairės pusės sumušimo, kurį, kaip pagrįstai nustatė teismas, padarė abu nuteistieji.
Papildomoje specialisto išvadoje Nr. KM 37-M 1329/10 (02) nurodyta, jog sužalojimai, dėl kurių įvyko A. P. mirtis, padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais paveikiant kairę krūtinės ląstos pusę. Šie sužalojimai galėjo atsirasti ir visa pėdos plokštuma suduodant į kairę krūtinės ląstos pusę ar užlipus, ir vieno trauminio poveikio pasėkoje; jei sužalojimai padaryti mažesniu ribotu paviršiumi, pvz. pėdos galu, tai trauminių poveikių į kairę vidurinę raktikaulio bei priekinę pažasties liniją galėjo būti ne mažiau kaip keturi (t. 1, b. l. 41-43).
Taigi nei nuosprendyje, nei specialisto išvadose neteigiama, kad A. P. mirė nuo koja suduoto smūgio, kurį sudavė T. R. Jau aptartose specialisto išvadose nurodyta, jog sužalojimai galėjo atsirasti nuo kelių traumuojančių smūginių kontaktų į krūtinės ląstos kairę pusę. Teismas nustatė, tą pripažino ir apeliantai, kad prieš nukentėjusiąją smurtavo abu nuteistieji. Taigi teismas nekonstatavo, jog vien nuteistojo T. R. veiksmais padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiosios A. P. mirties priežastis.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, jog tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti sutrikdant sveikatą ir kt. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 8 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-571/2010).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl didelio smūgių skaičiaus neįmanoma nustatyti, kas, kur ir kiek smūgių sudavė, tačiau tai neturi reikšmės bendravykdytojų veikos kvalifikavimui, nes kvalifikuojant bendravykdytojų veiksmus jie visi atsako už kilusias pasekmes, šiuo atveju už A. P. nužudymą.
Taigi iš aptartų įrodymų matyti, jog smūgius nukentėjusiajai sudavė abu nuteistieji į įvairias kūno vietas, įskaitant krūtinę, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp nuteistųjų veikos ir A. P. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Visa tai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog A. G. ir T. R. veikė bendrininkų grupe, jie buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai, kartu mušę A. P. ir abu sudavę smūgius, sukėlusius jos mirtį.
Išdėstyti motyvai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. G. ir T. R. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi jie bendrai veikdami tyčia nužudė A. P.
Nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde teigia nesiekęs nukentėjusiosios mirties.
Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtina nustatęs, jog nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkai, smurtaudami prieš A. P., suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jų veiksmų gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininkų abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą abiem nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nekartoja. Apeliantai savo skunduose nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo plačiau dėl jos pasisakyti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Nuteistųjų A. G. ir T. R. apeliacinius skundus atmesti.