- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-06
- Bylos Nr.
- AS-556-900-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00229-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- UAB „Vilkaragis“
- Atsakovas
- Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Visagino valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Vilkaragis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilkaragis“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Visagino valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Vilkaragis“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Visagino valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau - ir Visagino VMVT) 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 70SV-1 „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“, kuriuo pareiškėjui uždrausta vykdyti kavinių, užkandinių veiklą (sezoninę), kodas 56.0.0.SK., Visagine, nebaigtame statyti statinyje, esančiame (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti administraciniame teisme.
Be to, pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo administracinio akto galiojimą. Pareiškėjas prašymą motyvavo tuo, kad atsakovui Visagino VMVT 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 70SV-1 „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“ uždraudus vykdyti kavinių, užkandinių veiklą vasaros sezono metu, bendrovė neturės galimybės maitinimo įstaigos klientus aptarnauti lauke. Dėl to UAB „Vilkaragis“ praras didžiąją dalį lankytojų, bus priversta atleisti naujai priimtus darbuotojus ir negalės priimti naujų. Be to, per visą laiką iki ginčijamo sprendimo panaikinimo bendrovės darbuotojams gali tekti registruotis bedarbiais, nes Visagine susirasti darbą yra sunku dėl didelio nedarbo lygio. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina ir oficialūs Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys. Galiojantis ginčijamas administracinis aktas sukeltų žalingus padarinius finansinei bendrovės veiklai, nes šiuo metu bendrovė yra atsidūrusi sunkioje finansinėje padėtyje: jos skolos 5 kartus viršija turimą turtą, o pareiškėjo nuostoliai 2013 metais beveik 3 kartus viršijo iš pardavimų gautas pajamas. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Vilkaragis“ pagrindines pajamas gauna vasaros sezono metu, todėl galimybės vykdyti kavinių, užkandinių veiklą praradimas reiškia, jog bendrovė neteks didžiosios dalies savo pajamų, leidžiančių padengti turimus įsiskolinimus ir sumažinti turimus nuostolius. Netekusi didžiosios dalies pajamų, pareiškėjas bus priverstas bankrutuoti ir atleisti visus savo darbuotojus, kadangi neturės galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti pelningą veiklą. Pažymėjo, jog atsakovas 2013 metais nedraudė pareiškėjui UAB „Vilkaragis“ vykdyti analogiškos veiklos. Pareiškėjo manymu, laikinas ginčijamo administracinio akto galiojimo sustabdymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių pusiausvyros ir viešojo intereso.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nepatenkino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).
Teismas konstatavo, kad ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatų, kad, sprendžiant priemonių reikalavimui užtikrinti taikymo klausimą, teisės normos teismą įpareigoja atsižvelgti į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. UAB „Vilkaragis“ skunde nurodytos aplinkybės ir pridėtų dokumentų duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Visagine, (duomenys neskelbtini), vykdo restoranų veiklą, kodas 56.10.0.R, kavinių ir užkandinių veiklą, kodas 56.10.0., ir kavinių, užkandinių veiklą (sezoninę), kodas 56.0.0.SK. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjo vykdoma sezoninė kavinių, užkandinių veikla uždrausta, remiantis 2014 m. gegužės 22 d. akto Nr. 70VMĮP-8 duomenimis, nustačius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. spalio 25 d. (taip nurodyta originale) įsakymo Nr. B1-527 „Dėl maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo reikalavimų patvirtinimo“ 5 punkto pažeidimą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. B1-527 patvirtintų Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų 5 punktas nustato, kad visi maisto tvarkymo subjektai, t. y. gamybos (įskaitant - maisto papildų, pirminių produktų gamybos, prekybos įmonės, kuriose vykdoma gamyba, subjektai, mažais kiekiais surenkantys ir rinkai tiekiantys arbatžoles ir/ar prieskonius, ir kt.), prekybos (didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės (įskaitant - prekybos centrai, kuriuose vykdomas maisto fasavimas, sandėliai, vaistinės, prekybos kioskai, gatvės prekeiviai ir kt.), viešojo maitinimo įmonės, fiziniai asmenys, vykdantys maisto tvarkymą pagal verslo liudijimus, pagal nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymas, fiziniai asmenys, užsiregistravę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, subjektai, užsiimantys maisto tvarkymu tam tikro sezono metu ir kt., privalo turėti maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą. Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų 4 punkte nurodyta, kad maisto tvarkymas - tai bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, vežimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad į rinką teikiamas maistas atitiktų šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo Visagine, (duomenys neskelbtini), vykdoma sezoninė kavinių, užkandinių veikla, kodas 56.0.0.SK., yra tiesiogiai susijusi su lankytojams tiekiamo maisto tvarkymu. Taigi ūkio subjektas, vykdantis tokio pobūdžio veiklą, privalo užtikrinti, kad gaminamas, ruošiamas, laikomas, saugomas, kavinės lankytojams tiekiamas ir kitaip tvarkomas maistas būtų saugus, nesudarytų sąlygų apsinuodijimams, užkrečiamųjų ligų protrūkiui. Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas, išduotas apskričių, miestų ar rajonų valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybos, teismo vertinimu, yra dokumentas, kuris leidžia ne tik kontroliuojančioms apskričių, miestų ar rajonų valstybinių maisto ir veterinarijos tarnyboms, bet ir tretiesiems asmenims įsitikinti, kad šios institucijos yra atlikusios subjekto maisto tvarkymo veiklos sąlygų patikrinimą ir nustačiusios, jog subjekto veiklos sąlygos atitinka maisto tvarkymą, maisto saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikinimo priemonės taikymo, prioritetu laikomas siekis užtikrinti, kad visuomenės nariai viešo maitinimo įstaigose vartotų saugiai tvarkomą maistą, o laikinai sustabdžius Visagino VMVT 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 70SV-1 „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“ galiojimą, pareiškėjas turėtų galimybes vykdyti ūkinę veiklą, galinčią turėti žalingos įtakos visuomenės sveikatai. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas UAB „Vilkaragio“ prašymą taikyti skundo reikalavimo užtikrinimo priemonę nepatenkino.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį bei patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 70SV-1 galiojimą.
Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vertino klausimą dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo, t. y. rėmėsi prielaida, kad iki sprendimo priėmimo pareiškėjas vykdė ūkinę veiklą, galinčią turėti žalingos įtakos visuomenės sveikatai, todėl sustabdžius sprendimo galiojimą galės vykdyti ją toliau. Be to, teismas spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų bei nesprendė, ar, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas vykdo maisto tvarkymą trijose vietose (adresu: (duomenys neskelbtini), Visaginas; adresu: (duomenys neskelbtini), Visaginas; adresu: (duomenys neskelbtini), Visaginas). Visoms aukščiau išvardytoms maisto tvarkymo vietoms atsakovas yra išdavęs pareiškėjui maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus, tačiau sprendimu uždraudė pareiškėjui aptarnauti maitinimo įstaigos klientus tik už patalpos ribų (lauke) vasaros sezono metu adresu: (duomenys neskelbtini), Visaginas, t. y. palikdamas galimybę vykdyti restoranų, kavinių, užkandinių veiklą. Pažymi, kad 2013 metų vasaros sezono metu atsakovas nebuvo uždraudęs pareiškėjui aptarnauti maitinimo įstaigos klientus už patalpos ribų (lauke) vasaros sezono metu adresu: (duomenys neskelbtini), Visaginas. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas vykdė bei gali toliau vykdyti žalingą veiklą, galinčią turėti žalingos įtakos visuomenės sveikatai, yra nepagrįsta. Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones vien tuo pagrindu, kad skundžiamo sprendimo sustabdymas suteikia galimybę pareiškėjui vykdyti visuomenei žalinga ūkinę veiklą, paneigė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo instituto egzistavimą, kadangi įtvirtino prezumpciją, pagal kurią ūkio subjektas bet kokiu atveju yra laikomas vykdančiu žalingą visuomenei ūkinę veiklą, todėl bet koks administracinis aktas gali būti vertinamas kaip prevencinė priemonė siekiant užkirsti kelią žalos visuomenei padarymui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Visagino valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 70SV-1 „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“, kuriuo pareiškėjui uždrausta vykdyti kavinių, užkandinių veiklą (sezoninę), kodas 56.0.0.SK., Visagine, nebaigtame statyti statinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo turtinei padėčiai paprastai nelaikoma ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas komplikuosis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).
Taip pat sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgiama ir į taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės proporcingumą bei interesų pusiausvyrą, t. y. įvertinama, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas negali sukelti daugiau neigiamų pasekmių nei tos, kurios atsirastų šių priemonių nepritaikius.
Kaip minėta anksčiau, byloje yra kilęs ginčas dėl administracinio akto, kuriuo yra uždrausta pareiškėjo vykdoma sezoninė kavinių, užkandinių veikla, nes buvo nustatyti maisto tvarkymo subjekto (UAB „Vilkaragis“) padaryti pažeidimai, susiję su maisto saugos klausimais.
Įvertinusi šios bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju galimi pareiškėjo finansiniai sunkumai, prielaida, jog bus atleisti darbuotojai ir pan., atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešąjį interesą – žmonių sveikatą.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo vykdoma sezoninė kavinių, užkandinių veikla, kodas 56.0.0.SK., Visagine, (duomenys neskelbtini), yra tiesiogiai susijusi su lankytojams tiekiamo maisto tvarkymu, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikinimo priemonės taikymo prioritetu laikomas siekis užtikrinti, kad visuomenės nariai viešo maitinimo įstaigose vartotų saugiai tvarkomą maistą.
Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad teismas skundžiama nutartimi paneigė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo instituto egzistavimą, nepagrįsti. Priešingai, pareiškėjo argumentai, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs finansinių nuostolių, yra susiję ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo akto galiojimą, galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo nurodyti jo turtiniai interesai šiuo atveju visuomeninio intereso nenusveria.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Vilkaragis“ atskirąjį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.