Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2012-01-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-300-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-01-25
Bylos Nr.
1A-45-300-2012
Teisminio proceso Nr.
1-41-1-01636-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nukentėjusysis
J. S.
Nuteistasis
A. P.
Advokatai
Sofija Kručienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-300/2012Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01636-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4., 2.4.6.4.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Rasai Valančienei,nukentėjusiajai J. S.,gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,nuteistajam A. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. Valančienės ir nuteistojo A. P. (P.) apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008-01-29 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės – 11 mėnesių 26 d. laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. P. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. spalio 2 d. 23.01 val. iki 2011 m. spalio 4 d. 00.05 val., t. y. 2011 m. spalio 2 d. 23.01 val. atsiųsdamas nukentėjusiajai J. S. į mobiliojo ryšio telefoną bauginančio pobūdžio SMS pranešimą: „Ar aš tavo ką nors paliečiau mano kantrybė taip pat ne geležinė“, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2011 m. spalio 2 d. 23.09 val. atsiųsdamas nukentėjusiajai J. S. į mobiliojo ryšio telefoną bauginančio pobūdžio SMS pranešimą: „Tai nori keršto...Esi antžmogis... Niekada nebūsi laiminga“, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2011 m. spalio 2 d. 23.14 val. atsiųsdamas nukentėjusiajai J. S. į mobiliojo ryšio telefoną bauginančio pobūdžio SMS pranešimą: „Aš tau vaidensiuos prižadu“, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2011 m. spalio 4 d. apie 00.05 val., išdauždamas akmeniu buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambario lango stiklo paketą ir pro langą įsibraudamas į nukentėjusiosios J. S. butą, tokiu savo elgesiu sistemingai baugino nukentėjusiąją J. S., naudodamas jos atžvilgiu psichinę prievartą.

Šalies argumentai

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė R. Valančienė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-10-20 nuosprendį ir priteisti iš nuteistojo A. P. pareikštą 200 Lt civilinį ieškinį J. S.. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Skunde nurodo, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas byloje nustatytas aplinkybes, tačiau neišsprendė pareikšto nukentėjusiosios J. S. 200 Lt civilinio ieškinio.

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-10-20 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jį išteisinti.

Skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas ir turi būti panaikintas, kadangi, nuteistojo teigimu, jis jokio nusikaltimo nepadarė, o byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nebuvo išsiaiškintos turinčios reikšmę bylai aplinkybės. Nuteistojo teigimu, šia byla buvo siekiama susidoroti su juo, tyrimas buvo atliktas netinkamai, neišaiškintos visos turinčios reikšmę bylai aplinkybės. Teigia, kad J. S., duodama tyrėjai parodymus, buvo labai susijaudinusi, ji nelabai suvokė, kas vyksta, o tyrėja, pasak nuteistojo, surašė tokius parodymus, kokių reikia baudžiamajai bylai iškelti, neapklausė pagrindinio liudytojo V. S., su kuriuo jis susirašinėjo SMS žinutėmis, neužfiksavo SMS žinučių jo mobiliajame telefone, kurias rašė V. S.. Taip pat nurodo, kad tyrėja neteisingai surašė parodymus prieš jį, pasinaudodama J. S. emocine būsena, t. y. surašė parodymus taip, kad byla atsidurtų teisme. Apelianto teigimu, pirmoji SMS žinutė „Ar aš tavo ką nors paliečiau mano kantrybė taip pat ne geležinė“ buvo skirta V. S., nes jis priekaištavo jam dėl jo nuimtos spintelės, kurią jis ketino išsivežti su savo daiktais, visą šios žinutės paaiškinimą buvo galima pamatyti pažiūrėjus į išsiųstų SMS žinučių turinį J. S. mobiliajame telefone. Nurodo, kad tyrėja pateikia šią žinutę kaip grasinančią, neva S. ją suprato taip, kad jis pakels prieš ją ranką, ką nors padarys jai ir jos vaikams, parodo tyrėjos siekį šioje byloje. Teigia, jog šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes jis ir J. S. bendrauja apie 9 devynis metus, ir ji pati sakė, jog per visą laiką jis nėra pakėlęs prieš ją rankos, o vaikus nuskriausti – tai tik tyrėjos prielaidos, vaikai jau suaugę ir greičiau jis nuo jų nukentėtų, nei jie. Taip pat nurodo, kad antroji SMS žinutė „Tai nori keršto, esi antžmogis, niekada nebūsi laiminga“ tai buvo atsakymas į V. S. parašytą žinutę, kurioje jis jam grasino, ir teigia, kad šia žinute jis tik paklausė jos, ar ji naudodamasi sūnumi nori jam keršto ir dėl to parašė savo nuomonę apie jos poelgį. Nuteistojo teigimu, ji puikiai žinojo, kad jis jai nieko nepadarys, nes ji buvo su sūnumi, ji buvo saugi. Mano, kad negalima teigti, jog kambario lango stiklo paketą jis išdaužė norėdamas įbauginti nukentėjusiąją ir nurodo, kad jis tik norėjo patekti į butą ir pasiimti savo daiktus. Taip pat nurodo, kad jis žinojo, kad nukentėjusios nėra bute, todėl tikrai negalėjo jos įbauginti. Be kita ko, apeliantas nurodo, kad šioje byloje turi būti atliktas teisminis tyrimas ir apklaustas svarbiausias liudytojas, t. y. liudytojas V. S..

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. apkaltinamasis nuosprendis, priimtas A. P. atžvilgiu, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendis dėl A. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, jog nuteistasis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą dėl A. P. kaltės klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir A. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimu pripažįstami įvairūs veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Sistemingas bauginimas – tai ne mažiau nei tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, baimę. Žmogaus terorizavimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad grasina kitam žmogui susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas, naudodamas psichinę prievartą sąmoningai verčia nukentėjusįjį nerimauti, nesaugiai jaustis.

Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tai yra paties kaltinamojo A. P. dalinis prisipažinimas, nukentėjusiosios J. S. ir liudytojo V. S. parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai patvirtina, jog kaltinamasis A. P. veikdamas vieninga tyčia, 2011 m. spalio 2 d. 23.01 val., 2011 m. spalio 2 d. 23.09 val., 2011 m. spalio 2 d. 23.14 val. atsiųsdamas nukentėjusiajai J. S. į mobiliojo ryšio telefoną bauginančio pobūdžio SMS pranešimus: „Ar aš tavo ką nors paliečiau mano kantrybė taip pat ne geležinė“, „Tai nori keršto...Esi antžmogis... Niekada nebūsi laiminga“, „Aš tau vaidensiuos prižadu“, po to 2011 m. spalio 4 d. apie 00.05 val. išdauždamas akeniu buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambario lango stiklo paketą ir pro langą įsibraudamas į nukentėjusiosios J. S. butą, tokiu savo elgesiu sistemingai baugino nukentėjusiąją J. S., naudodamas jos atžvilgiu psichinę prievartą. Teismas atmeta kaltinamojo parodymus, kad SMS žinutės buvo adresuotos ne nukentėjusiajai, o jo sūnui.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada, t. y., kad A. P. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsta.

Nuteistasis A. P. nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad su nukentėjusiąja J. S. kartu išgyveno 4 metus, turi sūnų. Konfliktas prasidėjo dėl pinigų, nukentėjusioji liepė išsikraustyti gyventi pas motiną, sakė, kad jai vienai bus geriau. Po to pokalbio išėjo iš namų. Grįžo J. S. sūnus V.. Tuo metu jis (A. P.) buvo lauke. V. susirašinėjo su juo iš J. telefono. Pripažino rašęs kaltinime nurodytus SMS pranešimus, tačiau nurodė, kad buvo įsitikinęs, jog susirašinėja su V.. Kitą dieną parėjo iš darbo, parašė, kad atiduotų daiktus. Norėjo susitaikyti su J.. 2011-10-04 dar buvo atėjęs daiktų, skambino į duris, niekas neatidarė durų, todėl išdaužė langą, nes buvo įsitikinęs, jog namuose nieko nėra. Langą išdaužė ir įėjo į butą, nes reikėjo įrankių darbui, kadangi dirbo su baldais, kaimynė iškvietė policiją. Bute išbuvo 3–5 minutes, paskambino į duris ir pats jas atidarė, įėjo policija ir jį sulaikė (93–94 b. l.).

Nukentėjusioji J. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad pradėjus A. P. išgėrinėti prasidėjo konfliktai, todėl ji liepė jam išsikraustyti pas mamą ir palikti ją su sūnumi. Jis atsakė, kad niekur neis, kad jo vaikas negyvens su kitu tėvu. 2011-10-02 A. P. grįžo į namus išgėręs, piktas rinkosi daiktus. Sūnus V. jam pasakė, kad ji nelaiminga, ir liepė važiuoti gyventi pas mamą. Kaltinamasis supykęs išėjo, sakydamas, kad jam nieko nereikia ir jis viską palieka V.. Po to A. P. rašinėjo į jos telefoną SMS pranešimus, žinutes iš pradžių perskaitydavo ji, o atsakymą parašydavo V.. Ji labai bijojo A. P.. Žinojo, kad jis buvo įkalinimo įstaigoje. A. P. rašytus SMS pranešimus suprato, jog A. P. pakels prieš ją ranką, ką nors padarys jai ir jos vaikams. Atsakymus į A. P. žinutes sugalvodavo ir parašydavo V., nes jis matė, kad ji nelaiminga, susinervinusi (94–96 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji J. S. parodė, kad grasinančios žinutės eiti į jos telefoną pradėjo eiti 2011-10-02, kai susipyko su A. P., ir jis išėjo iš namų. Žinutėse rašė, kad sau ką nors pasidarys. Į A. P. žinutes atrašinėjo sūnus, tą vakarą buvo susijaudinę. Buvo žodžiai: „Išeinu, nebūsi laiminga“. Jis greit supyksta ir pyktis jam greitai praeina. Tuo metu išsigando, po to „smegenys atsileido“. Išsigando, kad jai ko nepadarytų, nes buvo ir žodžiai: „antžmogis, nebūsi laiminga, aš tau vaidensiuos“. Iš pradžių išsigando, po to atlėgo. Kitą dieną su sūnumi išvažiavo iš namų, A. P. reikėjo ryte eiti į darbą, jo daiktai liko bute. Jis išdaužė langą. Sūnus V. irgi buvo įniršęs ir atrašė jam žinutes. Viskas vyko 10 minučių. Sūnui nesakė, ką atrašyti, jis pats atrašė jam. Pykčio žinutės buvo skirtos jai. Netikėjo, kad A. P. pakels prieš ją ranką, nes niekada nėra pakėlęs. Žinutėse A. P. labiau sau grasino, nes neįsivaizdavo savęs be šeimos. Buvo žodžiai: „kažką sau pasidarysiu, pas mamą negrįšiu“ (124 –125 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. S. parodė, kad buvo šeimos nesutarimas, konfliktas tarp mamos ir A. P.. Po jo buvo sutarę, kad A. P. paliks namus. Dar tą patį vakarą prasidėjo tarp jo ir A. P. susirašinėjimas žinutėmis. Vienos buvo skirtos jam, kitos – mamai. A. P. pirmas jam parašė į mamos telefoną, o jis jam atrašė iš savo telefono. Mama buvo išsigandusi dėl jo sveikatos, nes jis buvo išgėręs, galvojo, kad gali pakelti prieš save ranką. Iš pradžių galvojo, kad lango išdaužimas tai kerštas, po to – kad bute liko jo darbo įrankiai, sudėti į „tašę“. Su A. P. nebendravo, tik, kai prasidėjo teismai, su juo bendravo, ir jis pasakė, kad langą išdaužė, norėdamas pasiimti savo daiktus. Kiek žino, jis (A. P.) niekada nėra sumušęs mamos. Dėl smurto problemų nebuvo.

Taigi, analizuojant šiuos baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, matyti, kad šeimoje įvykus konfliktui, tarp A. P. ir V. S. (nukentėjusiosios sūnaus) vyko susirašinėjimas SMS žinutėmis, kuris, kaip parodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. S., vyko tarp jo ir nuteistojo A. P.. Ir nors tiek iš liudytojo V. S., tiek nukentėjusiosios J. S. parodymų matyti, kad vienos A. P. rašytos SMS žinutės buvo skirtos jam, kitos – mamai, tačiau matyti ir tai, kad į visas nuteistojo SMS žinutes atrašinėjo V. S.. Be to, iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo turinio (12–15 b. l.) matyti, kad A. P. rašytos ir nukentėjusiosios telefone esančios SMS žinutės nėra nei grasinamojo, nei bauginamojo pobūdžio, ir, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė nukentėjusioji J. S. ir liudytojas V. S., jie suprato, kad tokiomis SMS žinutėmis nuteistasis A. P. labiau grasino pats sau ką nors pasidaryti. Būtina pastebėti ir tai, kad tiek nukentėjusioji J. S., tiek liudytojas V. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistasis A. P. niekada nėra naudojęs smurto šeimoje – mušęs nukentėjusiąją ar kitus šeimos narius, dėl to negalima daryti ir išvados, kad nukentėjusioji būtų turėjusi pagrindą bijoti nuteistojo. Be kita ko, iš nuteistojo A. P., nukentėjusiosios J. S. ir liudytojo V. S. parodymų matyti ir tai, kad langą jis išdaužė ne siekdamas įbauginti nukentėjusiąją, o, būdamas įsitikinęs, kad nieko nėra namuose ir norėdamas pasiimti savo daiktus, kurie buvo reikalingi darbui.

Remiantis išdėstytų duomenų visuma, darytina išvada, kad, priešingai, nei skundžiamajame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis A. P. savo elgesiu nei sistemingai baugino nukentėjusiąją J. S., nei jos atžvilgiu naudojo psichinę prievartą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, A. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Kadangi A. P. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, todėl nelieka ir teisinio pagrindo tenkinti prokuratūros apeliacinio skundo dėl civilinio ieškinio priteisimo (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tuo labiau, kad nukentėjusioji J. S. 2011-12-14 apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad A. P. jai žalą atlygino ir kad ji ieškinio nebereiškia (125 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o procesas dėl nukentėjusios J. S. pareikšto civilinio ieškinio nutrauktinas (BPK 107 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. P. (P.) pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį, išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Procesą dėl nukentėjusios J. S. civilinio ieškinio nutraukti.

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Valančienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas