Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Linai Petrauskienei, dalyvaujant pareiškėjui M. Ž. ir jo atstovui advokatui Albinui Miliauskui, suinteresuotiems asmenims V. D., D. L., A. K., Stasei A. Ū., O. S., V. P., A. V., G. K., V. Š., suinteresuotų asmenų V. D. ir S. A. Ū. atstovui advokatui Juozui Šilanskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pareiškėjo M. Ž. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis J. T., J. Ū., O. Ū., J. D., L. D., J. Š., V. Š., A. O., D. L., O. L., O. L., A. K., L. K., E. D., Č. M., V. V., A. V., V. K., T. K., V. P., V. P., M. T., V. T., V. T., V., D. J., B. Š., A. D., J. G., I. G., D. G., Z. K., E. K., E. Š., A. V., O.V., E. V., O. G., O. I., A. B., P. B., O. K., A. K., G. K., A. L., A. L., A. T., G. P., O. K., P. K., J. K., A. K., A. K., J. T., V. Ž., Z. Ž., V. Š., A. Š., A. Š., O. Š., S. A. Ū., V. T., O. S., O. S., P. P., B. M., J. K., E. J., J. P., M. P., A. A., R. A., O. A., V. D., Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Lazdijų rajono savivaldybės ad­ministracija dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Lazdijų rajono savivaldybės ad­ministracija pateikė atsiliepimus, kuriuose sutinka su pareiškimu (b.l. 76-83, 85-86).

Visi kiti teismo posėdyje nedalyvavę suinteresuoti asmenys yra pasirašę, kad su pareiškimu sutinka arba paskelbus apie bylos nagrinėjimą spaudoje jokio atsiliepimo nepateikė.

Pareiškimas atmestinas, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog nekilnojamąjį turtą valdė teisėtai ir sąžiningai, kad valdė jį kaip savą, ir kad valdė jį ne mažiau kaip 10 metų (CK 4.68 str. 1 d.).

Ši teismo išvada grindžiama šiais įrodymais.

Liudytojas J. U. paaiškino, kad M. Ž. pažįsta nuo 1999 metų. Patvirtino, kad 2002 m. pavasarį jis su savo traktoriumi padėjo M. Ž. minti silosą tranšėjoje, kuria šis naudojosi. Tuo metu buvo gyva M. Ž. mama, bet ūkininkavo pats M. Ž.. Tranšėja jau buvo su stulpais ir betoninėm sienom. Ką M. Ž. veikė iki 2002 metų jis nežino.

Liudytojas J. D. paaiškino, kad 2002 m. kovo mėnesį jis grįžo gyventi pas savo tėvus ir tada susipažino su M. Ž.. Pastarasis laikė gyvulius, turėjo jų mažiau nei 10, tačiau kieno vardu buvo registruoti gyvuliai nežino. M. Ž. silosą laikė tranšėjoje, o pašarus - karvidėje. Tuo metu dar buvo gyva M. Ž. mama, bet ūkio darbus dirbo M. Ž..

Liudytojas L. V. paaiškino, kad jis su kai kuriais pajininkais žodžiu susitarė dėl jų pajų pirkimo ir pagal tiems asmenims tekusias pajaus dalis ėmė savo reikmėms statybines medžiagas ir buvusios ŽŪB „Dusia“ pastatų, tame tarpe ir šios karvidės. Liudytojas patvirtino, kad ir M. Ž. ėmė statybinių medžiagų iš šių pastatų, turėjo pajininkų sąrašą ir jie pagal jį dalindavosi statybines medžiagas.

1997-02-14 ŽŪB „Dusia“ perdavimo-priėmimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtina, kad likviduojamai bendrovei priklausęs nekilnojamasis turtas, tame tarpe ir 1968 m. karvidė Inv. Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini)k., buvo perduotas pajininkams (t 1, b.l. 13-15).

Lazdijų rajono savivaldybės ad­ministracijos Teizų seniūnijos seniūnės pažymoje, patvirtinančioje, kad M. Ž. jau daugiau kaip 10 metų naudojasi (duomenys neskelbtini)kaime esančios karvidės dalimi, nurodyta, kad pažyma išduota remiantis (duomenys neskelbtini)kaimo gyventojų paliudijimais (t 1, b.l. 16).

VĮ Registrų centro Alytaus filialo pažymoje nurodyta, kad karvidei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai atlikti, nuosavybės teisės į šį pastatą neįregistruotos (t 1, b.l. 17), pateikta kadastro ir registro byla (t 1, b.l. 20-32).

Suinteresuotų asmenų atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina karvidės ir siloso tranšėjos būklę šiuo metu (t 2, b.l. 5)

Iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pažymos ir pateikto ūkinių gyvūnų sąrašo matyti, kad pareiškėjas M. Ž. ūkinius gyvūnus pradėjo laikyti nuo 2003-02-01 (t 2, b.l. 16-48).

Iš Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktos informacijos matyti, kad M. Ž. ūkininko ūkį įregistravo 2003-02-05, o gautas pajamas iš žemės ūkio veiklos deklaravo 2003-2010 metais (t 2, b.l. 55).

Ūkininko pažymėjimas patvirtina, kad M. Ž. ūkininko ūkį įregistravo 2003-02-05 (t 2, b.l. 59).

Iš 1999-2005 metų gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašų matyti, kad 1999-2000 m. gyvulius laikė pareiškėjo M. Ž. tėvas A. J. Ž. (t 2, b.l. 60-61), 2001-2002 m. gyvulius laikė pareiškėjo motina L. M. Ž. (t 2, b.l. 62-63), o nuo 2003 m. gyvulius laikyti pradėjo pats pareiškėjas M. Ž. (t 2, b.l. 64-68).

Iš PVM sąskaitų-faktūrų ir mokėjimo pavedimų matyti, kad M. Ž. 2003 m., 2004 m. pirko kukurūzų sėklą (t 2, b.l. 69-70).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004) yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t.y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.);

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 str.);

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas;

4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 str.). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Motyvuojamoji dalis

Ištyrus visus įrodymus šioje byloje teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nėra sąžiningai užvaldęs ir sąžiningai valdantis nekilnojamąjį turtą, kurį siekia įgyti nuosavybėn. Pats M. Ž. patvirtino, kad jis visą laiką žinojo šios karvidės teisinį statusą, t.y. žinojo kam ji priklausė ir kaip keitėsi šio turto savininkai. Pareiškėjo tėvai, su kuriais jis kartu gyveno, buvo šio pastato pajininkai ir pareiškėjas žinojo, kad visi buvusios ŽŪB „Dusia“ pastatai atiteko bendrovės pajininkams – to paties (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams. Akivaizdu, kad pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningu karvidės su siloso tranšėja įgijėju, kadangi pradėdamas naudotis šiuo pastatu, t.y. užvaldydamas šį nekilnojamąjį turtą, jis nebuvo pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą. Priešingai, jis tiksliai žinojo, kas yra šio turto savininkai ir kas turi daugiau už jį teisių į šį turtą (CK 4.68, 4.70 str. 1 d.).

Tiek pareiškėjas, tiek suinteresuotais asmenimis apklausti pajininkai (net ir tie kurie su pareiškimu sutiko) patvirtino, kad pareiškėjas niekada neprašė leidimo ir negavo jų sutikimo savo reikmėms naudoti jiems priklausančius statinius. Tai reiškia, kad svetimo daikto valdymą pareiškėjas pradėjo neturėdamas teisinio pagrindo nuosavybei įgyti, todėl jis negali būti laikomas ir teisėtu valdytoju (CK 4.23 str. 2 d.). Pabrėžtina, kad asmuo, siekiantis įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę, per visą daikto valdymo laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, ir net įgydamas daiktą nuosavybėn neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias tą padaryti (CK 4.70 str. 2 d.). Pareiškėjas M. Ž. pats patvirtino, kad jis ne tik visą laiką žinojo apie nekilnojamojo daikto savininkus, bet ir nesėkmingai bandė susitarti su jais dėl pajų pirkimo. Vadinasi pareiškėjas per visą naudojimosi svetimu daiktu laikotarpį pripažino kitų asmenų nuosavybės teisę į jo naudojamą turtą ir žinojo bei šiuo metu žino apie kliūtis, neleidžiančias jam įgyti šį turtą savo nuosavybėn. Tai reiškia, kad pareiškėjas net tik nėra sąžiningas ir teisėtas daikto valdytojas, bet ir nevaldo nekilnojamojo turto kaip savo. Pagal teisinį įgyjamosios senaties reglamentavimą daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kaip pagrindu nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 str. 1 d., 2 d.). Kadangi pareiškėjas visą laiką pripažino ir pripažįsta pajininkus kaip karvidės su siloso tranšėja savininkus, todėl jis nevaldė šio turto kaip savo ir negali įgyti nuosavybės teisės į visą šį pastatą pagal įgyjamąją senatį.

Svetimo daikto valdymas kai nuo pat pradžios ir per visą valdymo laikotarpį asmuo žino ir pripažįsta tikruosius to daikto savininkus, nepriklausomai nuo tokio valdymo trukmės ir atvirumo, negali transformuotis į tokio valdytojo nuosavybės teisę, jeigu daiktą asmuo užvaldė be teisinio pagrindo – daikto savininkų leidimo.

Be to, iš nustatytų aplinkybių teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nevaldė nekilnojamojo turto ir kaip nuosavo, kaip tą darytų turto savininkas. Tiek pats pareiškėjas, tiek suinteresuoti asmenys, tiek ir jų pateiktos aptariamo pastato nuotraukos patvirtina, kad M. Ž. niekada nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pastato būklei pagerinti ar bent sustabdyti jo būklės blogėjimą. Pareiškėjas pripažino, kad nuo to laiko kai karvidė buvo perduota pajininkams iki dabartinio laiko buvo nuardytos kelios eilės plytų, nei langų nei durų jis neįstatė, stogo neremontavo. Beveik visi apklausti suinteresuoti asmenys ir liudytojas L. V. patvirtino, kad ir šią karvidę ardė ir statybines medžiagas ėmė kas panorėjęs, tame tarpe ir pats pareiškėjas, o pats M. Ž. pastato nuo tokių veiksmų nesaugojo. Teismas pripažįsta, kad taip naudodamasis pastatu pareiškėjas nesielgė kaip jo savininkas, nesirūpino, kad pastato neardytų kiti asmenys, nedėjo jokių pastangų jo būklei pagerinti, kaip tą darytų daikto savininkas. Žolės ir krūmų pjovimas aplink pastatą nereiškia, kad pareiškėjas pačiu pastatu rūpinosi kaip savu. Toks pareiškėjo elgesys yra betarpiškai susijęs su minėta aplinkybe, jog pastato savininkais jis visą laiką pripažino pajininkus, todėl ir nebuvo suinteresuotas elgtis kaip savininkas, kas yra būtina sąlyga nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

Pareiškėjas M. Ž. taip pat neįrodė, kad atviras ir nepertraukiamas daikto valdymas truko ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68 str., 4.71 str.). Nors baigiamosiose kalbose pareiškėjas įrodinėjo, kad karvidę su siloso tranšėja jis valdo nuo 2000 metų, tačiau savo paaiškinimuose pirmame teismo posėdyje jis pats nurodė, kad siloso tranšėją atstatė tik 2003 metais kai jos šonus uždengė betono plokštėmis, pats posėdžio metu pateikė PVM sąskaitas-faktūras ir mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad kukurūzų sėklą jis pirko 2003 m. ir 2004 m., kas taip pat atitinka jos paaiškinimą apie siloso tranšėjos atstatymo datą. Pareiškėjo pakviesti liudytojai J. U. ir J. D. galėjo patvirtinti, kad siloso tranšėja M. Ž. naudojosi nuo 2002 metų. Su pareiškimu nesutinkantys suinteresuoti asmenys, kurie visi gyvena tame pačiame kaime ir visą M. Ž. veiklą matė patys, nurodo, kad pareiškėjas karvide ir siloso tranšėja pradėjo naudotis tik tada kai pradėjo pats ūkininkauti ir tikrai nesinaudoja ja 10 metų. Jau vien tik šie prieštaringi įrodymai nėra pakankami įrodyti, kad pareiškėjas karvide ir siloso tranšėja naudojasi mažiausiai 10 metų. Seniūnės išduota pažyma, kurioje nurodoma, kad M. Ž. daugiau kaip 10 metų naudojasi karvidės dalimi, taip pat nėra pakankamas įrodymas įgyjamosios senaties nustatymui būtinoms sąlygoms įrodyti, kadangi viena vertus, ji patvirtina tik faktą, kad pastatu naudojasi M. Ž., bet neįrodo, kad jis juo naudojasi kaip savu ir rūpinasi juo kaip savininkas, nežinodamas apie kitus asmenis, turinčius daugiau teisių į šį turtą nei jis, ir kita vertus, pačioje pažymoje nurodyta, kad ji išduota remiantis Barčių kaimo gyventojų paliudijimais, kurie, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, patikimai nepatvirtino, kad M. Ž. naudodamasis pastatu elgėsi kaip savininkas. Tuo tarpu kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad M. Ž. ūkininkauti pradėjo tik 2003-02-05, kuomet buvo įregistruotas jo ūkis, nes iš VMI pateiktų duomenų matyti, kad pajamas iš žemės ūkio veiklos pareiškėjas gauna būtent nuo 2003 m., iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateiktų duomenų matyti, kad M. Ž. ūkinius gyvūnus pradėjo laikyti nuo 2003-02-01, o iki to juos laikė jo tėvai.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Remiantis šiuo įrodymų vertinimo principu ir atsižvelgiant į ištirtus įrodymus teismas pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis tikrai daugiau kaip dešimt metų valdo nekilnojamąjį daiktą, į kurį nori įgyti nuosavybės teisę, todėl visuma įrodymų leidžia labiau tikėti, kad pareiškėjas nekilnojamaisiais daiktais naudojasi mažiau nei 10 metų.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus pareiškėjo pareiškimas yra atmestinas.

Iš pareiškėjo priteistinos bylinėjimosi išlaidos - 26,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 270 str. ir 533 str., teisėjas

nuspr endžia:

Pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo M. Ž. 26,10 Lt (dvidešimt šešis litus 10 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.