Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. S., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Kęstučio Valio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria V. S. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnyje ir V. S. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. S. pažeidė viešąją tvarką: 2018-05-11 apie 20 val. 10 min. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) esančioje daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: dėl chuliganiškų paskatų, be dingsties, matant kitam asmeniui, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai I. B. į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, po to užsimojo smūgiui kumščiu į veidą, bet I. B. smūgio išvengė, tada sugriebė I. B. už plaukų ir pešė, sukeldamas jai fizinį skausmą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, plaktuku užsimojo smūgiui nukentėjusiajai I. B., pavadindamas ją bjauriu žodžiu ir grasindamas užmušti, bet nukentėjusioji pabėgdama smūgio išvengė, be to, visais savo veiksmais V. S. išgąsdino ir papiktino įvykį laiptinėje mačiusią nukentėjusiąją L. K..

2. Apeliaciniu skundu V. S., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjas advokatas Kęstutis Valys prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį ir bylą nutraukti. Tuo atveju jei teismas bus tos nuomonės, kad V. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje įvykdė, prašo paskirti V. S. priverčiamą medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Teismo posėdyje gynėjas advokatas Kęstutis Valys, V. S., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, atstovas V. K., prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Gynėjas skunde teigia, kad V. S. veiksmuose nėra tyčios dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir nesutinka su V. S. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymu.

5. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines dėl padarytos veikos aplinkybes. Nors gynėjas skunde teigia, jog V. S. veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką, kad konfliktą pradėjo pačios nukentėjusiosios, tačiau faktinės veikos aplinkybės įrodytos nuosekliais nukentėjusiųjų I. B. ir L. K. parodymais bei 2018 m. gegužės 11 d. ir 2018 m. gegužės 12 d. protokoluose-pareiškimuose nurodytomis įvykio aplinkybėmis (b. l. 13, 20).

6.1. Nukentėjusioji I. B. apklausiama teisme parodė, kad ji laiptinėje pamatė sugadintus laidus. Paklausė kaimyno V. S., kodėl jis išdraskė laidus, tada jis jai trenkė ranka į veidą. Netrukus V. S. atjungė koridoriuje elektrą, išėjusi ji jo paklausė, kodėl taip padarė ir jis su plaktuku rankoje ėjo link jos ir sakė, jog užmuš. Ji labai išsigando, sušuko.

6.2. Šiuos nukentėjusiosios I. B. parodymus patvirtino nukentėjusioji L. K.. Nukentėjusioji paaiškino, kad išgirdusi laiptinėje klyksmą pradarė duris ir pamatė, kaip V. S. trenkė I. B. per skruostą. Ji sušuko ką jis daro, bet jis nereagavo, vėliau nuėjo į namus. V. S. buvo atjungęs elektrą, kaimynė I. B. pasakė jam, kad įjungtų, tai jis užsimojo į ją plaktuku. I. B. pasitraukė nuo jo ir nubėgo.

6.3. Vertinant nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su gynėjo skundo argumentais, jog konfliktą pradėjo būtent pačios nukentėjusiosios. Iš šių nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog V. S. sugadinus laidus, išjungus laiptinėje elektrą, nukentėjusioji I. B. bandė sudrausminti V. S., jog jis netinkamai elgiasi, tačiau jokių netinkamų ar provokuojančių veiksmų V. S. atžvilgiu nukentėjusiosios neatliko. Tačiau V. S. į nukentėjusiosios I. B. išsakytus žodžius sureagavo itin emocionaliai, kas peraugo ir į smurto naudojimą, jo elgesys išgąsdino I. B., kuri suklykė. Šį klyksmą išgirdo ir nukentėjusioji L. K., kuri pradariusi duris matė V. S. suduodamą smūgį I. B. ir pati labai išsigando. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats V. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad I. B. ant jo šaukė, kodėl jis iš elektros skydinės ištraukė laidus, jog jis panaudojo smurtą I. B. atžvilgiu, kaip pats teigė pešė jai plaukus, kad laiptinėje tuo metu buvo ir kita kaimynė L. K., kuri taip pat ant jo šaukė (b. l. 103–104).

6.4. Taigi šių aptartų įrodymų pagrindu apylinkės teismas skundžiama nutartimi pripažindamas, kad V. S., būdamas nepakaltinamu, padarė BK 284 straipsnyje numatytą veiką, pagrįstai konstatavo, kad V. S. savo veiksmais viešoje vietoje be dingsties sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai I. B. į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą bei išgąsdino nukentėjusiąją L. K..

7. Apeliaciniu skundu gynėjas nesutinka su V. S. paskirtu stacionariniu gydymu (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis, teigia, kad V. S. iki šiol niekam jokios agresijos nekėlė, nebuvo teistas, jis yra visiškai kurčias.

7.1. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

7.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai taikė V. S. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, išsamiai ir tinkamai motyvavo jos taikymo sąlygas ir pagrindą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos. Byloje esantis teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 147–149) patvirtina, jog iki baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo V. S. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu V. S. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurios jis negalėjo ir šiuo metu negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir negali juos teisingai valdyti. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. R. patvirtino ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad V. S. pavojingos visuomenei veikos padarymo metu ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nurodė, kad V. S. nesilanko pas psichiatrą, nesigydo, mano, jog V. S. savo veiksmais kelia tiesioginį pavojų visuomenei. Teismo posėdžio metu ekspertas rekomendavo V. S. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Taip pat ekspertas paaiškino, jog ambulatorinis stebėjimas neužtikrintų siekiamų tikslų, jo elgesys yra labai pavojingas visuomenei.

7.3. Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, eksperto paaiškinimus, jog V. S. nesilanko pas psichiatrą, nesigydo, jam diagnozuota paranoidine šizofrenija šiuo metu yra paūmėjusi, jog dėl dabartinės psichikos būsenos V. S. negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir negali juos teisingai valdyti, kad jo elgesys yra labai pavojingas visuomenei, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka V. S. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą visuomenei.

7.4. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, priešingai nei nurodo gynėjas skunde, nėra bausmė, ir jomis nesiekiama asmens, kuriam reikalingas gydymas, nubausti.

8. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, todėl naikinti ar keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti V. S., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Kęstučio Valio apeliacinį skundą.