Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2014-10-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1269-104/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-10-14
Bylos Nr.
2A-1269-104/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17575-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto, Ona Gasiulytė
Atsakovas
AB SEB banko
Ieškovas
E. K., D. K.
Kategorijos
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1269-104/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17575-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 45.1; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4355-608/13 pagal ieškovų E. K. ir D. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl banko sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo taikyti kintamą palūkanų normą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai D. K. ir E. K. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012- 09-17 sprendimą nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą - 3.614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007-01-24 kredito sutartį Nr. 04507 1 80 1 03 64-53 nuo 2012 m. rugsėjo 17 d., įpareigoti atsakovą akcinę bendrovę SEB banką nuo 2012-09-17 taikyti ieškovams E. K. ir D. K. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,75 proc. maržą.

Ieškovai nurodė, kad pagal šalių sudarytą kredito sutartį atsakovas suteikė ieškovams keturiasdešimties metų laikotarpiui 348803,50 Lt būsto kreditą. Sutartyje buvo nustatytos kintamos palūkanos, apskaičiuojamos pagal trijų mėnesių VILIBOR, pridedant 0,75 proc. maržą. Šalys 2007-09-17 susitarimu Nr. 1 dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarė dėl kredito sumos perskaičiavimo į eurus, taip pat vietoj kintamų palūkanų nustatytos fiksuotos palūkanos penkerių metų laikotarpiui. 2008-01-03 susitarimu Nr. 2 šalys susitarė, kad atsakovas atsisako kredito draudimo. Ieškovai nurodo, kad minėtais susitarimais nebuvo pakeista kredito sutarties sąlyga dėl banko maržos dydžio. Kredito sutarties 3.3 punkte numatytas banko įsipareigojimas apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomų fiksuotų palūkanų normą raštu pranešti kredito gavėjams prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Atsakovas šio įsipareigojimo nevykdė. Apie naują fiksuotų palūkanų normą ieškovai sužinojo tik iš kredito mokėjimo grafiko, paskelbto interneto puslapyje. Ieškovų vertinimu, sąlyga dėl palūkanų dydžio yra esminė, nes ji apibūdina sutarties vykdymo kainą. Atsakovui vienašališkai nustačius palūkanų dydį, buvo pažeistos ieškovų kaip vartotojų teisės.

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad klientas pats kredito sutarties sudarymo metu renkasi ir apsisprendžia dėl to, kokį banko produktą pasirinkti, t.y. kreditą su kintamomis ar fiksuotomis palūkanomis. Sudarant Kredito sutartį ieškovai pasirinko kintamas Palūkanas, kurių keitimosi laikotarpis 3 mėnesiai ir 0,75 proc. banko marža. Ieškovams ir atsakovui pakeitus Kredito sutarties sąlygas, šalys susitarė pakeisti Bendrosios dalies Specialiosios dalies 6 Punktą, t.y. pakeisti kintamas palūkanas į fiksuotas. Visas 6 punktas buvo išdėstytas nauja redakcija ir kredito sutarties nuostatas dėl kintamų palūkanų, įskaitant ir nuostatą dėl maržos panaikintos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovas 2007-01-24 sudarė kredito sutartį Nr. 0450718010364-53, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovams 40 metų laikotarpiui 348 803,50 Lt kreditą, skirtą dviejų kambarių buto su priklausiniais, esančio adresu Kuosų g. 16, projektinis buto Nr. B-2/2 pirkimui. Minėtoje sutartyje nustatyta kredito sumos valiuta - litai, palūkanų rūšis - kintamos, kurios susideda iš 0,75 proc. maržos ir kintamos palūkanų dalies VILIBOR, palūkanų keitimo laikotarpis - 3 mėn. 2007- 09-17 šalys sudarė susitarimą pakeisti 2007-01-24 kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 sąlygas, kuriuo buvo pakeistos palūkanos iš kintamų į fiksuotas, taip pat pakeista kredito valiuta iš litų į eurus. Minėto susitarimo 4 punkte numatyta, kad kitos sutarties sąlygos nekeičiamos ir galioja, jei neprieštarauja šiam susitarimui (b.l. 22-23, tomas 1). 2007-09-17 susitarimu pakeisti 2007-01-24 kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 sąlygas Nr. 1 6.3 punktu šalys susitarė, kad fiksuotos palūkanos nustatomos penkerių metų laikotarpiui ir kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos yra 2012-09-17; 2017-09-17; 2022-09-17; 2027-09-17; 2032-09-17 ir 2042-09-17. Pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, atsakovas vienašališkai nustatė kitų penkerių metų laikotarpiui fiksuotas palūkanas ir jų dydį, apie palūkanų dydį informuodamas ieškovus elektroniniame banke patalpintu kredito mokėjimo grafiku.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai kaip fiziniai asmenys sudarė kredito sutartį su atsakovu AB SEB banku, esančiu kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, pagal kredito sutartį ieškovams suteiktas kreditas būstui įsigyti; kredito grąžinimas užtikrintas ieškovų nekilnojamojo turto hipoteka, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neišaiškino ieškovams palūkanų nustatymo tvarkos, pasibaigus šalių sutartam penkerių metų palūkanų fiksavimo laikotarpiui. Tik po to, kai ieškovai kreipėsi į atsakovą su prašymu paaiškinti palūkanų dydžio nustatymo kriterijus, atsakovas 2013-04-15 rašte Nr. 02.08.04-6863 nurodė, kad nustačius fiksuotas palūkanas, sudarant pagrindinę kredito sutartį numatyta 0,75 proc. banko marža negalios ir kredito gavėjams nusprendus grįžti prie kintamų palūkanų, banko marža bus nustatoma iš naujo, o šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, kredito gavėjai turi teisę nutraukti kredito sutartį ir grąžinti kreditą iš anksto. Tokios kredito sutarties vykdymo sąlygos šalių nebuvo aptartos nei kredito sutartyje, nei 2007-09-17 susitarime pakeisti 2007-01-24 kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 sąlygas. Atsižvelgiant į tai, bei tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai priėmė sprendimą dėl fiksuotų palūkanų nustatymo žinodami ir sutikdami su tokiomis fiksuotų palūkanų nustatymo pasekmėmis, teismas konstatavo, jog atsakovo pateiktas kredito sutarties dėl fiksuotų palūkanų sąlygos aiškinimas yra nesąžiningas ir pažeidžia ieškovų kaip vartotojų teisę į visapusišką informaciją apie kredito sutarties vykdymą. Nagrinėjamu atveju palūkanų normą teismas vertino kaip esminė kredito sutarties sąlygą, nes ji yra pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naudojimosi kreditu kainą. Atsakovas palūkanų už naudojimąsi kreditu dydį nustatė vienašališkai, be ieškovų kaip kitos sutarties šalies sutikimo. Tokį atsakovo sprendimą teismas pripažino neteisėtu ir negaliojančiu.

Žemesnės instancijos teismas

Vertindamas šalių 2007-09-17 sudaryto susitarimo pakeisti 2007-01-24 kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 sąlygas Nr. 1 specialios dalies 6.3 punktą dėl fiksuotų palūkanų nustatymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei kreditavimo sutartyje, nei papildomame susitarime nėra numatyta, kokios palūkanos už naudojimąsi kreditu galios po palūkanų fiksavimo termino pasibaigimo. Pažymėjo, kad iš pradinės kredito sutarties matyti, jog sutarties sudarymo dieną ieškovai pasirinko kintamąsias palūkanas su 0,75 proc. marža ir 3 mėnesių VILIBOR kintama palūkanų dalimi. Per visą sutarties galiojimo laikotarpį ieškovų naudojamai kredito sutarties specialiosios dalies 4.1, 4.2 punktuose numatytai kredito daliai banko marža nebuvo pakeista. Nei kredito sutartyje, nei papildomame susitarime nėra numatyta, kad nustačius fiksuotas palūkanas, sutarties sudarymo metu šalių aptarta 0,75 proc. marža, grįžtant prie kintamų palūkanų, negalios. Taip pat pažymėjo, jog ieškovo ir atsakovo kredito sutartis sudaryta keturiasdešimties metų laikotarpiui, o fiksuotos palūkanos buvo nustatytos ne visam likusiam sutarties galiojimo laikotarpiui, o laikinam penkerių metų laikotarpiui. Pasibaigus palūkanų fiksavimo laikotarpiui sutarties galiojimas nesibaigia. Todėl šalims nesusitarus dėl fiksuotų palūkanų dydžio naujam penkerių metų laikotarpiui, kredito sutarties dalis dėl palūkanų dydžio lieka galioti tomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo iki palūkanų fiksavimo. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis CK 6.188 str., draudžiančiu vartojimo paslaugų tiekėjui vienašališkai keisti sutarties sąlygas be pakankamo sutartyje numatyto pagrindo, taip pat šalių 2007-09-17 sudaryto susitarimo pakeisti 2007-01-24 kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 sąlygas Nr. 1 specialios dalies 4 punktu, numatančiu kad kitos susitarime neaptartos sutarties sąlygos lieka galioti nepakitusios.

Šalies argumentai

Atsakovas AB SEB apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus papildomus įrodymus, kuriuos nepagrįstai atsisakė priimti Vilniaus miesto apylinkės teismas, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo įsitikinimu, teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai ignoravo šalių sudarytą Sutartį bei 2007 09 17 susitarimą, nesivadovavo sutarčių privalomumo principu ir nepagrįstai ignoravo atsakovo į bylą pateiktus įrodymus.

Iš ginčo sutarties nuostatų yra akivaizdu, kad

a) šalys, sudarydamos Sutartį arba ją keisdamos, turi dvi galimybes - pasirinkti arba kintamą, arba fiksuotą palūkanų normą, ir toks pasirinkimas yra užfiksuojamas sutarties specialiosios dalies 6.1 punkte, o tai pačiai kredito daliai tuo pačiu metu negali būti taikomos abiejų rūšių palūkanos. Be to, negali būti aiškinama, kad nuo vienų prie kitų palūkanų gali būti pereinama automatiškai, nesudarant dėl to jokio susitarimo;

b) kintama palūkanų dalis ir marža yra sudedamosios kintamų palūkanų, tačiau ne fiksuotu palūkanų, dalys. T.y. skirtingai nei kintamų palūkanų atveju, fiksuotų palūkanų atveju atsakovas nenustato atskirų sudėtinių fiksuotų palūkanų dalių klientui - susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros sudedamosios dalys, todėl, šalims pasirinkus fiksuotąsias palūkanas, Kredito sutartyje nurodoma tik bendra jų norma, bet ne atskiros sudėtinės dalys.

Antra, teismas sprendime nurodė, kad fiksuotos palūkanos buvo nustatytos pirmam penkerių metų laikotarpiui. Tokie teismo teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių, nes kaip matyti iš 2007 09 17 susitarimo, juo buvo pakeistas visas Sutarties specialiosios dalies 6 punktas, susitariant, kad palūkanos keičiamos iš kintamų į fiksuotas, ir numatant kitas fiksuotų palūkanų nustatymo dienas - 2012 09 17, 2017 09 17, 2022 09 17, 2027 09 17, 2032 09 17, 2037 09 17 ir 2042 09 17. Tai patvirtina, kad susitarimas dėl fiksuotų palūkanų buvo sudarytas visam likusiam Sutarties galiojimo terminui (arba iki sutarties pakeitimo, grįžtant prie kintamų palūkanų).

Trečia, teismas, net ir tenkindamas ieškinį, nepripažino, kad šalių 2007 09 17 susitarimas dėl kintamų palūkanų pakeitimo fiksuotomis būtų neteisėtas, nesąžiningas ar negaliojantis, bei šio susitarimo nepanaikino. Ieškinyje tokio reikalavimo taip pat nebuvo pareikšta. Todėl sutartis liko galioti su joje numatytomis fiksuotomis palūkanomis, ir būtent tokia sutartis turėjo būti toliau vykdoma.

Ketvirta, teismas padarė teisės aktais nepagrįstą išvadą, kad toks Atsakovo elgesys pažeidžia Bankų įstatymo 56 str. Tačiau ši teisės norma reikalauja, kad prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas suteiktų klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Kaip nurodyta aukščiau sudarant sutartį atsakovas nurodė fiksuotų ir kintamų palūkanų esmę, skirtingą kainos galiojimo laikotarpį, skirtingas sudedamąsias dalis bei atsakovo teisę nustatyti naujas fiksuotas palūkanas apie tai įspėjant ieškovus.

Penkta, teismas savo išvadą dėl atsakovo sprendimo vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų normą nesąžiningumo grindė CK 6.188 str. 2 d. 12 p., tačiau atsakovas teismui pateikė įrodymus (atsiliepimo priedas Nr. 8), pagrindžiančius, kad fiksuotų palūkanų dydis priklauso ne tik nuo vidinės kliento maržos, bet ir didele dalimi nuo tarptautinės finansų rinkos ir joje vykstančių svyravimų, kurių, natūralu, atsakovas nekontroliuoja ir negali kontroliuoti, todėl ir CK 6.188 str. 2 d. 12 p. šiuo atveju neturėtų būti taikomas.

Šešta, atsakovas, vienašališkai pakeisdamas fiksuotų palūkanų normą, ją nustatė remdamasis objektyviais duomenimis ir kriterijais, o ne savo diskrecija, dėl ko toks atsakovo elgesys taip pat negali būti laikomas nesąžiningu. Taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti kartu su atsakovo 2013 09 19 rašytiniais paaiškinimais pateikiamus įrodymus: Didžiosios Britanijos interneto portalo informacija apie fiksuotas palūkanas ir Vokietijos interneto portalo informacija apie fiksuotas palūkanas ir jų keitimą, kuria atsakovas siekė paaiškinti teismų būsto paskolų rinkos specifiką. Atsakovas jais siekė pademonstruoti, kad tokia fiksuotų palūkanų nustatymo praktika, kokią taiko atsakovas, yra taikoma ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Anot apelianto, teismas nepagrįstai įpareigojo šalis vadovautis prieš penkerius metus panaikintu susitarimu. Pirma, teismo nustatytas prievartinis šalių grąžinimas prie kintamų palūkanų buvo galimas tik šalių susitarimu, panaikinus ar pakeitus dabar galiojantį šalių susitarimą dėl fiksuotų palūkanų taikymo. Nesant šalių susitarimo, sutarties sąlygos galėjo būti keičiamos teismo tvarka tik ieškovams pareiškus atitinkamą ieškinį. Teismas neįsigilino į bylos esmę ir aplinkybę, kad piniginių išteklių tokiam ilgam laikotarpiui kaip sudaryta sutartis neegzistuoja, todėl atsakovas turi teisę gauti teisingą kompensaciją už savo skolinant patiriamas sąnaudas ir valdyti riziką. Teismas neįsigilino, kad galimos įvairios situacijos, kai dėl pokyčių rinkoje Ieškovui kainos pokyčiai gali būti naudingi, o atsakovui ne, ir atvirkščiai. Antra, tuo atveju, jei teismas manė, kad atsakovo vienašališkai nustatytas fiksuotų palūkanų dydis yra nepagrįstas ir/ar nesąžiningas, ir/ar neteisingas ar pan., teismas sprendime turėjo išanalizuoti ir pasisakyti, koks būtent fiksuotų palūkanų dydis nagrinėjamu atveju būtų teisingas. Trečia, teismui laikant, kad susitarimas dėl fiksuotos palūkanų normos negali būti taikomas dėl vienašališkų atsakovo veiksmų tariamo nesąžiningumo, tačiau tuo pačiu nesant jokio pagrindo priverstinai grąžinti šalis į prieš penkerius metus buvusią padėtį, pakeistą ir panaikintą pačių šalių laisva valia atsisakant kintamų palūkanų taikymo, teismas turėjo trečią galimybę - spręsti, kad šalys šiuo metu nėra susitarusios dėl to, kokios palūkanos turėtų būti taikomos pagal Sutartį.

Atsiliepimas

Ieškovai D. K. ir E. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sudarant kredito sutartį šalys susitarė, kad už naudojimąsi kreditu ieškovai mokės bankui kintamas palūkanas, apskaičiuojamas pagal tokią formulę: 3 mėn. VILIBOR plius 0,75 % banko marža. Kredito sutarties bendrosios dalies pirmame punkte yra nustatyta, kad banko marža - tai specialiosios dalies 6.2.1. punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui banko nustatyta marža, išreikšta procentais. Priešingai, negu apeliaciniame skunde teigia atsakovas, ši sutarties sąlyga liko nepakeista, 2007- 09-17 bankui ir ieškovams pasirašius tarpusavyje susitarimą Nr. 1, pagal kurį ieškovai perėjo prie fiksuotų palūkanų mokėjimo, nes ieškovai niekada nebuvo išreiškę savo sutikimo dėl jų su banku iki kredito paėmimo sutartos maržos atsisakymo ir pagrįstai tikėjosi, kad tokia marža bus jiems taikoma visą kreditavimo laikotarpį. Susitarimu Nr. 1 šalys susitarė dėl palūkanų rūšies pakeitimo (vietoje kintamų ieškovai pradėjo mokėti bankui fiksuotas palūkanas), tačiau dėl 0.75% maržos panaikinimo šalys nesitarė, susitarime nurodė, kad kitos sutarties sąlygos nekeičiamos ir galioja, jei neprieštarauja susitarimui, todėl atsakovas nepagrįstai išplečia Susitarimo Nr. 1 turinį sau naudinga linkme. Tai, kad 2011, 2012 m. atsakovas priėmė sprendimą nustatyti kitokias banko maržas, taikomas fiksuotų palūkanų atveju, negu buvo suderintos su ieškovais, patvirtina 2011-06-03 AB SEB banko verslo komisijos sprendimas Nr. 12-1 ir 2012-06-13 sprendimas Nr. 12- 2. Nurodyti atsakovo dokumentai patvirtina, kad fiksuotų palūkanų maržos pakėlimas buvo jo vienvaldiškas sprendimas, su kuriuo ieškovai niekada nebuvo supažindinti. Be to, nurodyti atsakovo sprendimai taip pat paneigia jo teiginius, kad fiksuotose palūkanose maržos nėra. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad visa informacija, susijusi su ieškovų bankui mokamomis fiksuotomis palūkanomis (išskyrus bendrą jų dydį, skelbiamą internete naujame ieškovų mokėjimo grafike), yra slepiama nuo jų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik teismui išreikalavus iš banko ieškovų kredito bylą, remiantis šioje byloje esančiais dokumentais buvo nustatyta, kad ir fiskuotų palūkanų atveju banko marža egzistuoja (tai yra banko uždarbis, kurį per palūkanas jam sumoka kredito gavėjas). Savo atsakymuose ieškovams bankas teigdavo priešingai - kad fiksuotų palūkanų atveju maržos aplamai nėra. Todėl yra neaišku, kuo remiantis po 5 metų kredito sutarties vykdymo bankas nutarė vienašališkai daugiau kaip 2 kartus padidinti savo uždarbį iš Kredito sutarties (pakelti maržą).

Atsakovas grindžia ieškovams nustatytą naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą tuo, kad perfiksuojant 5 metų palūkanas jis privalo atsižvelgti į situaciją skolinimosi rinkoje (piniginių išteklių kainą), banko turimus išteklius, kredito gavėjo riziką, i kredito sutarties sąlygas bei į tai, kaip jos yra vykdomos. Nurodytas atsakovo argumentas yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas dėl šių motyvų. Pasibaigus pirmam 5 metų fiksuotų palūkanų laikotarpiui, t.y. 2012-09-17 joks naujas ar papildomas kreditas ieškovams nebuvo suteikiamas. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškovai pildė paraišką naujam kreditui gauti, kad banko kredito komiteto posėdyje buvo svarstomas klausimas suteikti naują kreditą ieškovams. Tokiu atveju, nėra pagrindo sieti ieškovų mokamas palūkanas su pinigų išteklių kaina po kredito sutarties sudarymo, nes bankas pasiskolino pinigus ieškovams kreditą suteikti vieną kartą sudarant su jais kredito sutartį 2007-01-24. Tolimesnės finansinės operacijos, atliekamos su finansiniais ištekliais banko viduje Kredito sutarties galiojimo metu, ir šių piniginių išteklių kaina negali įtakoti ieškovų bankui mokamą kredito kainą. Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad pasibaigus pirmam penkerių metų fiksuotų palūkanų periodui bankas neva tai buvo priverstas vienašališkai nustatyti ieškovams būtent tokią fiskuotų palūkanų normą - 3.614080 %, kadangi kitaip kredito sutartis apskritaii liktų be palūkanų, kas yra negalima. Atsakovas turėjo teisę nustatyti naujas penkių metų fiksuotas palūkanas, tačiau privalėjo laikytis kredito sutarties sąlygų ir bendrų teisės principų, įtvirtintų CK 1.5 str., t.y. nepiktnaudžiauti savo kaip banko dominuojančia padėtimi ir vienašališkai nekelti ieškovams kredito kainos tuo pažeidžiant jų kaip kredito gavėjų esminę teisę mokėti teisingą ir sąžiningą kredito sutarties metu šalių aptartą kredito kainą (maržą). Sudarant kredito sutartį ieškovai prisiėmė palūkanų pasikeitimo riziką, kiek tai yra susiję su palūkanų bazės (LIBOR, EURIBOR) pasikeitimu, nepriklausančiu nei nuo ieškovų, nei nuo banko. Tačiau jie neprisiėmė maržos pasikeitimo rizikos ir dėl galimų maržos pasikeitimų kredito sutarties galiojimo metu, nesitarė ir jokio susitarimo nepasirašė, jie apie tokią kainos pasikeitimo galimybę net nebuvo informuoti.

Šalies argumentai

Pasisakydami dėl atsakovo kartu su apeliaciniu skundu teikiamų papildomų rašytinių įrodymų, nurodo, kad atsakovo apeliacinės instancijos teismui ištraukose iš interneto svetainių pateikta informacija nėra susijusi su bylos medžiaga ir tokias įrodymais byloje remtis nėra galima: a) informaciją pateikė ne Lietuvos ūkio subjektai, todėl ji nėra privaloma Lietuvos kredito gavėjams; b) informacija pateikė ne bankai, o nekilnojamojo turto agentūra ir finansines konsultacijas teikianti įmonė, todėl negalima skirti jai prioritetą palyginus su bankų teikiamą informaciją; c) yra neaišku, kas parengė informaciją ir kas yra atsakingas už jos tikrovę (nėra nurodyti informaciją surašę asmenys, nėra jokių parašų). Tuo atveju, jeigu atsakovas iš tikrųjų siektų informuoti savo kredito gavėjus apie fiksuotų palūkanų nustatymo taisykles, jis pateiktų visapusišką informaciją savo interneto svetainėje www.seb.lt, o ne slėptų ją nuo kredito gavėjų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai ir atsakovas 2007-01-24 sudarė kredito sutartį Nr. 0450718010364-53, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovams 40 metų laikotarpiui 348 803,50 Lt kreditą, skirtą dviejų kambarių buto su priklausiniais, esančio adresu Kuosų g. 16, projektinis buto Nr. B-2/2 pirkimui. Minėtoje sutartyje buvo nustatyta kredito sumos valiuta - litai, palūkanų rūšis - kintamos, kurios susideda iš 0,75 proc. maržos ir kintamos palūkanų dalies VILIBOR, palūkanų keitimo laikotarpis - 3 mėn. (1t., b.l. 13)

Tačiau 2007-09-17 šalys susitarė dėl palūkanų pakeitimo iš kintamų į fiksuotas, kad fiksuotos palūkanos nustatomos penkerių metų laikotarpiui ir kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos yra 2012-09-17; 2017-09-17; 2022-09-17; 2027-09-17; 2032-09-17 ir 2042-09-17. Pirmam penkerių metų laikotarpiui t.y. iki 2012-09-17 šalys susitarė dėl 5, 203 proc. fiksuotų palūkanų. Minėto susitarimo 4 punkte numatyta, kad kitos sutarties sąlygos nekeičiamos ir galioja, jei neprieštarauja šiam susitarimui (1t., b.l. 22-23). Nors ieškovams buvo žinoma, kad 5, 203 proc. fiksuotų palūkanų mokėjimas nustatytas iki 2012-09-17, tačiau ieškovai nesikreipė į banką su prašymu dėl fiksuotų palūkanų nustatymo sekančiam laikotarpiui. Pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, atsakovas nustatė kitų penkerių metų laikotarpiui fiksuotų palūkanų dydį 3,614080 proc. ir apie tai 2012-09-19 pranešimu informavo ieškovus (1t., b.l. 87), taip pat informavo elektroniniame banke patalpintu kredito mokėjimo grafiku. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai sutiko su 3,614080 proc. palūkanų dyžiu ir jas mokėjo iki ieškinio padavimo dienos 2013-05-23

Dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012- 09-17 sprendimą nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą - 3.614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007-01-24 kredito sutartį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d.

Ieškovai teigia, kad AB SEB banko vienašališkas 2012-09-17 sprendimas nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą - 3.614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007-01-24 kredito sutartį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. pažeidžia ieškovų kaip vartotojų teisės, nes sąlyga dėl palūkanų dydžio yra esminė, ji apibūdina sutarties vykdymo kainą, o bankas neįvykdė įsipareigojimo, nustatyto Kredito sutarties 3.3 punkte - apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomų fiksuotų palūkanų normą raštu pranešti kredito gavėjams prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Anot ieškovų, apie naują fiksuotų palūkanų normą ieškovai sužinojo tik iš kredito mokėjimo grafiko, paskelbto interneto puslapyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti šį ieškovų reikalavimą nėra teisinio pagrindo.

Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutartiniai santykiai grindžiami sutarties privalomumo ir vykdytinumo principais. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų.

Sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios – tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad šalys 2007-01-24 sudarė kredito sutartį, kurios Bendrosios dalies 8 punkte reglamentuojama, jog sutartis gali būti pakeista ir (arba) papildyta tik raštišku abiejų šalių susitarimu. 2007-09-17 šalys susitarė dėl palūkanų pakeitimo iš kintamų į fiksuotas, kad fiksuotos palūkanos nustatomos penkerių metų laikotarpiui ir kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos yra 2012-09-17; 2017-09-17; 2022-09-17; 2027-09-17; 2032-09-17 ir 2042-09-17, o pirmam penkerių metų laikotarpiui t.y. iki 2012-09-17 šalys susitarė dėl 5, 203 proc. fiksuotų palūkanų. Minėto susitarimo 4 punkte numatyta, kad kitos sutarties sąlygos nekeičiamos ir galioja, jei neprieštarauja šiam susitarimui (1t., b.l. 22-23). Taigi, Kredito sutarties šalys joje nustatyta tvarka pakeitė dalį sutarties sąlygų, taip sukurdamos sau kitokias teises ir pareigas, nei buvo sutarta pirminėmis Kredito sutarties sąlygomis. Pakeistosios Kredito sutarties sąlygos neteko galios, o šalims privalomomis tapo 2007-09-17 Susitarime įtvirtintos naujosios sąlygos. Pasibaigus 2007-09-17 susitarime nurodytam pirmam fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, šalių susitarimu turėjo būti paliktas penkerius metus galiojęs arba nustatytas kitas fiksuotųjų palūkanų dydis.

Iš bylos duomenų matyti, kad pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, ieškovams nesikreipus į atsakovą, atsakovas 2007-09-17 Susitarime nustatyta dieną t.y. 2012-09-17 nustatė kitų penkerių metų laikotarpiui fiksuotų palūkanų dydį, t.y. 3,614080 proc. Nors atsakovas pripažįsta, kad neįvykdė Kredito sutarties 3.3 punkte numatyto banko įsipareigojimo apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomų fiksuotų palūkanų normą raštu pranešti kredito gavėjams prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos, tačiau teigia, kad 2012-09-17 ieškovams buvo nustatyta mažesnė, t.y. 3,614080 proc. palūkanų norma, todėl ta aplinkybė, kad ieškovams nebuvo pranešta apie pakeitimą prieš 30 dienų, šio konkrečiu atveju jų teisių nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog po penkių metų palūkanų norma bus nustatyta iš naujo, ieškovams buvo žinoma nuo tuo momento, kai jie pasirašė 2007-09-17 papildomą susitarimą. Todėl darytina išvadą, kad ieškovai turėjo galimybę derėtis su banku dėl palūkanų dydžio nustatymo, tačiau savo teise nepasinaudojo, todėl atsakovas privalėjo nustatyti naują palūkanų normą sekantiems penkeriems metamas. Šio konkrečiu atveju nėra pagrindo vertinti banko veiksmus, nustatant kitų penkerių metų laikotarpiui fiksuotų palūkanų dydį, t.y. 3,614080 proc. kaip pažeidžiančius ieškovų teises, nes bankas vykdė šalių 2012-09-17 susitarimą. Ta aplinkybė, kad bankas neįvykdė Kredito sutarties 3.3 punkte nustatyto reikalavimo ir apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomų fiksuotų palūkanų normą raštu pranešti kredito gavėjams prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos, teisėjų kolegijos manymu, esminės reikšmės neturi, nes atsakovo 2012-09-17 sprendimu ieškovams buvo nustatyta mažesnė, t.y. 3,614080 proc. palūkanų norma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai neginčija šalių 2007 09 17 susitarimo dėl kintamų palūkanų pakeitimo fiksuotomis ir jų nustatymo kas penkerius metus, taip pat neįrodinėja, kad banko 2012-09-17 nustatyta kitų penkerių metų laikotarpiui fiksuotų palūkanų normą - 3.614080 proc, yra neteisinga arba neteisėta. Byloje nustatyta, kad ieškovai 2013 m. kovo 19 d. raštu paprašė atsakovą suteikti informaciją kokia yra taikoma formulė skaičiuojant palūkanų normą. Atsakovas, atsakydamas į ieškovų prašymą, nurodė, kad fiksuotų palūkanų atveju bankas nenustato atskirų sudėtinių fiksuotų palūkanų dalių, o yra bendras jų dydis, konkreti palūkanų norma yra nustatoma atsižvelgiant į nustatymo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, kliento riziką kredito sutarties sąlygas ir tai, kaip jos vykdomos o ne savo diskrecija (1t., b.l.l. 93, 28). Taigi bankas vienašališkai pakeisdamas fiksuotų palūkanų normą, ją nustatė remdamasis objektyviais duomenimis ir kriterijais, o ne savo diskrecija, toks atsakovo elgesys negali būti laikomas nesąžiningu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 394/2014, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas, nurodė, kad CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri taikytina kreditavimo santykiams (CK 6.881 straipsnio 2 dalis), nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi kreditu dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šioje CK normoje, be kita ko, reglamentuojama, kad, šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, jos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Kasacinis teismas minėtoje byloje išaiškino, kad kredito gavėjui nesutinkant su Banko apskaičiuota palūkanų norma naujam penkerių metų laikotarpiui, laikant ją nepagrįstai didele, turi teisę, remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad Banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai šiuo pagrindu ieškinio negrindė ir nenurodė, kad Banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma neatitinka pirmiau nurodytų įstatymo reikalavimų, neįrodinėjo, kokio dydžio ji turėtų būti ir neprašė nustatyti (sumažinti) palūkanų normos pagal vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą.

Pažymėtina, kad sutarties pakeitimas – tai nustatymas kitokių, nei pirminėje sutartyje, sąlygų, kurios panaikina arba pakeičia pirmine sutartimi šalims sukurtas teises ir pareigas. Banko sprendimas dėl fiksuotųjų palūkanų normos naujam terminui, pasibaigus sutartam penkerių metų fiksuotųjų palūkanų mokėjimo terminui, sutarties šalims nesukuria kitokių, nei buvo sutarta prieš penkerius metus, teisių ar pareigų, o reiškia tolimesnį šių sutarties sąlygų vykdymą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad banko 2012- 09-17 sprendimas dėl kitokio (mažesnio) fiksuotųjų palūkanų dydžio naujam terminui nelaikomas sutarties sąlygų esminiu keitimu.

Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012- 09-17 sprendimą nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą - 3.614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007-01-24 kredito sutartį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d.

Dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovą akcinę bendrovę SEB banką nuo 2012-09-17 taikyti ieškovams E. K. ir D. K. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,75 proc. maržą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis ieškovų reikalavimu visiškai neteisėtas. nėra jokio teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš šalių ginčo 2007 09 17 susitarimo, juo buvo pakeistas visas Sutarties specialiosios dalies 6 punktas, reglamentuojantis kintamųjų palūkanų skaičiavimo bei mokėjimo tvarką, ir susitarė dėl fiksuotųjų palūkanų bei jų dydžio apibrėžtam (penkerių metų) terminui. Minėta, kad šalys susitarė, kad palūkanos keičiamos iš kintamų į fiksuotas, ir numatant kitas fiksuotų palūkanų nustatymo dienas - 2012 09 17, 2017 09 17, 2022 09 17, 2027 09 17, 2032 09 17, 2037 09 17 ir 2042 09 17. Tai patvirtina, kad susitarimas dėl fiksuotų palūkanų buvo sudarytas visam likusiam Sutarties galiojimo terminui (arba iki sutarties pakeitimo, grįžtant prie kintamų palūkanų). Taigi Kredito sutarties šalys joje nustatyta tvarka pakeitė dalį sutarties sąlygų, taip sukurdamos sau kitokias teises ir pareigas, nei buvo sutarta pirminėmis Kredito sutarties sąlygomis. Pakeistosios Kredito sutarties sąlygos neteko galios, o šalims privalomomis tapo Susitarime įtvirtintos naujosios sąlygos. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo išvadą, kad fiksuotos palūkanos buvo nustatytos pirmam penkerių metų laikotarpiui, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasibaigus šiam terminui šalių susitarimu turėjo būti paliktas penkerius metus galiojęs arba nustatytas kitas fiksuotųjų palūkanų dydis.

Esant teisėtam banko 2012- 09-17 sprendimui dėl kitokio (mažesnio) fiksuotųjų palūkanų dydžio naujam terminui nustatymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo jokio pagrindo priverstinai grąžinti šalis į prieš penkerius metus buvusią padėtį, pakeistą ir panaikintą pačių šalių laisva valia atsisakant kintamų palūkanų taikymo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad sutarties nustatytomis sąlygomis ieškovai kreipėsi į atsakovą dėl fiksuotų palūkanų pakeitimo kintamais, todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstu apelianto teiginius, kad teismas nepagrįstai įpareigojo šalis vadovautis prieš penkerius metus panaikintu susitarimu, nes teismo nustatytas prievartinis šalių grąžinimas prie kintamų palūkanų buvo galimas tik šalių susitarimu, panaikinus ar pakeitus dabar galiojantį šalių susitarimą dėl fiksuotų palūkanų taikymo.

Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 394/2014, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas, pasisakydamas dėl kredito gavėjo reikalavimo Bankui nustatyti kintamųjų palūkanų dydį pagal pirmines Kredito sutarties sąlygas, pažymėjo, kad kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Poreikį keisti sutartį dažniausiai lemia sutarties šalių faktinės ir (ar) teisinės padėties, taip pat rinkos pokyčiai. Sutarties pakeitimai, jeigu šalys nesusitaria kitaip, atliekami atsižvelgiant į jų metu sudaromų naujų kreditavimo sutarčių sąlygas, taip pat rinkoje nusistovėjusias palūkanų normas. Nagrinėjamu atveju kasatorė, 2006 metais pasirašydama Kredito sutartį, sutiko su Banko pasiūlytomis sąlygomis dėl kintamųjų palūkanų, tačiau, minėta, 2007 metais šalių susitarimu buvo pakeistos šios sutarties sąlygos, tarp jų ir palūkanų skaičiavimo tvarka, šalių sutarta dėl fiksuotųjų palūkanų, jų dydžio ir mokėjimo termino. Pasibaigus šiam terminui kasatorė turėjo teisę keisti palūkanas iš fiksuotųjų į kintamąsias, tačiau, šalims gera valia nesutarus kitaip, – pagal sutarties keitimo metu vietos rinkoje nusistovėjusias kintamųjų palūkanų normas. Bankas neturėjo teisinės pareigos sutikti su kasatorės reikalavimu ir nustatyti 2006 metais (pradinėje Kredito sutartyje) galiojusią kintamųjų palūkanų normą, todėl kasatorės argumentai dėl Banko pareigos atlikti pakeitimus pagal 2006 metų Kredito sutarties sąlygas nepagrįsti.

Taigi, ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2012-09-17 taikyti ieškovams E. K. ir D. K. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,75 proc. maržą, t.y. pradinėje Kredito sutartyje) galiojusią kintamųjų palūkanų normą, yra visiškai nepagrįstas.

Nors ieškovai yra vartotojai, tačiau vartotojams (kaip ir ieškovams), suteikiama papildoma apsauga skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. CK 6.188 straipsnio (netekusio galios 2014 m. birželio 13 d.) 2 dalyje buvo reglamentuojama, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (ši nuostata įtvirtinta galiojančios CK redakcijos 6.228(4) straipsnio 2 dalyje). Tai tokios sąlygos, kurios suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas (ankstesnė CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija; galiojanti CK 6.228(4) straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų byloje šios teisės normos pažeidimo nebuvo, nes, minėta, Kredito sutartyje nustatyta, kad ji gali būti pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu, o Banko veiksmai, nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal Kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų rūšies, jų normos nustatymo periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui. Be to, Susitarime įtvirtintos naujos Kredito sutarties sąlygos šalių buvo individualiai aptartos.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę ir neįvertino aplinkybės, kad piniginių išteklių tokiam ilgam laikotarpiui kaip sudaryta sutartis neegzistuoja, todėl atsakovas turi teisę gauti teisingą kompensaciją už savo skolinant patiriamas sąnaudas ir valdyti riziką. Dėl to teismas netinkamai taikė sutartinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o ieškovų ieškinys atmetamas. Atmetus ieškinį, atsakovo apeluiacinis skundas tenkinamas, todėl teisėjų kolegija nemano reikalingų pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo teiginių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 330 straipsniu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų E. K. ir D. K. ieškinį atsakovui AB SEB bankui pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012- 09-17 sprendimą nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą - 3.614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007-01-24 kredito sutartį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. bei įpareigoti atsakovą AB SEB banką nuo 2012-09-17 taikyti ieškovams E. K. ir D. K. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,75 proc. maržą.

Kolegijos teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasOna Gasiulytė