Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G&L Trail“ atstovams R. T. ir V. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7122-431/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G&L Trail“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „G&L Trail“ (toliau – Bendrovė), atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“, prašė priteisti iš atsakovo A. M. 17 000 Lt skolą ir penkis procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad bankroto administratoriui patikrinus Bendrovės finansinės apskaitos dokumentus, buvo nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 9 d. banko mokėjimo nurodymu Nr. 314 buvo išmokėta atsakovui 17 000 Lt, įvardinant mokėjimą paskola. Jokių kitokių sutarčių su atsakovu nebuvo sudaryta. Ieškovo manymu, atsakovas gavo minėtą pinigų sumą neteisėtai ir privalo ją grąžinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad sandoriai, kurių suma viršija 5 000 Lt sumą, turi būti įforminti rašytine forma tik tuo atveju, jei abi šalys yra fiziniai asmenys, šiuo atveju, viena šalis buvo juridinis asmuo. Taigi CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas šiuo atveju net netaikytinas. Byloje buvo pateikti kiti rašytiniai įrodymai – buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtino atsakovo nurodomas aplinkybes. Tą patvirtino ir UAB „Adversus Group“ pažyma. Nors rašytinės nuomos sutartys nebuvo pateiktos, nes neišliko, teismui buvo pateikta nuomos sutarties elektroninė versija, taip pat ir skolų suderinimo akto elektroninė versija. Tarp ieškovo ir atsakovo akivaizdžiai buvo susiklostę tam tikri santykiai. Ieškovas savo veiklą vykdė net trijose atsakovui priklausančiose patalpose: Savanorių pr. 11 E-11, Vilnius, V. Kudirkos g. 9-26, Vilnius, V. Kudirkos g. 9-35, Vilnius. Šiose patalpose buvo registruojama ieškovo buveinė. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui veiklą vykdant ieškovo patalpose, jokių ginčų nebuvo kilę. Buhalteriniuose dokumentuose skola buvo užskaityta. Tačiau tik ieškovui palikus šias patalpas, ieškovas pareiškė pretenzijas į 17 000 Lt. Tuo pačiu metu pasikeitė ir buhalteriniai dokumentai. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių tarp ieškovo ir atsakovo buvę nuomoas teisiniai santykiai turi būti įrodinėjami kitomis įrodinėjimo priemonėmis, neišlikus rašytinei nuomos sutartčiai. Buhalteriniai dokumentai įrodo, kad UAB „G&L Trail“ metiniame balanse už 2006 ir už 2007 metus jo (atsakovo) skolos šiai įmonei nėra, nes jos tiesiog nėra. Šią faktinę aplinkybę patvirtina UAB „G&L Trail“ buhalteriją tvarkiusi UAB „Adversus Group“ finansininkė K. G. . Teismas sprendime remiasi liudininkų – UAB „G&L Trail“ buvusios vadovės E. P. ir akcininko T. D. parodymais, kurie, apelianto nuomone, yra šališki, nes šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi. T. D. parodymai, jog patalpomis naudotasi neatlygintinai, turi būti vertinami kritiškai, nes šis liudytojas nepateikė nei vieno įrodymo, įrodančio patalpų naudojimosi neatlygintai pagrindą. Akivaizdu, kad turto savininkas yra suinteresuotas gauti pajamas iš savo turto. Tuo tarpu naudojimasis patalpomis už jas nemokant, atrodo daugiau nei keistai. Teismas sprendime remiasi tik liudytojų iš ieškovo pusės parodymais ir nesiremia liudytojos K. G. (UAB „Adversus Group“ finansininkė) parodymais, kuri teisme paliudijo, jog ieškovą ir atsakovą siejo nuomos teisiniai santykiai ir pabrėžė, kad ta (apelianto) skola buhalterijoje buvo užskaityta. Taip teismas padarė įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimą. Tuo labiau, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalis numato, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti remiamasi liudytojų parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus (CPK 185 str.) ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą – pagrįstai priteisė ieškovui iš apelianto A. M. 17 000 Lt.

Apeliantas neneigia, kad tokią sumą 2006 m. lapkričio 9 d. yra gavęs iš UAB ,,G&L Trail”. Šis faktas taip pat pagrįstas rašytiniais įrodymais: 2006 m. lapkričio 9 d. DnB NORD banko mokėjimo nurodymu Nr. 314, UAB ,,G&L Trail” banko 2006 m. lapkričio 1 d. – 2006 m. lapkričio 30 d. sąskaitos išrašu (b. l. 13-14), raginimais gražinti paskolą (b. l. 11-12), liudytojų E. P. , T. D. (buvusi pavardė Marapolskas) ir K. G. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs skolos faktą, neanalizavo šios prievolės kilmės, t. y. iš kokių ginčo šalių teisinių santykių kilo apelianto prievolė grąžinti ginčo sumą. Tačiau iš byloje esančių įrodymų galima spręsti, kad ginčo sumą apeliantas gavo kaip paskolą (CK 6.870 str.). Nors nagrinėjamoje byloje nėra rašytinės sutarties, iš kurios turinio būtų galima spręsti apie šalių valią bei kitas sutarties sąlygas, tačiau yra kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo sudarytas būtent paskolos sandoris (CK 6.871 str. 3 d.), t. y. jau minėtas banko DnB NORD banko mokėjimo nurodymas Nr. 314, kuriame aiškiai įvardinta mokėjimo paskirtis – paskola; raginimai grąžinti paskolą bei liudytojų E. P. ir T. D. parodymai apie tai, kad, apeliantui prašant, jam buvo suteikta tokio dydžio trumpalaikė paskola. Kaip jau minėta, apeliantas neginčija, kad minėtą pinigų sumą gavo. Nors byloje yra duomenys, kad paskola buvo trumpalaikė, tačiau konkretus jos grąžinimo terminas nebuvo apibrėžtas. Šiuo atveju taikytina CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostata – paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamoje byloje yra rašytiniai įrodymai, kad ieškovas du kartus reikalavo grąžinti paskolą, tačiau apeliantas į tai nereagavo ir paskolos negrąžino. Todėl ieškovas turėjo teisę ginti savo pažeistą teisę teisme (CK 1.138 str.).

Apeliantas, neigdamas pareigą grąžinti ieškovui 17 000 Lt, siekė ir siekia apeliacinės instancijos teisme įrodyti, kad ši ginčo suma – tai patalpų, išnuomotų ieškovo veiklai, nuomos mokestis, kurį jis (apeliantas) gavo teisėtai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apelianto teiginys buvus tarp ieškovo ir jo (apelianto) patalpų nuomos teisiniams santykiams – neįrodytas (CPK 177-178 str.). Apelianto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme bei teiginiai apeliaciniame skunde nenuoseklūs ir prieštaringi. Jis (apeliantas) negalėjo ir negali paaiškinti, kada, kokiomis aplinkybėmis, kokiam terminui, dėl kokių patalpų buvo sudarytos, kaip teigia apeliantas, neišlikusios rašytinės nuomos sutartys, o taip pat dėl kokio nuomos mokesčio buvo susitarta; kada, kokiu būdu ir kokiomis sumomis toks mokestis buvo mokamas. Apeliantas teigia, kad jis nuomojo ieškovui patalpas, esančias Savanorių pr. 11E-11, V. Kudirkos g.9-26/M. Valančiaus 6/26 ir V. Kudirkos 9-35/M. Valančiaus 6-35, Vilniuje. Pirmosios instancijos teisme jis akcentavo tik dviejų pastarųjų patalpų nuomą, apie patalpų Savanorių prospekte nuomą tik užsimindamas, kad kažkuriuo laiku jas taip pat nuomojo. Nagrinėjamoje byloje yra duomenys (rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai), kad UAB ,,G&L Trail” įstatai buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre 2005 m. balandžio 5 d., o pažymėjimas išduotas 2005 m. spalio 6 d. (b. l. 21). Nors įstatuose nurodyta Bendrovės buveinės vieta – Savanorių pr. 11E-11, Vilnius (VĮ Registrų centro duomenimis tai – dviejų kambarių butas, asmeninės nuosavybės teise priklausantis apeliantui A. M. (b. l. 9), tačiau iš kitų bylos duomenų (Darbo sutarčių registracijos žurnalas, b. l. 99-101) matyti, kad ši Bendrovė nuo 2005 m. balandžio 11 d. realai vykdė veiklą adresu V. Kudirkos/M. Valančiaus 9-35/6-35, Vilniuje. Tokia įmonės buveinės vieta nurodyta ir VĮ Registrų centro duomenų bazėje (b. l. 102). Liudytojas T. D. (buvęs M.), ėjęs konkrečiu laiku UAB ,,G&L Trail“ direktoriaus pareigas ir vienintelis akcininkas, taip pat patvirtino, kad Bendrovė, nors buvo registruota Savanorių pr. esančiame apelianto bute, tačiau realiai veikė tėvo patalpose V. Kudirkos/M. Valančiaus 9-35/6-35, Vilniuje, nes bute Savanorių pr. gyveno apeliantas. Taigi visi šie įrodymai paneigia apelianto teiginį, kad į patalpas V. Kudirkos/M. Valančiaus 9-35/6-35, Vilniuje ieškovas persikėlė tik 2006 m. gegužės 3 d. Kitokių duomenų į bylą nepateikta. Be įrašo Bendrovės įstatuose apie ieškovo buveinės vietą, kitų įrodymų, kad ieškovas buvo įsikūręs ir vykdė veiklą apelianto bute Savanorių pr., nėra. Buveinės vietos deklaravimas pat savaime nesukuria šios patalpos nuomos teisinių santykių. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra patikimų duomenų, kad ieškovo buveinė buvo įsikūrusi adresu V. Kudirkos g. 9-26/M. Valančiaus 6-26, Vilniuje, 53,44 kv.m bendro ploto vieno kambario bute, kurio tik ½ dalis priklauso nuosavybės teise apeliantui 2006 m. birželio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 7). Duomenų apie šio buto padalinimą ar naudojimosi juo tvarkos nustatymą, nėra. Nepateiktas ir buto bendraturčių sutikimas, leidžiantis apeliantui nuomoti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą ginčo butą (CK 4.88 str.) bei šio buto nuomos sutartis (CK 6.477-6.479, 6.483,6.487 str.). Jokių įrodymų, kad tokia sutartis buvo ar galėjo būti – nepateikta.

CK 6.477 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Kaip jau minėta, ieškovas buvo įsikūręs ir vykdė veiklą patalpose, esančiose V. Kudirkos 9-35/M. Valančiaus 6-35, Vilniuje, kurios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso E. M. ir Nijolei O. M. 2003 m. liepos 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 5). Taigi apeliantas nėra ir niekada nebuvo šių negyvenamųjų patalpų savininkas. Jis nepateikė įrodymų, kad šias patalpas nuomojo pats ir turėjo teisę šias patalpas sunuomoti (CK 6.490 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad patalpų nuomos teisiniai santykiai neįrodyti, todėl apeliantui išmokėtų 17 000 Lt pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuompinigiais.

CK 6.130 straipsnis nustato, kad prievolė gali baigtis, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Taigi tam, kad atlikti įskaitymą, šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos (skolininkas yra kreditorius, kreditorius – skolininkas). Byloje nustatyta, kad šių sąlygų nėra, todėl įskaitymas negalimas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo buhalterinėje apskaitoje atliktas įskaitymas priskiriamas ne apeliantui, o bendrovei UAB „G&L Logistics“. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti šių įrodymų kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas (CPK 177, 179, 185 str.).

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo teiginius pagrindžia liudytoja K. G. , o pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai ignoravo. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtos liudytojos parodymus (b. l. 132, 179-181), daro išvadą, kad šie parodymai yra nenuoseklūs, neinformatyvūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, net paties apelianto teiginiams dėl tariamų patalpų nuomos sutarčių formos bei pervestų ginčo pinigų paskirties. Ji nieko konkretaus nepaaiškina ir apie skolų įskaitymo faktą. Tokie įrodymai neturi įrodomosios vertės, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė (CPK 177, 185 str.).

Taip pat neturi įrodomosios vertės apelianto pateikti, jo teigimu reikšmingi, įrodymai, – 2007 m. sausio 1 d. ir 2007 m. spalio 1 d. elektroninės patalpų nuomos sutarties ir skolų suderinimo akto kopijos (b. l. 107-110). Ant šių raštų nėra jokių elektroninio susirašinėjimo žymių iš kurių galima būtų spręsti apie tai, kad šalys derėjosi dėl patalpų nuomos sutarties sudarymo, skolų įskaitymo ir keitėsi informacija elektroniniu paštu. Be to, pateikta sutartis ir aktas apelianto pasirašyti vienasmeniškai. Ieškovo atstovas, o taip pat liudytojai T. D. ir E. P. neigia nuomos santykius bei derybas dėl patalpų nuomos ir priešpriešinių prievolių įskaitymo, nes ieškovas nebuvo skolingas apeliantui. Netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, nes šie parodymai pagrįsti kitais byloje esančiai įrodymais, jiems neprieštarauja, yra išsamūs. Kaip jau minėta, liudytoja K. G. apie tai nieko konkretaus nepaaiškino, teiginius grindė prielaidomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto pateiktoje tariamos 2007 m. sausio 1 d. sutarties kopijoje nurodomas butas, esantis V. Kudirkos 9/6-26,Vilniuje, kuriame, kaip nustatyta, ieškovo buveinė nebuvo registruota ir nebuvo įsikūrusi. Taigi apelianto pateikti raštai neįrodo, kad tarp šalių egzistavo patalpų nuomos teisiniai santykiai bei ieškovo skola apeliantui (CPK 178 str.). Apelianto nurodomas UAB ,,Aversus group“ raštas (b. l. 138) taip pat neįrodo buvus nuomos teisiniams santykiams, nes rašto turinys apie tariamą patalpų nuomą – nekonkretus, grindžiamas prielaida (žiniomis). Toks įrodymas neturi įrodomosios vertės (CPK 177, 178 str.).

Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai aiškino materialines teisės normą, teigdamas, kad tarp šalių turėjo būti sudaryta rašytinė nuomos sutartis, nes, apelianto nuomone, tarp jo – fizinio asmens ir ieškovo – juridinio asmens neprivalėjo būti sudaryta rašytinė nuomos sutartis, nes tokia prievolė numatyta tik sandoriui tarp fizinių asmenų (CK 1.73 str. 1 d.). Su tokiu teiginiu nesutinkama. CK 1.73 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje atvejus kai sandorio forma turi būti rašytinė, 10 punkte nustatė, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. CK 6. 479 straipsnio 1 dalis nustato rašytinę sandorio formą nuomos sutarčiai ilgesniam kaip vienerių metų terminui, o 2 dalyje kalbama apie nekilnojamojo turto nuomos sutarties, sudarytos ilgesniam kaip vienerių metų terminui, įregistravimą viešame registre. Priešingu atveju tokia sutartis negalės būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Iš nagrinėjamoje byloje esančių apelianto paaiškinimų matyti, kad Bendrovė tariamai nuomojo patalpas Savanorių pr. 11E-11, Vilniuje, nuo 2005 m. balandžio 5 d. (įmonės įregistravimo ir veiklos pradžios data) iki 2006 m. gegužės 3 d. Tai viršija vienerių metų laikotarpį, todėl tokia nuomos sutartis turėjo būti rašytinė.

Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Bylinėjimosi išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.